Futbolo programa gimė iš mano patirties Prancūzijoje. Esu futbolo treneris, o Prancūzijoje į šią sporto šaką žiūrime kaip į priemonę edukuoti, šis sportas turi būti prieinamas visiems. Atvažiavau čia kaip savanoris, vėliau išsinagrinėjau ir užsienio pavyzdžius. Dabar turime savo metodą, savo struktūrą, nors iš pradžių kilo klausimų, kiek tai turi būti socialinis darbas, kiek sportas. Ši programa yra priemonė išreikšti savo jausmus, emocijas, suprasti, kokių pasekmių būna po tam tikrų įvykių, poelgių.

Vyro teigimu, kuo vyresni daromės, tuo dažniau pamirštame paprastus mus supančius, džiaugsmą keliančius dalykus, kuriuos pastebėdavome būdami vaikai. Todėl iš vaikų visada yra ko pasimokyti. „Atrodo, mokome juos, bet žinokite, iš jų nemažai taip pat gauname. Be to, man ši veikla atrodo labai prasminga, matau, kad Vilniuje yra tam poreikis. Jaunas būdamas ir pats gatvėje praleisdavau daug laiko, man ji asocijuojasi su laisve, su griežtų taisyklių ir kontrolės nebuvimu. Kodėl būtent šiame rajone? Cedricas ilgai nemąstęs klausia, o kokių gi paslaugų gali rasti jaunimas ar vaikai Naujininkuose? „Yra dienos centras, dirbantis su vaikais iki 11-12 metų, o daugiau paslaugų ten nėra. Pamatėme poreikį ir radome būdą, kaip atsakyti į jį“, - paaiškina jis. Vyras pastebi, kad dažnas šį rajoną vertina negatyviai. „Sudėtingiau šiame rajone dėl geografinės atskirties, dėl taboro šalia. Narkomanai turi pervažiuoti Naujininkus, todėl čia kyla įvairių sunkumų“, - kalba Cedricas, prisipažindamas, kad iš pradžių turėjo mintį dirbti pačiame tabore. Vis dėlto vėliau suprato, kad dirbti Naujininkuose, o ne uždaroje erdvėje, bus kur kas geriau - į šį rajoną vaikai iš taboro važiuoja į mokyklas, jei padės jiems integruotis šiame rajone, tai bus pirmas žingsnis, padedantis jiems įsilieti į visuomenę.

„Reikia dirbti su sistema, kad ji sugebėtų tokius vaikus priimti. Štai mūsų futbolo programa leidžia suprasti, kad reikia gerbti taisykles, suvokti save. O mokykla, mano manymu, bent jau romų vaikams, nesudaro tinkamų sąlygų. Jei būčiau gimęs tabore, ko gero, irgi nenorėčiau eiti į mokyklą dėl požiūrio į save. Žinau vieną romų tautybės berniuką, kuris tebėra antroje klasėje, nors jam 14-15 metų. Ar dar norėtumėte būti mokykloje jo vietoje?“ - retoriškai klausia pašnekovas. „Labai aiškiai matome, kad jie sunkiai pritampa švietimo sistemoje, yra mokyklų, kurios gauna romų vaikų krepšelius, bet vaikai neateina į mokyklas. Mokykloms tai labai gerai - pinigų ateina, o vaikai netrukdo“, - kalba jis. Kita vertus, Naujininkuose veikia dienos centras, kuris deda pastangas dirbti su romų bendruomene, tačiau labai sunkiai gauna finansavimą. Todėl, pasak jo, labai svarbu sukurti bendradarbiavimo tinklą - su mokykla, seniūnijos darbuotojais, kartais sporto klubu ar kultūros centru. „Darbas gatvėje gerai veikia, jei šalia yra toks tinklas, per kurį galima bendradarbiauti. Mes turime pasirūpinti žmogumi gatvėje, pristatyti jį visuomenei, pasakyti, kokie jo poreikiai, trūkumai, ir palydėti į sistemą. Mes neverčiame nieko daryti, bet jei jis turi norą, palydime, kad žmogus žinotų, kokių turi galimybių“, - paaiškina jis. Kita vertus, jei jauno žmogaus noras - likti gatvėje, nieko neveikti, socialiniai darbuotojai gerbia tokį sprendimą.

Darvydas Šernas: Vaikų futbolo akademijos sėkmės istorija

Darvydas Šernas, daug metų aikštėje stengęsis dėl Lietuvos futbolo, 2020 m. su Robertu Šuškevičiumi ir Tomu Staniūnu įkūręs vaikų futbolo akademiją, dabar 40-metis D.Šernas lipdo Lietuvos futbolo piramidę iš kitos pusės. Apie darbo vadovaujant vienai didžiausių Lietuvos futbolo akademijai džiaugsmus ir vargus bei reikalingus naujus darbus, jis išsamiai pasakojo interviu 15min.

- Darvydai, prieš penkerius metus įkūrėte akademiją. Ko šis projektas iš jūsų pareikalavo daugiau - finansinių išteklių ar nervų? - Pirmiausia pasikalbėjau su savo dviem artimais draugais - Robertu ir Tomu. Jie dirbo kitoje akademijoje, bet mačiau, kad labai gerai dirba. Papasakojau apie savo planus, svajonę sukurti geriausią akademiją Vilniaus mieste, gal net Lietuvoje, ir pradėjome darbuotis. O kalbant apie finansus ir nervus, tai finansų didelių pradžioje nereikėjo, kadangi aikšteles tik nuomojomės, neturėjome savo namų. Bet nuo pat pirmų dienų žinojau, kad norint turėti gerą, profesionalią futbolo akademiją, reikia turėti pagrindą po kojomis, o pagrindas yra savas stadionas. Todėl nuo pirmos dienos ėjau link to, kad 2024 metų rugsėjo mėnesį atidarytume „VFA-Hanner“ stadioną. Finansų reikėjo, bet, kai daug noro turi ir akys dega, veda į priekį, tai viskas išsprendžiama.

- Kokia dabartinio „VFA-Hannerׅ“ stadiono istorija? - Ten buvo visiškai sena aikštė, anksčiau vadinosi „Panerio“ stadionu. Prieš 20-30 metų buvo legendinis futbolo klubas „Panerys“, net Valdas Ivanauskas yra čia žaidęs, labai geras buvo žaidėjas, o dabar treneris.

- Ar čia yra jūsų pagrindinė treniruočių bazė? - Taip, pagrindinės mūsų komandos čia sportuoja. Turime Vilniaus mieste apie 7 lokacijas: Žirmūnuose, Baltupiuose, Kalnėnuose, kur nuomojamės nedideles aikšteles, taip pat dabar jau valdome „Fanų“ futbolo stadioną (Šeškinės kalno papėdėje). Esame pasirašę ilgalaikę sutartį - turim du pilnų matmenų stadionus Vilniaus mieste. Praėjusiais metais renovavome ir „Fanų“ stadioną. Pakeitėme dangą ir apšvietimą, o dabar turim naujausią Vilniuje stadioną, visi mato, kas jame žaidžia. Vyksta net UEFA jaunimo lygio turnyrai.

- Ar nesigailite įbridęs į šią sritį, kai dauguma buvusių futbolininkų renkasi ne tokias sudėtingas veiklas? - Ne, aš ne tai, kad nesigailiu, aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, ką esu padaręs per 5 metus. Akademijoje turime virš tūkstančio vaikų, berniukų ir mergaičių. Akademijoje darbuojasi daugiau nei 40 trenerių ir personalo darbuotojų, tad, manau, kad tikrai neblogai sekasi. Likau futbole, ko ir norėjau, baigęs karjerą. Aš nenorėjau būti treneriu, labiau norėjau turėti savo organizaciją, stabilų pagrindą, nes trenerio darbas yra nuostabus, bet labai sunkus. O kalbant apie vyrų futbolą, ir kitokį sportą, pusę metų dirbi, o pusę metų neaišku, ką tu veiki, nes trenerio duona nėra labai stabili. Pasirinkau kiek ramesnį, gal ir lėtesnį variantą, bet visą laiką svajojau likti futbole ir, manau, kad mano sprendimas buvo teisingas.

- Kokia jūsų akademijos auklėtinių geografinė demografija? - Daugiausia akademijos auklėtinių yra iš Vilniaus ir Vilniaus rajono. Bet daugelis tikrai nustebs, nes pas mus vyresnių grupių vaikai kiekvieną dieną važinėja į treniruotes iš Kauno, atvažiuoja ir iš Utenos. Tai, kad važiuoja net iš kitų miestų, mums yra didelis įvertinimas.

- Ar pastebite, kad dabar daugiau vaikų renkasi futbolą nei krepšinį? - Tendencijos didelės, lietuviai futbolą mylėjo ir myli. Visi vaikai yra registruojami, tad, manau, ir statistiškai yra įrodyta, jog jau keleri metai, kai futbolo lankomumas yra didesnis negu krepšinio. Taip yra Lietuvoje, kur krepšinis labai populiarus, tad skaičiai labai džiugina. Pagrindinis dalykas, ką turime daryti, tai gerinti sąlygas vaikams, kad jie galėtų sportuoti ir vasarą, o ypatingai šaltuoju metu - tikrai reikalingi uždari maniežai. Džiugu, kad futbolas iš lėto kyla aukštyn.

- Kur jūsų akademijos auklėtiniai sportuoja žiemos sezonu? - Pas mus visi mažiukai iki 10 metų sportuoja arba manieže, arba salėse. Nuo 10 metų visi sportuoja lauke. Šiais metais buvo ypatingai palanki žiema, tik kelias savaites laikėsi sniegas, bet visą laiką valėme aikštes. Turim įrangą, sutvarkėme taip, kad mūsų vaikai treniruotųsi lauke.

- 2023 metais akademija dėl investicijų buvo nuostolinga. Kaip sekėsi 2024-aisiais? Ar pavyko stabilizuoti finansinę padėtį? - Lietuviškas vaikų futbolas guli ant tėvų pečių. Tai irgi didelė problema, kadangi su rėmimu Lietuvoje yra labai sudėtinga. Aš nežinau, kodėl, bet kitose šalyse kiekviena kiemo ar kaimo komanda turi savo rėmėjus, regis, remiamas yra bet koks sportas, net nekalbu apie futbolą ar krepšinį. Apskritai, remti vaikus ir sportą yra prestižas. Šiai dienai pas mus tokių tradicijų nėra, bet mes dirbame tuo klausimu. Iš tikrųjų dirbame daug ir stengiamės ieškoti paramos. Norint kelti standartus, reikalingi finansai. Mes žinome, kad Vilniuje yra problemų dėl aikščių paklausos. Kitas dalykas trenerių kvalifikacija. Mes norime dirbti profesionaliai. Todėl be valstybės, miesto ar verslo paramos bus labai sunku, nors kol kas mums neblogai pavyksta. Tėvai negali ruošti Pro lygio futbolininkų, tad įprasta, kad jie moka už būrelį. Tai tada jie turi gauti būrelio sąlygas. Mūsų požiūris truputėlį kitoks. Aš esu maksimalistas, kai pats buvau profesionaliu žaidėju, visą laiką norėjau laimėti, norėjau būti geriausias. Taip ir su akademija, aš noriu, kad ji būtų geriausia, kad joje būtų geriausia priežiūra, kad vaikai gerai jaustųsi, kad būtų užtikrintos geriausios sąlygos, o tai reikalauja finansų. Finansai yra labai plati tema. Nesinori plėstis, bet man liūdna dėl to, kad didžioji našta, praktiškai viskas gula ant tėvų pečių. Todėl kviečiu verslą investuoti į mūsų vaikus, į vaikų ateitį, į sveiką gyvenimo būdą.

- Esate nauja akademija, ar dažnai žiūrite į konkurentus Lietuvoje ir semiatės idėjų iš jų? - Mūsų standartai - aukšti. Mes stengiamės žiūrėti į užsienio akademijas, kaip jie daro, nes mūsų rinktinės rezultatai parodo, kad mes turbūt kažką darome ne taip, nes rezultatų šiai dienai nėra. Todėl turime keistis ir ieškoti teisingo kelio į profesionalų sportą. Pas mus, Lietuvos futbole, masiškumas, manau, yra tikrai didelis. Ko aš pasigendu, tai tikrų profesionalių futbolo akademijų. Kas yra profesionalumas? Pirmas ir didžiausias kriterijus, kad pagrindinėse komandose būtų rinktiniai vaikai. Tai reiškia, kad reikalingos atrankos, kad vaikai būtų atrenkami ir į tą komandą norėtų visi patekti. Nes šiai dienai Lietuvoje sportuoja visi to amžiaus grupės vaikai, kokio lygio jie bebūtų. Ar labai talentingas, ar silpnesnis, ar vidutiniokas - visi sportuoja kartu. O taip neturėtų būti. Visi vaikai turi sportuoti savo lygmenyje. Vieni pradeda anksčiau lankyti, kiti vėliau, vienas gabesnis, kitas silpnesnis. Taip kad norint Lietuvoje turėti aukštą lygį, reikia daryti atrankas į grupes.

- VFA bendradarbiauja su užsienio akademijomis, jei ne, ar tokių tikslų turite? - Visi turi savo bendradarbiavimo kelius. Mes važiuojame per pasaulį, bet nekopijuojame kažkokio vieno stiliaus. Stengiamės iš kiekvienos šalies paimti geriausius dalykus, kad ir vieną ar du, o tada integruoti pas mus. Tad bendraujame su daug akademijų, tarp jų ir Ispanijos lygos. Mums labai patinka kroatų futbolas, nes tai irgi nedidelė šalis. Mes į juos žiūrim - mažiau nei 4 mln. gyventojų, o rezultatai - kosminiai. Tikrai yra, ko pasimokyti. Mes iš jų perėmėme labai daug metodikos. Bendraujame ir su Splito akademija, ir su kitomis akademijomis - jų pavyzdys tikrai geras.

- Esate sakęs, kad tėvai dažnai kišasi į trenerių darbą. Kiek tai kenkia jaunųjų futbolininkų ugdymui? - Norėčiau, kad išgirstų visi tėvai: jei pradeda kištis, labiausiai kenkia savo vaikams. Tėvai turėtų užsiimti vaiko palaikymu, sirgti už jį, už pergales, jį palaikyti, o ne pradėti mokyti, kaip reikia žaisti, ką daryti. O dar blogiau, kai pradedi mokyti trenerius. Aš manau, kad kiekvienas turi daryti savo darbą, o tėveliai turi palaikyti savo vaikus, o ne mokyti, ko patys nelabai supranta, bei nesikišti į svetimus dalykus. Taip jie gali pakenkti tik savo vaikams.

- Gal turit kažkokių tikslių pavyzdžių? Gal įvyko kažkas akademijoje? - Kai yra tūkstantis vaikų, tai dar daugiau yra tėvelių, todėl kiekvieną dieną susiduriame su įvairiais dalykais. Bet mano žinutė tokia, kad vaikas, ypatingai mažas, turi mėgautis futbolu. Pirmiausia, mylėti šį žaidimą. Negalvoju apie jokius rezultatus, kai vaikui 8, 9, 10 metų. Jis turi pamilti ir mėgautis procesu. Futbolas juk irgi yra žaidimas. Nereikia galvoti, kad atvedei vaiką ir jis bus Ronaldo ar Messi, ir jau skaičiuoti pinigus, kaip jis žais Madrido „Real“ ar „Barcelona“. Pagrindinė žinutė - futbolas yra žaidimas. Vaikai ateina mėgautis futbolu, leiskime jiems tą daryti. Kad jie atsipalaiduotų, kad nebūtų įtampos, nes jos užtenka visiems ir mokyklose, ir namuose. Aš manau, kad futbolas yra vieta, kur jie turi ateiti ir labai gerai praleisti laiką. Kai jiems sukanka 15-16 metų, tada ryškiai matosi talentai, matosi keliai, kur jie nori eiti, kokie jų tikslai. Jie patys suvokia. Tada viskas yra žymiai lengviau, o iki to amžiaus jie turi mėgautis futbolu.

- Anksčiau minėjote, kad jūsų paties vaikai neilgai lankė futbolą, nes pernelyg juos spustelėjote. Kaip ši patirtis paveikė jūsų požiūrį į jaunų futbolininkų ugdymą VFA? - Aš pats pradėjau taip pernai, kai buvo įkurta akademija. Turėjau labai daug noro, azarto. Mano vaikai irgi buvo mažiukai. Tuo metu norėjau, kad jie žaistų futbolą. Viską jiems daviau, viską leidau. Vežiausi į visas stovyklas. Buvo vasara, kai jie buvo su manimi šešiose stovyklose Palangoje. Kadangi mes organizuojame stovyklas vasarą Palangoje, aš nenorėdamas padariau tai, ko nereikia daryti. Dabar tai suprantu. Dabar jau suprantu, kad aš turėjau būti tėtis, o ne treneris ar buvęs profesionalus žaidėjas. Dabar mano vaikai sportuoja tenisą ir dziudo, aš juos labai palaikau juos, sergu už juos ir džiaugiuosi, kad jie sportuoja. Manau, tėvų pagrindinė užduotis yra palaikyti savo vaikus. Matau, kokie jie yra laimingi, nes neturiu nė vieno priekaišto ar patarimo, nes pats to dalyko nesuprantu. O dėl futbolo, tai buvo tokia istorija ir tai yra pamoka ir įrodymas, kad net profesionalūs futbolininkai su savo vaikais turi elgtis kaip tėvai, o ne kaip profesionalai.

- Kaip vertinate esamą trenerių padėtį Lietuvoje? - Kalbėsiu apie mūsų akademiją, nes būtų neetiška kalbėti apie kitus. Nuo pirmų dienų mes tikrai atsirenkame akademijos trenerius ir studijuojame jų asmenybes. Norime, kad būtų žingeidūs, kad norėtų tobulėti, nes mes tobulėjame kiekvieną dieną, to siekiame. Mūsų treneriai važiuoja į kvalifikacijos kėlimo kursus, gauna licencijas. Robertas, mano partneris, neseniai grįžo iš Šveicarijos, ginasi Pro licenciją. Esame už mokslą, labai tai skatiname. Važiuojame į stažuotes į Ispaniją, važiuojame į Kroatiją, Lenkiją, bendraujame su daug akademijų. Mokomės kiekvieną dieną, mums reikia tą daryti, mes negalime užmigti, nes žinome, kokie Lietuvos rinktinės rezultatai. Todėl reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis, domėtis naujovėmis, kelti kvalifikaciją, važiuoti į stažuotes ir ten mokytis, nes futbolo šalyse šis procesas yra labiau pažengęs.

- Kai įkūrėte VFA, sakėte, kad pagrindinis tikslas yra sukurti vietą, kur vaikai galėtų treniruotis geriausiomis sąlygomis ir su profesionaliais treneriais. Po kelerių metų galite pasakyti, kiek ši vizija jau išsipildė, o kas dar liko nepasiekta? - Kaip matote, stadionas jau stovi. Čia galime dėti pliusiuką. Manau, kad galimai turime geriausias sąlygas Vilniaus mieste, o gal net Lietuvoje. Vaikai pas mus bet kada gali ateiti sportuoti atostogų metu, jie ateina ryte ar per pietus, ir žaidžia - stadionas vaikams visą laiką atviras. Turime štanginę, turime nuostabias patalpas. Turime „Fanų“ stadioną, tad jau tikrai negalime skųstis dėl sąlygų ir trenerių kvalifikacijos. O svajonių aš turiu. Mano svajonė, kad vaikai žaistų nacionalinėse rinktinėse. Dabar, po 5 metų nuo akademijos įkūrimo, vaikai jau pradeda atstovauti jaunimo rinktinėms. Turime atstovų beveik į kiekvieną amžiaus grupę. Mano svajonė, kad jie žaistų nacionalinėse rinktinėse, kad žaistų geruose užsienio klubuose. Tad aš dar turiu ką nuveikti ir sieksiu savo tikslų.

- Minėjote, kad VFA akademijoje siekiate ugdyti ne tik futbolo įgūdžius, bet ir asmenybes. Kokiose charakterio bruožus labiausiai akcentuojate? - Į viską reikėtų žiūrėti bendrai. Pagarba, disciplina, bendrystė, draugiškumas. Daug dalykų galima išvardinti. Kiekvieną dieną treneriai su vaikais kalba ir skatina tuos visus dalykus.

- Akademijos tikslas - užauginti profesionalius futbolininkus. Kiek jūsų auklėtinių jau yra gavę pasiūlymų iš profesionalių klubų, kokios jų perspektyvos? - Tai nėra pagrindinis akademijos tikslas. Sportuoja per tūkstantį vaikų, tad suprantame, kad visi tikrai netaps profesionalais, todėl didelis dėmesys yra ir į sportiškumą, į sveiką gyvenimo būdą. Noriu, kad jie elgtųsi normaliai, kaip geri žmonės. Dabar turime kelis vaikus, kuriuos nori pasikviesti užsienio klubai. Praėjusiais metais buvo vieno Italijos klubų peržiūroje, šiais metais gavome raštą, kad nori dar kartą juos pamatyti, bet profesionalių kontraktų ir siūlymų kol kas neturime. Mūsų auklėtiniai dar yra dar labai jauni, auga pirmosios kartos, tad turime dar kiek palaukti, bet ateityje to tikrai tikimės.

- Kokių savybių labiausiai trūksta Lietuvos jauniesiems futbolininkams, lyginant su jų bendraamžiais užsienyje? Ar tai labiau fizinis pasirengimas, futbolo IQ ar mentalitetas? - Na, apskritai, perėjimas iš vaikų į vyrų futbolą yra labai sunkus ir sudėtingas etapas. Manau, užsispyrimo reikėtų, nes sportas ne visada tik pergalės ir smagus laikas, kai jau eini į Pro lygį. Būna daug nevilties, būna traumų. Būna atsistatymų po traumų, būna pralaimėjimų. Reikia niekada nenuleisti rankų, visada žiūrėti į priekį. Disciplina turi būti maksimali, turi žinoti, kur eini, įdėti labai daug darbo, ir fizinio, ir emocinio. Daug sudedamųjų dalių, o pabrėžti kažkokios vienos, kurioje mes atsiliekame, negaliu. Manau, kad kompleksiškai neturime Lietuvoje tų tradicijų, tokių didelių stadionų, kad visi eitų, žiūrėtų ir kad vaikai turėtų savo dievaičius. Žiūrime tik į užsienio žaidėjus. O fiziškai, manau, kad tikrai lietuvaičiai galėtų nenusileisti, jei tik sistemingai dirbtų. Visi vaikai gali treniruotis bet kokiame sporte, bet kurioje pasaulio šalyje vienodai. Viskas priklauso nuo pastangų.

Futbolo svarba vaikų ugdymui ir tėvų vaidmuo

T.Dirgėlos knygos personažui Emiliui futbolo kamuolys turėjo padėti iškovoti geriausiojo vardą. Ką reiškia būti geriausiam Tomui? „Mažas galvodavau, kad būti geriausiam yra nuostabu, visi tavimi žavisi, tave myli. Kai tampi geriausias, supranti, kad visa tai yra ir didžiulė atsakomybė - žinomas vaikų rašytojas juk negali važinėti dviračiu be šalmo, kokiu gi pavyzdžiu vaikams tapsi?! Man atrodo, kad svarbu būti geriausiam smulkmenose, kasdienybėje. Tai padeda žvelgti plačiau, apsidairyti aplinkui, pastebėti kitus žmones. Už tikslą dažnai kur kas svarbesnė yra kelionė į jį“, - neabejoja rašytojas.

Paklaustas, ar vaikystėje žaidė futbolą, Tomas pasakoja daugiau laiko skirdavęs krepšiniui: „Palangoje, prie močiutės namų, buvo krepšinio aikštelė. Su draugais leisdavome joje ištisas dienas, žaisdavome netgi žiemą, nusivalę sniegą. Netoliese buvo ir didžiulė aikštė, milžiniška pieva, joje berniukai gainiodavo kamuolį. Kai mums pabosdavo krepšinis, eidavome žaisti futbolo.“ Futbolo kamuolys, kaip ir bet koks kitas kamuolys, įsitikinęs Tomas, nėra tik daiktas ar žaidimo įrankis. Jame gali kauptis daugybė prisiminimų - ir gražių, ir skaudžių: netikėti įvarčiai, pirmą kartą už tvoros nuskriejęs kamuolys, kurio pasiimti eini pas piktą kaimynę, konfliktas su draugu, saldus susitaikymo jausmas, kantrybė, gebėjimas išlaukti momento ir pagaliau įmušti įvartį.

Knygą apie krepšinį Tomas jau seniai parašė. Istorija apie Emilį ir jo stebuklingą futbolo kamuolį atsirado tada, kai susitikimuose vaikai pradėjo rašytojo klausti, o kada jis parašysiantis knygą apie futbolą. „Negalėjau atsispirti jų prašymams, - šypsosi Tomas, - o čia dar Europos futbolo čempionatas.“ Prisiekęs sau, kad stebės visas čempionato rungtynes, Tomas pripažįsta, kad visų pažiūrėti nepavyko, bet svarbiausioms - pusfinaliams ir finalui laikas jau suplanuotas. Užtat Tomui pavyko su „Vilnius football academy“ vaikais išbėgti į futbolo aikštelę ir sužaisti smagias, skaityti knygas įkvepiančias rungtynes. Šis sporto modelis Lietuvoje žengia tik pirmuosius žingsnelius, todėl įdomu, kokią įtaką jis daro vaikams ir kaip pavyko šį modelį pritaikyti? Įdomu ir tai, kad tėvai tokios patirties iki šiol neturėjo.

Prie futbolo klubo „Ataka“ programos prisijungęs tėtis savanoris Vaidas Žvirblis neslepia, kad futbolas jam nėra naujiena - šia sporto šaka džiaugiasi nuo pat vaikystės. Vis dėlto tokia patirtis, kai gali žaisti kartu su kitais vaikais, o taip pat juos ir treniruoti, pasitaikė tik dabar. „Futbolas yra mano hobis, man patinka žaisti, diskutuoti susijusiomis temomis ir pasidalinti naujienomis apie futbolą. Bandžiau savo vyresnį vaiką mokyti futbolo, bet jis pasirinko menus. Vis dėlto mano mažasis ketverių Hugas nusprendė, kad nori būti futbolininku. Kadangi iš anksčiau žinojau „Atakos“ veiklą ir stebėjausi jų organizacijos demonstruojamu pasitikėjimu ir skatinimu vaikus sportuoti, su sūnumi pas juos nuėjome ir buvau pakalbintas prisidėti prie treniruočių modelio“, - pasakoja Vaidas. Iš pradžių šiai idėjai jis per didelio susidomėjimo nerodė, tačiau netrukus naują veiklą pamilo - dabar jis jaučiasi kaip tikras treneris. V.Žvirblis juokiasi, kad tai buvo užslėpta svajonė ir svarsto, kad gal šis sprendimas nėra tik sutapimas.

„Tapau treneriu ir supratau, kad tai darau jau ne dėl to, kad reikia, bet dėl to, kad smagu. O kai ateini į antrą, trečią treniruotę ir girdi, kaip vaikai pas tave atbėga su klausimais, „ką darysim, ką veiksim“, man tai tampa didžiausiu įvertinimu. Todėl ši suteikta dovana nepakartojama ne tik man, bet ir vaikams“, - šypsosi savanoriu tapęs Vaidas. Į treniruotes vyras atvyksta tiesiai su futbolininko apranga ir jau nunešiotais futbolo batais. Būtent jie ir tapo tarp jo ir vaikų stiprų ryšį sukūrusiu simboliu: „Su vaikais diskutuojame, kad ne grožis svarbiausia, o patogumas. Taip pat kalbam, jog aikštelėje nereikia vienas kito stumdyti, bet reikia rodyti pagarbą, paguosti vaiką, suteikti pagalbą. Šitas vertybes, kurias „Ataka“ pristatė, aš labai palaikau ir pats jomis vadovaujuosi.“ V.Žvirblis mano, kad svarbiausia viską pateikti žaidimo forma - tokiu būdu vaikai noriai įsitraukia į sportinę veiklą. O ir su kitais tėvais savanoriais galima aptarti gudrybes, ką daryti vienu ar kitu atveju, kai vaikai neklauso. „Su vaikais labai gera dirbti, nes jie neturi tokio užslėpto melavimo ir tiesiai šviesiai pasako, jei kas nors neįdomu. Po sunkios darbo dienos jie pakelia nuotaiką“, - šypteli tėtis-treneris.

Per savanorystės laikotarpį jis pastebėjo pokyčius ne tik tarp vaikų, bet ir tarp juos treniruojančių tėvų. Net pats Vaidas jaučiasi pakylėtas, kai išgirsta jį vadinant treneriu. Jis mano, kad šis sporto modelis ne tik lavina vaikus, bet ir padeda juos geriau pažinti. „Visi mokymai, visa literatūra sako, kad kiekvienam vaikui reikia skirti individualų laiką. Ir koks nepakartojamas jausmas apima, kai jis grįžta namo ir seneliams, mamai pasakoja patirtus įspūdžius. Tai yra tai, kas iš tiesų džiugina“, - apie savanorystės džiaugsmus kalba vyras.

Futbolo klubo vadovas pabrėžia, kad Lietuvoje sporto būrelius lanko vos 20 ar 30 proc. vaikų, kai tuo metu Skandinavijos šalyse šis skaičius daug įspūdingesnis - net 80-90 proc. vaikų nepraleidžia progos užsiimti bent viena sporto šaka. Todėl būtų naudinga juos prisivyti ir tėvams formuoti teisingą požiūrį į vaikų sportinę veiklą. „Mes įtraukiame tėvus savanorius į darželinukų būrelius, kad tėvai galėtų vesti treniruotes kartu su licencijuotais treneriais. Pavyzdžiui, tėtis ar mama atveda vaiką ir laukia, kol baigsis treniruotė, nes jie dar maži ir negalima jų palikti vienų. Jei nieko neveikia, tai gal galima kartu su vaiku pabūti ir praleisti daugiau laiko. Mes esame įpratę, kad tėvai skiria mažai dėmesio dėl darbo, kitų veiklų ir tas ryšys su amžiumi kuo toliau, tuo labiau mažėja. Statistiškai bendravimas su tėvais per dieną užtrunka vos kelias minutes. Tas praktiškai nieko nereiškia. Reikia kurti santykius su vaikais per bendrą veiklą, žaidimą, demokratišką bendravimą, o ne per prievartą. Mes siekiame, kad tėvai įprastų su vaikais kartu veikti. Juk vaikui svarbiausia yra tėvų pavyzdys“, - tikina Donatas.

Jis pastebi ir tėvų esminę klaidą - dalis, norėdami vaikus paskatinti sportuoti, naudoja spaudimą ir nesupranta, kad tokiu būdu vaikui dingsta noras apskritai pasirodyti treniruotėse. Jo manymu, vaikams būtina skirti kuo daugiau dėmesio ne tik pokalbių, bet ir žaidimų metu. „Kai tėvai per varžybas pradeda kelti balsą, ragina perdėm emocingai, vaikai jaučia įtampą. Dėl to laimėti nepavyksta, nes vaikai negeba valdyti emocijų, o mūsų treniruočių vienas pagrindinių principų - vaikų emocinis ugdymas. Sporto būreliai vaikui turi teikti džiaugsmą, aktyvų žaidimą, o ne stresą. Reikia rodyti pozityvą, kad vaikams ši sporto šaka patiktų. Šį metodą perkeliame į treniruočių pateikimą, su vaikais kalbamės jų kalba, įtraukiame tėvus, kad mažoms grupelėms galėtų parodyti pratimus. Tuomet visi vaikai vienodai gauna dėmesio ir nebesiblaško, užsiėmimų kokybė ženkliai išauga. Štai Skandinavijos šalyse tėvai savanoriauja nuo darželio bent iki paauglystės. Mes tikimės, kad ir Lietuvoje taip bus“, - viliasi jis.

D.Tvarijono manymu, šiaurietiškas modelis vaikus skatina ne tik sportuoti, pasiekti aukštų rezultatų, bet ir nepamiršti žmogiškų ir paprastų norų - tiesiog pasidžiaugti žaidimu. „Vaikas turi žaisti ne dėl trenerio, ne dėl tėvų, o dėl savęs. Stebint įvairius turnyrus galime akivaizdžiai pamatyti ir kitą problemą, kai tėvai į treniruotes veda vaikus tik dėl rezultato. Vaikai patiria didžiulį psichologinį spaudimą ir toks modelis yra prieš vaikus, o ne su vaiku. Šiaurės šalyse prioritetu laikomas vaiko džiaugsmas, tačiau dėl to jie tikrai nesistengia mažiau! Todėl reikia suteikti vaikams žaidimo džiaugsmą, ugdyti jų socialinius ir emocinius gebėjimus per veiklą, brandinti nuosekliai vaikų motyvaciją, norus“, - pastebi jis.

Pagal statistiką didžioji dalis vaikų eina į būrelius ne dėl rezultato, o dėl to, kad ten jau susirado draugų. Matoma, kad pakvietus draugus, klasiokus, atsiranda didesnis noras sportuoti“, - sako pašnekovas. Ir nors pagrindinis tikslas yra į Lietuvą įnešti skandinaviško sporto modelio vėjų, tačiau su ketinimais atsiranda ir iššūkių. D.Tvarijonas įvardija, kad Vilniuje šią idėją stabdo nemažos būrelių lankymo kainos ir infrastruktūros trūkumas. „Reikėtų mažinti užsiėmimų kainą. Jei kaina nedidelė, tėvų galimybės auga. Skandinavijos šalyse ši veikla beveik nemokama, Islandijoje stipriai remiama valstybės. Sąlygų nebuvimas tampa viena iš priežasčių, kodėl pas mus mažiau vaikų. Tuomet atsiranda kita problema - vieta. Didelių futbolo aikščių Vilniuje yra labai mažai ir nei vienas futbolo klubas neturi savo sporto bazės. Jei būtų toliau vystomas ir plėtojamas tėvų savanorystės modelis, reikėtų, kad būtų kelios futbolo aikštės vienoje vietoje. Tėvai dažniausiai savanoriauja po darbo, o tokiu metu tas pats užsiėmimas gali būti pasiūlomas ir antrokams, ir trečiokams, todėl reikia daug erdvės. Tokios infrastruktūros pas mus dar nėra“, - nusivylimo neslepia futbolo klubo „Ataka“ direktorius.

Specialistai pabrėžia, kad judėjimas yra pagrindinis biologinis žmogaus raidos veiksnys. „Gydytojai tikina, kad fizinis aktyvumas ne tik natūralu, bet ir būtina vaiko ir suaugusio žmogaus būsena, tačiau šiais laikas ir vienus, ir kitus dažniau matome sėdinčius ar gulinčius. Tėvai randa sau pasiteisinimų - nuovargis, stresas, tačiau vaikams nenustoja šaukti „eik į lauką pažaisti“, „eik į lauką pakvėpuoti grynu oru“, specialistai pabrėžia, kad toks vaiko motyvavimo būdas - neatneša visiškai jokio rezultato. Fizinis vaiko aktyvumas tiesiogiai priklauso nuo tėvų sąsajos su sportu, auklėjimo gebėjimų ir paties fizinio aktyvumo.

Deivydas aštuntokas, o Paulius ketvirtokas. Matyt iš mamos medikės paveldėję judrumą, neliko nepastebėti Moksleivių namų futbolo trenerio Tado Bernoto. Pastarasis į savo mažamečių auklėtinių treniruotes pirmuoju pasikvietė Deivydą ir juo nenusivylė. Berniukas per trumpą laiką įvaldė šio žaidimo abėcėlę ir tapo tarp savo bendraminčių aiškiu lyderiu. Jau užpernai žaisdamas Lietuvos seniūnijų mokyklų „Ežiobolo“ žaidynių finalinėse rungtynėse jis pelnė rezultatyviausio žaidėjo prizą, savo talentingu žaidimu atkreipęs visų komandų trenerių dėmesį. Neseniai pasibaigusiame Ignalinos futbolo sporto klubo iniciatyva surengtame salės futbolo taurės turnyre su Moksleivių namų sporto centro komanda Deivydas tapo žiūrovų numylėtiniu. Savo vyresniojo broliuko pavyzdžiu seka ir ketveriais metais jaunesnis Paulius. Jį treneris T. Bernotas į bendraamžių treniruotes pasikvietė dar besimokantį pirmoje klasėje ir iš karto pastebėjo, jog berniukas yra net talentingesnis už brolį. Pasak trenerio, šis žemaūgis vaikinukas yra tikra gamtos dovana. Ne pagal savo amžių jis aikštelėje jaučiasi tarsi žuvis vandenyje. Jo žaidimo maniera, veržlumas, kamuolio valdymo technika ir kamuolio perdavimai komandos draugams - neįtikėtini ir nenuspėjami. Pernai, kai „Drūtūnų“ sporto aikštyne jaunieji T. Bernoto auklėtiniai rungtyniavo su viešėjusiais Sankt Peterburgo futbolininkais, jų treneris, pamatęs Pauliaus žaidimą, net aiktelėjo iš nuostabos. Jo teigimu, ne tik Sankt Peterburge, bet ir Rusijoje, kur šis žaidimas gana populiarus, tarp jaunųjų futbolininkų nėra matęs tokių talentų žaidėjo. Be abejo, kad šis berniukas savo virtuozišku žaidimu nustebino ir kitų šalių, kur žaidė ignaliniečiai, futbolo trenerius. Ir Lietuvos futbolo treneriai jau ne kartą atkreipė dėmesį į Pauliaus žaidimą. Jis kviečiamas žaisti į Visagino jaunųjų futbolininkų komandą, kur pernai dalyvaudama Lietuvos salės futbolo pirmenybėse, užėmė prizinę trečiąją vietą.

Pastaruoju metu Pauliaus žaidimu susidomėjo ir Alytaus miesto jaunųjų futbolininkų treneris Rimas Kantrimavičius, kuris kviečia jį į savo auklėtinių treniruotes ir varžybas. Ir šioje išvykoje Paulius Golubickas susilaukė aukšto įvertinimo, parsiveždamas į namus „Čelsio“ futbolo sporto klubo padovanotą naudingiausio žaidėjo prizą. Šis jaunasis futbolo virtuozas MI prisipažino, kad ši išvyka į Angliją jam paliko nepamirštamų prisiminimų visam gyvenimui. Ten jis pamatė ne tik kaip žaidžia pasaulyje gerai pažįstamos futbolo žvaigždės, bet ir laisvalaikiu aplankė labiausiai lankomas Londono vietas, tarp jų - ir karalienės rūmus. Beje, Paulius, po pamokų daug laiko praleisdamas Ignalinos stadione vykstančiose treniruotėse, dar suspėja dalyvauti ir dailės studijos užsiėmimuose. Ir kaip jis visur suspėja? Pasak jo, jaunystėje ir jo tėtis mėgo žaisti futbolą. Bet tuo metu Ignalinoje dar nebuvo tokio trenerio, kaip T.

Trijų regionų futbolo asociacijos pirmadienį paskelbė naujas kamuolio mušimo galva gaires, praėjus keliems mėnesiams po to, kai Škotijoje buvo paskelbti vieno tyrimo rezultatai. Jo autoriai priėjo išvadą, kad buvę profesionalūs žaidėjai, palyginti su plačiąja visuomene, turi mažesnę tikimybę mirti nuo dažniausių priežasčių - širdies ligų arba vėžio - tačiau labiau tikėtina, kad jie mirs nuo įgytos demencijos. Gairėse numatytas „laipsniškas požiūris“ į leidimą 12-15 metų vaikams per treniruotes žaisti galva, o 16-17 metų paaugliams taip mušti kamuolį bus leidžiama tik per vieną užsiėmimą per savaitę. Kalbant apie rungtynes, taisyklės nepasikeis, nes jaunimo varžybose fiksuojama labai nedaug smūgių galva. Škotų tyrime nenurodyta, kad sviedinio mušimas galva lemia vis didesnį neurodegeneracinių sutrikimų paplitimą tarp futbolininkų, tačiau sprendimas atnaujinti gaires buvo priimtas siekiant „sumažinti bet kokį potencialų pavojų“, rašoma Anglijos futbolo asociacijos pareiškime. „Šios rekomendacijos numato atsakingesnį požiūrį į mėgėjų treniravimą nedarant jokios įtakos malonumui, kurį patiria bet kokio amžiaus vaikai žaisdami šį žaidimą“, - pareiškė šios organizacijos vadovas Markas Bullinghamas. Asociacijos pabrėžė, kad rekomendacijos buvo parengtos bendradarbiaujant su UEFA medicinos komitetu, kuris siekia vėliau šiemet parengti gaires visoms Europos šalims.

tags: #15min #ves #i #pergales #vaikus #futbolas

• Išskyros mėnesinių ciklo metu
• Svarba skiepytis nuo tymų
• Vaikų Dainelės su Žodžiais
• Kaip pasiruošti echoskopijai nėštumo metu
• Ugdymo modelis hiperaktyviems vaikams