Etninės kultūros globos taryba (toliau - Taryba) įkurta 2000 m. rugpjūčio 21 d. Tarybos įkūrimas susijęs su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu ir tuo metu plačiai skambėjusiomis tautiškumo puoselėjimo idėjomis. Etninės kultūros globos taryba kartu su Lietuvos etnosporto komitetu (toliau - Komitetas) laikosi nuostatos, kad etnosportas (iš kartos į kartą perduodami sportiniai žaidimai ir sporto šakos, kurie atspindi vietos tapatybę ir bendruomenines tradicijas) yra svarbi Lietuvos sporto, taip pat nematerialiojo kultūros paveldo dalis. Jis gali būti naudojamas kaip itin efektyvi visuomenės fizinį aktyvumą, sveikatingumą bei sportinį meistriškumą skatinanti forma, kaip tautinį (etninį) tapatumą stiprinanti priemonė. Tačiau šiuo metu etnosportas nėra apibrėžtas jokiuose Lietuvos įstatymuose ar kituose teisės aktuose, todėl jis neturi tinkamų sąlygų vystytis ir plėtotis. Didelė problema yra menkas etnosporto galimybių panaudojimas švietimo sistemoje, nesudarytos galimybės perduoti etnosporto žinias jaunajai kartai.
Pirmuoju Etninės kultūros globos tarybos vadovu norėtųsi vadinti profesorių dr. Norbertą Vėlių - vieną žymiausių Lietuvos tautosakininkų, mitologų, kraštotyrininkų, surengusį daugybę kraštotyros ekspedicijų (ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų gyvenančių lietuvių žemėse), paskelbusį daug kraštotyros ir mokslo monografijų, rinkinių ir kitų etninės kultūros srities darbų. Jis aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame sąjūdyje, 1989 m. tapo pirmuoju tiek Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininku, tiek Vytauto Didžiojo universiteto Antropologijos katedros (vėliau Etnologijos ir folkloristikos katedros) vedėju, o 1990 m. surengtame Lietuvos kultūros kongrese vadovavo Etninės kultūros sekcijai, atstovaudamas visam etninės kultūros laukui. 1993 m. prof. dr. N. Vėliui už reikšmingą kraštotyinę ir mokslinę veiklą buvo suteikta Valstybinė Jono Basanavičiaus premija. Būtent jo iniciatyva buvo sumanyta įkurti Etninės kultūros globos tarybą kaip ekspertinę Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingą instituciją.
Remiantis 2001 m. liepos 20 d. patvirtinta Regioninių etninės kultūros globos tarybų sudarymo tvarka, visuose penkiuose Lietuvos etnografiniuose regionuose įsteigti Tarybos regioniniai padaliniai: Aukštaitijoje - 2002 m. gegužės 3 d., Dzūkijoje (Dainavoje) - 2002 m. gegužės 10 d., Sūduvoje (Suvalkijoje) - 2002 m. birželio 14 d., Žemaitijoje - 2002 m. liepos 5 d., Mažojoje Lietuvoje - 2002 m. liepos 16 d. Aukštaitijos tarybos koordinacinis centras įkurtas Panevėžyje, Dzūkijos (Dainavos) - Alytuje, Mažosios Lietuvos - Šilutėje, Suvalkijos (Sūduvos) - Marijampolėje, Žemaitijos - Telšiuose. Tais pačiais metais dvejų metų kadencijai išrinkta pirmoji regioninių tarybų vadovybė.
Vasario 23 dieną įvyko pirmasis 2021 metų Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos (toliau - Žemaitijos taryba) posėdis. Nuotoliniame posėdyje apsvarstyta 2020 metų Žemaitijos tarybos veiklos ataskaita, aptartas 2021 metų veiklos planas. Analizuota padėtis Žemaitijos heraldikos sferoje. Vasario mėnesį vyksta trečiosios Lietuvos mokinių etninės kultūros olimpiados antrasis turas, organizuojamas kiekviename etnografiniame regione. Jame dalyvauja pirmojo (savivaldybių) turo I ir II vietos laimėtojai.
Etninės kultūros globos taryba 2016 metais pradėjo vykdyti Etninės kultūros tęstinumo ir kaitos tyrimų programą. Pagal programą kiekvienais metais skelbiamas tyrimų konkursas, kuriame kviečiami dalyvauti moksline, kultūrine ir (ar) pedagogine veikla etninės kultūros srityje užsiimantys asmenys, turintys ne mažesnę kaip 5 metų tyrimų patirtį šioje srityje. Kviečiame susipažinti su 2016-2020 metais pagal šią programą atliktais tyrimais. Čia juos rasite suskirstytus pagal temas: 1. Etninės kultūros valstybinė globa:teisinis reglamentavimas ir finansavimas. 2. Etninės kultūros ugdymas ir etninės kultūros specialistų rengimas. 3. Tautodailės ir amatų būklė. 4. Etninės kultūros raiška etnografiniuose regionuose. 5. Sveikiname su Lietuvos valstybės atkūrimo diena!
Žemaitijos regiono ypatumai
Žemaičiai pirmą kartą paminėti 1219 m.: Ipatijaus kronikoje, aprašant Haličio-Voluinės didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos taikos sutartį, minimi ir du žemaičių kunigaikščiai Erdvilas (Gerdvilas) ir Vykintas. Žemaitijos vardas iki XX a. pradžios nebuvo paplitęs - šis regionas vadintas Žemaičiais. Vytautas Didysis Žemaičių vardą aiškino tuo, kad tai žemė, esanti geografiniu požiūriu žemiau negu aukštaičių. Kai kurie kalbininkai Žemaitijos vardą kildina iš žodžio „žemė“. Nuo XV a. Dabartinė Žemaitijos sostinė - Telšiai.
Vaizdingiausi regiono plotai - tarp Telšių ir Šilalės iškylanti kalvotoji Žemaitija su kloniuose tyvuliuojančiais Germanto, Lūksto, Biržulio ir kitais ežerais. Ten aukštesnieji kalnai (Šatrija, Medvėgalis, Girgždūtė, Padievaitis ir kiti) jau senovėje buvo tapę šventkalniais ar piliakalniais. Kalvotąją Žemaitiją sunkiau pasiekdavo istorinės permainos, ten ilgiau išliko senovinio gyvenimo ženklai: labai erdvios ūkininkų sodybos su daugybe netaisyklingai išmėtytų pastatų, didžiosios trobos su masyvią kupetą primenančiais šiaudiniais stogais, archajiški numai su lėpiais (atvirais prieangiais) ir atvirais ugniakurais, įvairiausios paskirties pastatėliai - nuo ubladės (duonai kepti) iki lininės (linams apdoroti). Žemaitijos šiaurėje (Pakuršėje) per žemėjančias derlingas lygumas tarp Gruzdžių ir Skuodo Latvijos link vingiuoja Venta. Žemumoje ties Viekšniais plyti didžioji Kamanų pelkė. Mosėdžio apylinkės garsėja rieduliais, išbarstytais ledynmečio laikotarpiu, iš kurių svarbiausias - Lietuvoje didžiausias Barstyčių akmuo. Susižavėjimą kelia V. Into ir V. Orvido sodybose surinkti akmenys.
Etninės kultūros ypatumai Žemaitijoje
Žemaitijos dainuojamoji tradicija nepasižymi tokia didele žanrų įvairove ir melodijų gausa kaip kiti regionai (pavyzdžiui, Dzūkija). Vis dėlto pagal melodijų stilistinį bendrumą Žemaitija lenkia kitus regionus. Nedaug Žemaičiuose išliko apeiginę paskirtį turinčių arba glaudžiai susijusių su tam tikrais darbo procesais dainų. Be to, čia gyvuojančios negausios darbo dainų rūšys beveik nepasižymi išskirtiniais bruožais. Savitos nebent šienapjūtės dainos, turinčios priedainį „Valioj“, kuris, išdainuojamas laisva metroritmika, toli nuskamba per laukus.
Žemaičių vestuvėse iki šių laikų išliko dovanų jaunajai rinkimo paprotys, vadinamas ačiavimu, kurio metu buvo ne tik dainuojama „Ačiū, ačiū...“, dėkojant už dovanas, bet ir atliekami tam tikri choreografiniai veiksmai. Savita žemaičių religinio atsisveikinimo su mirusiuoju tradicija - per šermenis ar atminus itin ilgai trunkantis Kalnų giedojimas pakaitomis su pučiamųjų muzikos intarpais.
Išeiginis žemaitės kostiumas neįsivaizduojamas be skarų. Vienos iš žinomų seniausių - įvairiaspalvės skersadryžės pusvilnonės pailgos formos gūnios, dėvėtos iki XIX a. vidurio. Vėlesnės vilnonės skaros austos kvadratinės, bet ir jos gerokai spalvingesnės negu kitose etnografinėse srityse. Vasarą šiaurinėje Žemaitijoje moterys mėgo apsisupti raudonlangėmis lininėmis ar medvilninėmis įstrižai lenkiamomis skaromis - raiščiais, o pietinėje Žemaitijoje - baltomis išilgai lenkiamomis drobulėmis su raudonų žičkų įaudimais galuose. Įvairiaspalviais skaistgijų kuteliais puoštas raudonlanges skareles žemaitės susirišdavo ypatingu būdu - su „ragiukais“ (mazgu surištais kampučiais virš kaktos). Baltų medvilninių skarelių priešingus kampus siuvinėjo kiauraraščiu skirtingais ornamentais.
Rytą žemaičiai dažniausiai pradėdavo koše. Žemaičių tradicijoje, kaip niekur kitur Lietuvoje, mėgstamos kanapės. Populiariausias patiekalas - kanapių taboka (spirgutis), valgoma su bulvėmis. Tradicinis patiekalas - kanapinis pienas, kuris gaunamas ant trintų kanapių užpilant šilto vandens. Kanapių rasalas - į kanapių pieną įmaišyta sutrinta silkė su svogūnais.
Itin linksmai žemaičiai švenčia Užgavėnes: persirengę įvairiausiais veikėjais, užsidėję prosenovinius laikus menančių toteminių paukščių ir žvėrių (meškos, vilko, gervės, ožio) kaukes, jie lanko kaimynus, iš oro spėja apie būsimą derlių, buria, o vakare sudegina Morės iškamšą - visų žiemos sunkumų simbolį. Žemaičiai augindavo daug linų. Tradiciniai jų apdorojimo būdai jaujose išlaikė labai senoviškus papročius. Ypač savitas naktimis vykdavęs žemaičių linamynis, pilnas jaunimo linksmybių, išbandymų ir žaidimų, į kuriuos įsitraukdavo ir persirengėliai.
Žemaitijos heraldika
Žemaitijos etnografinio regiono vėliavos projektą Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva sukūrė Algis Kliševičius. Žemaitijos etnografinio regiono herbų ir vėliavų projektai buvo sukurti Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva, jų autorius - Algis Kliševičius. Mažojo Žemaitijos herbo ir viduriniojo Žemaitijos herbo bei Žemaitijos vėliavos (su mažuoju Žemaitijos herbu centre) projektai buvo suderinti Lietuvos heraldikos komisijoje 1994 m. liepos 21 d. (protokolo Nr. 121), o didžiojo herbo ir vėliavos su didžiuoju herbu centre projektai aprobuoti LHK 1999 m. liepos 22 d. (protokolo Nr. 208). Pagal sukurtą projektą mažasis Žemaitijos herbas yra herbinis skydas, kurio raudoname lauke pavaizduota juoda meška su sidabrine (balta) grandine ant kaklo (tokios pat spalvos yra meškos dantys ir nagai), stovinti ant užpakalinių kojų. Viduriniojo Žemaitijos herbo projekto variantas susideda iš aprašyto mažojo herbo ir ant jo uždėtos heraldinės kunigaikščių aprangai būdingos raudonos kepurės (karūnos) su sidabriniu vainiku. Didžiojo Žemaitijos herbo projekto variantas papildytas skydininkais: skydą su meškos atvaizdu ir skydo viršuje esančia karūna iš dešinės pusės prilaiko sidabrinė deivė, kita ranka atsirėmusi į inkarą, o iš kairės pusės skydą prilaiko sidabrinis karys; karys ir deivė stovi ant sidabrinio kaspino su raudonai įrašytu lotynišku užrašu Patria una (liet. Pagal 1994 m. sukurtą projektą Žemaitijos etnografinio regiono lauko vėliava - tai baltos spalvos audeklas su dešiniajame šone esančiomis uodegomis, o kairėje vėliavos pusėje pavaizduotas Žemaitijos mažasis herbas. Pagal 1999 m.
tags: #zemaitijos #regionine #etnines #kulturos #globos #taryba
