Vaikų tarpusavio nesutarimai yra natūralus ir neišvengiamas bendravimo procesas, ypač ikimokyklinio amžiaus vaikams. Šiame amžiuje vaikai dar tik mokosi bendrauti, suprasti savo ir kitų jausmus, valdyti emocijas bei spręsti iškylančius konfliktus. Dažnai tėvams ar auklėtojams kyla klausimas, kada ir kaip įsiterpti į vaikų kivirčus, kad būtų galima jiems padėti ne tik išspręsti esamą situaciją, bet ir ugdyti svarbius socialinius-emocinius įgūdžius.
Konfliktų prigimtis ikimokyklinukams
Kiekvienas ikimokyklinio amžiaus mažylis - didelis egoistas! Vaikas pradeda suvokti savąjį “Aš” - savo poreikius, norus ir siekius. Suprantama, reikalauti iš mažylio mandagaus “Atleiskite, gal būtumėte toks malonus ir grąžintumėte mano mašinėlę?” - beprasmiška. Tačiau mokyti vaiką nesuirzti dėl smulkmenų tikrai verta, nes šio amžiaus vaikai labai jaučia suaugusiojo reakcijas į tam tikras situacijas ir patys prisiderina prie jų elgesio. Taigi jei mama pradės barti skriaudiką ar akivaizdžiai piktintis tuo, kas įvyko, tai ir vaikas ne iš karto užmirš “skriaudą”. O jei su šypsena pasakys: “Ir ko gi tu raudi?
Vaikų konfliktai pasivaikščiojimų metu neretai nurodo socialinį statusą. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dar neturi pakankamai įgūdžių valdyti savo jausmus, palaukti, suprasti kaip jaučiasi kitas, todėl tiek darželyje ar kieme, tiek tarp brolių sesių gali kilti įvairių konfliktų. Vaikai labai emocionalūs. Jeigu suaugęs žmogus į nuoskaudą ar įžeidimą gali sureaguoti tiesiog nutylėdamas, tai vaikų tarpusavio nesutarimas lengvai virsta konfliktu.
Konfliktas - tai skirtingų nuomonių, pažiūrų, tikslų susidūrimas. Jie kyla dėl to, jog kiekvienas iš mūsų esame skirtingi, individualūs, su savo poreikiais ir norais, lūkesčiais bei tam tikrais elgesio įpročiais. Konfliktai yra natūralus ir kasdieniškas reiškinys. Vaikai bendraudami, konfliktuodami ir spręsdami konfliktines situacijas kaupia patirtį ir mokosi bendrauti. Ši patirtis vaikams labai reikalinga, kad mokėtų bendrauti su bendraamžiais. Šios patirties dėka jie pažįsta pasaulį, supranta kas yra gerai, o kas ne. Dažnai tai gali sukelti nemažai skausmo, baimės, įvairių klausimų. Vaikų konfliktai yra natūralus reiškinys, juk vaikai negimsta mokėdami konfliktų sprendimo tinkamo elgesio.
Vaikų tarpusavio nesutarimai, konfliktinės situacijos pasireiškia bene kiekvienoje šeimoje. Dažnas tėvelis, kuris augina mažamečius vaikus, kiekvieną dieną susiduria su vaikų tarpusavio konfliktas. Ypač, konfliktai kyla tarp 5-6 metų amžiaus vaikų.
Konfliktų sprendimo strategijos ikimokyklinukams
Vaikų teisių gynėja Rasita Paukštė atkreipia dėmesį, kad svarbiausia padėti vaikams atpažinti emocijas ir jas tinkamai reikšti, o ne vengti jų. Svarbu padėti vaikams suprasti, kad visos emocijos yra priimtinos, tačiau ne kiekvienas elgesys - tinkamas. Specialistai tėvams pirmiausia pataria neskubėti vertinti ar kaipmat kištis į konfliktą. Kartais vaikams reikia šiek tiek erdvės nusiraminti ir atgauti emocinę pusiausvyrą.
„Kai emocijos aprimsta, verta ramiai pasikalbėti su vaikais - atskirai arba kartu - pasidomėti, kas juos suerzino, ką jie jautė ir kaip, vaiko nuomone, būtų galima spręsti kilusį konfliktą“, - pataria R. Paukštė. Taip pat svarbu šeimoje aiškiai aptarti elgesio taisykles: kokios ribos galioja, kaip dalytis daiktais ar tėvų dėmesiu, kokie veiksmai yra nepriimtini. Vaikų psichologai rekomenduoja vengti peštynių, mokyti vaikus konfliktus išspręsti taikiai. Vaikams reikia garsiai ir aiškiai pareikšti, kad muštis negalima. Paaiškink, kad teisingiau prieš fizinį atsaką pasakyti, kad taip elgtis neleistina.
Suaugusiųjų vaidmuo konfliktų sprendime
Suaugusiųjų vaidmuo vaikų konfliktinėse situacijose yra padėti vaikams mokytis apsiraminti ir tinkamais būdais susitarti. Tačiau tai ne visiems vaikams pavyksta iš karto. Psichologė Ieva Dulinskaitė teigia, kad tinkamai spręsti konfliktus vaikai mokosi iš suaugusiųjų, todėl labai svarbu, kaip tėvai ir mokytojai reaguoja, kai susipyksta broliai sesės, kiemo ar darželio draugai. Vos kilus konfliktui tarp vaikų, suaugusiems reikėtų neskubėti ir pirmiausia stebėti, ar jiems pavyksta išspręsti situaciją patiems. Kai problema nėra didelė, labai dažnai vaikai patys randa kūrybiškų sprendimo būdų.
Kai reikia padėti spręsti konfliktą, suaugusiems labai svarbu elgtis ir kalbėti ramiai. Tėvų ar mokytojų susitvardymas, ramus nusiteikimas ir reagavimas, moko to paties ir vaikus. Taip pat labai svarbu nedaryti skubotų išvadų, nepradėti kaltinti ar moralizuoti. Pradžioje geriausia įvardinti, ką išgirdote ar pamatėte ir tuomet leisti pasisakyti po vieną. Pavyzdžiui: „Girdžiu riksmus, kas nutiko?“ - pataria Paramos vaikams centro psichologė. - Abiems konflikto pusėms papasakojus situaciją iš savo perspektyvos, svarbu parodyti, kad visi buvo išgirsti.
Norint, kad vaikai mokytųsi tinkamo konfliktų sprendimo, atpažinti ir įvardinti jausmus, labai svarbu konfliktinėje situacijoje suaugusiems neprimesti savo sprendimo ir nestoti į vieno iš vaikų pusę. „Primesdami vaikams savo sprendimą, mes vaikų nieko nemokome, jie praranda galimybę bandyti išsakyti savo jausmus, poreikius, įsigilinti į kito poziciją. O tėvų ar mokytojų buvimas kurioje nors vienoje pusėje gali turėti neigiamos įtakos vaikų santykiams ir požiūriui vienas į kitą, sustiprinti konkurenciją, norą keršyti, pamokyti brolį, sesę ar darželio draugą“, - atkreipia dėmesį I. Dulinskaitė.
Geriausias vaikų konfliktinių situacijų sprendimo mokymo būdas- asmeninis pavyzdys. Jeigu mes patys sugebame socialiais būdais, nežeminant kitų ir savęs išspręsti konfliktines situacijas - vaikai tai matydami, perima šį elgesį iš mūsų. Kartais nutinka ir priešingai. Nereikia manyti, kad tavo mažylis gali būti tik kito vaiko auka. Parodyk, kad supranti, kaip tavo vaikui patinka šis žaisliukas, pabrėžk, kad kitas taip pat nori su juo pažaisti. Galima pasiūlyti ir laikinai apsikeisti žaisliukais su kitu vaiku. Jeigu sutinka abi pusės, leisk kiemo draugui išsirinkti ką nors iš tavo mažylio „kolekcijos“.
Kaip padėti vaikams valdyti emocijas?
Vaikų teisių gynėja R. Paukštė pastebi, kad vaiko įgūdis valdyti emocijas susiformuoja per tam tikrą laiką. Tad pašnekovė rekomenduoja padėti vaikams mokytis paprastų pykčio valdymo būdų: „Tai gali būti kvėpavimo pratimai, energijos nukreipimas į judėjimą ar aktyvų žaidimą, o kartais - trumpa pertrauka nuo bendros veiklos.“
Vaikams būtinas nuoseklus tėvų elgesys, kad jie galėtų susieti ir numatyti savo netinkamo elgesio pasekmes. Gebėjimas valdyti savo emocijas padeda vaikams atsikratyti tuštumos pojčio, klaidingų įsitikinimų ir netinkamo elgesio. Kad vaikas gebėtų valdyti savo emocijas, tėvai turi jam padėti to išmokti. Jau būdami dvejų metų vaikai pradeda gebėti išreikšti jausmus.
Svarbus abiejų tėvų - ir mamos, ir tėčio - įsitraukimas į vaiko gyvenimą, nors šeima ir išgyvena santykių krizę. Nors sutuoktinis jus skaudina, liūdina ar piktina, vaikas turi teisę toliau kurti savo santykius su juo ir jūs neturite tam trukdyti. Tarpusavio nesutarimų neužkraukite vaikams.
Kai šeimos santykių krizė veikia vaikus
Tėvų santykių krizės veikia vaiką ir visada yra jo nerimo šaltinis, nes keičiasi emocinis klimatas, tėvų elgesys, šeiminė aplinka, kurioje iki tol jis augo ir prie kurios priprato. Kai tėvai vaidijasi, vaikas jaučia baimę prarasti vieną iš tėvų, bijo gyvenimo permainų, juk kiekvienas vaikas nori turėti abu tėvus. Savo baimes vaikas gali išreikšti žodžiais, tačiau jas galima numatyti ir iš pakitusio elgesio: užsisklendimo, perdėtai vaikiško (infantilaus), aplinkiniams nepriimtino elgesio.
Kad vaikas jaustųsi saugus, jam būtinas aiškus ir pasikartojantis aplinkos ritmas. Vaikui sunku vienam pasipriešinti jį apėmusioms baimėms, tad tėvai turėtų padėti jas įveikti. Kadangi vaikui neįmanoma išvengti visų nerimą galinčių sukelti aplinkybių, reikia padėti kuo geriau prie jų prisitaikyti. Vaikas, patirdamas šeimos santykių krizę, dažniausiai jaučiasi vienišas, nesuprastas, nereikalingas ar mano esąs nesutarimų priežastimi. Todėl svarbu su vaiku kalbėtis, kad būtų galima atpažinti tai, kas jam kelia baimę, liūdesį ar kt. jausmus. Kalbėdamiesi galime suprasti jo savijautą ir atpažinti išgyvenamus jausmus. Kad vaikas ilgai neužsibūtų tokioje būsenoje vienas, reikia ieškoti pagalbos vaikui būdų, antraip vidinis vaiko nerimas dar labiau stiprės.
Tėvams, išgyvenantiems šeimos santykių krizę, patiriantiems skyrybas, reikia elgtis labai atsakingai, pirmiausia galvojant apie vaiko savijautą, išgyvenimus, jausmus ir kaip tai gali paveikti vaiko ateitį. Šiandieninėje visuomenėje darosi įprasta tėvų tarpusavio santykių krizes spręsti skyrybomis. Kai kuriais atvejais net oficialiai išsituokę tėvai ir po skyrybų tęsia tarpusavio konfliktus ar yra šeimų, kurios nesiryžta skyryboms, bet nuolat ginčijasi ir pykstasi. Nemažai prie to prisideda nepakankamos tėvų žinios apie konfliktinių situacijų sprendimą.
SKYRYBOS. Kaip padėti sau ir vaikui? | Mokymų pristatymas
Kada reikėtų įsiterpti į vaikų konfliktą?
Psichologė Eglė Kuraitė-Žičkė teigia, kad padedant vaikams mokytis spręsti konfliktus, pradžioje reikia padėti jiems išmokti suvaldyti savo emocijas, kadangi emocijos ir yra konflikto pagrindas. Jas suvaldžius būtina surasti problemą. Dėl ko kilo konfliktas? Kokia yra pagrindinė problema? Ją suradus privalu išklausyti abiejų konfliktuojančių pusių. Tik viską sužinojus ir išklausius galima adekvačiai viską apgalvoti ir suvokti. Tuomet reikia ieškoti bendradarbiavimo būdų, kurie tenkintų abi puses. Dažnai tai būna pats ilgiausias žingsnis. Kadangi yra ganėtinai sunku surasti sprendimą, kuris tenkintų abi konfliktuojančias puses. Paskutinis žingsnis - susitarimas dėl veiksmų plano.
Vos pastebėjus vaikų tarpusavioConflictą nereikia iškarto jo malšinti. Visuomet reikia suteikti vaikams galimybę, patiems išspręsti konfliktą. Tačiau, jeigu matote, kad vaikams reikia pagalbos - nedelskite. Padėkite! Stebėti vaikus konflikto metu: jų bendravimą, kaip jie sprendžia iškilusią problemą ar nuomonių nesutarimą. Išsiaiškinti kokiais būdais jie tai daro. Būtina pagirti vaikus, jei jie konfliktą išsprendė tinkamai, be muštynių ir barnių.
Svarbu įsikišti nedelsiant ir apsaugoti vaikus nuo pavojingo elgesio, jei pastebima, kad taip gali atsitikti, pavyzdžiui - muštynių, psichologinio smurto. Neįsikišti per anksti, kai konfliktas tik prasideda. Stebėti vaikų tarpusavio bendravimą ir tai, kaip jie sprendžia nesutarimus, kokiais būdais tai daro.
Norint, kad vaikai mokytųsi tinkamo konfliktų sprendimo, atpažinti ir įvardinti jausmus, labai svarbu konfliktinėje situacijoje suaugusiems neprimesti savo sprendimo ir nestoti į vieno iš vaikų pusę. „Primesdami vaikams savo sprendimą, mes vaikų nieko nemokome, jie praranda galimybę bandyti išsakyti savo jausmus, poreikius, įsigilinti į kito poziciją. O tėvų ar mokytojų buvimas kurioje nors vienoje pusėje gali turėti neigiamos įtakos vaikų santykiams ir požiūriui vienas į kitą, sustiprinti konkurenciją, norą keršyti, pamokyti brolį, sesę ar darželio draugą“, - atkreipia dėmesį I. Dulinskaitė.
Nereikėtų vaikų versti iš karto po konflikto vienas kito atsiprašyti. Dažnai jiems reikia laiko, kad nurimtų jausmai ir jie galėtų apmąstyti situaciją. Atsiprašymas bus tikresnis ir nuoširdesnis, jei bus išsakomas ne verčiant suaugusiems, mechaniškai, o pasakytas apgalvotai ir tuomet, kai pats vaikas jaučiasi pasiruošęs atsiprašyti.
tags: #vaiku #tarpusavio #nesutarimai #ikimokyklinis
