Prabėgo metai, dveji, ant torto jau užpūstos 4 žvakutės, o apie krizę ėmiau ir pamiršau. Gal ji tiesiog neatėjo? O gal ją apskritai tik psichologai ir pedagogai išsigalvojo? Vaikas suaugo ir tapo protingas bei savarankiškas. Turėjo universalų atsakymą į visus klausimus - „Ne!!!“. Tada maniau, jog visos pedagoginės gudrybės sukurtos bet kam, tik ne mano suaugusiam kūdikiui. Kažin, ką atsakytų gudrūs psichologai, jei į supertaisyklingai suformuluotą klausimą „Ką valgysi - ar košės, ar sriubos?“ pasigirsdavo griežtas „Ne!“, ir jokių komentarų? Iškilo atminty ir tos atostogos, kai per smagius pusryčius su draugų kompanija ėmiau ir... paplūdau ašaromis. Dėl tokio nekalto dalyko, kaip ramiu tonu vaiko pasakyta pastaba, jog žaislą padėjau ne į tą vietą. Nes niekas nežinojo, jog prieš valandėlę klausiausi vaikišku balseliu tariamų priesaikų, jog savo žaisliuką saugos pati. Nes niekas neįtarė, jog šį rytą košė taip ir liko nesuvalgyta: iš pradžių 15 min. ji mano gurmanei atrodė per karšta, o po to ūmai tapo per šalta. Kitaip tariant, tik tada, išgirdusi draugės klausimą, ūmai ėmiau ir suvokiau, jog pernai visai ne man nervai pakrikę buvo, o... tiesiog neįvardyta viešpatavo Jos Didenybė Trejų Metų Krizė. Nors mano pupuliukui buvo jau visi ketveri.
Kaip pasireiškia vaiko savarankiškumo augimas ir kaip jį nukreipti tinkama linkme?
Tai klausimas, į kurį labai lengva atsakyti teoriškai, tačiau susidūrus praktiškai daugeliui mamų ir tėčiu telieka sudėti ginklus ir susitaikyti su pralaimėjimu daugelyje pedagoginių sričių. Bet vis dėlto pamėginti palengvinti dalią ir sau, ir vaikučiui, verta.
Pagrindiniai trejų metų krizės simptomai
Daugelis šiuolaikinių darbuotojų atrankos specialistų emocinį intelektą (EQ) laiko vienų iš svarbiausių įgūdžių nulemiančių sėkmingą žmogaus karjerą. Atrodytų, kad baisiausia jau praeityje - krūvos vystyklų ir šliaužtinukų, kuriuos reikia išskalbti ir išlyginti, bemiegės naktys prie naujagimio lovytės - visa tai baigėsi, vaikutis paaugo. Tačiau vystyklus keičia sulūžę žaislai ar, dar blogiau, sulaužyti buities daiktai, bemieges naktis - beprotiškos dienos. Vaikas ožiuojasi dėl menkiausios priežasties, jo nenuraminsi nei žaislais, nei ledais, net ir animaciniais filmukais. Kas gi vyksta? Psichologijoje šis košmariškas jūsų gyvenimo laikotarpis vadinamas jūsų monstro trejų metų krize.
Negatyvumas
Mažylis viską neigia ir nedaro, ko prašomas, net jei to nori pats. Ne todėl, kad tas noras staiga būtų dingęs, o todėl, kad jo šitaip daryti paprašė. Į bet kokį jūsų pasiūlymą vaikas stengiasi atsakyti žodžiu „ne“. Kviečiate jį valgyti - jis atsako „ne“, po pusvalandžio pats ateina į virtuvę, viskuo rodydamas, kad yra alkanas. Tai reakcija ne į suaugusiojo kvietimo turinį, o į tai, kad tas kvietimas ateina iš suaugusiųjų. Siekis daryti priešingai, net jei tai prieštarauja jo paties norams. Beje, nepaklusnumas užkoduotas žmogaus pasąmonėje, taigi stebėtis ir laukti, jog šis etapas praeis, beviltiška. Galima nebent tikėtis, jog aštresni jūsų santykių kampai apsišlifuos. Tačiau vaikui augant negatyvizmo protrūkiai neišvengiamai kartosis, taigi dabar, kai jam - maždaug treji, galima sakyti, gavote pirmą šaltą dušą.
Užsispyrimas
Trejų metų krizei būdingas ir itin padidėjęs mažųjų reiklumas. Atrodo, vaikas jau lyg ir moka palaukti, supranta, kad duše besiprausianti mama tikrai nelėks šlapia į virtuvę vien tam, kad įpiltų jam sulčių. Tačiau mažasis reikalauja. Įpilk! Atnešk! Paduok! Surask! Psichologų nuomone, toks vaiko nekantrumas - ne kas kita, kaip savo žodžio galios išbandymas. Vaikas jau pakankamai užaugo, kad suvoktų, koks kartais galingas yra žodis. Jis nesutinka laukti, jis nesiklauso jūsų paaiškinimų, kodėl nedarote to ar ano. Jis tiesiog kartoja savo norą kaip savo valios verdiktą. Kartoja netgi tada, kai pats jau liaujasi norėjęs. Kiekvienam yra tekę sutikti parduotuvėje vaiką, raudantį dėl to, kad tėvai atsisako jam kažką nupirkti. Jūs iš karto pagalvojate: koks neišauklėtas vaikas. Tokiam vaikui greičiausiai apie 3 m. ir jis atkakliai prašo kažko ne todėl, kad tikrai nori, o todėl, kad jis to pareikalavo ir negali keisti savo pirminio sprendimo.
Priešgyniavimas ir maištas
Vaikas protestuoja prieš viską. Dienos režimą, maistą, net gero elgesio taisykles. Tiesiog ūmai ėmė ir suvokė, jog jo gyvenimas teka visai ne taip, kaip jis norėtų. Taisyklės, kurių skrupulingai laikytasi iki šiol, ima erzinti, nervinti, piktinti. O tas, kurios dar nepradėjo nervinti, irgi bandoma sulaužyti - tiesiog šiaip sau, pasitikrinant, ar labai jau jos tvirtos. Kaip kad šimtus kartų tikrintas plastikinių žaisliukų stiprumas, lėlės galvos, rankų, kojų sukibimo mechanizmo patvarumas ar plastikinis puodelis, kuris krisdamas nuo stalo nesudužo, nuo palangės - irgi nesudužo, o, va, numestas nuo komodos aukšumų vis dėlto suskilo... Gaila, aišku, bet pamėginti vertėjo. Psichologų nuomone, toks maištas - tai protestas prieš aplinką. Jis nukreiptas prieš auklėjimo normas ir gyvenimo būdą, koks buvo pirmus trejus metus. Vaikas pradeda dūkti, virsti kūliais kai jūs žiūrite televizorių, ruošiate vakarienę arba, dar blogiau, turite svečių.
Savarankiškumas ir siekis viską daryti pats
„Aš pats“, „mano“, „aš“ - tokios frazės vis dažniau skamba iš mažylio lūpų. Kai kurie vaikai nuo 2 m., kiti - nuo trejų labai nori būti savarankiški ir jų žodyne atsiranda žodis „pats”. Dažnai tėvai neįsiklauso į vaiko norą būti savarankiškam ir jį užgožia, taip atima galimybę įgauti naujų įgūdžių. Šiuo metu vaikas gali keliolika kartų per dieną persirengti. Nereikia stebėtis, kad auga puošeiva, nes visi mes naujų dalykų mokomės juos kartodami, todėl ir vaikas tol rengiasi, kol pavyksta savarankiškai apsirengti ir nusirengti. Jeigu nenorite, kad vaikas vilktųsi išeiginiais drabužiais, sukelkite juos į viršutines lentynas, o apatinėse palikite kasdienių, kad galėtų lavinti įgūdžius. Šiuo metu mažylis mokosi savarankiškai plautis rankas, tad nenustebkite, jeigu dažnai aptiksite vonioje sukiojantį čiaupą ir prisileidusį pilnas rankoves vandens. Vaikui, kuris bando pats plautis rankytes, tik šiek tiek padėkite, paaiškinkite, kaip veikia čiaupas, bet nedarykite šio darbo už jį. Taip pat tai metas, kai vaikas su didžiuliu entuziazmu pirmyn atgal trauko užtrauktuką ir bando įstatyti jį į vietą, kai bando pats apsiauti batukus, užsisegti sagutes. Kol kas ši veikla nepavyksta, tad galite jam padėti. Siekia viską daryti pats. Pats tepasi sumuštinį, rišasi batraiščius, klojasi lovą. Tai susiję su pirmais vaiko brandos pasireiškimais. Jis pradeda skirti vaiką nuo suaugusiojo ir nori būti panašus į pastarąjį.
Nuvertinimo simptomas ir despotizmas
Pasireiškia tuo, kad vaikas ima plūstis, erzinti ir apvardžiuoti tėvus. Atsisako pripažinti, kad yra neteisus ir atsiprašyti už grubumą, net jei gresia negauti šokolado. Vaikas verčia tėvus daryti viską, ko jis reikalauja. Nesiliaujančiu bliovimu, grubiu elgesiu, kaprizais. Mažesnių brolių ar seserų atžvilgiu despotizmas pasireiškia pavydu. Tokį elgesį sukelia vaiko asmenybės ir savimonės formavimasis. Atsiranda jo nuosavas „Aš“, jis pradeda suvokti save kaip asmenybę ir aplinką vertinti per savo supratimo, žinių ir interesų prizmę. Vaikas pradeda suvokti skirtumą tarp „reikia“ ir „noriu“. Pradeda formuotis vaikų valia, kurią psichologai vadina autonomija (nepriklausomybe, savarankiškumu). Vaikams nebe taip reikia suaugusiųjų globos, jie siekia patys daryti pasirinkimus.
Kaip elgtis tėvams šio krizinio laikotarpio metu?
Trejų metų krizė yra viena iš sunkiausių. Ji sunki ne tik vaikui, bet ir tėvams. Vaikas tampa nevaldomas, niršta. Vaikas, atrodo, jau ir kalba, ir vaiksto, ir valgo pats, bet tėvai kažkodėl nebesupranta jo taip gerai kaip tada, kai jis dar nemokėjo kalbėti. Tėvai tiesiog sutrikę dėl tokio savo vaiko elgesio. Amžiaus krizė, aišku, praeina kaip ir visos kitos krizės. Tačiau žinodami pagrindinius šios krizės simptomus, galėsite lengviau ir ne taip skausmingai išgyventi šį kritinį momentą.
Tėvų slaptieji ginklai: kaip palengvinti situaciją?
Jūsų slaptas ginklas: jei tik galite - neliepkite. Neprašykite. Verčiau sudominkite: „Kaip manai, kuris iš mūsų greičiausiai suvalgys savo porciją?“, „Lažinamės, kiek liko lėkštėje sriubos šaukštų? Mano žodis paskutinis.“ Jūsų slaptas ginklas: verčiau nė nesuremkite su savo atžalėle kardų užsispirdama dar labiau ir atkakliai neigdama tai, ką jis teigia ar ko prašo. Jei pajutote, kad situacija kaista, verčiau suteikite vaikui progą garbingai išsisukti iš padėties: „Gerai, aš būtinai įpilsiu tau sulčių. Tik jei prieš tai nebaigsiu praustis po dušu ir nenusišluostysiu, būsiu visa muiluota - eidama paslysiu.“ Jūsų slaptas ginklas: Tiesą sakant, gudrybės čia jokios nėra. Tiesiog reikėtų nepasiduoti ir atkakliai laikytis savo, jei esate įsitikinusi savo teisumu. Tiesa, be pykčio, be neigiamų emocijų.
Pozityvi disciplina
Vaikų psichologė Ingrida Keliauskienė teigia, jog vieno atsakymo nėra, kaip tinkamai elgtis - kelių yra daug - svarbiausia šiuo jautriu laikotarpiu savo veiksmais nepakenkti vaikučiui. „Žinoma, tai nereiškia, kad tėvai visuomet turi šokti pagal vaiko dūdelę ir vos tik jam pravirkus paisyti jo norų ar įgeidžių. Egzistuoja pozityvi disciplina, kurios pagalba vaikas žino ribas ir žino pasekmės, jei jas peržengs“, - sako vaikų psichologė I. Keliauskienė. Pozityvios disciplinos esmė - vaikas turi žinoti, jog egzistuoja pasekmės, jei elgsis netinkamai. Tarkime - jei nesirengsi ar nesitvarkysi kambario vakare negalėsi žiūrėti filmuko 30 minučių, o tik 10. „Išminčiukų“ vadovė teigia, jog labai svarbu, kad tėvai parinktų adekvačias pasekmės. Nereiktų sakyti, jog jei nevalgysi - daugiau niekada negausi saldainių. Vaikas žino, kad tai nerealu. Vis tiek kažkada gaus ir todėl jis gali nereaguoti. Geriau reiktų sakyti, jog negaus šiandien saldainių ar panašiai.
Smurtas - ne išeitis
Prasidėjus pirmosioms mažylio dramoms kartais tėvams neužtenka kantrybės - ir jie vis dar tai sprendžia pliaukštelėjimais per sėdynę. Vaikų psichologė kategoriška - smurtas yra nepateisinamas jokiais būdais. Jis nesprendžia problemos, o tik dar labiau gilina ją. „Visų pirma, smurtas gimdo smurtą. Smurtą - tiek psichologinį, tiek fizinį, matantis ar patiriantis vaikas kopijuos smurtaujančių veiksmus ir pats pradės smurtauti. O jei nepradės - patiriamas emocijas pradės sublimuoti. Pavyzdžiui, gali pradėti kramtyti nagus“, - sako pašnekovė. Anot jos, mažesnė žala bus daroma, jei pasibaigus isterijai vaiką pasisodinsime prie vieno stalo ir paprašysime tyloje apmąstyti savo veiksmus.
Kaip vaikas elgiasi darželyje ir namuose?
Dažnai tėvai stebisi, kaip darželyje atžalos būna tokios paklusnios, ramios, o namie grįžta ir diktuoja savo sąlygas. „Viskas paprasta ir paaiškinama. Darželiuose egzistuoja tvarka ir aiškus ritmas, kurio auklėtojos su vaikais laikosi. Ko namuose kartais pritrūksta, nes tėvai pavargę ar tiesiog nori palepinti vaikus“, - šypsosi pašnekovė. I. Keliauskienė tikina, jog yra pasitaikę atvejų, kuomet nauji vaikai bando darželio tvarką griauti - tai dažniausiai vienturčiai ar pagrandukai. Bet supratę, jog rutinos nesugriaus - prisitaiko, nes nenori būti vieni: „Natūralu, jei visi valgo ar dainuoja - kaip sėdėsi kampe ir būsi vienas visą laiką? Tai gali būti kelis pirmus kartus, bet netruks amžinai.“ Darželių tinklo vadovė teigia, jog tokiu atveju, kai naujokai pradeda ignoruoti jų darželio tvarką - pasitaiko, bet auklėtojos yra profesionalės, todėl žino, kaip elgtis. „Adaptacijos metu bet kuriam vaikui reikia daugiau dėmesio, dažniau paklausti, apkabinti, paraginti, pakviesti. Tačiau mūsų auklėtojos žino, jei vaikas kategoriškai atsisako kažką daryti - nereikia per daug lįsti į akis ar pulti guosti, klausinėti.
Įprasto 3 metų vaiko elgesio supratimas: tėvų vadovas
Vystymosi ypatumai ir lavinimo galimybės nuo 3 iki 7 metų
Kaip vystosi trimečio-penkiametės gebėjimai, ką mėgsta žaisti šio amžiaus vaikai, kokias jų savybes lavinti?
3 metai - didysis lūžis
Vaikai iki 3 m. dažniausiai vieni su kitais nežaidžia, neturi bendros veiklos. 10 mėn. kūdikiai vieni kitiems yra tarsi žaislai. 1,5-2 m. vaikai prisibijo vieni kitų ir apskritai nepažįstamų žmonių. O štai apie trečiuosius gyvenimo metus vaikai pradeda vieni su kitais žaisti, ieškoti draugų. Jie „atranda” grupinius žaidimus, kurie kelia daug džiaugsmo. Tad nuo trejų metų amžiaus yra geras metas vaiką leisti į darželį. Nelankantį darželio nuveskite pas pažįstamus, į smėlio dėžę, kad galėtų pabūti su bendraamžiais. Svarbu, kad mažylis pajaustų, ką reiškia dalytis žaislais, palaukti savo eilės. Jeigu matote, kad vaikas neduoda niekam pažaisti su savo žaisliuku, paskatinkite tai daryti, namuose su juo keiskitės daiktais. Šių įgūdžių reikia, kad vaikas išmoktų bendrauti su bendraamžiais, palauktų, patylėtų, kol kiti ką nors sako.
Žaidimai - svarbiausia trimečio veikla
Svarbiausia trimečio veikla yra žaidimai. Žaisdamas jis mokosi, lavina atmintį, vaizduotę, smulkiąją ir bendrąją motoriką, kalbos įgūdžius. Žaidimai vysto intelektą ir asmenybę, todėl vaikas žaidžia daug. Trimetis „atranda” vaidmeninius žaidimus: maitina lėlės, žaidžia šeimą. Todėl tikslinga nupirkti žaislinę virtuvytę, įrankių dėžę, kad galėtų vaizduoti dirbančius suaugusiuosius. Šiame amžiuje ima vystytis atsakomybės jausmas - vaikai rūpinaisi lėlėmis, meškučiais, juos migdo, užkloja, pamaitina. Nederėtų pagal lytį skirstyti vaiko žaislų, nes tie, kurie atrodo mergaitiški, iš tiesų tinka bei yra įdomūs ir berniukams. Jiems taip pat smagu užmigdyti lėlę, pasupti ją ar pavalgydinti. Žaisdami šeimą, berniukai mokosi ateityje būti rūpestingi tėčiai. Trimečiai labai mėgsta mėgdžioti suaugusiuosius, todėl mergaitės pasidažo lūpas mamos lūpų dažais arba su jos aukštakulniais vaikštinėja po namus. Berniukai kartoja tėčio veiksmus. Dažniausia tėvų klaida yra ta, kad jie nuperka vaikams žaislų, bet kartu nežaidžia. Tėvų užduotis - pamokyti vaidmeninių žaidimų, padėti sugalvoti siužetą, nes vaikas vienas pats kol kas nesugeba susigalvoti vis naujų žaidimų.
Spalvos, dydžiai ir simboliai
Trečiųjų metų pabaigoje vaikai jau pradeda skirti spalvas, daiktų dydį. Į trečiųjų metų pabaigą su vaikais galima pažaisti stalo žaidimus, tokius, kurių kauliukas yra su spalvomis, o lenta - su spalvotais langeliais. Šiuo metu labiau domina spalvoti paveikslėliai, knygutės, spalvinimo knygelės nei konstrukciniai žaidimai. Ketverių metų pradžioje vaikas pradeda vartoti simbolius. Mergaitė gali susigalvoti, kad baltas popieriaus lapelis yra lėlės maistas, o berniukas, suvėręs figūrėles ant virvės, kad tai yra važiuojantis traukinys. Ir patys vaikai jau kuria žaidimo situacijas.
Lavėja smulkioji motorika ir savarankiškumas
Keturmetis toliau lavina rengimosi įgūdžius. Ketverių-penkerių metų vaikas jau gali pats apsirengti ir nusirengti megztinį, nusiplauti rankas, šukuotis, valytis dantukus, mokosi segti diržą, varstyti raištelius (dar nesiriša, tik varsto į skylutes). Kad visa tai pavyktų, turi būti gerai išlavėjusi smulkioji motorika (ši turėtų būti išlavinta iki 4 m. amžiaus, jeigu vaikas turėjo galimybę žaisti su žaisliukais, kuriuos reikia įstatyti į skylutę, suverti, įkišti). Dažnai keturmetis nori išmokti užsisegti sagą, bet iš pradžių jam reikalinga tėvų pagalba. Jeigu matote, kad vaikui nesiseka ši veikla, skirkite daugiau dėmesio jo smulkiajai motorikai: dėliokite smulkių detalių mozaikas, į skylutę kiškite degtukus, varstykite raištelius ir t. t. Susivarstyti batų raištelius sugeba maždaug 5,5 m. vaikas, o užsirišti juos gali apie septintuosius gyvenimo metus.
Piešimas, karpymas, raidės ir skaičiai
Ketverių-penkerių metų vaikas pradeda daug piešti. Jam patinka derinti spalvas. Puikiai tinka lavinamosios knygelės, kuriose yra tik kontūrai, ir mažyliui reikia išpiešti jų vidų. Tinka visi darbeliai, kai reikia lipdyti, verti karoliukus. Keturmetis jau sugeba nupiešti sudėtingesnes geometrines figūras: kvadratą, trikampį. Šiek tiek vėliau jau pradeda piešti namą, automobilį, medį. Taip pat žr Kad lavintųsi visi vaikui reikalingi įgūdžiai, reikalingos žirklės. Iš pradžių mažylis kirps juosteles, vėliau išmoks iškirpti skritulį arba kvadratą. Rekomenduojama tokia veikla, kad mažylis galėtų iškirpti ir priklijuoti iškirptą formą. Tinka visi smulkūs rankdarbiai. Jeigu vaikas turės tokius įgūdžius, mokykloje atliekant įvairius darbelius nepavargs pirštukai. Nemokantis kirpti labai negerai jaučiasi mokykloje, ypač jei kiti vaikai karpo ir klijuoja, o jam tai nepavyksta. Keturmetis pradeda domėtis raidėmis ir skaičiais (yra vaikų, kurie susidomi ir anksčiau). Kai kurie ketverių-penkerių metų vaikai sugeba nupiešti raides, moka abėcėlę. Vaiko, kuris nesidomi raidėmis ir skaičiais, nereikia versti mokytis, tačiau galima skaičius įtraukti į žaidimus ir pasakyti, tarkim, „Tavo trys lėlytės yra gražios”, einant per miestą nusistebėti, kaip gražiai raidė A atrodo iškaboje.
6-7 metai: savarankiškumo ir įgūdžių įtvirtinimas
Šio amžiaus vaikai jau turi turėti visus šiuos įgūdžius: mokėti kirpti, klijuoti, segti sagas, varstyti raištelius, lankstyti iš popieriaus. Turi būti savarankiški, mokėti apsirengti, pavalgyti.
Patarimai tėveliams
Kad vaikas gerai išlavintų ranką, rinkitės pieštukus - ne flomasterius, kuriais piešiant nereikia padėti pastangų. Nupirkite įvairių priemonių, kad vaikas pajaustų, kiek spausti pieštuką, kreidelę, vaškines kreidutes. Kad suprastų, kaip atrodo nubrėžta stora ir plona linija. Vaiko įgūdžiams lavinti tinka plastilinas. Jį galima padalyti į smulkius rutuliukus. Vaikas juos spaudžia ir išpiešia kontūrų vidų. Ne visas plastilinas gerai piešia, paprastai tinkamiausias pigiausias. Tai vienas puikiausių būdų piršteliams lavinti. Nupirkite įvairaus popieriaus - storo, plono, didelį ir mažą lapą, kad vaikas galėtų planuoti darbus ir suprasti, ant kokio geriau piešti, o ant kokio lipdyti. Galite parduotuvėje nupirkti rinkinį tortams gaminti, kad būtų volas tešlai volioti ir įrankis kremui spausti. Šie įrankiai irgi lavina pirštelius. Arba kartu su vaiku gaminkite virtuvėje.
