Aplinka mus veikia ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Muzika, kvapai, įvairių paviršių lytėjimas gali maloniai nuteikti, sujaudinti ar nuliūdinti. Ne išimtis ir spalvos. Įrodyta, kad spalvos organizme sukelia biochemines reakcijas ir taip paveikia emociškai. Vaikų jautrumas spalvoms yra didesnis negu suaugusiųjų, nes jie dar labai atviri aplinkai, neturi išankstinio žinojimo ir nusiteikimo. Į tai reikia atsižvelgti ir parenkant pirmąsias knygas.
Per spalvas vaikai atskleidžia savo emocijas
Ne veltui prekyboje esama tiek daug vaikams skirtų spalvinimo knygų, įvairiausių priemonių piešimui. Piešiant ir spalvinant lavinami ne tik smulkieji motoriniai vaiko įgūdžiai, bet ir kūrybiškumas, meninis suvokimas, mokomasi derinti, pritaikyti spalvas. Per spalvas vaikas atskleidžia savo emocijas ir būsenas. Stebint, kokias jas renkasi piešdamas ar spalvindamas, galima sužinoti tokių dalykų, kurių mažylis net norėdamas nesugebėtų išreikšti žodžiais.
Tačiau pažintis su spalvomis, jų suvokimas vyksta ne iškart gimus, o tam tikrais etapais. Naujagimis geba skirti tik juodą ir baltą, o iki ketvirto mėnesio išmoksta atpažinti geltoną ir raudoną. Būdamas šešių mėnesių, mažylis spalvas suvokia jau kaip suaugęs žmogus. Į tai reikėtų atsižvelgti parenkant vaiko aplinkos spalvas ir ypač jam skirtus leidinius.
Vaikiškas knygas leidžiančios leidyklos „Nieko rimto” atstovė Eglė Devižytė teigia, kad knygyne pamačius knygą su vos keliomis spalvomis nereikia nusigąsti: „Tokios kartoninės knygos kaip Anne Mussenbrock „Pirmosios spalvos” yra skirtos kelių mėnesių kūdikiams. Jos padeda susipažinti su tokio amžiaus vaikui suvokiamomis spalvomis ir aiškiomis formomis. Suaugusiojo akimis šios knygelės gali atrodyti skurdžiai, tačiau iš tiesų jos yra būtent tai, ko reikia tokio amžiaus vaikams, mat jie tuo metu skiria tik kelias pagrindines spalvas“.
Kaip vaikai mokosi pažinti spalvas
Daugelis tėvų nerimauja, kai jų vaikas, sulaukęs 3-4 metų, negali pasakyti spalvų pavadinimų ir bando spėlioti. Tai nebūtinai reiškia, jog jis jų neskiria. Žinoti ir mokėti pasakyti - visiškai skirtingi dalykai. Neretai vaikai spalvas įvardyti geba tik sulaukę penkerių ar dar vyresnio amžiaus. Pačioje pažinimo pradžioje nenustebkite, jei jis pagrindines spalvas sies su tam tikrais daiktais.
„Pažinti spalvas yra ne mažiau sudėtingas ir kantrybės reikalaujantis darbas nei mokytis skaityti ar rašyti”, - sako E. Devižytė. - „Geroje spalvų mokymosi knygelėje spalvos pavadinimas derinamas su konkrečiu daiktu. Pvz.: „raudonas obuolys”, „mėlyna jūra“.
Pažinus spalvas, išmokus jas įvardyti, reikia išlikti atidiems renkantis leidinius. Labai lengva peržengti saikingo spalvingumo ribą. Natūralu, kad mažas vaikas pirmenybę teikia ryškiems, spalvingiems daiktams, tarp jų ir leidiniams. Ir tai nėra blogai. Visai kas kita, kai jis taip ir lieka prisirišęs prie blizgių, spalvomis perkrautų viršelių. Tai tampa tarsi „greitu maistu” akims, nuo kurio vėliau sunku atprasti. Kad taip neįvyktų, knygų pasirinkimą turėtų kruopščiai prižiūrėti tėvai.
Ryškios spalvos ir kičas
Leidyklos „Nieko rimto” atstovė E. Devižytė teigia: „Ryškios spalvos knygose savaime nėra blogas dalykas, bet dažnai jų paprasčiausiai per daug, jos nedera tarpusavy, yra aplaidžiai parinktos. Leidiniai dar papuošiami blizgučiais, margaspalviais priedais. Supažindinę vaikus su tokiais leidiniais, jau sunkiai nuo jų beatpratinsite.” Taip pradedamas formuoti prastas skonis, tad nenuostabu, jei ir vėliau, paaugus, vaikas dairysis tik į kičinius leidinius, kurių blizgūs viršeliai saugo ne ką geresnį turinį.
Žinoma, nereikia baimintis ryškių ir spalvingų knygų. Užtenka kiek atidžiau panagrinėti jų turinį ir bus aišku, kuris leidinys tinka jūsų vaikui. „Nuo gegužės mėnesio knygynų lentynose galima rasti britų iliustruotojo Davido McKee paveikslėlių knygą „Elmeris”. Tai itin vertingas leidinys spalvų tema”, - pasakojo leidyklos „Nieko rimto” atstovė. - „Elmeris - drambliukas, kuris lyg skiautinukas išmargintas įvairiomis spalvomis. Meniškos knygos iliustracijos ne tik padeda pažinti spalvas, bet ir gyvūnus. Ši istorija padėjo lavintis 20 šalių vaikams - būtent į tiek kalbų ji išversta.”
Reikia nepamiršti, kad su spalvomis vaikas susiduria ne tik vartydamas knygas ar imdamas į rankas spalvotus pieštukus. Kasdienėje aplinkoje jų apstu. Įvardijant drabužių, kuriais vaiką rengiate, maisto, kurį jis valgo, supančių daiktų spalvas, mokytis bus ne tik lengva, bet ir kur kas linksmiau.
Spalvų terapija vaikams
Kalbant apie spalvas reikia paminėti, jog jos svarbios ne tik mokantis ar formuojant skonį. Amerikos psichologas Jakobas Libermannas teigia, jog spalva, kaip ir saulės šviesa, gali atstoti beveik visus vaistus. Ne veltui spalvų terapija buvo pasitelkiama jau senovėje. Šiomis dienomis naudojamos įvairios meno terapijos metodikos. O pradėti galima nuo artimiausios aplinkos, šiek tiek pasidomėjus konkrečių spalvų poveikiu ir pagal tai jas iš dalies pakeičiant labiau tinkamomis.
Prieš dažant vaikų kambario sienas ar perkant drabužius tereikia pagalvoti, kokių savybių jūsų vaikas turi apsčiai, o kokių jam galbūt trūksta. Jei jis labai aktyvus, verta kambario sienas dažyti žalsvai. O gal jam trūksta pasitikėjimo savimi? Tuomet aprenkite jį mėlynais drabužiais.
Vaikai yra kur kas jautresni mus supančiai aplinkai, net jei to patys ir nesupranta. Suaugusiųjų pareiga juos stebėti ir švelniai nukreipti reikiama linkme.
Nemėgstama ruda
Mažyliai greičiau išmoksta pavadinimus tų spalvų, kurios jiems patinka, ir daug lėčiau tų, kurios nepatinka. Pastebėta, kad sunkiausiai jie įsimena rudos ir pilkos pavadinimą. Antra vertus, šių spalvų nemėgimas gali būti susijęs ir su tuo, kad jos retai naudojamos gaminant vaikiškus žaislus, retai rodomos per TV ir jų yra mažai spalvotose knygelėse...
Ženevos universitete atliktas eksperimentas, kai trejų ketverių metų vaikams buvo parodytos devynios spalvotos lentelės ir jie turėjo išvardyti spalvas nuo jiems labiausiai iki mažiausiai patinkančios. Rezultatai tokie: raudona, geltona, žalia, mėlyna, ruda ir juoda. O suaugusieji mėgstamiausia spalva dažniausiai nurodo mėlyną. Specialistų nuomone, taip yra dėl to, kad ir vaikai spalvas sieja su emocijomis, bet kitaip nei suaugusieji. Pavyzdžiui, raudona mažyliams asocijuojasi su džiaugsmu, o suaugusiesiems - su pykčiu. Beje, ikimokyklinukai paprastai atpažįsta svarbiausias spalvas - raudoną, oranžinę, geltoną, žalią, mėlyną, žydrą, violetinę.
Kai visos spalvos geltonos…
„Mano dukteriai viskas tik geltona!“ - pasiskundė trimetės Miglės mama, išgirdusi, kad jos draugės 2,5 m. mergytė jau skiria ne tik spalvas, bet ir atspalvius išvardija beveik neklysdama. Ar tai reiškia, kad ji gabesnė? „Net tie vaikai, kurie išmoksta skaityti būdami trejų metukų, nėra gabesni, nes tyrimai rodo, kad sugebėjimai vėliau išnyksta arba būna tokie patys kaip kitų vaikų, - nuramina psichologė. - Natūralu, kad vaikas klysta ir raudoną spalvą pavadina mėlyna. Svarbu jo nekritikuoti beveik iki pirmos klasės ar bent iki parengiamosios grupės. Net jei vaikas turi įgimtą sutrikimą, dėl kurio neskiria spalvų, tai ankstyvame amžiuje sunku tai suprasti, galima tik numanyti, jei jis nesiekia ryškaus žaislo“. Psichologai pastebėjo, kad dažniausiai vaikai painioja panašias spalvas - rudą ir raudoną, juodą ir rudą, tamsią žalią ir mėlyną. Pasak pašnekovės, svarbu išmokyti vaiką atskirti vieną spalvą nuo kitos, o kada išmoks jas teisingai pavadinti, ne taip ir svarbu. „Jei jis klysta įvardydamas spalvų pavadinimus, atlikite testą, kad sužinotumėte, ar jis spalvų neskiria, ar tik pamiršta, kaip jas pavadinti, - pataria psichologė. - Sakykite: paduok man daiktą tokios spalvos, kokios yra citrinos, pomidoras, dangus... Jei paduoda teisingos spalvos daiktus, vadinasi, spalvas skiria, tiesiog jų nesugeba pavadinti“.
Mokyti ar nemokyti?
Užversti vaiką spalvų mokslais ar numoti ranka - „Ateis laikas, išmoks“, spręsti jums. Psichologė L.Kalinauskienė teigia, kad ankstyvas spalvų pažinimas padeda mokytis kitų naujų dalykų, pavyzdžiui, skaityti, skaičiuoti. Jei raidę ar skaičių susiesite su tam tikra spalva, vaikui bus lengviau ją įsiminti. Antra vertus, susipažindinę su spalvomis, galite mokyti jų simbolikos, kaip antai: ką reiškia šviesoforo raudonas, geltonas ir žalias signalas. Pabrėždami tam tikros spalvos reikšmę, padėsite vaikui prisiminti, kas kelia pavojų. Pavyzdžiui, į juodos ir geltonos spalvos kombinaciją instinktyviai reaguojame kaip į įspėjamąjį ženklą. Pažymėkite jomis daiktus, su kuriais nenorite leisti žaisti, vietas, kurios vaikui yra pavojingos, pavyzdžiui, laiptai, rūsys.
Raudonas kaip pomidoras
Kuo daugiau spalvų savo aplinkoje vaikas matys, tuo greičiau pradės jas skirti. Labai svarbu, kad kambarys nebūtų „sterilus“ - balti tapetai, balti baldai, baltas kilimas... „Vaikui reikia spalvų magijos, - sako psichologė L.Kalinauskienė. - Spalvoti daiktai išsiskiria iš aplinkos, vaikas į juos labiau atkreipia dėmesį. Nespalvoti mediniai žaislai dabar labai populiarūs tarp tėvelių. Žinoma, gerai, kad vaikas turi įvairių faktūrų žaislų - plastmasinių, medinių, medžiaginių. Tai svarbu pojūčiams lavinti, bet taip pat labai svarbu, kad turėtų įvairių spalvų žaislų. Nespalvoti žaislai vaikui nuobodūs“.
Taigi, jei norite padėti vaikui mokytis spalvų, mokykite asociacijų principu, kaip antai: geltona - bananas, citrina, saulė; raudona - obuolys, pomidoras, žalia - žirnis, žolė, lapas; pilka - dramblys; ruda - meška, medžio kamienas, šokoladas. Nepamirškite, kad vaikai greičiausiai įsimena tuos dalykus, kurių mokomasi pasitelkiant iškart keletą pojūčių - matyti, uosti, skanauti... Pavyzdžiui, sakykite „rudas šokoladas“ ir duokite pauostyti bei paragauti. Mokytis spalvų padeda ir kvepiantys flomasteriai - raudonas kvepia braškėmis, geltonas - bananais...
13 spalvotų siūlymų, kaip išmokti pažinti spalvas:
- Statykite spalvotų kaladėlių pilis. Prašykite vaiko, kad paduotų žalios spalvos kaladėlę žaliam bokštui statyti ir t. t. Jei paduoda ne tos spalvos, kokios prašėte, paaiškinkite vaikui, kokia yra“ žalia, ją lygindami su kitos spalvos kaladėle. Kai baigsite žaidimą, padiktuokite naujas kaladėlių tvarkymo taisykles, pavyzdžiui, „pirmiausia į dėžę surinksime raudonas, paskui mėlynas kaladėles...“
- Spalvų seklys. Ruošiatės eiti pasivaikščioti? Nuspalvinkite vaikštynes! Susitarkite su vaiku, kokios spalvos vaikščiodami ieškosite. Pavyzdžiui, jei nusprendžiate, kad dienos spalva - geltona, išėję į lauką dairykitės geltonų daiktų: automobilių, namų, šios spalvos drabužiais vilkinčių žmonių... Kitą dieną ieškokite kitos spalvos. Arba galite paskelbti, pavyzdžiui, kad šiandien yra raudonos spalvos diena. Apsivilkite šios spalvos drabužius, parduotuvėje ieškokite tik raudonų daržovių ir vaisių...
- Atspėk, ką matau! Šį žaidimą galima žaisti ir namie, ir lauke. Sakykite vaikui: „Aš pastebėjau kažką, kas yra raudonos spalvos, atspėk, kas tai...“
- Jei namie turite pakankamai spalvotų lėkštučių ir puodelių, leiskite vaikui pačiam pasirinkti, iš kokios spalvos lėkštutės jis nori valgyti sriubą, iš kokios spalvos puodelio norėtų gerti sultis. Arba liepkite pasirinkti puodelį, kuris būtų tokios pat spalvos kaip lėkštutė.
- Leiskite vaikui pagal spalvas surūšiuoti skalbinius.
- Linksma mankštelė. Vaikas tegul atsistoja, o jūs sakykite, ką jis turi daryti, pavyzdžiui, „Jei turi mėlyną spalvą (arba mėlynos spalvos drabužėlį), paliesk koją, jei turi raudoną spalvą, pašokinėk, jei turi rudą spalvą, atsitūpk“.
- Turėkite daug spalvotų kaladėlių arba sagų. Paprašykite, kad spalvotą kaladėlę vaikas uždėtų ant tos pačios spalvos lapo popieriaus.
- Mokyti grupuoti spalvas paprasta, jei turite daug spalvotų flomasterių su spalvotomis „kepurėlėmis“. Paprašykite, kad vaikas uždėtų flomasteriams kepurėles ir paaiškinkite: „Kad geltona būtų su geltona, raudona su raudona“ ir pan.
- Puikus būdas susipažinti su spalvomis yra spalvotos aplikacijos. Iš spalvoto popieriaus iškirpkite įvairių spalvų juostelių: žalių, geltonų, raudonų... Paprašykite, kad raudonas ir geltonas juosteles ant balto popieriaus lapo vaikas klijuotų vieną po kitos, t. y. raudona-geltona-raudona...
- Baltame popieriaus lape nupieškite keletą skirtingų figūrų, pavyzdžiui, keturkampių ir apskritimų. Paskui iš spalvoto popieriaus iškirpkite geltonų ir žalių trikampių. Sakykite vaikui: „Kur nupiešiau kvadratą, tu priklijuok geltoną trikampį, o kur nupiešiau apskritimą - žalią trikampį“.
- „Klijuojame vaivorykštę!“ Iškirpkite septynias spalvotas juosteles: raudoną, geltoną, žydrą, žalią, violetinę, oranžinę ir rausvą. Perkirpkite jas pusiau. Baltame popieriaus lape nupieškite vaivorykštės kontūrus. Vieną juostelės puselę priklijuokite jūs, o kur priklijuoti kitas puseles, turi surasti pats vaikas.
- Mokykite maišyti spalvas, parodykite, kaip išgaunami nauji atspalviai. Nusipirkite dažų, skirtų piešti rankomis. Vieną delną ištepkite raudonais, kitą - mėlynais dažais. Tegul vaikas patrina delnus vieną į kitą ir prispaudžia delniukus prie balto popieriaus lapo. Kokia spalva išėjo?
- Prisišaldykite spalvotų ledukų.
SPALVOS. Mokomės pažinti spalvas. Mokomasis ir lavinamasis video vaikams su lietuvišku įgarsinimu.
Kai visos spalvos geltonos… „Mano dukteriai viskas tik geltona!“ - pasiskundė trimetės Miglės mama, išgirdusi, kad jos draugės 2,5 m. mergytė jau skiria ne tik spalvas, bet ir atspalvius išvardija beveik neklysdama. Ar tai reiškia, kad ji gabesnė? „Net tie vaikai, kurie išmoksta skaityti būdami trejų metukų, nėra gabesni, nes tyrimai rodo, kad sugebėjimai vėliau išnyksta arba būna tokie patys kaip kitų vaikų, - nuramina psichologė. - Natūralu, kad vaikas klysta ir raudoną spalvą pavadina mėlyna. Svarbu jo nekritikuoti beveik iki pirmos klasės ar bent iki parengiamosios grupės. Net jei vaikas turi įgimtą sutrikimą, dėl kurio neskiria spalvų, tai ankstyvame amžiuje sunku tai suprasti, galima tik numanyti, jei jis nesiekia ryškaus žaislo“. Psichologai pastebėjo, kad dažniausiai vaikai painioja panašias spalvas - rudą ir raudoną, juodą ir rudą, tamsią žalią ir mėlyną. Pasak pašnekovės, svarbu išmokyti vaiką atskirti vieną spalvą nuo kitos, o kada išmoks jas teisingai pavadinti, ne taip ir svarbu. „Jei jis klysta įvardydamas spalvų pavadinimus, atlikite testą, kad sužinotumėte, ar jis spalvų neskiria, ar tik pamiršta, kaip jas pavadinti, - pataria psichologė. - Sakykite: paduok man daiktą tokios spalvos, kokios yra citrinos, pomidoras, dangus... Jei paduoda teisingos spalvos daiktus, vadinasi, spalvas skiria, tiesiog jų nesugeba pavadinti“.
Pirmoji mažylio gyvenimo parą sauskelnėse rasite mekonijų - juodą ar žalsvai juodą, tirštą, lipnią, degutą primenančią ir beveik bekvapę substanciją. Ją sudaro kraujo, odos, gleivių, vaisiaus vandenų mišinys, kurių mažylis „prisivalgė“ būdamas mamos pilvelyje. Pernešiojimo atveju mekonijus gali pasišalinti iš žarnyno dar iki gimdymo: jei mekonijaus patenka į vaisiaus vandenis, jie įgauna žalsvą atspalvį. Mekonijus - beveik bekvapis. Pirmasis (tikrasis) mekonijus bus tirštas, lipnus ir klampus, primenantis degutą ar mašininę alyvą. Ilgainiui (įprastai bent 2 sav. sulaukę ir dar vyresni) žindomi kūdikiai gali imti tuštintis dar rečiau - tik kartą per kelias dienas ar net savaitę. Pirmųjų šlapių sauskelnių galite tikėtis 12-24 val. po gimimo. Kai kurie naujagimiai pirmosiomis dienomis gali šlapintis raudonos ar oranžinės spalvos šlapimu - tokią spalvą suteikia šlapimo rūgšties kristalai. Kai kurių naujagimių mergaičių sauskelnėse, makšties srityje, galite aptikti šiek tiek kraujingų išskyrų. Tai - mamos hormonų poveikis, ir tai visiškai normalu. Žindomų kūdikių išmatų spalva paprastai būna ryškios geltonos garstyčių spalvos. Žindomų kūdikių išmatų kvapas yra salsvas, ne toks intensyvus ir ne toks atgrasus (nors tikrai bus tėvų, kurie su tokiu vertinimu nesutiks). Dažnai išmatose būna smulkių grūdelių - tai yra visiškai normalu. Mišiniu maitinamo kūdikio išmatos taip pat yra gan skystos, bet tirštesnės nei žindomo kūdikio ir labiau primena dantų pastą nei grietinę ar kečupą. Pirmas 4-6 savaites žindomas mažylis tuštinsis dažniau - po 5 ar daugiau kartų. Mišinuką naujagimio virškinimo sistema virškina lėčiau, tad ir tuštinasi jis rečiau: pirmas 4-6 sav. Pasibaigus pirmajam mėnesiui, tuštinimosi dažnis ims retėti. Pradėjus primaitinimą, skirtumą pajusite kone iš karto: kakutis taps tirštesnis, tamsesnis, o jo kvapas taps aštresnis nei iki tol. Kartais (ypač primaitinimo pradžioje) išmatose gali pasitaikyti nesuvirškinto maisto gabaliukai. Dideli, kieti išmatų gabaliukai gali padaryti įplėšimų mažylio išangėje, todėl išmatose gali būti šiek tiek kraujo. Vidurių užkietėjimas mažiems, kietu maistu dar neprimaitinamiems kūdikiams pasitaiko labai retai (ypač jeigu jie žindomi). Viduriuojant išmatos yra itin skystos, vandeningos, jose gali būti gleivių. Viduriavimą gali sukelti alergija maistui, celiakija (glitimo netoleravimas), tačau dažniau ir stipresnį viduriavimą lemia virusinės ligos, pavyzdžiui, norovirusas arba rotavirusas (viduriavimas būdingas ir po skiepijimo rotavirusinės infekcijos vakcina). Tokiu atveju reikėtų nekaitalioti krutų vieno žindymo metu. Tamsiai žalios išmatos yra dažnai reiškinys, jei kūdikis maitinamas geležimi praturtintais pieno mišiniais. Gleivių gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl virusinio susirgimo, maisto produktų netoleravimo. Pavyzdžiui, dygstant dantukams ir pagausėjus seilėtekiui, nes mažylis dalį seilių nuryja. Balkšvos išmatos rodo, kad gali būti kepenų ir tulžies pūslės problemų, medžiagos blogai suvirškinamos ir įsisavinamos. Kraujo išmatose gali būti dėl kelių priežasčių. Kraujo gali patekti ir žindant, jei mamos speneliai yra sutrūkinėję ir kraujuoja. Jei kūdikis maitinamas pieno mišiniu, jis gali būti alergiškas jame esantiems karvės pieno baltymams, todėl įprastą mišinį gali tekti pakeisti alergiškiems vaikams skirtu mišiniu.
Kai specialistė turėčiau sakyti, kad reikia leisti, bet kaip mama gerai suprantu, kad kartais tiesiog neįmanoma taip atrodančio vaiko išleisti iš namų. Aš suruošiu kelis skirtingus derinius ir leidžiu išsirinkti. Galimybė rinktis yra labai svarbi ir reikalinga. Dabar dizaineriai vaikams kuria rudus, pilkus, juodus drabužius - kaip suaugusiesiems. Man tokie drabužiai patinka daug labiau nei su animacinių filmų herojais, blizgučiais ir labai ryškiomis spalvomis. Galima derinti ryškesnius ir santūresnius drabužius ir aprengti vaiką labai stilingai. Žinau, kad drabužiai tikrai susiję su kūrybiškumo auginimu, kad ir kaip tai neįtikėtinai galėtų skambėti. Daug mitų apie juodą spalvą, sakoma, kad ji nevaikiška. Kodėl mirties simboliu negalėtų būti, pavyzdžiui, raudona, nes juk asocijuojasi su krauju. Dėl kačių būtų šiek tiek sudėtingiau, raudonų neteko sutikti. Visa ta tiesa apie juodą spalvą yra mums suformuojama, o mes, tapę tėvais, iš naujo formuojame savo vaikų supratimą. Pagalvokite, ar metukų vaikas suvokia, kad juoda - tai bloga spalva? Vaikas neturi supratimo, požiūrio, bet tokį turi mama. Ne kartą esu girdėjusi mamų pasidalinimų, kaip jos išima juodą spalvą iš paletės. Kai kūdikis po truputį virsta vaiku ir ima domėtis dažais, kitomis priemonėmis, pastebime, kad juodą spalvą ima pirmą. Tai labai paprasta, nes ta spalva ryškiausia. Nėra čia jokio paslėpto blogumo. Čia lyg mokyti mažylį - žiūrėk, čia rudas šuniukas, o čia juodas, bet jis blogas, jo nemylėkime, rudas daug geresnis, einame, paglostysime jį. Arba - matai, ta teta su juodomis kelnėmis, turbūt jai labai liūdna, matyt kažkas mirė. Tikiuosi suprantate mano ironiją. Tiesiog bandau išteisinti juodą spalvą. Maždaug 7-8 gyvenimo metais susiformuoja visiškas juodos spalvos supratimas. Iki tol svarbu, ką ir kaip nupiešė, bet visiškai nesvarbu, kokiomis spalvomis. Ar turėtume kažką keisti? Aš noriu, kad mano dukrytė neturėtų siauro stereotipinio mąstymo, net jeigu tai tik spalvos supratimas. Ką gali žinoti, gal jos gyvenime „bloga“ spalva taps žalia ar mėlyna.
