Maži vaikai nesidalija žaislais ir tai natūralu. Retas kuris ištiesia ranką ir atiduoda savo mėgstamą daiktą. Ar reikia to mokyti? Ir kaip? Iš tiesų, tai visiškai normali tokio amžiaus mažylių savybė, o tėvų pareiga ir tikslas, kad iš šios savybės vaikas pamažu išaugtų žinodamas, kad yra ne blogas mušeika, o geras žmogus, mokantis kontroliuoti savo jausmus ir emocijas bei užmegzti visaverčius santykius su kitais žmonėmis.
Kaip šią tėvišką pareigą įgyvendinti? Sunkiu momentu tėvams susitvardyti turėtų padėti žinojimas, jog nebrandžios vaiko smegenys negeba kontroliuoti impulsų ištikus stipriam jausmų proveržiui. Kai vaikas kažko labai nori ar nenori, jis visomis išgalėmis to sieks - jei reiks, stums, trenks ir kitaip kovos prieš jam trukdantį vaiką ar suaugusį. Tai, kad vaiko empatijos jausmas kitam dar neišvystytas, nedaro jo blogu žmogumi - tai daro jį tiesiog normaliu tokio amžiaus tarpsnį išgyvenančiu žmogumi.
Mušasi vaikai dėl daugybės priežasčių ir jų įvairovė kiekvienu atveju verčia tėvus elgtis skirtingai: vienaip derėtų reaguoti į vaiko mušimąsi, kai juo vaikas akivaizdžiai reikalauja stokojamo tėvų dėmesio, kitaip - kai taip reiškia nuovargį ar alkį, dar kitaip, kai jo pyktį sukelia ir muštynes paskatina nenoras dalintis žaislais ir daiktais su kitais vaikais. Būtent apie pastarąjį atvejį šį kartą ir norėtųsi pakalbėti išsamiai bei pasidalinti įvairių pasaulio psichologų įžvalgomis, kaip į tai reaguoti, kaip padėti vaikui šią savybę kuo konstruktyviau išgyventi.
Ką 1,5-4 m. amžiaus vaikui reiškia dalintis?
Jam dalintis - vadinasi, kažkam atiduoti ir nebeturėti pačiam arba turėti mažiau. Neverta net bandyti tokiam mažyliui aiškinti apie dalinimosi džiaugsmą ar karmos taškus, nes jo smegenys ir visiškai tokiam amžiui normalus didžiulis jo ego šios informacijos tiesiog nepriims. Taip pat šiukštu negalima ir versti dalintis - kuo daugiau versime ar net išgriebsime žaislą iš jo rankų per prievartą, tuo labiau vaikas nenorės dalintis ir pats atiminės žaislus iš kitų vaikų. Taip nutinka todėl, kad versdami dalintis, kai vaikas nenori, verčiame jį jaustis nesaugiai - „Jei iš manęs bet kada gali paimti mano mylimą žaislą, nepaisant mano nuomonės, tai galbūt kitą dieną kažkas taip pasiims ir mano mylimą mamytę?“
Ar labai saugiai jaustumėmės patys, jei normali praktika tarp suaugusiųjų būtų tokia - ateina bet kokią dieną draugas į namus ir sako: „Jūsų namas gražesnis nei mano, todėl pagyvensiu kurį laiką pas jus“ arba: „Šiandien aš pasiimu jūsų automobilį, man jūsų mama leido.“ Žinoma, situacija atrodo kvaila ir absurdiška, nes suaugusieji taip nesielgia, bet būtent lygiai taip atrodo vaikui jo situacija su jo žaislais ir kitu vaiku. Čia svarbu prisiminti, kad vaikai gyvena tame pačiame pasaulyje ir jiems galioja tos pačios taisyklės, kurios galioja visiems.
Geriausia, kas prievartinio dalijimosi atveju nutiks - tai vaikas susikurs slogų dalinimosi jausmą ir niekada nebus dosnus, o blogiausiu - taps agresyvus kitiems. Pasak psichologų atliktų studijų, vaikai, kurie buvo visada verčiami dalintis, neatsižvelgiant į jų norą, galiausiai dalinasi nesipriešindami, kai tą mato suaugusieji, tačiau likę vieni su vaikais, žaislus iš jų atiminėja daug agresyviau ar tiesiog agresiją jiems išreiškia visai be priežasties. Todėl svarbu suprasti, kad tik kai vaikas savo noru atiduoda žaislą laukiančiam vaikui - tik tada pradeda formuotis ir augti dosnumo jausmas ir malonumas dalintis.
Kuo dažniau vaikas turi galimybę turėti žaislą tiek, kiek jam norisi, tuo labiau mažėja jo egoizmas, nes jis paprasčiausia supranta, kad tik jis kontroliuoja, kiek galės žaisti ir niekas nereikalaus atiduoti per prievartą, o augant (apie 4-5 metus) jam pačiam darysis aišku, kad geri socialiniai santykiai ir linksmas žaidimas kartu su draugu yra kur kas svarbiau ir linksmiau, nei godumas.
Žinoma, neįmanoma, kad kiekvienas vaikas visada gaus, ko nori ir tiek ilgai, kiek nori, nepaisant šalia klykiančio kito vaiko ir jo mamos akių įsmeigtų į nesidalinančius. „Mušeikos“ tėvai šalia yra tam, kad „nuskriaustų“ vaikų mamoms neleistų atimti žaislo iš nesidalinančio vaiko ir tam, kad pamažu mokytų savo vaikus kaip reikia dalintis ir kaip tokiose situacijose elgtis. Mokant vaiką dalintis svarbu neleisti jam suabejoti jo paties saugumu ir neversti jo jaustis blogu žmogumi.
Kaip mokyti vaiką dalintis?
Štai keletas taisyklių:
Savo nuosavais žaislais vaikas neprivalo dalintis
Jei žaislų dalybų drama ištiko jūsų namuose su jūsų vaiko žaislais - vienareikšmiškai, duoti žaislą ar ne, sprendžia tik jūsų vaikas! Tai yra jo žaislas ir jūs galite tik bandyti patarti ir paskatinti, bet nešantažuoti ir juo labiau neatimti prievarta. Juk jūs irgi patys sprendžiate, kam skolinate savo daiktus, niekas už jus to nedaro, todėl ir vaikas turi pilną teisę tą daryti. Tuo tarpu, ką dažniausiai mes sakome vaikui tokioje situacijoje, kai svečiuose esantis vaikas nori jo žaislo: „Būk gerutis, duok žaisliuką Mildutei, ji juk mūsų svečias, tu kasdien su juo žaidi, neliūdink jos.“ Vaikui nespėjus sureaguoti į mūsų gailestingą kalbą, išplėšiame iš rankų ir paduodame svečiui. Toks elgesys yra nederamas dėl aukščiau aprašytų priežasčių, o tikrasis sprendimas galėtų būti - vietoje žodžių „duok“, „dalinkis“, vartokite žodį „apsikeiskite“. Pastarasis žodis reiškia, kad ir vaikas kažką gauna, o ne tik atiduoda, todėl jam gali būti lengviau susitaikyti su dalybomis. Ir visgi, jei vaikas nenori ir apsikeisti - turite jį palikti ramybėje, o svečią turi imtis raminti jo mama.
Labai gerai, jei svečias bus atsinešęs savo žaislų, tada yra labai didelė tikimybė, kad burtažodis „apsikeiskite“ tikrai suveiks ir apsieisite be muštynių! Dar prieš ateinant svečiams į namus, su vaikučiu aptarti, kurie žaisliukai yra jo patys mylimiausi ir kuriais jis tikrai nenorės dalintis. Paraginkite juos padėti atskirai, bet jei vaikas nesutiks, svečiui bandant imti tos kategorijos žaislus, galime drąsiai pačiam įsikišti į konfliktą, dar prieš jam įsiplieskiant, pasakant, kad tai mylimiausi vaiko žaislai, ir jais jis nenori dalintis (jei pats vaikas dar negali to pasakyti).
Taigi elgesys, kai vaikas nesidalina savo nuosavais žaislais, gana paprastas, bet daug daugiau pastangų reikalauja elgesys, kai jūs patys esate svečiai kituose namuose arba apskritai išeinate į bendras susibūrimo vietas, kur žaislai yra kažkieno kito arba visų (žaidimų kambariai, mokyklėlės, o idealiomis sąlygomis taip turėtų elgtis ir auklėtojos darželiuose).
Paruošti vaiką situacijai
„Kai nueisime pas kaimynę, tu žinai, kad ten bus du vaikai Tomas ir Tadas, ir kad jūs visi drauge žaisite kieme. Aš visada būsiu šalia, jei tau manęs reikės. Jei tu norėsi žaislo, kurį turi kitas vaikas ir tau nepavyks susitarti, ateik pas mane ir aš tau padėsiu pasikalbėti ir apsikeisti žaislais, o jei tu supyksi, ateik pas mane ir aš tau padėsiu tai iškęsti. Jei tu pamirši ir mušiesi - mes tiesiog turėsime išeiti“.
Dėl to, kad siūlote tokio amžiaus vaikui pagalbą sprendžiant problemą bei įsikišate į konfliktą, vaiko tikrai nemokys būti nesavarankišku ir nemokančiu išspręsti problemų - priešingai, jūs ir esate tas žmogus, kuris tokio amžiaus vaiką moko ir rodo pavyzdį, kaip, užuot mušantis, galima rasti taikių sprendimo būdų - atėjus laikui, vaikas šį elgesio modelį pritaikys jau ir be tėvų pagalbos.
Būti šalia vaikų
Praneškite kitoms mamoms, kad jūs turite būti šalia savo vaiko, nes dabar periodas, kai jis atiminėja daiktus ir mušasi, tad norite apsaugoti tiek savo, tiek jų vaikus.
Ugdyti derybų įgūdžius
Būdami šalia ir nuolat stebėdami vaikų žaidimą, iš anksto pamatysite savo vaiko ketinimus ir, užbėgant už akių mušimuisi, pamokysite derybų ir susitarimo įgūdžių: „Matau, labai nori šio dinozauro. Jį dabar turi Tomas. Gal paklauskime Tomo, ar galėsime jį paimti, kai jis nebežais? Tomai, ar duosi mums šį dinozaurą, kai baigsi žaisti? Ačiū.“ „O gal paklauskime Tomo, gal jis norės šio konstruktoriaus, su kuriuo žaidi, ir jūs apsikeisite. Galbūt ir ne, bet pamėginkime.“
Nuraminti, kai derybos nepavyksta
„Matau, kaip stipriai tu nori to dinozauro, sunku matyti, kaip kažkas su juo žaidžia, tikrai sunku laukti. Tomas sakė, kad tikrai duos, kai jis baigs“.
Mokyti kontroliuoti dėmesio sutelkimą, padedantį kontroliuoti veiksmus
„Kol Tomas žaidžia, padarykime iš kaladėlių namą dinozaurui, kad jis turėtų kur gyventi, kai Tomas tau jį duos“.
Būti pasirengus isterijai
Labai gali būti, kad net ir visos įdėtos pastangos vis tiek pasibaigs ašaromis, klykimu ir dinozauro reikalavimu. Ir tai normalu. Jums teliks apkabinti ir pasakyti, kaip vaiką suprantate ir leisti išreikšti savo liūdesį verkimu. Švelniai ir pozityviai palaikant jo būseną, parodysite jam, kad jums svarbu, kad jo emocijos yra normalios ir kad jis yra mylimas net ir kai yra piktas bei nuliūdęs.
Neleisti kito vaiko tėvams versti savo vaiko dalintis
Negalite leisti, jog Tomo tėtis, pamatęs jūsų vaiko verksmą, prievarta išgriebtų iš Tomo dinozaurą ir duotų jūsiškiui - Tomui, o taip pat ir jūsų vaikui, tai bus pamoka, kad verkimu ir kritimu ant žemės gali gauti, ką nori. Todėl stiprios isterijos atveju, teisingiau būtų savo vaiką išsinešti į atokesnę vietą ir ten su juo būti, jį guodžiant ir raminant.
Neignoruoti vaiko skausmo
Ignoruojant vaiko skausmą dėl negaunamo daikto ar dar blogiau, pasijuokiant, kad verkia dėl niekų, tik dar labiau padidinama agresija kito vaiko, turinčio dinozaurą, atžvilgiu. Tuo tarpu, užjauta, supratimas ir leidimas išgyventi emociją, leidžia vaikui sumažinti stresą, atsipalaiduoti, ir netgi mažiau norėti to žaislo. Paprastai tokiu metu gavus svarbaus mamos dėmesio ir ryšio, problema dingsta ar bent apmažėja.
Jei vaikas vis tiek mušasi, guosti nukentėjusį
Atskyrus savo vaiką nuo to, kurį jis mušė, ir laikant jį, visų pirma, dėmesį kreipti į nuskriaustąjį, sakant: „Aš labai atsiprašau, tau tikriausiai labai skauda… Ieva labai atsiprašo, kad taip pasielgė, ji buvo nusiminusi ir pamiršo, kad reikia paprašyti ir kalbėtis, ar ne, mieloji?“ Jei jūsų vaikas nurimęs, kad galėtų apkabinti, pritarti jūsų žodžiams, lai taip ir daro, jei ne - neverskite jo, o išsiveskite į kitą patalpą išgyventi emocijų ir nusiraminti, žinoma, eikite kartu su juo. Jei nepavyksta greitai nurimti - tiesiog atsisveikinkite ir išeikite kartu su vaiku namo.
Nebepriekaištauti vėl ir vėl
Išėjimas iš svečių/žaidimų kambario jau yra pasekmės pajautimas. Dabar vaikui reikia užuojautos ir pagalbos suprasti, kad su jo emocijomis viskas gerai: „Tu taip įsiutai ir supykai, kad mes turėjome išeiti. Visiškai normalu norėti dinozauro ir dėl jo šitaip supykti, tačiau dėl to muštis - negerai. Turi kalbėtis ir prašyti, o ne muštis. Žinau, tu maža ir tau sunku prisiminti, bet tu augi ir tau kaskart bus vis lengviau, o kol kas aš tau padėsiu prisiminti.“
Pasidžiaugti ir pagirti kaskart, kai vaikui pavyksta susivaldyti
„Tu nori šio žaislo ir gražiai jo prašai, o ne griebi iš rankų! Nuostabu, turėtumei savimi didžiuotis!“
Mokyti empatijos iš kasdienių pavyzdžių
Pagrindinis motyvas, dėl ko nemušame kitų - jiems skauda, liūdna, t.y., jie tada jaučia blogus jausmus. Parodykite įvairių pavyzdžių kasdienybėje, kaip atrodo vaikai, kai blogai jaučiasi: „Įdomu, kodėl ši mergytė taip verkia vežimėlyje, kas ją taip nuliūdino?“, „Oj, Rasa pargriuvo, jai tikriausiai labai skauda… Kaip manai, ar jai būtų geriau, jei mes ją apkabintume?“
Mokyti, kaip išreikšti emocijas, kai vaikas puikios nuotaikos
„Padarykim supykusių veidelius, kaip tu darai, kai supyksti?“, „Kai būna labai pikta, padeda štai toks kvėpavimas…“ Ir kai vaiką kažkurioje vietoje ištinka pykčio priepuolis, priminkite jam tai, ko mokėte, kai buvo geros nuotaikos.
Tai nereiškia, kad kartą su tėvų pagalba įvykdęs tokį veiksmų planą, kitą kartą vaikas šiuos veiksmus jau gebės atlikti pats - vieniems vaikams gali užtekti kelių kartų, kitiems keliolikos, dar kitiems gali ir keliasdešimt prireikti. Bet tėvams, nuosekliai laikantis nuostatos, kad mušimosi periodas yra normalus ir, kad tik savo paties elgesiu galima vaiką išmokyti geriausiai - anksčiau ar vėliau tikrai pavyks, ir bus matomas akivaizdus vaiko elgesio skirtumas dalybų metu.
Žaislų pardavimai ir jų perteklius
Praėjęs šventinis laikotarpis tik padidina žaislų atsargas ir dažnai net naujai gauti nebeturi vietos vaiko kambaryje. Portale „The Indian Express“ rašo, kad JAV vaikai nuo 2 iki 12 metų gauna daugiau nei už 6500 JAV dolerių (apie 5700 eurų) vertės žaislų. Teigiama, kad dėl karantino žaislų pardavimas internetu 2021 metais išaugo 21,4 proc. ir šio sektoriaus pramonė auga greičiau nei bendras internetinės mažmeninės prekybos sektorius.
Be aplinkosaugos problemų, žaislų perteklius turi neigiamos įtakos tiek vaikams, tiek ir tėvams, todėl dalijamės idėjomis, kaip elgtis su vaikų žaislais, jei manote, kad jų yra per daug.
Mažiau yra geriau
Erdvės, kuriose yra labai daug žaislų, per intensyviai stimuliuoja ir paveikia kūdikių, mažų ir vyresnių vaikų gebėjimą kūrybiškai mokytis ir žaisti. Tyrimai rodo, kad mažiau žaislų vienu metu suteikia kokybiškesnį žaidimo laiką vaikams, nes jie gali susitelkti dėmesį tik į vieną žaislą vienu metu, lavinti koncentracijos įgūdžius ir žaisti kūrybiškiau.
Kita problema, kad kai vaikai turi daug žaislų, jie ima juos mažiau vertinti. Sumažindami žaislų skaičių, suaugusieji gali padėti vaikams ugdyti dėkingumą.
Dažnai pašalinti žaislų keliamą netvarką sunkiau nei įsivaizduojama, bet įvertinus naudą, reikėtų įkvėpti ir imtis darbo. Mažiau gerai sutvarkytų žaislų sukuria ramesnę, mažiau įtemptą aplinką, sumažina vaikų per didelį stimuliavimą ir prisideda prie geresnio elgesio reguliavimo.
Sutelkus dėmesį į vieną ar du žaislus vienu metu vaikams gali pagerėti problemų sprendimo įgūdžiai, ugdoma savarankiško žaisimo patirtis ir kūrybiškumas. Galų gale, mažesnis žaislų kiekis reiškia mažesnę netvarką, kurią susitvarkyti gebės net patys vaikai.
Kaip tvarkyti žaislų perteklių?
Pirmas žingsnis, kurį turite atlikti savo vaiko kambaryje ir namuose - esančių žaislų inventorizacija. Padalinkite žaislus į tris kategorijas: žaislai, su kuriais žaidžia šiuo metu; žaislai, kuriuos norite pasilikti, kaip prisiminimą; žaislai, kuriuos galite parduoti ar atiduoti.
Pirmos kategorijos du trečdalius žaislų atskirkite ir padėkite į spintą, kur vaikai nemato. Juos kiekvieną mėnesį pakeisite su tais, kuriuos palikote ir taip vaikai visad galės džiaugtis iš naujo atrastais žaidimais.
Žaislų trečdalį, kurį pasilikote, reikia išdėstyti taip, kad vaikai galėtų juos aiškiai matyti ir lengvai pasiekti. Antros kategorijos žaislus supakuokite ir atidėkite visam laikui. Na, o su trečia, jau aišku ką daryti - ieškokite naujų šeimininkų.
Ar yra toks dalykas kaip „geri“ žaislai?
Žaislų pasirinkimas yra beprotiškai didelis ir išrinkti vaikams juos nudžiuginantį, naudingą ir kokybišką žaislą darosi vis sudėtingiau. Tiesa, yra savybės į kurias turėtumėte atkreipti dėmesį, kai renkatės žaislus savo vaikui.
Geri žaislai yra tie, kurie atitinka vaiko amžių ir išsivystymo lygį.
Taip pat verta pagalvoti apie žaislų kategorijas, kad paskirstant žaislus kuriuos laikyti, kuriuos paslėpti, vaikai galėtų lavinti įvairius įgūdžius. Štai penki būdai, kaip suskirstyti žaislus į kategorijas:
- Manipuliaciniai/funkciniai žaislai - tai statybiniai ir statybiniai žaislai, galvosūkiai, karoliukai, kaladėlės, vonios žaislai, smėlio ir vandens žaislai. Šie žaislai yra svarbūs lavinant smulkiąją ir stambiąją motoriką, miklumą ir koordinaciją, kurie yra gyvybiškai svarbūs piešiant, rašant, rengiantis ir kt.
- Aktyvūs žaislai - įskaitant įvairius lauko žaislus, laipiojimo įrangą, sporto įrangą ir žaislus, kuriais galima važiuoti. Aktyvūs žaislai puikiai tinka bendram fiziniam aktyvumui ir motorinių įgūdžių ugdymui.
- Mokomieji žaislai - tai stalo ir kortų žaidimai, knygos ir specifinių įgūdžių žaislai, kaip raidžių atpažinimo ir formų bei spalvų rūšiavimo priemonės.
- Kūrybiniai žaislai: meno ir amatų medžiagos, muzikiniai žaislai ir instrumentai, įskaitant skaitmeninę muziką ir piešimo programėles.
- Vaidmenų žaidimams skirti žaislai įskaitant įvairią aprangą (kostiumai, drabužiai, kepurės, kaukės ir aksesuarai), kimštus žaislus, lėles, lėles, transportavimo žaislus.
