Auginti vaiką - tai nuolatinis procesas, kupinas iššūkių ir atradimų. Kartais tėvai susiduria su situacija, kai vaikas tampa nepaklusnus, sunkiai susikalbamas, o jo elgesys kelia nerimą. Ypač sunku, kai tai nutinka paauglystės metais, kai vaikas ieško savęs ir bando atrasti savo vietą pasaulyje. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kodėl 12 metų vaikas gali neklausyti ir kaip tėvai gali pagerinti santykius su savo atžala.
Vaikai dažnai negirdi tėvų tada, kai patys tėvai negirdi jų. Jei į vaiko nuomonę neatsižvelgiama, nesitariama, nediskutuojama, jei vaikas nepripažįstamas, kodėl jis turėtų atsižvelgti į tėvus? Vaikai noriai daro tai, ko jų prašo tėvai, tik todėl, kad jie patys nori tai daryti.
Vaiko atsiradimas šeimoje - tai tėvų noro bei pastangų rezultatas. Tuo tarpu tėvai savo vaikams privalo daug ką. Vaikas gimsta visiškai bejėgis ir priklausomas nuo tėvų. Tėvų pareiga yra suteikti jam maksimaliai geras sąlygas augimui. Žmonės - sąmoningi ir emocionalūs sutvėrimai. Taigi jiems visiems, įskaitant ir mažuosius žmones (vaikus), svarbus ir emocinis-psichologinis saugumas. Taip pat tėvai privalo vaikams sukurti ir sveikas ribas, padedančias jiems saugiai tyrinėti pasaulį bei mokytis žmonių tarpusavio santykių.
Kodėl vaikas gali neklausyti?
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vaikas gali neklausyti, yra ta, kad jis nesijaučia emociškai saugus. Dvylikos metų vaikai, kurie jaučiasi emociškai saugūs, paprastai yra guvūs, judrūs, besidomintys pasauliu, noriai mokosi naujų dalykų. Jei vaikas linkęs „tik gulėti ir daug skaniai pavalgyti“, tai gali signalizuoti apie vidinius sunkumus.
Kita svarbi priežastis - vaikas gali nelaikyti tėvų savo sąjungininkais. Jei vaikas auga šeimoje, kurioje vyrauja griežtas auklėjimas, jis gali negaudyti tų emocinei brandai būtinų savybių. Griežtas auklėjimas - skausminga patirtis, perduodama iš kartos į kartą. Jei pats buvote auklėjamas griežtai, gali būti, kad nesąmoningai perduodate tą patį savo vaikui. Vaiko pasipriešinimas veiklai, kuri nekyla iš jo paties vidaus, yra natūrali reakcija. Neturėdamas kito pasirinkimo, vaikas gali išstumti tuos jausmus į pasąmonę ir prarasti saviempatiją - išmokti „nusijautrinti“.
Taigi, jei vaikas buvo auklėjamas griežtai, tai nereiškia, jog jis turėtų taikstytis su spaudimu, privalumais ir atsakomybėmis, kurios jam atrodo beprasmiškos, svetimos ar neteisingos. Jis tikrai „neprivalo“ besąlygiškai vykdyti tėvų reikalavimų vien todėl, kad tėvams taip atrodo. Tokiu atveju vaikas protestuoja, ir tai yra labai sveika reakcija.
Kada vaiko elgesys yra natūrali reakcija?
Dažnai vaikų elgesys tėvams atrodo tiesiog neklaužadas, nors iš tikrųjų toks nėra. Jo elgesys tėra natūrali reakcija į aplinkybes ar vystymosi iššūkius. Štai dešimt atvejų, kai vaiko elgesys gali būti netinkamai interpretuojamas:
- Vaikas negali suvaldyti savo elgesio, nes dar neišsivystė jo smegenys. Smegenų sritys, atsakingos už savikontrolę, nesubręsta iki paauglystės pabaigos. Savikontrolės ugdymas yra ilgas ir lėtas procesas. Dauguma tėvų mano, kad vaikai gali suvaldyti savo elgesį anksčiau, nei jie iš tiesų pajėgūs tai padaryti.
- Per daug stimuliuojami vaiko pojūčiai. Pernelyg didelė veiklos, pasirinkimų ir žaislų įvairovė gali sukelti vaikui stresą. Kai vaikams duodama daugiau laiko pabūti ramumoje, žaisti vienumoje ar ilsėtis, jų elgesys dažnai pagerėja.
- Būtinybė patenkinti poreikius. Vaikų gebėjimas valdyti emocijas gerokai sumažėja jiems pavargus, alkaniems ar ištroškusiems. Kartais tėvai nesupranta vaiko poreikių arba vaikai neturi būdo jų išreikšti.
- Jausmų išreiškimo svarba. Vaikai, skirtingai nei suaugusieji, dar negali užspausti savo emocijų. Svarbu leisti jausmams „tiesiog būti“ ir jokiu būdu neuždrausti vaikų už stiprias emocijas.
- Reikia daug judesio, kad vaikai galėtų vystytis. Judėjimas vaikams yra būtinas. Užuot vadinę tokį vaiko elgesį blogu, geriau organizuoti aktyvias lauko veiklas.
- Nepriklausomybės siekimas. Vaikams sveika priimti savo sprendimus. Net jei tėvams neramu, leiskite vaikui eksperimentuoti, nes jis siekia įgyvendinti savo planus ir tapti laisvu žmogumi.
- Vaiko stiprybė neatsiejama nuo silpnybių. Ne pageidaujamas elgesys gali būti išvirkščia vaiko stiprybės pusė. Atpažinti tai gali padėti ramiau reaguoti į vaiko elgesį.
- Duokite pakankamai laiko žaidimui. Vaikams patinka kvailioti ir jie jaučia didžiulį malonumą juoktis. Žaidimas dažnai užtrunka ilgiau, nei tėvai norėtų, tačiau tai nėra pasipriešinimas ar neklausymas.
- Tėvų nuotaikos persiduoda vaikui. Vaikai yra ypatingai jautrūs tėvų nuotaikoms. Kai tėvai jaučia įtampą ar yra nuliūdę, vaikai ima jausti tą patį.
- „Blogas elgesys“ kaip atsakas į tėvų nenuoseklumą. Jei tėvų ribos nuolat keičiasi, vaiką ištinka frustracija. Būkite nuoseklūs, brėždami ribas ir laikydamiesi dienotvarkės.
Kaip atrasti ryšį su savo dukra?
Norint atrasti ryšį su dukra, svarbu išsiaiškinti, kodėl ji priešinasi, kas jai nepatinka, prieš ką ji protestuoja, kaip ji pati supranta, koks galėtų būti jos indėlis į šeimą. Tai gali būti sunku, tačiau verta, nes nuo to gali priklausyti jūsų santykiai visam likusiam gyvenimui.
Ką daryti, kai vaikas neklauso? Psichologai pataria:
- Ignoruokite netinkamą elgesį ir skirkite dėmesio, kai vaikas elgsis deramai.
- Klausykitės ir atspindėkite vaiko jausmus sakydama: „Matau, esi liūdnas, nusiminęs, piktas ir kt.“
- Paaiškinkite, kaip jaučiatės jūs tokioje situacijoje, pavyzdžiui, „Man neramu, kai šokinėji ant lovos, nes gali susižeisti“.
- Leiskite vaikui rinktis. Pavyzdžiui, jei vaikas nenori autis batų, galima jam pasiūlyti: „Ar nori autis batus atsisėdęs ant kėdės ar ant fotelio“. Taip stiprinate jo atsakomybę ir leidžiate pasijusti savarankiškam.
Net ir nepatinkantis vaiko elgesys (atsikalbinėjimas, neklausymas) yra reikalingas jo raidai. Begalinė tėvų kantrybė, mažylio poreikių supratimas, besąlygiška meilė, apkabinimai, gebėjimas į situacijas pasižiūrėti su humoru padeda žingsnis po žingsnio įveikti visus kylančius sunkumus.
Kaip bendrauti su vaiku sudėtingų situacijų metu? NEMOKAMAS SEMINARAS
Svarbu atminti, kad vaikas, augantis šeimoje, kurioje yra griežtas auklėjimas, negauna emocinei brandai būtinų savybių. Tėvų pareiga yra ne tik suteikti vaikui geras sąlygas augimui, bet ir sukurti emocinį-psichologinį saugumą bei sveikas ribas. Tai padės vaikui saugiai tyrinėti pasaulį ir mokytis žmonių tarpusavio santykių.
