Ruth Handler, rusų-žydų imigrantų Jacobo ir Idos Mosko dukra, gimė 1916 m. lapkričio 4 d. Denveryje, Kolorado valstijoje. Vidurinėje mokykloje ji susipažino su Elliotu Handleriu. Jų meilė įsiliepsnojo, ir galiausiai, susituokę 1938 m., jie persikėlė į Los Andželą. Greitai įsisuko ne tik į šeimos, bet ir darbų ritmą. Vyras nusprendė gaminti baldus iš akrilo ir organinio stiklo. Ruth, matydama vyro potencialą, pasiūlė baldus parduoti ir užregistruoti naująjį verslą, kad galėtų dirbti su didesnėmis kompanijomis. Greitai Kalifornijoje Elliotas su draugu Haroldu Matsonu įkūrė įmonę, sujungdamas jų vardus į vieną žodį „Mattel“. Jų pradžia buvo gana kukli - pardavinėjo medinius paveikslų rėmus. Taupydamas, kiek tik gali, vienas įmonės įkūrėjų iš paveikslų rėmų likučių gamino mažus baldus lėlių nameliams. Nepaisant šio lėlių baldų verslo sėkmės, Haroldas pardavė pusę savo įmonės Elliotui manydamas, kad verslas pasmerktas žlugti. Tačiau taip nenutiko. Ruth prisijungė prie vyro kaip verslo bendrasavininkė. Sėkmė, kuri juos aplankė, buvo stulbinanti.
Tarp pirmųjų dideliu mastu parduodamų gaminių - žaislinė ukulelė, kuri taip išpopuliarėjo, kad jos pagrindu išleista visa serija muzikinių žaislų vaikams. 1955 m. jiedu užsitikrino teises gaminti „Mickey Mouse Club“ gaminius. Dėl tinkamai pasirinktos rinkodaros strategijos, „Mattel“ prekių buvo galima pamatyti beveik kiekvienos JAV šeimos namuose. Tais pačiais metais išleido „Burp Gun“, patentuotą visiškai automatinį žaislinį ginklą.
Tačiau sėkmingiausiu „Mattel“ kūriniu 1959 m. tapo lėlė Barbė. Ruth turėjo begalę įvairiausių žaislų idėjų, kai staiga jos akiratyje pasirodė dukra Barbara su draugais. Vaikai žaidė su popierinėmis lėlėmis, kurias fantazuodami paversdavo tuo, kuo tik nori: koledžo studentais ir suaugusiaisiais, turinčiais įvairių profesijų. Moteris norėjo, kad visi vaikai galėtų turėti žaislą, leidžiantį jiems daryti tą patį - svajoti apie ateitį. Ji kreipėsi į „Mattel“ dizainerius su naujos lėlės koncepcija, kuri kardinaliai skyrėsi nuo visų kitų rinkoje esančių lėlių. Užuot gaminusi dar vieną paprastą lėlę mažoms mergaitėms, kurios galėtų ja rūpintis ir atlikti mamų vaidmenį, ji rinkai pristatė suaugusios moters lėlę.
Iš pradžių įmonės dizaineriai buvo skeptiškai nusiteikę, nes nesuprato idėjos. Kai kurie netgi manė, kad tokios lėlės neįmanoma pagaminti. Tačiau R. Handler buvo atkakli. „Kiekvienai mergaitei reikėjo lėlės, per kurią galėtų įsivaizduoti savo ateitį“, - sakė kūrėja, duodama interviu „The New York Times“. Ieškodama ir grynindama idėjas, su šeima išvyko į Šveicariją. Vaikščiodama po parduotuves vienoje jų netikėtai aptiko Bild Lilli - seksualią, suaugusiesiems skirtą lėlę, sukurtą pagal komiksų personažą. Akivaizdu, kad moteris negalėjo aklai nukopijuoti idėjos ir tiesiog parduoti Bild Lilli vaikams, tačiau lėlės dizainas buvo būtent tai, ko ji ieškojo. Ruth nusipirko lėlę ir grįžusi į JAV parodė ją „Mattel“ dizaineriams.
Lėlės pristatymas Amerikos žaislų mugėje Niujorke 1959 m. kovo 9 d. buvo stulbinamai sėkmingas - Barbė akimirksniu sulaukė neregėto dėmesio. Mergaitės reikalavo lėlės, o „Mattel“ per pirmus metus jų pardavė 351 000. Netrukus šalia Barbės atsidūrė vaikinas, vardu Kenas, pavadintas moters sūnaus vardu. Galiausiai vienas po kito pradėti gaminti kiti Barbės pasaulio personažai, kurie leido mergaitėms dar geriau įsijausti į vaidmenų žaidimus.
Nors per daugelį metų Barbė nemažai kritikuota, pradedant abejotinu intelektu ir smėlio laikrodžio kūno sudėjimu, baigiant jos vaikino Keno pristatymu, kaip jos gražaus aksesuaro, Barbės populiarumas konkurentų neturėjo. Iki šiandien „Mattel“ pardavė daugiau nei milijardą lėlių, kurios įkūnija daugybę asmenybių: nuo astronautės ar verslininkės iki UNICEF savanorės ir t. t. „Mano Barbės filosofija ta, kad per lėlę maža mergaitė gali būti bet kuo. 8-ajame dešimtmetyje Barbė jau buvo spėjusi tapti įvairių profesijų atstove. Piliečių teisių judėjimo metu ji buvo papuošta JAV prezidento žmonos Jackie Kennedy šukuosena, „suporuota“ su juodaodžiu draugu.
Kol mergaitės ją meiliai glaudė ir bandė įsivaizduoti, kuo bus užaugusios, lėlės kūrėja sulaukė feminisčių kritikos, kad Barbė reprezentuoja nerealius mažų mergaičių idealus, nes lėlės kūno proporcijos yra nelogiškos ir neįmanomos, jei ji būtų tikra moteris. Maža to, 1978 m. R. Handler susirgo krūties vėžiu, dėl kurio pašalino kairiąją krūtį. Tada vėl suprato, kad rinkoje yra niša, kurią turi užpildyti. Naujas planas - gaminti krūtų protezus išgyvenusioms krūties vėžį. „Iki šiol kiekviena parduota protezuota krūtis naudojama pakaitomis dešinėje arba kairėje pusėje. Dar niekada nebuvo tokio batsiuvio, kuris pagamintų vieną batą, tinkantį ir dešinei, ir kairei kojai“, - žurnalistams yra sakiusi moteris. Niekas daugiau negamino nieko panašaus - tai buvo putplasčio ir silicio dirbtinė krūtis, kuria R. Handler stengėsi padėti moterims.
Nors moterims stengėsi padėti, kuo tik gali, garsiosios kūrėjos neaplenkė negandos - eidama 80-uosius metus susirgo storosios žarnos vėžiu. Po operacijos 2001 m. pabaigoje patyrė daugybę komplikacijų, dėl kurių 2002 m. balandžio 27 d. mirė.
Suaugusios moterys įkalinimo įstaigose
Septintą ryto Panevėžio moterų pataisos namuose sučirškiantis skambutis - ženklas, kad reikia keltis. Po šio garso pakyla visos 264 čia kalinčios nuteistosios. Be 15 minučių devintą moterys jau stovi rikiuotėje. Atėjusi vyresnioji prižiūrėtoja ir atsakingas pareigūnas nuteistąsias suskaičiuoja ir užsirašo. Vasarą šviesos čia užgęsta pusę vienuoliktos, žiemą - dešimtą vakaro. Tada nuteistosios jau turi būti savo lovose. Tokiu ritmu bėga gyvenimas šioje įkalinimo įstaigoje, kur laisvės atėmimo ir arešto bausmes atlieka visos šalies suaugusios moterys ir nepilnametės mergaitės. Tarp jų - ŽIV infekuotos, narkomanės, alkoholikės ir recidyvistės.
Meilės romanai ir kasdienybė už grotų
Pataisos namuose kali 6 nepilnametės - anksčiau jų būdavo gerokai daugiau, bet įsigaliojus naujiems įstatymams - sumažėjo. "Teismai tik už labai rimtus nusikaltimus nuteisia laisvės atėmimu", - aiškino laikinai pataisos namų direktorės pareigas einanti Nijolė Vaitkutė. Jauniausia kalinti mergina - 16 metų. Vyriausiai nuteistajai - 74 metai. Apie 75 proc. nuteistųjų - apie 40 metų amžiaus.
Pirmajame pataisos namų korpuse apgyvendintos moterys, bausmę atliekančios pirmą kartą. Pastate yra salė, kurioje vyko konkursas "Mis Nelaisvė", biblioteka. "Moterys daugiausia skaito meilės romanus, lengvas knygas. Kitos mėgsta fantastiką ir detektyvus - visokias žmogžudystes", - aiškino nuteistoji Rasa, kasdien bibliotekoje nuo 9 iki 17 val. aptarnaujanti skaitytojas. Pasak jos, daug kas skaito lietuvių autorių kūrinius ir knygas rusų kalba. Nors skaitančiųjų nemažai ir gaunama knygų labdaros, naujesnių knygų mažai. Nuteistosios čia ateina ne tik knygų pasiimti, bet ir paskaityti spaudos. Kartais čia vyksta renginiai, paskaitas skaito įvairių religinių grupių atstovai.
Rasai dirbti bibliotekoje pasiūlyta pakliuvus į pataisos namus, tačiau čia teužsidirbama smulkioms išlaidoms. "Netenkina pats faktas, kad esi įkalinimo įstaigoje - laisvės nėra. O visa kita - prie bet kokių sąlygų žmogus gali pritapti. Tai priklauso nuo paties žmogaus, nuo susitaikymo. Ką darysi - yra kaip yra, gali čia plaukus rautis, bet didžioji dalis nesitiki, kad yra sanatorijoje - yra įkalinimo įstaigoje", - apie savijautą pataisos namuose kalbėjo ji. Nuteistoji sakė pirmų dienų ir pirmų savaičių kalėjime nepamenanti. "Savotiška amnezija, turbūt kažkas išsijungia", - teigė Rasa. Anot jos, baisiausia, kol lauki važiavimo į įkalinimo įstaigą. Čia atvykęs renkiesi informaciją, sužinai, su kuriomis nuteistosiomis reikia būti atsargesnei. "Čia, kaip ir bet kur, yra savos žaidimo taisyklės", - teigė ji. Pasak nuteistosios, prisitaikius prie taisyklių kalėjime telaukiama vieno - išėjimo į laisvę. Moteris tikisi Kalėdas švęsti jau namuose. Tačiau ji paprieštarauja pastabai, kad kalėti likę nebedaug: "Kalėjime ir viena diena yra daug". Moteris iš šiaurės Lietuvos kali jau aštuonis mėnesius.
Maitinimas, buitis ir darbas
Nuteistosios gyvena įvairaus dydžio kambariuose. Vienos glaudžiasi keturviečiuose kambariuose, kituose sutelpa ir 15 nuteistųjų. Tokiuose kambariuose tenka nakvoti dviaukštėse lovose. Kalinės naudojasi bendrais tualetais ir virtuve, turi atskiras spinteles, lovas, bendrus stalus, spintas. Kiekvieno aukšto koridoriuje stovi po televizorių, tačiau nuteistosios negali naudotis internetu. Kalėjime įrengtas "ruporas" - per jį nuteistosios pakviečiamos į pasimatymus. Yra ir sporto salė, bet čia sąlygos - prastos. Nuteistosios badu nemiršta - maitinamos tris kartus, nepilnametės, motinos ar nėščiosios gauna geresnio maisto. O šiaip - daug košės ir daug duonos.
Šalia pataisos namų įsikūrusi siuvykla, kurioje nuolat dirba dalis nuteistųjų. Čia jos ne tik siuva, bet ir klijuoja dėžutes, atlieka kitus darbus. "Atlyginimas - nuo 50 iki 250 litų. Viskas priklauso nuo siuvėjos - kaip ji dirba, koks pajėgumas, kiek dienų dirba", - aiškino valstybės įmonės prie Pravieniškių pirmųjų pataisos namų filialo direktorė Arenida Mieliauskienė. Per dieną moterys dirba 8 valandas, besimokančios - 4 valandas. Šiuo metu siuvykloje dirba apie 50 nuteistųjų. Nuteistosios siuva darbo drabužius, patalynę, uniformas Kalėjimo departamento pareigūnams. Gaminius perka kolonijos, nuteistosios atlieka įmonių užsakymus.
Vidutiniškai per mėnesį kalinys gali uždirbti iki 200 litų. Mokosi nelaisvėje. Pataisos namuose gyvenančios moterys gali įgyti siuvėjos, kirpėjos ar virėjos amatą, tapti floristėmis, siuvinėtojomis - čia veikia profesinio rengimo centro filialas. Pataisos namuose galima išmokti dirbti kompiuteriu ar baigti vidurinę mokyklą - veikia Panevėžio suaugusiųjų bendrojo lavinimo vidurinė mokykla.
Restorano padavėjos — už ypač sunkius nusikaltimus nuteistos kalinės?
Šeima ir santykiai už grotų
1994 metais pataisos namuose įkurtas Vaikų skyrius. Čia gyvena motinos su kūdikiais, kurie gimę joms esant tardymo izoliatoriuje-kalėjime ar pataisos namuose, o nuo 2003 metų gegužės - ir motinos, kurios pagimdė kūdikius iki nuteisimo. Vaikai auginami iki 3 metų. Po to mama gali pasirinkti - vaiką atiduoti auginti artimiesiems, globėjams ar palikti jį miesto kūdikių namuose.
Ilgalaikių pasimatymų metu nuteistosioms iki dviejų parų suteikiamas kambarys. Trumpalaikiai pasimatymai trunka iki 4 valandų. "Deja, pakankamai dažnai pasimatymų kambariai būna tušti", - sakė N. Vaitkutė. Pasak jos, tenkinami visi pasimatymų prašymai: "Mat kai žmogus palaiko ryšius, nesusipykęs su savimi, žymiai lengviau dirbti - reikia mažiau psichologo ar kitų socialinių darbuotojų pagalbos".
Retos Panevėžyje kalinčiųjų vestuvės. Prašymus leisti tekėti už kalinio žymiai dažniau teikia laisvėje esančios merginos. Bausmės atlikimo vietose nuobodžiaujantys kaliniai, jei dar neturi, labai suinteresuoti įsigyti žmoną, kuri atvyktų į ilgalaikius pasimatymus, rašytų malonius laiškus, lankytų, nešiotų gardėsius ir pinigus, už kuriuos kalinys perkasi "zonos" parduotuvėje. "Akistatoje" daug kartų rašyta, kokius nuostabius laiškus kaliniai siuntinėja į jų skelbimus atsiliepusioms naivuolėms. Laiškai neretai būna pagražinti piešiniais ir meilės eilėmis, kartu nutylint, už kokias piktadarystes laiško autorius iš tikro kali ar kiek kartų yra sirgęs venerinėmis ligomis. Mažaraščiai kaliniai dažnai už kelias cigaretes ar saldainius pasamdo labiau išprususius, raštingesnius kameros draugus, kad sukurtų kuo labiau už širdies griebiantį meilės laišką. Kaliniui atlikus bausmę ir atgavus laisvę, gražūs žodžiai ir pažadai užmirštami. Nemokėję laisvėje nenusikalsdami gyventi vyrai retai moka gyventi santarvėje su moterimi. Statistika rodo, kad iš 10 už grotų sukurtų santuokų ilgaainiui net 7 - 9 subyra.
| Santuokų skaičius | Ištvėrusių santuokų skaičius | Subyrėjusių santuokų skaičius |
|---|---|---|
| 10 | 1-3 | 7-9 |
Žymiai sudėtingesni meilės reikalai tarpsta kalinčių moterų širdyse. Sovietmečiu kalėjusios moterys labiau idealizuodavo meilę ir įsimylėjusios drastiškiau, kvailiau elgdavosi. Vienu metu buvo madinga tatuiruotis mylimojo vardą su portretu ir net žudytis dėl nelaimingos meilės. Atlikusios bausmę, jei suaugdavo į protą ir susitvarkydavo gyvenimus, moterys puldavo tatuiruotes naikintis. Kol nebuvo plastinės chirurgijos, drąsuolės kūno piešinius išsidegindavo nepakeliamai skaudžiais bei randus paliekančiais paprastais iš permanganato ir sieros mišinio, negesintų kalkių ar net atskiestos sieros rūgšties.
Kalinčios moterys net nedrįsta rašyti skelbimų į laikraščių pažinčių skyrelius, nes laisvi vyriškiai į juos neatsilieptų. Dauguma vaikinų nosis suka net nuo rūkančių ar emancipuotų merginų, tai kuris tau norės sėdėjusios ar dar blogiau - kalinės? Tad nusikaltėlėms lieka tokio pat gyvenimo būdo vyriškiai. Idealizuodama ją ne kartą mušusį bei išdavusį kokį nors pusiau debilų alkoholiką, nuolatinį venerinių ligų dispancerio pacientą, kalinė iš tikro idealizuoja abstrakčią meilę ir teorinį šio gražaus jausmo atspindį savo sąmonėje.
Už grotų vienišų moterų paprastai daugiau nei vyrų, tad nieko keista, kad įkalinimo vietose meilės stoką moterys kiek dažniau nei vyrai kompensuoja suartėdamos su ta pačia lytim. Kadangi mylintis lesbietėms reikia kokio nors įnagio (ir čia homoseksualiems vyrams labiau pasisekė), anksčiau kalinės siūdindavosi norimo dydžio maišelius (moterų kolonijose paprastai veikia siuvyklos), kuriuos vakarieniaudamos paslapčia iš lėkščių prikimšdavo košės. Šiais laikais, kai prekyboje atsiradę dirbtinių pakaitalų seksui, kalinėms nebereikia siūdintis maišelių. Tarp kalinčių moterų nebemadingos ir kvailos tatuiruotės su užšifruotais simboliais, kas ir kada atėmė nekaltybę, jos jau nebesibado idiotiškų užrašų virš gaktos "Sveiki atvykę" arba "Pašaliniams įeiti draudžiama". Visgi iš esmės reikalai nepasikeitę - meilė ir šiandien nežino tvorų bei grotų, už jų ir toliau verda aistros.
