Keiksmažodžiai nėra kaip prieskoniai maistui - tai maisto dalis, emocinis maistas. Vaikai ateina į šį pasaulį mokytis bendrauti. Jie siurbte siurbia žodžius, išmokdami apie 10 žodžių per dieną. Paauglystėje jie vartoja jau apie 40 tūkst. žodžių. Taigi net jei nesikeikiate namie, jūsų vaikai vis vien išmoks tuos negražius žodžius.
Niekas nežino, kur mažoji Megan išgirdo keiksmažodį, tačiau jos mama Elise Dubnar prisimena dieną, kai jos ikimokyklinio amžiaus dukra, ieškodama su tėčiu pamesto švarko, po ilgų paieškų įžengė į motinos kambarį, susidėjo rankas ant klubų ir pareiškė: „Kur tas sup***** daiktas?“
Pasak psichologo T. Jay, vaikui normalu išmokti tabu žodžius. Jie pradeda juos skirti dar būdami ikimokyklinio amžiaus, o mokykloje išmoksta visus. Raidos požiūriu, kiekvienoje kultūroje vaiko užduotis yra sužinoti, kokie yra tabu. Visi išmoksta keiktis - kitas dalykas, ar jie tai daro, ar ne.
Atpažinkite keiksnojimo šaltinį
Vaikai, ypač berniukai, keikiasi dėl visų įmanomų priežasčių - kad būtų šmaikštūs, gautų dėmesio, pritaptų, įrodytų savo nepriklausomybę, ypač būdami vidurinio mokyklinio amžiaus. Tačiau dauguma žmonių, taip pat ir vaikai, keikiasi iš pykčio ar suirzę. Keiksmai iš pykčio sudaro du trečdalius, sako T. Jay.
Kai vaikai dar maži, jie tiesiog kartoja tai, ką išgirdo namie, ir tai nėra TV įtaka. Anot psichologijos profesoriaus, du trečdaliai tėvų keikiasi prie vaikų, tačiau neleidžia keiktis patiems vaikams. „Tai, kas egzistuoja žiniasklaidoje, gali sustiprinti dalykus, kuriuos vaikai jau girdėjo, tačiau tai turi būti vaikams jau iš anksčiau žinomi dalykai“, - sako jis.
Vaikai kartoja ne tik žodžius. Kai tėvai keikiasi, atžalos perima jų toną, sako Jamesas O‘Connoras, knygos „Cuss Control: The Complete Book on How to Curb Your Cursing“ autorius. Tėvai dažniausiai keikdamiesi išreiškia savo neigiamas emocijas. Imitacija - natūralus dalykas vaikams.
Kaip pažaboti keikimąsi?
J. O‘Connoras ir T. Jay sutinka, kad pernelyg audringas reagavimas į vaiko keikimąsi nepadeda - taip žodžiams suteikiama dar daugiau galios. Daugelis vaikų nebesikeiks, jei apie keiksmus kalbėsite ramiai, atvirai. Tačiau jei problema neišnyksta, pabandykite pasiūlyti alternatyvas - keiksmų sakymas tik vaiko kambaryje, susitarimas dėl priimtinų pakaitalų arba keiksmų taupyklė - už kiekvieną piktą žodį po monetą.
Pasinaudokite šiomis siūlomomis strategijomis:
- Ignoruokite. Kai vaikas keikiasi, nekreipkite dėmesio. Perdėta reakcija atkreips dėmesį į vaiko žodžius, kai tuo tarpu kitu atveju tai galėtų būti tik vienkartinis eksperimentas. Taip pat nesijuokite. Tai irgi sustiprins vaiko žodžius.
- Nebauskite. Efektyviau pasikalbėti apie keiksmus nei pritaikyti bausmę. Bausdami paskatinsite vaiką vėl naudoti tuos žodžius, kai jis norės reakcijos iš jūsų.
- Paaiškinkite savo šeimos vertybes. Kiekvieni namai skirtingi. Paaiškinkite, kad kai kurie žodžiai gali užgauti, o kiti yra tiesiog skaudinantys, įskaitant keiksmus. Pasakykite vaikui, kad tikitės, jog jis gerbs kitus. Ir nesikeikite patys.
- Pažvelkite į pykčio šaltinį. Jei vaikas keikiasi iš pykčio, padėkite jam susidoroti su krize. Efektyviau mokyti vaiką pykčio valdymo nei bausti už keikimąsi. Pasikalbėkite apie keiksmus, kai vaikas nurims.
- Mokykite pozityvumo įgūdžių. Parodykite, kaip galima susidoroti su problemomis be keikimosi, mokykite kantrybės ir tolerancijos.
- Nutieskite kelią ateičiai. Atvirai pasikalbėkite apie keikimąsi ir užgaulius kūno dalių pavadinimus, kad išsklaidytumėte juos gaubiančią mistiką ir užtikrintumėte, jog vaikas kalbėsis atvirai su jumis sulaukęs paauglystės. „Paaugliai darys dalykus, kurių nenorės jums atskleisti. Jei vaikas negali pasakyti keiksmažodžio savo tėvams, jis tikrai su jais nesikalbės apie seksą“, - sako T. Jay.
Kodėl vaikai keikiasi?
Pastebėta, kad keiksmažodžių amžius yra maždaug ketvirti-šešti vaiko gyvenimo metai. Būdami šešerių visi vaikai praeina tokį etapą. Net ir ramiausio temperamento vaikas ateina į pasaulį turėdamas normalius prigimtinius agresijos instinktus, kurių tikslas - neprapulti. Vos tik šiek tiek ūgteli, vaikui jau reikia gebėti atpažinti pavojus, save apginti, gebėti pasiimti tai, „kas priklauso“. Vaikų psichologai sako, kad jeigu dvimečiai trimečiai vaikai būtų metro aštuoniasdešimties ūgio, svertų aštuoniasdešimt kilogramų ir galėtų gauti ginklų… suaugusiesiems būtų „šakės“! Bet vaikai yra maži ir silpni, o mūsų, suaugusiųjų, pareiga - išmokyti juos suvaldyti prigimtinę agresiją, nes ją reikia suvaldyti, kad galėtum gyventi visuomenėje.
Kone kiekvienas mažas vaikas demonstruoja normalius poelgius, tarkim, kąsti, traukti, stumti, suduoti rankutėmis, kai dėl ko nors pyksta. Pyktis ir agresija paprastai pasireiškia kartu. Mažiems vaikams normalu reaguoti agresyviai į tai, kas jiems nepatinka. O kai esi toks mažas, juk daug kas nepatinka. Kai vaikas auga nuosekliai mokomas, kad mušti mamos, tėčio, sesutės ar kito vaiko negalima, fizinė agresija ima trauktis. Vaikas išmoksta ją suvaldyti.
Šešiametis jau gali mėginti tėvus „nudėti“ naujai išmoktais žodžiais. Ir net jei tai vyksta per dieną šimtą kartų, yra svarbu, kad tėvai neatsakytų į vaiko žodinę agresiją savo pačių agresija, bet iškart sureaguotų: „Jonai, nėra gerai šitaip kalbėti. Tai nėra normalu. Keiktis negalima. Suprantu, tu dabar pyksti, kad… kažkas ten atsitiko.“ Pagal aplinkybes paaiškiname vaikui, kokios emocijos jį užklupo, koks elgesys netinkamas, ką jis galėtų daryti užuot daręs tai, ką padarė, ir t. t. Nereaguoti negalima, reikia reaguoti.
Ar vaikai vartoja keiksmažodžius tik tada, kai pyksta?
Keiksmažodžiai kartais vadinami savitais ištiktukais, kuriuos pasakome, kai kyla stiprus jausmas. Turbūt esate pastebėję, kad vaikai nusikeikia ir kai labai supyksta, ir kai kyla netikėtas džiaugsmas arba nuostaba.
Vaikai pirmą kartą išgirsta keiksmažodį iš kitų žmonių, tėvų, brolių, seserų, aplinkinių. Jie dar nesupranta tų žodžių reikšmės, bet labai gerai įsimena tas situacijas, kuriomis jie pasakomi. Didesnę dalį suvokimo ir supratimo, kas yra žmogus ir kaip jis turi elgtis, vaikai gauna ne iš mūsų pamokymų, o stebėdami mus.
O kaip yra su vyresniais vaikais ir paaugliais?
Svarbiausias paauglių raidos tikslas - atitolti nuo suaugusiųjų, išgyventi nusivylimą jais ir su tuo susigyventi, įgyti savarankiškumo, įsitvirtinti tarp bendraamžių. Kitaip tariant, pereiti iš vaikystės į suaugystę PER paauglystę. Paauglystę galima įsivaizduoti kaip tiltą. Daugelis paauglių įdeda gana daug agresijos, jog jiems būtų leista žengti per tą tiltą, kad nors šiek tiek iš tų suaugusiųjų valdžios ištrūktų.
Paaugliams gyvybiškai svarbu atsiskirti, ir reikia saugios vietos pykti ant tėvų, saugios vietos „pakeikti“ juos ir mokytojus, kurie varžo. Tokia vieta jiems yra bendraamžių grupė. Kiti paaugliai savo išgyvenimus atskleidžia dienoraščiuose ar interneto pokalbių kanaluose. Bet viena svarbiausių temų dažnai ta pati - nusivylimas. Ir tai normalu. Suaugusieji pasirodo esantys netobuli.
„Atsiprašau už žodį, - sako paauglys draugui ar psichologui, - bet čia kitaip nepasakysi.“
Kaip suaugusieji gali padėti paaugliams?
Yra keletas takų, kuriais suaugusieji nueina. Pirmasis - tai kontrolės kelias: keiksmažodžius išgirsti, stabdyti, drausti, bausti ir kas savaitę atnaujinti žodyną, nes jauni žmonės persekiojami tikrai kurs ir vartos vis naujų, jums dar nežinomų žodžių, akronimų, trumpinių ir t. t. Muzikos mokyklose paaugliai tuos keiksmažodžius sudainuoja, dar ir gitaromis sugroja, o suaugusieji nesupranta, ką jie reiškia. Tik mato, kad šitų natų nėra repertuare. Tokius mūšius prieš paauglius suaugusieji kartais gali laimėti, bet, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, karo suaugusieji nelaimės.
Kitą kelią aš vadinu „tyrinėjimo ir supratimo keliu“. Kiekvieną kartą nugirdus „stiprius“ pasisakymus klausti: „Kas tave taip supykdė?“, ir pan. Svarbiausia - kalbantis VISADA išlaikyti pagarbų santykį. Nekalbėti „iš viršaus“, nuo sosto. Nekaltinti, nemoralizuoti. Į tokį pokalbį paauglys gali įsitraukti tik tada, kai mato, kad su juo kalbantis žmogus nenori jo pažeminti ar atkeršyti, kad jį vertina, gerbia, domisi, stengiasi suprasti. Šis kelias padeda paaugliams suprasti mus ir mums suprasti paauglius.
Taip pat žr. Dar suaugusieji bandydami suvaldyti vaikų ar paauglių keiksmažodžius kartais nueina ir trečiu taku. Tai rungtyniavimo kelias. Jie ima rungtyniauti su paaugliais, kas geresnę provokaciją iškrės, kas stipriau pasisakys. Kartais tai suveikia, bet nesu tikras, ar iš tiesų verta šiose lenktynėse dalyvauti, ilgalaikės naudos tas neduoda.
Paauglių keiksmažodžius ir žargoną geriau TYRINĖTI, bet pačiam nevartoti. Kai mes patys tampame paaugliais ir imame elgtis kaip paaugliai, jie praranda mus kaip suaugusiuosius. O suaugusiųjų jiems tikrai reikia.
Paaugliai gali agresyviai kalbėti ne todėl, kad nori mus skriausti ar mums keršyti, o todėl, kad jiems reikia patenkinti esminius paauglystės poreikius. Ir jie nemoka neagresyviai šito siekti. Mes turime jiems padėti šitai taikiu būdu pasiekti.
Svarbu suprasti vaiko jausmus
Vaikas ir paauglys dažniausiai elgiasi taip, kaip tuo metu jaučiasi. Gali būti mažo, vidutinio intensyvumo jausmas arba labai stiprus ir tada sunkiau suvaldomas. Stiprūs jausmai kyla dėl įvairiausių priežasčių, tačiau - dažniausiai dėl nepatenkintų arba nepakankamai patenkintų vaiko poreikių, kurie skirtingais amžiaus tarpsniais yra skirtingi. Todėl svarbu nereaguoti tik į vaiko ar paauglio elgesį, o žiūrėti giliau ir reaguoti į jo jausmus ir poreikius.
Kada vaiką ar paauglį užplūsta labai stiprūs, intensyvūs jausmai, kurių jis dar nemoka saugiai suvaldyti, matome elgesį, kuris mus, suaugusius, gali neraminti, erzinti ar gąsdinti. Vaikas gali nesuvaldyti stipraus pykčio, nerimo, liūdesio, pavydo, kaltės, pasibjaurėjimo, net džiaugsmo ar kitų jausmų ir išreikšti juos nevaldomu elgesiu.
Kita žinutė, kurią netinkamu elgesiu vaikas ir paauglys nesąmoningai praneša - „Aš augu“. Vaikui augant, keičiasi jo poreikiai ir jeigu jie nėra patenkinami, niekur nedingsta - vaikas siekia jam svarbių poreikių patenkinimo bet kokiais būdais. Kūdikiai turi poreikį būti saugūs ir saugomi, bet dvimečiams-trimečiams šis poreikis pasitraukia į antrą planą - jie jau siekia savarankiškumo, nepriklausomybės, tyrinėjimo poreikių patenkinimo.
Keturmečiui-šešiamečiui irgi svarbūs saugumo ir savarankiškumo poreikiai, bet taip pat jiems svarbūs ir iniciatyvumo, savo gebėjimų ir galių atradimo poreikiai. Toliau augant vaikui, matome, kad pradinėse klasėse jam ypač svarbu jaustis priimtu ir sugebančiu, patirti sėkmę, sulaukti svarbių suaugusiųjų pripažinimo ir palaikymo. O paauglystėje, prasidėjus keliui link suaugusiojo gyvenimo, ypač stiprūs vidiniai poreikiai tampa: savo tapatybės atradimas, savarankiškumas, priklausymas grupei, vertybių išsigryninimas, atsiskyrimas nuo tėvų. Kuo labiau bus ignoruojami vaiko ar paauglio amžiui svarbūs poreikiai, tuo atkakliau bus siekiama jų patenkinimo.
Pasak psichologės J. Baltuškienės, vaikams augant ir žengiant į kitą etapą, labai svarbu peržiūrėti savo elgesį su jais: praplėsti ribas, keisti taisykles, suteikti vis daugiau savarankiškumo. Svarbu suprasti, kad kiekvienam vaikui perėjimas į kitą amžiaus tarpsnį irgi yra iššūkis ir nepaprastas etapas - vyksta pokyčiai jo viduje, atsiranda naujų pojūčių, poreikių, jausmų ir minčių, kurios gali kelti daug sumaišties.
„Nereikėtų tarsi užliūliuoti mažumu, nuo visko saugoti ir daryti tai, ką jau pats tikrai gali. Tuo lyg siunčiant vaikui žinutę: „Tu ir neauk, nereikia. Tik su mama ar tėčiu tau bus geriausia ir saugiausia“. Kita vertus, nereikėtų ir per aktyviai raginti eiti ir tik pačiam viską pasidaryti, nes jau yra didelis. Tai vaikui gali sukelti vienišumo jausmą, taip pat kad per anksti su savo problemomis liko vienas. Tinkamiausias reagavimas būtų kažkur per vidurį: „Suprantu, kaip jautiesi, bet tu gali pats, pabandyk“. Toks vaiko jausmų priėmimas ir parodytas pasitikėjimas įkvepia vaikus“, - sakė J. Baltuškienė.
Kaip neleisti vaikui vartoti necenzūrinių žodžių? #tėvystėspatarimai, #sąmoningasauklėjimas, #vaikoelgesys
Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad normalu taip jaustis
„Tėvų linijos“, kurioje nemokamai telefonu su profesionaliu psichologu galima pasitarti visais vaikų auklėjimo klausimais, vadovė taip pat pastebi, kad vaikai ir paaugliai gali problemiškai elgtis, kai jaučiasi nesaugūs santykyje su tėvais. Jaučiasi nepamatyti, nesulaukia nuoširdaus domėjimosi, kai bendraujama atidėjus visus rūpesčius bei darbus į šalį ir žiūrint vaikui į akis. Kai girdi nuolatinius priekaištus ar kritiką, kai bijo suklysti ir tokiu būdu nuvilti tėvus, tuomet vaikų pasąmoninė reakcija gali būti bandymai saugumą santykyje atstatyti, taip kaip jie moka, tačiau jiems to nepavyks padaryti, nes tai suaugusiojo atsakomybė.
Probleminį elgesį taip pat gali sukelti nepatenkinti baziniai poreikiai: alkis, troškulys, nuovargis, nuobodulys, prasta savijauta dėl ligos. Tokiu atveju pakanka pailsėti ar pavalgyti ir elgesys pasikeičia.
Vis dėlto visuomet, nepriklausomai nuo to, kokia yra probleminio elgesio priežastis, J. Baltuškienė rekomenduoja pirmiausia vaikui ar paaugliui pasakyti, kad normalu taip jaustis ir padėti nusiraminti. Gali padėti vaiko dėmesio nukreipimas, gilus pakvėpavimas, apkabinimas, erdvės suteikimas pabūti vienam. O nusiraminus labai svarbu grįžti prie tos situacijos, pasikalbėti, susitaikyti, atstatyti saugumą santykyje ir jeigu reikia, aptarti, koks vaiko elgesys buvo nepriimtinas ir kokio elgesio tikėtumėmės kitą kartą. Pavyzdžiui, „Suprantu, kad supykai, kai nebeleidau tau žaisti kompiuteriu, bet net supykęs negali spirti kitam. Kitą kartą labai stipriai patrepsėk, kad visas pyktis per kojas išeitų“.
Vyresnio vaiko ir paauglio galima paties paklausti, kaip kitą kartą saugiu būdu jis norėtų parodyti, kad pyksta.
Užkirsti kelią probleminiam elgesiui ir mažinti konfliktinių situacijų labai padeda kuriamas ir nuolat puoselėjamas ryšys su vaiku ir paaugliu, emocinis saugumas santykiuose, nuoseklios ir aiškios ribos, vienodas mamos ir tėčio požiūris į auklėjimą, taip pat poreikių, jausmų, elgesio matymas ir supratimas.
