Tėvystė - tai ne tik džiaugsmas, bet ir didelis iššūkis, reikalaujantis kantrybės, meilės ir nuolatinio mokymosi. Daugelis tėvų sutinka, kad vaiko gimimas visiškai pakeičia gyvenimą, atveria naujas perspektyvas ir priverčia permąstyti vertybes.
Karolinos ir jos sužadėtinio reperio Dominyko Ježerio dukrai Isabelle - vieni metai ir keturi mėnesiai. Kai ji gimė, laiminga motina ant rankos plaštakos pasidarė tatuiruotę su dukros vardu „Isabelle“ ir maža širdele. Ji neslepia, kad dabar jos ir sužadėtinio gyvenime viskas pasikeitė. „Tėvystė - labai sudėtingas dalykas. Mudu su Dominyku esame dar tik pradinukai. Dar viskas prieš akis ir mudu patys mokomės“, - pasakojo K.Meschino.
Karolina neseniai antrą kartą šventė Motinos dieną ir pripažino, kad vis dar negali priprasti prie mamos statuso. Tik dabar tai ateina į galvą, kai dukra pradėjo ją šaukti „mama“. „Dabar jaučiu didelę pagarbą visiems, kurie yra tėvai. Jaučiuosi taip, kad per šiuos metus ir keturis mėnesius paaugau daugiau negu per visą gyvenimą. Paaugau tiek širdimi, tiek siela, tiek protu. Esu labai dėkinga ir Dominykui, ir gyvenimui, kad man davė tokią dovaną - Isabelle.“
Ryšys su močiute ir dukra
Karolinai Isabelle - didžiausia laimė ir turtas, ir ji jaučiasi visiškai išprotėjusi dėl jos. Ji tiki, kad į Isabelle įsikūnijo jos močiutės, tėčio mamos iš Italijos, siela. „Aš turėjau ypatingą ryšį su močiute - tėčio mama iš Italijos. Mudvi buvome kaip vienas žmogus. Mudvi labai artimai bendravome, ji man buvo viskas. Dažnai su močiute matydavomės, nuvykdavome per Velykas, kitas šventes, vasarą. Mane palikdavo vasarą pas ją atostogauti ištisus mėnesius. Per nėštumą daugiausia ir verkiau dėl to, nes žinojau, kad močiutė su Isabelle nesusitiks.“
Karolina prisimena ilgą atsisveikinimą su močiute - lėtą, daug dienų besitęsiančią jos mirtį. Kai dešimt dienų atverkę sėdėjo šarvojimo salėje prie jos karsto, jos mama pasakė: „Per šiuos metus mūsų šeimoje, gal tavo pusbroliams, gims vaikas, ir jis bus mergaitė, pamatysi.“ Ir per tuos metus Karolina pastojo, ir gimė mergaitė. Isabelle su jos tėčiu turi ypač artimą ryšį. „Aš net tokio ryšio neturiu, kaip tėtis su anūke. Būna, kartais net pavydžiu. Atsimenu, kai tėtis pirmą kartą man uždėjo ranką ant pilvo, Isabelle sujudėjo. Kažkokia magija yra tarp tėčio, Isabelle ir močiutės.“
Tėvystės iššūkiai ir noras turėti daug vaikų
Karolina yra sakiusi, kad iki 30 metų norėtų susilaukti trijų vaikų. „Aišku, pasvajoti labai smagu. Visą laiką norėjau būti jauna mama, visą laiką norėjau šeimos, nes man šeima - vertybė numeris vienas ir svarbiausias dalykas. Kol kas neskubu su antru vaiku, kad ir kaip visi klausinėja: tai kada antras? Man taip norisi pasidžiaugti Isabelle ir jos vaikyste ir jai duoti viską, ką tik galiu. Tikrai manau, turėsiu dar vaikų. Gal iki 30-ies ir antras atsiras.“
Anksčiau Karolina maištavo prieš tėvus, kai jie jos neišleisdavo į repo koncertus ar reikalaudavo laiku grįžti namo. Dabar ji supranta tėvų griežtumą ir pati stengiasi būti griežta, bet teisinga auklėdama dukrą. „Mano tėvai buvo labai griežti ir mane griežtai auklėjo. Ir aš visą laiką sakydavau mamai: „Na, jau kai aš turėsiu vaikų, tai juos auklėsiu, kaip aš noriu. Aš būsiu jiems draugė, o ne taip kaip tu.“ Bet dabar mudvi su mama - geriausios draugės. Maždaug nuo 17-18-os metų tarp mudviejų atsirado labai artima draugystė. Kai laukiausi, atsirado stiprus dėkingumas mamai. Kiek visko ji turėjo patirti! Jau laukdamasi pradėjau jos atsiprašinėti. Ir dabar, kai būna gimtadieniai, kitos šeimos šventės, tiesiog dėkoju tėvams už viską, ką jie man davė.“
Karolina ir Dominykas jau dabar šneka, kaip apsaugoti dukrą nuo visų pasaulio blogybių. „Aš dabar stengiuosi mėgautis akimirka ir negalvoti, kas bus. Bet paauglystė - man vienas labiausiai baimę keliančių dalykų. Paauglystės labai bijau, tuo labiau kad save atsimenu, kokia tada buvau. Mergaitės man atrodo tokios trapios. Ir Isabelle man - angelas, šventas angelas... Stengsimės išauginti dorą žmogų ir išleisti į gyvenimą.“
Nėštumas ir gimdymas
Karolinai teko daryti cezario pjūvį, nes mergytės padėtis pilve buvo netaisyklinga ir jai du kartus virkštelė buvo apsisukusi aplink kaklą. „Kai turėjau eiti į operacinę, atsimenu, stovėjau prieš veidrodį, glosčiau pilvą ir verkiau. Man atrodė, kad per trumpai pabuvau su tuo pilvu, taip buvau prie jo pripratusi. Man nėštumas buvo toks malonus, nebuvo jokių komplikacijų. Tiesa, pykino, bet nė karto nevėmiau. Kadangi dirbau iki paskutinės dienos, kiek galėjau pati, kiek karantinas leido, tai man labai greitai praskriejo tas laikas.“
Nors išsigando medikų pranešimo apie cezario pjūvį, Karolina su Dominyku pradėjo domėtis numerologija ir pasirinko dukrai gimimo datą - sausio 7-ąją, kuri, pagal numerologiją, laikoma sėkminga. „Apie tuos, kurie gims 6 dieną, buvo parašyta, kad plauks pasroviui visą gyvenimą ir karmos taškus taupys kitam gyvenimui. O gimę 7 dieną pasaulį gali užkariauti.“
Gyvenimas su dukra ir santykiai su Dominyku
Gimus dukrai, Karolinos ir Dominyko gyvenimas visiškai pasikeitė. Nors atsiranda daugiau įtampos ir ne visada pavyksta išsimiegoti, Karolina džiaugiasi, kad dukra miega labai gerai. „Bet jeigu kalasi dantukai ir ji nerami, keliamės kokius tris kartus per naktį arba pasiimame ją į lovą. Nemiegi visą naktį, nes ji zyzia, ir galvoji: kaip reikia gerbti mamas, tėčius, kurie turi neramius vaikus.“
Karolina supranta, kad svarbu nepamiršti vienas kito, gimus vaikui. „Visą laiką mama man tai kalė į galvą. Nes vaikas užaugs ir išeis, o jūs liksite dviese. Stengiamės išlaikyti gerus santykius su Dominyku, bet ne visada pavyksta, nes buitis - atrodo, tokie maži, kvaili dalykai - įtraukia į savo sūkurį.“
Dominyko pamaina - naktinė, kadangi jis kuria muziką. Jeigu jis dirba studijoje, Karolina girdi, kad jis dainuoja. Isabelle miega kitame kambaryje nuo šešių mėnesių. Jeigu verkia, Dominykas eina jos žiūrėti. „Būna tokių momentų, kad sunkiau suderinti laiką. Bet susitariame, susideriname, kuris bus su vaiku. Mes dar esame mokymosi procese, mokymosi kelyje. Susimažinau darbus - dirbu pusę dienos.“
Kai dukra užmiega, prasideda poros laikas: ruošia vakarienę arba ją užsisako, žiūri filmus, aptaria dieną, diskutuojasi. Savaitgaliai - šeimos dienos, keliauja dažnai kartu su Isabelle. Tačiau būna, kad pabėga kur nors dviese su Dominyku trims ar keturioms dienoms.
Karas Ukrainoje ir pagalba
Kai Karolina sužinojo, kad Ukrainoje prasidėjo karas, pirmąją savaitę praverkė. Apėmė didžiulė baimė. Kai pamatė žiaurius vaizdus būtent su vaikais, jai taip sutapo visą vidų, net supykino. „Dabar, kai matau karo vaizdus su vaikais, stengiuosi nežiūrėti, nes viskas daugybę kartų jautriau. Kai pats turi vaiką, nori nenori su tais žmonėmis tapatiniesi: o jeigu tu būtum jų vietoje, tų mamų vietoje? Aš nenorėčiau, kad mano vaikas net išgirstų pavojaus sirenas. Aš nenoriu jokio nubrozdinimo ant jos kūno matyti.“
Kad nukreiptų nerimą nuo savęs, Karolina stengiasi prisidėti prie pagalbos ukrainiečiams. Mėnesį tris kartus per savaitę organizavo paramos aukcionus Ukrainos vaikams. Ji tęsia tą veiklą ir dabar, bet penktadieniais. Savo ir kitų žmonių atneštus jau nedėvimus brangius drabužius ji pateikia į labdaros aukcioną, naudodama savo platformą „Karolinos spinta“, kad kuo daugiau žmonių tuos aukcionus pamatytų. Per mėnesį surinko beveik 3000 eurų, kuriuos per organizaciją „Gelbėkit vaikus“ paaukojo Ukrainos vaikams - ir Lietuvoje esantiems, ir Ukrainoje.
Abu su Dominyku ne kartą prisidėjo daiktais, higienos priemonėmis, drabužiais prie organizuojamų reisų tiesiai į karo zoną. Taip pat savo biure surengė dirbtuves, kurios vyko dvi dienas. Pasikvietė drauges, pažįstamas ir pynė apyrankes iš mėlynos ir geltonos - Ukrainos vėliavos spalvų - siūlų. Surinko 1713 eurų. „Niekas nenusipelnė to, ką dabar išgyvena nekalti žmonės Ukrainoje. Kažkiek apsipratome su karu. Bet negalime to pamiršti, privalome sekti informaciją ir būtinai turime nenustoti aukoti. Net ir minimali suma gali išgelbėti kam nors gyvybę!“
Darbas televizijoje ir populiarumas
Karolina LNK laidoje „Aš matau tavo balsą“ dalyvauja kaip komisijos detektyvė. Ji niekada nesvajojo apie darbą televizijoje, tai niekada nebuvo jos noras, tikslas ar siekiamybė. Pasirodyti viešai jai būdavo tragedija. Tačiau priėmė pasiūlymą dirbti „Lietuvos balsą“, ir ten įvyko jos proveržis. Jai labai patiko tai, ką daro. Nors jaudindavosi, visi aplinkiniai ir šeima tikino, kad išorėje to nesimato. Ji priprato prie azarto, prie beprotiško jaudulio, ir tas adrenalinas jai tapo lyg narkotiku. Esu emocingas žmogus, daug metų vaikščiojau pas psichologą. Kovoju su panikos priepuoliais, nes į viską reaguoju labai jautriai. Toks jau jos būdas - užsigrūdino taip, kad jai daugiausia laimės teikia tai, kas kelia stresą. Kai išbando ką nors nauja ir išlipa iš komforto zonos.
Karolina yra populiariausia nuomonės formuotoja Baltijos šalyse, turinti 400 000 sekėjų. Ji dalijasi savo gyvenimo akimirkomis, patirtimi ir įžvalgomis, kurios rezonuoja su daugybe žmonių.
Istorija apie Sandrą, kuri svajojo apie didelę šeimą, susilaukė dviejų dukrų, o trečiojo nėštumo metu viskas pasikeitė. Po cezario pjūvio gimusi dukrytė Sofija negalėjo savarankiškai kvėpuoti. Nors medikams pavyko ją atgaivinti, ji buvo paguldyta į reanimacijos skyrių. „Smegenų pažeidimai bus negrįžtamii“, - išgirdo Sandra žodžius, kurių nenori išgirsti nė viena mama. Nuo tos akimirkos tėvai žinojo - jų dukrelė nebus tokia kaip kiti vaikai, jos gyvenimas bus kitoks. Tačiau tėvų meilė buvo besąlygiška. Po savaitės mergytė vėl buvo išvežta į ligoninę - jos būklė pablogėjo, prireikė nuolatinės medikų priežiūros. Mama Sofiją ligoninėje lankė kelis mėnesius. „Iš tikrųjų, aš jau ją paleidau, kai ji buvo gyva. Aš jai ne kartą esu sakiusi, kad aš tave paleidžiu. Jeigu tu nori, keliauk, atlik savo misiją ir aš tavęs nelaikau čia žemėje“, - skaudžiai kalbėjo Sandra. Deja, ligoninėje Sofijos gyvybė užgeso. Sandra sakė, kad tai buvo sunkiausias momentas jos gyvenime. Didžiausia atrama šiuo sunkiu gyvenimo etapu Sandrai tapo vyras ir dvi dukros. Ji žinojo, kad turi gyventi toliau, būtent dėl jų. Po skaudžios netekties pasikeitė ir moters vertybės, požiūris į gyvenimą ir į laiką. „Yra gyvenimas iki Sofijos ir gyvenimas po Sofijos“, - teigė ji. „Dabar žinau, kad kiekviena diena gali būti paskutinė. Šiandien reikia džiaugtis. Ką turime ir kuo galime. Nebeatidėlioju to džiaugsmo tikrai.“
Istorija apie Eugeniją Rimkienę (gim. Narvilaitę), kuri gimė 1919 m. birželio 4 d. Melnragėje. Iš ten pat kilusi ir jos motina Sofija (Zofija) Narvilienė (gim. Kvyklytė). Eugenija augo kartu su broliais Juozapu, Justinu ir seserimis Stanislava, Kamile. Melnragėje žemės buvo „prastos“, todėl devyniolikmetę dukterį tėvai ištekino į Salantų valsčių už žemaičio Antano Rimkaus. Vis tik ten taip pat jaunamartės laukė ne geresnis gyvenimas, o „vargo vakarienė“, nors vyras ir dėjo pastangas - dirbo staliaus darbus. Beje, jis mėgo muzikuoti, griežė bandonija. Eugenija pagimdė tris vaikus: Antaną, Eugeniją, Elvyrą. 1944 metais jauna šeima sugrįžo gyventi į Melnragę. Po karo, iki 1960 metų glaudėsi kareiviams pastatytuose barakuose, vadinamajame „gorodoke“. Eugenija Selskienė (gim. Rimkutė) prisimena iš nuotraukų matytus vaikystės namus Melnragėje - medinius, statytus šonu į jūrą, kad kuo mažiau užpustytų. Durų lentelės būdavo dedamos taip, kad jas iš vidaus galėtų išimti - „iškabinti iš rėmo“. Langai būdavo mažiukai, o stiklų nebuvo - juos traukdavo gerai išdirbtomis kiaulės pūslėmis. Melnragėje žmonės gyveno neturtingai, lydimi nuolatinio nepritekliaus. Vienintelis pragyvenimo šaltinis - žvejyba. Eugenija Rimkienė (gim. Narvilaitė) buvo plačiai žinoma klaipėdiškių ponių siuvėja. Siūti mokėsi pas vietinę siuvėją Klaipėdoje. Siuvimo amato mokytis tėvai leido dvi dukteris, tačiau Eugenijos sesuo Kamilė neturėjo tam sugebėjimų. Eugenija buvo labai gera siuvėja. Siuvimo mašiną „Zinger“ ji buvo įsigijusi dar prieš vestuves. Gaudavo pakankamą užmokestį. Eugenija dažniausiai siuvo moteriškus drabužius. Pagrindinės klientės buvusios vietinės ponios - vokytkos. Siuvusi ir vyriškus puspalčius - žakietus. Neretai tekdavo siūti moteriškas šilko pirštinaites, kurios buvo nešiojamos prie suknelių - kleidžių. Pirštinaitės buvo siuvamos iki pusės pirštų. Kleides siuvo su kalnieriais, manketais ir sagomis. Eugenija Rimkienė (gim. Narvilaitė) labiausiai vertino šilkinę juostelę. Sakydavo: „vilna - dėl biednų žmonių“. Švarkelis turėjo būti taip pasiūtas, kad matytųsi ponios laikrodis ir bliuzelės manketai - gražiai išsiuvinėti rankogaliai. Iš to buvo sprendžiama ar turtinga merga. Eugenija Rimkienė (gim. Narvilaitė) pati visada vaikščiojo pasipuošusi. Vertino geras manieras ir laikyseną. Pabrėždavo, kad moteris turi būti pasitempusi ir sėdėti gražiai suglaudusi kojas. Susitikus buvo priimta bučiuotis į žandus. Vaikaičius glostydavo labai švelniai - ne su delnu, o su išorine rankos puse. Namuose būdavo ir lūpinė armonikėlė. Sakydavo, kad mergina turi mokėti groti muzikos instrumentu. Su gitara grojo romansus, tačiau grojo tik melodiją, pati nedainavo. Gitara kabojo kambaryje ant sienos. Prie grifo buvo pririštas šilko kaspinas. Kai 1961 metais nuskendo dukra Eugenija, prie gitaros grifo parišo juodą šilkinį kaspiną. Dukra nuskendo eidama per medinį lieptą ties Minija, kuris netikėtai sugriuvo.
Atlikėjas Anatolijus Oleinikas pasakojo, kad pirmą kartą Motinos dieną šventė kaip tėtis. „Šiemet pirmą kartą švenčiau Tėvo dieną. Ir nors suvokiau, kad jau metus esu tėtis, iki pat šventės laukiau to momento, kai tą progą pajausiu visa esybe. Kažkas viduje išties suvirpėjo. Čia kaip ir laukiant vaiko: viskas atrodo normaliai, bandai įsivaizduoti, kaip bus, bet tik gimus kūdikiui supranti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Taip ir su šia diena. Tik tapęs tėvu, supranti, kokia ši proga ypatinga“, - dalijosi Anatolijus. Birželio 5-ąją jo dukrai Elijai sukako vieneri metukai. A. Oleinikas pasakojo, kad šią progą su žmona nutarė paminėti griausmingai. „Per šiuos metus mes su Inga ne tik auginome dukrą, bet ir patys augome kaip pora, kaip tėvai. Dukros pirmasis gimtadienis labai svarbi diena, tai net nekilo minčių jį paminėti kažkaip kukliai“, - prisipažino jis. Sulaužė taisyklę! Dukros pirmąjį gimtadienį Oleinikai surengė Druskininkuose. „Su žmona nutarėme, kad pirmasis gimtadienis sulaužys ir tą taisyklę, kurios laikėmės visus metus - nusprendėme parodyti dukrelę viešumai. Iki šiol sąmoningai viešai nerodėme dukros, norėjome, kad ji pirmuosius metus augtų ramiai. Dabar jaučiamės pasiruošę dalintis, tad per gimtadienį pasidarėme pirmąją fotosesiją“, - su šypsena dalijosi atlikėjas. Tėvystė pakeitė viską Vienus metus tėčio titulu besidžiaugiantis Anatolijus neslepia - vaiko gimimas visiškai pakeitė jo požiūrį į gyvenimą, santykius ir save patį. „Tik paėmęs dukrą į rankas supratau, ką iš tiesų reiškia būti tėvu, kokia yra žmogaus misija ir gyvenimo prasmė. Viskas, kas atrodė svarbu iki tol - karjera, šlovė, pasiekimai - staiga nublanko. Dabar suprantu, kad be viso to galima gyventi. Bet be savo vaiko - jau nebe.“ Tiesa, tėvystės vien rožinėmis spalvomis A. Oleinikas piešti nenori. Pasak atlikėjo, nors tėviška kasdienybė kupina džiaugsmo, nestinga ir iššūkių. „Būna, kad pavargstame, kartais susipykstame su žmona, viskas nutinka dėl nuovargio, didžiulio darbo krūvio ir rutinos. Tačiau kiekvieną kartą žiūrėdamas į savo vaiką suvoki, kad tai - didžiausia laimė, kokią galėjai gauti. Visi sunkumai praeina, viską gali įveikti, jei esi komanda“, - kalbėjo jis. Tiesa, Anatolijus atviras: nors išbandymų nestinga, su žmona jie vis dažniau pasvajoja ir apie dar gausesnę šeimą. „Anksčiau buvau linkęs nukreipti energiją į nereikšmingus dalykus, o dabar suprantu, kad viskas - apie šeimą. Tkrai norime turėti daugiau vaikų. Netgi pasvajojame apie dvynukus. Tada šventė iškart būtų dviguba“, - šypsodamasi prisipažino Anatolijus.
Visos šios istorijos - apie meilę, šeimą, iššūkius ir džiaugsmą, kurį suteikia vaikai. Jos parodo, kad nepaisant sunkumų, tėvystė yra viena gražiausių ir prasmingiausių patirčių žmogaus gyvenime.
