Mažakraujystė (anemija) nėštumo metu gali komplikuoti tiek motinos, tiek vaisiaus sveikatą. Anemija yra būklė, kai organizme trūksta sveikų raudonųjų kraujo kūnelių arba hemoglobino, o tai lemia sumažėjusį deguonies tiekimą audiniams. Yra labai daug skirtingų anemijos tipų, kuriuos lemia įvairios priežasties.
Nėštumo metu įvyksta daug pokyčių, dėl kurių padidėja ne tik bazinių maisto medžiagų, tokių kaip baltymai, riebalai ir angliavandeniai, bet ir vitaminų, mikroelementų poreikis. Nėštumo metu, net ir vartojant visavertį maistą, gali pritrūkti vaisiaus vystymuisi svarbių vitaminų ir mikroelementų, tokių kaip folio rūgštis, vitaminai B ir D, omega 3 riebalų rūgštys, geležis, kalcis, jodas.
Visas maistines medžiagas būsimas vaikelis gauna tik iš mamos. Nėščios moters energijos poreikis padidėja 10-15 proc., žindant papildomai reikia vidutiniškai 476‒500 kcal per parą. O kai kurie vitaminai ir mineralai tokie svarbūs nėštumo laikotarpiu, kad jų poreikis beveik padvigubėja. Būtent pirmaisiais nėštumo mėnesiais pradeda formuotis vaisiaus organų sistemos, klojamas pamatas, nuo kurio priklauso tolesnis vaiko vystymasis. Jau šiuo laikotarpiu labai svarbu, kad vaisius būtų aprūpintas vitaminais ir mineralais. Tačiau apie nėštumą paprastai moteris sužino daug vėliau, kai toks svarbus etapas jau praėjo.
Anemijos priežastys nėštumo metu
Pagrindinės anemijos priežastys nėštumo metu yra:
- Geležies trūkumas
- Folio rūgšties trūkumas
- Vitamino B12 trūkumas
Geležies trūkumas dažniausiai pasireiškia dėl padidėjusio geležies poreikio nėštumo metu, nes mamos turimą geležį pasiima vaisius. Vaisiui geležies nepritruks, gamtos taip suplanuota, kad vaisius gali pasiimti geležies tiek, kiek reikia, nepriklausomai nuo to, kiek tos geležies liks mamai. Geležies stokos anemija dažniausiai pasireiškia po 20 nėštumo savaitės.
Įsčiose augančio vaisiaus organizmas kaupia geležies atsargas (kaulų čiulpuose, kepenyse, blužnyje). Tų atsargų vaikučiui turi pakakti gimus. Jei mamai trūks geležies, vaikutis nesukaups pakankamų jos atsargų, todėl gimus jam tų atsargų gali pritrūkti. Todėl neišnešiotiems ir mažo svorio naujagimiams kartais skiriama geležies papildų.
Geležies atsargos sumažėja ir dėl nėščiųjų pykinimo, nes kaip tyčia pirmaisiais 3 mėnesiais, kai laikas kaupti geležies atsargas, moterys vemia, sutrinka virškinimas. Geležies stokos mažakraujystė dažniau pasireiškia nėščiosioms, sergančioms lėtinėmis infekcinėmis ligomis. Mažakraujyste dažniau sergama žiemą ir pavasarį, kai trūksta vitaminų.
Kai nėščioji serga mažakraujyste, labiau "kimba" infekcijos, gresia priešlaikinis gimdymas. Pasaulyje geležies stokos anemija yra nustatoma 30-40% besilaukiančiųjų.
Folio rūgšties ir vitamino B12 trūkumas gali atsirasti dėl netinkamos mitybos. Be to, kai kurios ligos, tokios kaip lėtinis kraujavimas ar įvairios kraujo ligos, gali prisidėti prie anemijos vystymosi.
Anemijos simptomai
Dažniausi anemijos simptomai yra:
- Nuovargis
- Silpnumas
- Dusulys
- Galvos skausmas
- Blyškumas
Kai hemoglobino per mažai, moteris gali pajusti pati. Tada:
- Išblykšta veido oda ir gleivinės (liežuvis, burna)
- Oda gali tapti sausa, šiurkšti, vaško atspalvio
- Jaučiamas silpnumas, galima net nualpti
- Trūkinėja lūpų kampučiai
- Slenka plaukai, jie tampa šiurkštūs
- Nagai tampa trapūs, lūžinėja ir "žydi", gali įgauti šaukštelio pavidalą
- Kartais būna subfebrili kūno temperatūra (37-38°C)
- Žemas arterinis kraujospūdis (100/60 mm Hg ir mažiau)
- Mirga akyse
- Sumažėja apetitas
- Skauda galvą, ji svaigsta
- Mažėja atsparumas infekcinėms ligoms
- Dirbant fizinį darbą greitai pavargstama
- Padažnėja kvėpavimas
- Sunku susikaupti
- Greitai kinta nuotaika
- Gali atsirasti noras valgyti nevalgomus dalykus - ledą, molį, kreidą, tešlą, žalią bulvę
Anemijos diagnostika
Anemija diagnozuojama atliekant kraujo tyrimus, kurie apima hemoglobino lygio, hematokrito ir raudonųjų kraujo kūnelių skaičiaus nustatymą.
Mažakraujystės diagnostika: hemoglobino kiekis nustatomas labai greitai - per kelias minutes, atlikus kraujo tyrimą. Sveikos moters 1 litre kraujo turėtų būti 116-160 gramų hemoglobino (o geležies kiekis - 14,3-26 mmol/l).
I ir III nėštumo trimestrais anemija diagnozuojama, kai hemoglobino (Hb) koncentracija kraujyje mažesnė kaip 110 g/l, II nėštumo trimestrą - kai mažesnė kaip 105 g/l.
Taip pat gali būti atliekami geležies, ferritino ir vitamino B12 tyrimai, kad būtų galima nustatyti anemijos priežastį.
Nėščiųjų (kaip ir bet kuri kita) anemija yra nustatoma, atlikus kraujo tyrimą. Jis paprastai atliekamas pirmojo apsilankymo pas gydytoją metu ir vėliau kartojamas 28-32 nėštumo savaitę. Nėščiųjų anemija diagnozuojama, jei hemoglobino koncentracija yra mažesnė nei 110 g/l pirmąjį ir trečiąjį nėštumo trimestrą ir mažesnė nei 105 g/l antrąjį nėštumo trimestrą.
Anemijos gydymas
Anemijos gydymas priklauso nuo jos tipo ir priežasties. Dažniausiai rekomenduojama vartoti geležies papildus, folio rūgštį ir vitaminą B12. Mitybos pokyčiai, tokie kaip geležies turtingų maisto produktų, pavyzdžiui, raudonos mėsos, žuvies, pupelių ir lapinių daržovių, įtraukimas, taip pat gali padėti.
Gydytojas, įvertinęs geležies stokos riziką, išsakytus simptomus bei atliktus kraujo tyrimus, skirs geležies preparatų. Dažniausiai nėščiosioms skiriami geriamosios geležies preparatai. Nenuogąstaukite, jei nepastebite greitų rezultatų. Geležies preparatus reikia vartoti ilgai, nes pakankamas geležies kiekis organizme susikaupia tik per keletą mėnesių. Jei laikotės rekomendacijų, naudojate geležies papildus, o kraujo rodikliai negerėja praėjus 2-3 savaitėms nuo gydymo pradžios, būtina pasikonsultuoti su gydytoju hematologu.
Anemija yra gydoma geležies preparatais. Svarbu pabrėžti, kad geležies preparatai būtini, siekiant normalizuoti kraujo rodiklius ir sukaupti geležies atsargas organizme. Dažniausiai skiriami geriamieji dvivalentės (II) geležies druskų preparatai. Šie preparatai gali būti sudėtiniai, t.y. Geriamuosius geležies preparatus įprastai rekomenduojama vartoti tuščiu skrandžiu, bent 1 val. iki valgio, užsigeriant citrusinių vaisių sultimis. Kitus vaistus ar maisto papildus, jeigu juos vartojate, reikėtų vartoti tik po 2 val. pertraukos. Rekomenduojama gerti daugiau vandens, valgyti daug ląstelienos turintį maistą, nes šie preparatai kietina vidurius. Jeigu geležies preparatai nėra veiksmingi, galima įtarti folio rūgšties ir vitamino B12 trūkumą, uždegimą, infekciją, vėžinius susirgimus, inkstų funkcijos sutrikimus, vidinį kraujavimą ir kt. Kraštutiniais atvejais ir tik jeigu geriamieji geležies preparatai nepadeda, o nėštumas jau yra bent antrajame trimestre, gali būti skiriamas gydymas intraveniniais geležies preparatais. Dar rečiau prireikia eritrocitų masės transfuzijos.
Sunkesniais atvejais gali prireikti infuzijų ar net kraujo perpylimo.
Mitybos svarba ir maisto produktai
Nėštumo metu geležies poreikis padidėja 2-3 kartus, todėl, net jeigu moteris neturi jokių nusiskundimų ir neserga anemija, mityba nėštumo metu turi būti subalansuota, svarbu stengtis gauti daugiau geležies su maistu. Maisto produktuose esančią geležį žmogaus organizmas pasisavina gan sunkiai, geriau pasisavinama geležis iš gyvūninių maisto produktų. Daugiausiai geležies yra galvijų ir paukščių kepenyse, tačiau jų nėštumo metu geriau vengti.
Geležies pasisavinimą slopina arbata (ypač juodoji) ir kava, pienas ir jo produktai, sėlenos, sojos ir jų produktai.
Labai svarbu, kad hemoglobino kiekis nėštumo metu būtų normalus. Laisvos geležies perteklius audiniuose yra siejamas su laisvųjų radikalų atsiradimu ir oksidaciniu stresu, o tai gali pažeisti placentą.
Rinkitės geležimi praturtintus produktus. Atminkite, kad geležis geriausiai pasisavinama iš mėsos. Taigi, raudona mėsa, žuvis, paukštiena yra tinkami pasirinkimai. Žinoma, nepamirškite ir ankštinių daržovių, grūdų, žalios spalvos daržovių, džiovintų vaisių.
Vitaminas C. Šis vitaminas svarbus tuo, jog padeda įsisavinti geležį. Taigi, gerkite apelsinų, greipfrutų sultis, užkandžiams rinkitės vaisius, uogas, pavyzdžiui, kivi, serbentus, obuolius, braškes.
Laktoferinas. Laktoferinas - tai medžiaga, natūraliai išskiriama organizme (seilėse, ašarose, priešpienyje, piene, uždegimo vietose ir kt.). Laktoferinas yra geležies transporteris organizme. Laktoferinas padeda ne tik išnešioti geležį, bet ir ją įsisavinti. Gydytojai patvirtina, kad dažnu atveju pacientai daro klaidą, pamiršdami vartoti laktoferiną.
Polifenolis. Jo gausu arbatoje ir kavoje. Kadangi polifenolis trukdo geležies įsisavinimui, todėl ypač valgant reikėtų vengti gerti arbatą ar kavą.
Varis. Varis atlieka svarbią funkciją - transportuoja geležį į kaulų čiulpus. Varis taip pat svarbus mikroelementas nervinių impulsų perdavimo funkcijai atlikti.
Geležies turtingi maisto produktai:
- Raudona mėsa (jautiena, veršiena, kepenys)
- Žuvis, paukštiena
- Burokėliai
- Pupos, pupelės, žalieji žirneliai
- Raudongūžiai kopūstai
- Krienai
- Petražolės, dilgėlių, burokų lapai
- Grybai
- Kiaušinių tryniai
- Džiovinti vaisiai, riešutai
- Slyvos, granatai, žemuogės, vynuogės
- Morkos
- Pomidorai
- Bulvės
Tačiau manoma, kad žmogaus organizmas pasisavina tik 1/10 su maistu gaunamos geležies. Todėl tais gyvenimo laikotarpiais, kai geležies organizme sumažėja, reikėtų vartoti maisto papildų su geležimi. Geležies pritrūksta pastojus ir maitinant, valgant vegetarinį maistą, sergant mėnesinėmis, paauglystėje, po operacijų. Pieno produktai trukdo pasisavinti geležį. Geriausiai geležis pasisavinama su vitaminu C, todėl mėsą patariama valgyti su daržovėmis. Geležį iš organizmo "išveda" pienas, kava bei arbata, todėl geriant daug šių gėrimų irgi reikėtų vartoti geležies papildų. Iš daržovių žmogus pasisavina 2-10 proc. geležies, o iš raudonos mėsos - net 20-40 proc. Iš augalinių produktų geležis net 3 kartus geriau pasisavinama, kai šie produktai valgomi su mėsa, žuvimi ar paukštiena.
Kitos svarbios maistinės medžiagos nėštumo metu
Folio rūgštis yra sintetinis gamtoje esančio B vitamino analogas. Ji dalyvauja DNR (deoksiribonukleino rūgšties) bei RNR (ribonukleino rūgšties) biosintezėje, homocisteino ir aminorūgščių apykaitoje. Homocisteinas prisideda prie kraujagyslių sienelės pažeidimo ir aterosklerozės vystymosi. Tyrimų duomenimis, homocisteino koncentracija kraujyje priklauso nuo mitybos, genetinių faktorių, vitaminų B ir folio rūgšties koncentracijos kraujyje - kuo mažesnis šių vitaminų kiekis kraujyje, tuo didesnė homocisteino koncentracija. Folio rūgšties trūkumas nėštumo metu yra susijęs su padidėjusia megaloblastinės anemijos rizika, tačiau nedidina priešlaikinio gimdymo rizikos. Šios medžiagos trūkumas susijęs su nervinio vamzdelio defektais, anemija, sulėtėjusiu intrauterininiu augimu, mažu gimimo svoriu ir padidėjusia rizika sirgti koronarine širdies liga, miokardo infarktu vėlesniu kūdikio gyvenimo etapu.
Folio rūgšties poreikis nėštumo metu labai padidėja dėl pagreitėjusio ląstelių dalijimosi, padidėjusio jų skaičiaus ir vaisiaus augimo. Folio rūgšties vartojimas dar iki nėštumo gerokai sumažina nervinio vamzdelio užsidarymo defektų išsivystymo riziką. Pastebėta, kad, padidėjus folio rūgšties vartojamumui prieš nėštumą ir jo metu, nervinio vamzdelio užsidarymo defektų dažnis reikšmingai sumažėjo. Vartojant folio rūgštį, nervinio vamzdelio defektų sumažėja net 46 proc. Nėščioms moterims rekomenduojama maitintis daug folatų turinčiu maistu - duona, grūdais, citrusiniais vaisiais, žaliomis lapinėmis daržovėmis, riešutais. Folio rūgšties papildus rekomenduojama vartoti visoms pastoti planuojančioms moterims, pradedant juos vartoti dar prieš pastojant ir tęsiant iki 12 nėštumo savaitės. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomenduojama paros folio rūgšties dozė yra 400 µg.
B grupės vitaminai dalyvauja reguliuojant medžiagų apykaitą, padeda sumažinti rezistentiškumą insulinui ir yra svarbūs nervų sistemos vystymuisi, nervinio vamzdelio užsidarymui. Vitaminas B6 (piridoksinas) dalyvauja aminorūgščių apykaitoje ir yra daugelio reakcijų, tokių kaip neuromediatorių sintezė, katalizatorius. Vitaminas B6 padeda sumažinti pykinimą. Šio vitamino gausu mėsoje (jautiena, kiauliena, vištiena), žuvyje (tunas, lašiša), avižose, bananuose, slyvose, avokaduose ir bulvėse. Nėštumo metu papildomas vartojimas nėra būtinas. PSO rekomenduojama paros norma nėščiosioms - 1,9 µg.
Vitaminas B12 (kobalaminas) dalyvauja įvairiose medžiagų apykaitos fermentinėse reakcijose ir yra reikalingas aminorūgšties metionino ir tetrahidrofolato (folio rūgšties metabolitas) sintezei. Vitamino B12 gausu tik gyvulinės kilmės produktuose: mėsoje (ypač jautienoje), piene ir jo produktuose, žuvyje. Šis vitaminas, kartu su folio rūgštimi, reikalingas vaisiaus protinės ir motorinės funkcijos vystymuisi. Moterys, kurios yra turėjusios skrandžio operacijų arba yra veganės, gali turėti vitamino B12 deficitą, tad joms nėštumo metu reikėtų vartoti šio vitamino papildus. Kitoms moterims papildų vartojimas nėra būtinas.
Vitaminas D - tai riebaluose tirpus vitaminas, kurio yra piene ar sultyse. Natūraliai vitamino D gausu kiaušiniuose ir žuvyje (pvz., lašišoje). Dalis šio vitamino yra gaminama odos ląstelėse saulės ekspozicijos metu. Neatsižvelgiant į tai, ar Vitaminas D į organizmą pateko egzogeniniu (su maistu) ar endogeniniu (pasigamino organizme) keliu, tolesnis jo metabolizmas kepenyse ir inkstuose yra būtinas, siekiant sudaryti aktyvią vitamino D formą - 1,25-dihidroksicholecalciferolį, dar vadinamą kalcitrioliu. Jis skatina kalcio rezorbciją iš žarnyno, o kalcis užtikrina sveiką kaulų mineralizaciją ir augimą. Vitamino D trūkumas yra nustatomas labai dažnai, ypač moterims, kurios maitinasi veganiška ar vegetariška dieta, gyvena šaltojo klimato zonoje. Lietuva yra priskiriama padidėjusiai vitamino D trūkumo rizikos zonai, todėl moterys, nevartojančios jo papildų, turi 47 proc. didesnę riziką išsivystyti šio vitamino trūkumui vasarą ir 69 proc. didesnę riziką - žiemą. Moterys, turinčios antsvorio, yra priskiriamos didesnei vitamino D trūkumo rizikos grupei, nes jų organizme šio vitamino poreikis yra natūraliai didesnis ir ne nėštumo metu. Vitamino D trūkumas nėštumo metu gali lemti įgimtojo rachito išsivystymą, kaulų lūžius. Nors tai yra pavojingos komplikacijos naujagimio sveikatai, tačiau nėra bendros nuomonės dėl vitamino D vartojimo būtinumo nėštumo metu. Rutiniškai visoms nėščiosioms skirti vitamino D papildų PSO nerekomenduoja. Jei vitamino D trūkumas yra stebimas atlikus 1,25-dihidroksicholekalciferiolio testą kraujyje nėštumo metu, vitamino D rekomenduojama vartoti po 200 TV kasdien. PSO rekomenduojama paros dozė visoms nėščiosioms - 5µg (200 TV).
Vitaminas A yra gyvybiškai svarbus ląstelių diferenciacijai ir proliferacijai, stuburo, širdies, akių ir ausų vystymuisi. Šio vitamino trūkumas yra retas reiškinys, tačiau motinų, kurios nėštumo metu trūko vitamino A trūkumą, naujagimiams stebėtas didesnis mirtingumas, kuris gali būti susijęs su imuninės sistemos defektais. Nors dauguma mikroelementų saugių dozių intervalai yra platūs, vitaminas A yra išimtis. Per didelės kasdienės vitamino A dozės (>10 000 TV) yra susijusios su kraniofacialiniais (veido, ausų, gomurio) ir įgimtaisiais širdies defektais. Su teratogeniniu (kenkiančiu vaisiaus sveikatai) efektu susijusi tik vitamino A forma retinolis. Maisto produktuose esantys karotenoidai šio poveikio neturi. Todėl nėščioms moterims vitamino A rekomenduojama neviršyti daugiau nei 8 000 TV/p.
Omega-3 riebalų rūgštys yra reikalingos vaisiaus smegenų vystymuisi ir yra susijusios su geresne neišnešiotų naujagimių regos funkcija, geresne kardiovaskuline sveikata kūdikiui paaugus. Itin svarbios yra eikozapentaeno (EPA) ir dokozaheksano (DHA) rūgštys. EPA palaiko gerą širdies, imuninės sistemos funkciją ir veikia uždegiminį atsaką, o DHA užtikrina geras centrinės nervų sistemos ir regos funkcijas. Omega-3 riebalų rūgštys dalyvauja subalansuotoje prostaglandinų produkcijoje. Pastarieji dalyvauja organizmo uždegiminio atsako, kraujo spaudimo, krešėjimo sistemos ir nervinio impulso perdavimo veiklose. EPA ir DHA gausu riebiose žuvyse, tokiose kaip lašišos, sardinės, skumbrės. Tačiau nėščios moterys žuvį turėtų valgyti ne dažniau kaip 2 kartus per savaitę (porcijos dydis - 140 g), nes tam tikrose jų rūšyse yra daugiau žalingo mikroelemento merkurijaus. Žuvys, kuriose merkurijaus daugiausiai, yra durklažuvės, rykliai, karališkosios skumbrės, cigariniai ešeriai ir buriažuvės. Šių rūšių žuvies valgyti nėštumo metu nerekomenduojama. Nėščiosioms, kurios nevalgo žuvies, rekomenduojama mitybą papildyti žuvų taukais, kuriuose yra omega-3 riebalų rūgščių, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į žuvų taukų sudėtį. Nėščiosioms reikėtų vengti tų žuvų taukų preparatų, kuriuose gausu vitamino A.
Kalcis, kaip ir kitų mikroelementų, poreikis nėštumo metu padidėja. Nėštumo metu vaisius pasisavina apie 30 g kalcio, iš kurio 25 g yra atidedami į kaulus. Kalcis be galo svarbus vaisiaus kaulų vystymuisi, palaiko gerą motinos skeleto funkciją. Nustatyta, kad kalcio preparatų vartojimas nėštumo metu sumažina preeklampsijos ir hipertenzijos riziką. Tačiau šioms moterims buvo nustatyta didesnė HELLP sindromo rizika (HELLP - hemolizė, padidėję kepenų fermentai, mažas trombocitų kiekis). Kalcio vartojimas neturėjo jokios įtakos eklampsijos ar nėščiųjų mirties rizikos didėjimui. Taip pat kalcio vartojimas nedidino naujagimio neišnešiotumo ar mažo gimimo svorio rizikos.
Šio mikroelemento absorbcija nėštumo metu gerokai padidėja, tačiau kalcio absorbcija priklauso nuo aktyvaus vitamino D kiekio organizme, tad svarbu vengti ir šio vitamino trūkumo. Lengvai pasisavinimo kalcio gausu pieno produktuose - piene, kefyre, jogurte, sūryje, varškėje. Pieno stiklinė ar 200 g varškės yra 300 mg kalcio. Geriau rinktis natūralų jogurtą, siekiant išvengti gausaus cukraus vartojimo. Moterims, kurios netoleruoja laktozės, rekomenduojama rinktis sojų pieną, migdolus arba kalciu papildytas avižas. PSO rekomenduoja kalcio papildus skirti nėščiosioms, kurios vartoja mažai kalcio turinčius produktus, ir toms, kurios serga arterine hipertenzija, turi padidėjusią preeklampsijos riziką.
Jodas yra gyvybiškai svarbus mikroelementas, nes iš jo nėščiosios organizme gaminasi skydliaukės hormonai, kurie būtini normaliai vaisiaus centrinės nervų sistemos raidai, kognityvinių ir elgesio funkcijų brendimui. Jodo trūkumas yra viena iš išvengiamų protinių ir elgesio funkcijų sutrikimo priežasčių. Jodo trūkumui labiausiai jautrus vaisius yra pirmaisiais brendimo mėnesiais, tad jodo papildų reikėtų pradėti vartoti dar prieš pastojant ar pirmosiomis nėštumo savaitėmis. Norėdamos to pasiekti, moterys turėtų vartoti 150-250 µg jodo kasdien. Maksimali dozė, kurią gali vartoti nėščioji, yra 600 µg jodo per dieną. Didesnė nei 1 100 µg dozė yra nesaugi. Moterims, kurios turi sutrikusią skydliaukės funkciją, tam tikra didesnė jodo dozė turėtų būti skiriama pasikonsultavus su gydytoju endokrinologu. PSO rekomenduoja jodo papildų vartojimą nėščioms moterims, gyvenančioms šalyse, kur jodu papildytos druskos prieinamumas yra prastas, arba jodu papildytos druskos programa nėra įgyvendinama. Tokiu atveju nėščios moterys jodo turėtų vartoti 250 µg/p. Jodo su maistu galima gauti valgant žuvį, jūros ir pieno produktus. Tačiau net sveikai maitinantis ir maisto gamyboje naudojant jodu papildytą druską, jūros produktus bent 2 kartus per savaitę bei pieno produktus, per dieną jodo galima gauti iki 100 μg, tad organizmas reikalauja pridėtinio 100-150 μg jodo. Jo galima gauti vartojant maisto papildus.
Vitaminas C (askorbo rūgštis) yra svarbus antioksidantas, dalyvaujantis kolageno sintezėje. Nėštumo metu vitamino C reikia vartoti 10 g/d. daugiau, tačiau šis poreikis turi būti patenkinamas mityba. Vitamino C gausu kopūstuose, pomidoruose, paprikose, brokoliuose, braškėse, ananasuose, juoduosiuose serbentuose, kiviuose ir citrusiniuose vaisiuose.
Vitaminas E (tokoferolis) - antioksidantų grupės narys, kuris patenka į vaisiaus kraujo apykaitą tik 12 nėštumo savaitę. Vitamino E deficitas yra itin retas reiškinys, todėl daugiau susirūpinimo kelia vitamino E perteklius, kuris, įvairių tyrimų duomenimis, yra susijęs su gimdymo komplikacijomis, didesne tikimybe išsivystyti kardiovaskulinei ligai vėlesniu vaiko gyvenimo periodu. Vitamino E gausu augalų aliejuose (alyvuogių, saulėgrąžų, rapsų), kiaušinių tryniuose, riešutuose ir sėklose (moliūgų, saulėgrąžų, sezamų). Vaisius kasdien sukaupia 1 g magnio, o moters magnio poreikius dažniausiai tenkina mityba. Magnio papildai yra rekomenduojami moterims, kurios patiria raumenų mėšlungį. Magnio gausu riešutuose, grūdinėse kultūrose, žaliose lapinėse daržovėse.
Cinko trūkumas iš karto neaktyvina cinko išlaisvinimo iš nėščios moters skeleto sistemoje esančių atsargų, todėl šio mikroelemento deficitas gali išsivystyti staiga. Itin retai tai gali padidinti įgimtųjų deformacijų ir smegenų veiklos sutrikimų riziką. Jo trūkumas susijęs su mažu vaisiaus svoriu pirmame ir trečiame trimestre. Cinko šaltinis yra raudona mėsa, jūros produktai ir grūdinės kultūros. Mokslinių tyrimų duomenimis, cinko preparatų skyrimas nėščioms moterims nepagerina naujagimio sveikatos būklės, palyginti jas su moterims, kurioms cinko papildai nėra skiriami. Visų šioje pastraipoje minėtų mikroelementų ir vitaminų stoka nėštumo metu yra itin reta, o išsivysčiusį jų trūkumą kompensuoja mityba, tad šių medžiagų papildų vartoti poreikio nėra.
Nesaugios ar žalingos medžiagos nėštumo metu
Aptarus, kokie vitaminai ir mikroelementai yra būtini sveikam vaisiaus vystymuisi, svarbu paminėti ir kelis, kurių PSO vartoti nerekomenduoja. Tai švinas, per didelis vitamino A kiekis ir merkurijus.
Švinas - sunkiųjų metalų atstovas, žalingas visiems, ne tik nėščioms moterims. Jei kontaktas su švininiais maisto laikymo indais ar švino turinčiomis susidėvėjusiomis teflonu padengtomis keptuvėmis yra didelis, švinas gali pereiti placentos barjerą ir patekti į vaisaus audinius. Švino patekimas į organizmą yra susijęs su padidėjusia hipertenzijos, savaiminio aborto, mažo gimimo svorio rizika. Siekiant išvengti vitamino A perdozavimo, nėščios moterys turėtų vengti valgyti daug gyvulių kepenų, retinolio turinčių produktų (pvz., žuvies taukų). Augalinės kilmės produktai, kuriuose gausu karoteno, yra geresnis pasirinkimas, nes karotenas yra neteratogeniškas.
Merkurijus yra medžiaga, kuri kaupiasi didelių vandenyno žuvų mėsoje (pvz., ryklių, tunų, durklažuvių (kardžuvių), karališkųjų skumbrių, buriažuvių). Baltijos jūros užterštumas didėja, tad nėščiosioms nepatartina valgyti žuvies, pagautos šioje jūroje. Negana tuo, merkurijus kaupiasi ir gėlo vandens žuvyse - europinėse lydekose, ešeriuose.
