Varliagyviai yra unikalūs gyvūnai, kurie atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje. Jie yra šaltakraujai, primityvūs stuburiniai gyvūnai, kurių kūno sandara, dauginimosi būdas ir vystymasis yra labai artimi žuvims. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime varliagyvių, ypač varlių, dauginimosi ypatumus, sutelkiant dėmesį į apvaisinimą vandenyje.
Varliagyvių prisitaikymas prie aplinkos
Varliagyvių oda yra plika, tačiau epidermyje esančios liaukos išskiria gleives, kurios drėkina odą ir apsaugo nuo išdžiūvimo. Tai taip pat svarbu reguliuojant osmosinį slėgį. Kai kurie varliagyviai odoje išskiria nuodingas medžiagas, kurios gali būti veiksmingos prieš plėšrūnus. Odos spalva priklauso nuo sugeriamų spindulių spektro, o chromatoforai - pigmentų turinčios ląstelės - lemia odos ir dėmelių spalvą.
Stubure skiriamos kaklinė, krūtininė, juosmeninė, kryžmeninė ir uodeginė dalys. Priekinės ir užpakalinės galūnės yra gerai išsivysčiusios ir paslankiai sujungtos sąnariais. Užpakalinės kojos yra ilgesnės ir stipresnės, svarbios judėjimui.
Apvaisinimo būdai varlių pasaulyje
Apvaisinimas yra esminis gyvybės pradžios aktas, kurio metu susilieja vyriška ir moteriškoji lytinės ląstelės. Varlių pasaulyje apvaisinimas gali vykti dviem pagrindiniais būdais: išoriniu ir vidiniu.
Išorinis apvaisinimas
Daugumai beuodegių ir uodegotųjų varliagyvių būdingas išorinis apvaisinimas. Šis procesas vyksta vandenyje, kur patelė išleidžia kiaušinėlius, o patinas - spermatozoidus. Apvaisinimas įvyksta, kai spermatozoidai susitinka su kiaušinėliais vandenyje. Išorinis apvaisinimas vyksta ne patelės kūne. Šis būdas būdingas daugeliui vandens gyvūnų, pavyzdžiui, žuvims ir varlėms. Apvaisinami ne visi kiaušinėliai, nes apvaisinimo tikimybė nedidelė ir priklauso nuo aplinkos sąlygų.
Varliagyviai veisiasi tik vandenyje, nes sausumoje jų kiaušinėliai išdžiūtų. Patelė keliauja iki vandens telkinio ir į vandenį išleidžia ikriukus, kuriuos skuba apvaisinti patinas. Apvaisinti ikriukai vadinami kurkulais. Rupūžių kurkulai primena siūlus, o varlių yra vandenyje sudėti krūvelėmis.
Kiekvieną pavasarį, kovo-balandžio mėnesiais, tūkstančiai varlių migruoja į neršto vietas. Varlės yra šaltakraujai gyvūnai, todėl jų aktyvumas labai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Orams atšilus iki 10 laipsnių Celsijaus, jos greitai reaguoja į temperatūros pokyčius. Subrendusios, paprastai ne jaunesnės kaip 4-5 metų varlės naktimis, kai daugiau drėgmės ir mažiau plėšrūnų, energingai šokuoja ir skuba. Jos pilnos ikrų, sunkios, joms būtina suspėti, kol vandens temperatūra yra tinkamiausia.
Varlės veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda ankstyvą pavasarį, dažniausiai kovo mėnesį, kai sniegas dar tik tirpsta. Poravimasis vyksta sekliame vandenyje, tokiuose kaip tvenkiniai, ežerų pakrantės, grioviai ar laikinos balutės. Tupintis ant patelės patinas stipriai ją apkabina priekinėmis galūnėmis, išspaudžia porcijomis ikrus ir tuoj pat juos apvaisina. Patinas užšoka ant patelės nugaros ir laiko ją stipriai glėbyje, vadinamame ampleksu. Patelė deda ikrus į vandenį didelėmis masėmis, kuriose gali būti nuo 1000 iki 4000 ikrų. Ikrai atrodo kaip skaidrūs rutulėliai su juodu taškeliu centre, sujungti į storus „raištelius“ ar burbuliukus.
Vidinio apvaisinimo pavyzdžiai
Kai kurioms varlių rūšims, ypač bekojams varliagyviams, būdingas vidinis apvaisinimas. Šiuo atveju patinas suleidžia spermatozoidus tiesiai į patelės kūną, kur ir įvyksta apvaisinimas. Vidinio apvaisinimo metu patinas suleidžia savo spermatozoidus tiesiai į patelės kūną. Tai užtikrina didesnę apvaisinimo tikimybę, ypač sausumos gyvūnams, kurių lytinės ląstelės atvirame ore greitai išdžiūtų. Organizmai, kuriems būdingas vidinis apvaisinimas, turi susirasti partnerį ir susiporuoti.
Varlių vystymosi stadijos
Varlių gyvenimo ciklas susideda iš kelių pagrindinių etapų:
- Kiaušinėliai (Kurkulai): Patelė deda kiaušinėlius į vandenį, kurie yra apsupti drebučių masės.
- Lerva (Buožgalvis): Iš kiaušinėlio išsirita lerva, vadinama buožgalviu, kuri turi žiaunas ir uodegą.
- Maža Varlytė: Buožgalvis palaipsniui virsta maža varlyte, kuriai išauga kojos ir sumažėja uodega.
- Suaugusi Varlė: Galiausiai maža varlytė virsta suaugusia varle, kuri gali gyventi tiek vandenyje, tiek sausumoje.
Ikrai vystosi 2-4 savaites, priklausomai nuo vandens temperatūros. Šiltesniame vandenyje buožgalviai išsirita greičiau. Iš varlės ikrelio (kiaušinėlio) išsirita lerva su neišsivysčiusiais judėjimo bei kvėpavimo organais ir nepraplyšusia burnos anga. Buožgalviai yra maži, juodi, su uodegomis ir gyvena tik vandenyje. Jie minta dumbliais, bakterijomis, augalų dalelėmis ir organinėmis nuosėdomis, filtruodami jas iš vandens.
Metamorfozė
Metamorfozė yra dramatiškas procesas, kurio metu buožgalvis virsta jauna varle. Buožgalvio metamorfozė trunka 40-100 dienų. Šio proceso metu:
- Atsiranda galinės ir priekinės kojos.
- Uodega palaipsniui nyksta, nes organizmas ją rezorbuoja kaip energijos šaltinį.
- Plaučiai išsivysto, leidžiantys varlei kvėpuoti oru.
- Pasikeičia mitybos įpročiai: buožgalvis, kuris buvo augalėdis, tampa mėsėdžiu.
Metamorfozės metu persitvarko visos organų sistemos: išauga galūnės, oda pasidaro ne tokia pralaidi, akys modifikuojasi geriau matyti atmosferoje, sutrumpėja žarnynas, pakinta maisto ir virškinimo pobūdis. Paskutinė sutrumpėja ir galiausiai visiškai išnyksta uodega. Taip atsiranda naujas gyvūnėlis - varlytė.
Varliagyvių apsaugos svarba
Varliagyviai yra itin svarbi ekosistemų dalis, tačiau net trečdaliui jų rūšių pasaulio mastu gresia išnykimas. Pagrindinė varliagyvių nykimo priežastis - jiems tinkamų buveinių trūkumas.
Kuo skiriasi stiprus vadovas nuo silpno?
Lietuvoje iš viso gyvena 13 varliagyvių rūšių, iš kurių 5 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tai skiauterėtasis tritonas, europinė medvarlė, raudonpilvė kūmutė, žalioji rupūžė, nendrinė rupūžė. Svarbu nuosekliai saugoti šių gyvūnų esamas buveines ir įrengti naujus vandens telkinius, kad būtų galima padidinti varlių skaičių ir išvengti jų išnykimo.
tags: #varliagyviu #isorinis #apvaisinimas #vykstantis #vandenyje
