Nors kartais atrodo, kad mūsų seneliai ir proseneliai vaikus augino tiesiog savaime, šienaudami pievas, šerdami gyvulius, skaldydami malkas, virdami vakarienę, šiuolaikiniai tėvai kelia kitokius lūkesčius. Mes norime, kad vaikai galėtų išreikšti savo asmenybę ir kartu jaustų ribas, būtų kūrybiški, bet ir laikytųsi taisyklių. Norime, kad vaikai mumis pasitikėtų, bet tikimės ir jų pagarbos. Šeimoje, kurioje dominuoja autoritarinis stilius, vyrauja aiškios ir griežtos taisyklės, kas galima, ko negalima. Vaikai žino, ko tėvai iš jų tikisi.
Auklėjimo stilius yra pakankamai griežtas ir reikalaujantis neabejotino paklusimo be diskusijos ar paaiškinimo. Šis stilius gali padėti išvengti pavojingų situacijų, nes taisyklėse dažniausiai aptariama, kas yra pavojinga. Deja, pasak psichologės, šio stiliaus privalumai dažniausiai būna trumpalaikiai, be to, turintys neigiamų padarinių ateityje. „Tėvai nepripažįsta augančio vaiko poreikio atsiskirti nuo tėvų ir įgyti autonomiją. Vaikai užaugę dažnai turi aukštesnį depresiškumo lygį, pasižymi probleminiu elgesiu, sunkiai valdo impulsus, ypač, kai šalia nėra tėvų“, - teigia S. Cimbalistaitė. Kita verta, šie vaikai gali tapti ir perfekcionistais, perdėtai orientuotis į rezultatų pasiekimą. Šis stilius skatina „varžantį“ elgesį, kurio tikslas kontroliuoti, o ne skatinti mąstymo procesą, sprendimų priėmimą. Vaikas jaučiasi, kad yra mokomas, ko nedaryti, o ne to, kas jam gali praversti ateityje, o tai gali skatinti maištą.
Valdingi (autoritariški) tėvai. Šio auklėjimo stiliaus vaikai turi laikytis griežtų taisyklių, o nesugebėjimas jų laikytis sukelia bausmes. Reikalaujama visiško paklusimo, o paklausus paaiškinimo, įprastas atsakymas - „Nes aš taip sakau“. Autoritariniai tėvai kelia aukštus reikalavimus, tačiau iš tiesų jiems labiau rūpi jų pačių idėjos ir lūkesčiai nei vaikų poreikiai ir interesai. Tėvai atrodo nutolę nuo savo vaikų, griežti, bijo parodyti vaikams švelnumą, geri vaiko poelgiai vertinami kaip savaime suprantami. Toks auklėjimo stilius sukelia vaikams dažną blogą nuotaiką ir nusiteikimą, nepasitenkinimo jausmą, nervingumą, tikslo neturėjimą.
Visai kitokia situacija tada, kai vaikui paaiškinama, kodėl negalima daryti vienokių ar kitokių veiksmų ir jis suvokia, kodėl jo prašoma elgtis vienaip ar kitaip. Taip vaikas iš tėvų mokosi savireguliacijos įgūdžių. Jam nėra noro maištauti, nes jis aiškiai žino, kokios tėvų reakcijos tikėtis, atlikus tam tikrą poelgį. Pavyzdžiui, jei vaikas žino, kodėl reikia plauti rankas - kad į organizmą nepatektų nereikalingų bakterijų ir kad nesusirgtų - jam, pamiršus tai padaryti, bus daug lengviau priimti tėvų neigiamą reakciją į šį poelgį, nes žinos pasekmes, negu tada, kai vaikui tiesiog pasakoma: „Tu ir vėl nenusiplovei rankų, kodėl nuolat pamiršti tai padaryti”.
Kai dominuoja autoritetinis stilius, kontrolė bei ribų nustatymas yra derinamas su šiltais tarpusavio santykiais. Kaip vieną iš privalumų „Neuromedos“ psichologė akcentuoja tai, jog vaikai yra įtraukiami į taisyklių kūrimą, pasekmių nustatymą, nuolat skatinami kalbėtis, išsakyti savo nuomonę. „Autoritetingas tėvystės stilius skatina įgalinantį elgesį, - pabrėžia psichologė.- O įgalinantis elgesys skatina vaiką klausti, būti tolerantišką, abstrakčiai mąstyti, ieškoti paaiškinimų.
Autoritetingi tėvai yra tvirti, bet jautrūs - jie laikosi savo žodžio, bet vaikų nevaržo. Autoritetinis auklėjimo stilius pasižymi šiltais tėvų ir vaikų santykiais. Pagrindiniai dalykai, kuriais vadovaujasi auklėdami vaikus - savarankiškumas ir bendradarbiavimas. Kartu jie aptaria netinkamą elgesį ir nenaudoja fizinių bausmių vaikams bausti. Jie suteikia laisvę vaikui pačiam pasirinkti, o pasirinkę prisiimtų atsakomybę už savo sprendimą. Tokiems tėvams svarbiausia, kad vaikai suprastų savo elgesio pasekmes ir suvoktų, kodėl vienaip ar kitaip elgtis negalima. Vaikams tokie tėvai yra didelis autoritetas, nes jie nekeičia savo nuomonės: jei negalima, tai negalima visada, o ne kartais.
Autoritetingai (humanistiškai) auklėjami vaikai pasižymi linksmumu, atsakomybės jausmu, būna socialūs ir draugiški, savarankiški ir žinantys, ko nori. Jie mėgsta bendraamžių ir suaugusiųjų kompaniją. Mokykloje tokių vaikų socialiniai ir kognityviniai įgūdžiai būna aukštesni nei vidutiniai. Jie labiau linkę išreikšti savarankišką mąstymą, yra motyvuoti ir stengiasi dėl aukštesnių pasiekimų bei mėgsta intelektualinius iššūkius.
Kita vertus, pasak psichologės, gali būti labai sunku derinti artimus santykius su vaiku ir kontrolės bei ribos aspektus. Dauguma tėvų pajunta, kad pasiekti pusiausvyrą yra gana nelengva ir pradeda svyruoti vis nukrypdami tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau tai - normalu. S. Cimbalistaitė pastebi, kad dažnai tėvai nežino, kaip reaguoti į vaiko emocijas, ypač į pyktį, isteriją. „Tai yra klaida, - pabrėžia psichologė. - Pykčio arba isterijos metu vaikas negeba išgirsti ir suprasti, ką jam nori pasakyti tėvai. Svarbiausia - išlaukti, kol vaikas pats pradeda megzti kontaktą ir leidžiasi kalbinamas.
Atlaidūs (viską leidžiantys) tėvai. Iš principo tarpusavio bendravimas labiau primena draugų nei tėvų - vaikų santykį. Tėvai atlaidūs, retai drausmina savo vaikus, daug nereikalauja ir neskatina atsakyti už savo elgesį. Vaikai neišmoksta elgtis savarankiškai, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Nesitiki brandžių vaiko poelgių, tėvai neįprastai švelnūs, vengiantys konfliktų. Šeima, kurioje nėra aiškių taisyklių atrodo nedisciplinuota, chaotiška. Tokių tėvų vaikai pasižymi prastesniais socialiniais įgūdžiais, nėra orientuoti ką nors pasiekti, dažnai turi problemų mokykloje.
Viską leidžiančio stiliaus privalumų S. Cimbalistaitė beveik neįžvelgia: „Jeigu paklaustume paauglio, tikriausiai jis sakytų, jog jam labai patinka tėvai, kurie viską leidžia, nekonfliktuoja. Jau pats neįsitraukiančio auklėjimo stiliaus pavadinimas pasako, kad tėvai praktiškai nedalyvauja vaiko gyvenime: mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Pasak psichologės, yra tokių vaikų, kuriems tai tinka kurį laiką, tačiau ilgainiui toks auklėjimo stilius yra žalingas ir atneša nemažai nemalonių pasekmių. „Viską leidžiančio ir neįsitraukiančio stilių privalumų aš, kaip psichologė, nepastebėčiau. Jeigu būčiau paauglė, ko gero, man tai tiktų kurį laiką, tačiau manau, jog net ir labai maištaujantiems paaugliams norisi artumo, rūpesčio ir kartais net sveikos kontrolės, kuri taip pat dažnai parodo, jog vaikas yra matomas ir girdimas“, - sako S. Cimbalistaitė.
Neįsitraukę tėvai. Šiam auklėjimo stiliui, panašiai kaip ir atlaidžiam, būdinga mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Nors šie tėvai tarsi patenkina pagrindinius vaiko poreikius, tačiau tuo jų dalyvavimas vaiko gyvenime ir apsiriboja. Ypatingais atvejais šie tėvai gali net atsisakyti užtikrinti arba apskritai pamiršti apie vaikų poreikius.
Tokie vaikai, anot psichologės, dažnai jaučiasi nemylimi (tai nieko bendro neturi su tuo, ar juos tėvai myli, ar ne). Jiems sunku išsiugdyti savidiscipliną.
Visiška priešingybė viską leidžiantiems tėvams yra vadinamieji tėvai „sraigtasparniai“, kurie stengiasi vaiko gyvenimą kontroliuoti absoliučiai visose srityse (mokykloje, santykiuose su kitais, pasirinkimuose, laisvalaikyje, ir net tokiuose dalykuose kaip maisto, drabužių pasirinkimas ir t.t.). Tokia kontrolė gali atsiliepti akademinėje aplinkoje, suprastėja pažymiai, prarandamas susidomėjimas dalykais.
Auklėjimas, anot psichologės, turi būti komandinis darbas. „Esu savo darbe pastebėjusi, jog tėvai vienas kitam permeta atsakomybę, sprendimų priėmimą. Psichologė S. Cimbalistaitė pastebi, kad gali būti labai sunku derinti artimus santykius su vaiku ir kontrolės bei ribos aspektus. Dauguma tėvų pajunta, kad pasiekti pusiausvyrą yra gana nelengva ir pradeda svyruoti vis nukrypdami tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau tai - normalu.
Vaikai dažnai daug laiko praleidžia su seneliais, o seneliai, kaip žinome, dažniausiai yra linkę palepinti anūkus. Psichologė pataria kalbėtis su seneliais, aptarti auklėjimo būdus, kurie būtų abiem pusėms priimtini.
Remdamasi savo darbo praktika, psichologė pastebi auklėjimo stilių įvairovę šiuolaikinėse šeimose. Jos nuomone, labai daug yra viską leidžiančio stiliaus pavyzdžių: tėvai mielai duoda vaikui žaisti telefonu, nenustato jokių ribų elgesiui ar tiesiog nereikalauja laikytis savo pačių nustatytų taisyklių: „Pavyzdžiui, mama pasakoja, kad daug bendrauja su savo vaiku, aptaria taisyklių svarbą, tačiau kai ateina metas vaikui ruošti pamokas, neretai susiduria su vadinamaisiais „ožiais“. Vaikas sako, kad nenori, nori veikti kažką kitą.
Paskaičius apie auklėjimo stilių poveikį vaikų asmenybei, veikiausiai gali kilti klausimas, kodėl gi visi tėvai nepasirenka auklėti autoritetingai? Vis dėlto priežastys gali būti labai įvairios. Dažnai mūsų auklėjimo pobūdis būna sąlygotas asmeninės patirties, socialinės - ekonominės padėties, išsilavinimo, šeimos dydžio, kitų aplinkybių. Galbūt todėl mūsų vaikai kartais gali pasijusti kaip kareiviai per pratybas: „Susirink žaislus“, „Saugok drabužius“, „Užsidėk kepurę“, „Žiūrėk, kur bėgi“, „Būk mandagus“, „Valgyk pietus“ ir t.t. Vis dėlto kartais atrodo, jog kuo daugiau įsakinėjame, t.y. būname autoritariški, tuo labiau jie priešinasi.
Pasakykite, kas negerai. Suteikite informaciją. Vaikai labiau linkę keisti savo elgesį, kuomet jiems ne priekaištaujame (pvz.: „Kur tu matei, kad kas nors paišytų ant sienų?“) ar žeminame (pvz.: „Valysi nors ir iki nakties, kad neliktų nei dėmelės!“), o informuojame (pvz.: „Ant sienų nepaišome, paišome ant popieriaus. Leiskite pasirinkti. Įsakinėjami (pvz.: „Ar negirdėjai ką sakiau - laikas tvarkytis ir eiti miegoti) ir gąsdinami (pvz.: „Jei ir toliau manęs neklausysi, pasiimsiu diržą) vaikai jaučiasi bejėgiai ir neklauso. Pasirinkimas atveria naujas galimybes (pvz.: „Ruošimės miegui. Nuomonę išreikškite žodžiu ar gestu. Vaikams nepatinka klausytis barimo ir ilgų aiškinimų (pvz.: „Kiek kartų turėsiu kartoti, kas netriukšmautum? Juk vėlu - žmonėms rytoj į darbą, reikia pailsėti ir t.t.“). Pasakykite, ką jaučiate. Vaikai mieliau klauso ir teigiamai reaguoja, kuomet tai, ką jaučiame pasakome be sarkazmo (pvz.: „Ar aš panaši į medį - nelipk man ant nugaros“) ir gėdinimo (pvz.: „Kaip tau negėda tokiai didelei ropštis ant kelių?“). Nurodymus užrašykite. Dažnai vaikai neatlieka tai, ko prašome dėl to, kad tiesiog nesiklauso, ką kalba suaugę. Būkite žaismingi (pakeiskite balsą arba akcentą).
Amerikiečių psichologo, filosofijos mokslų daktaro Johno Grėjaus teigimu, trukdydami ir stengdamiesi, kad jiems būtų lengviau, vaikus silpniname, bet jeigu jiems per sunku, o mes nepadedame, tuomet atimame iš jų tai, ko reikia jiems augti. Vaikai neįstengia to padaryti vieni.
D. Baumrind išskiria 4 auklėjimo tipus: atlaidus, valdingas, autoritetingas, atsiribojęs. Kiekvienas iš šių auklėjimo būdų atspindi natūraliai atsirandančias auklėjimo vertybes, metodus ir elgesį.
Remdamasi tėvų sugebėjimu būti jautriais ir reikliais, mokslininkė išskiria 4 auklėjimo tipus: atlaidus, valdingas, autoritetingas, atsiribojęs. Kiekvienas iš šių auklėjimo būdų atspindi natūraliai atsirandančias auklėjimo vertybes, metodus ir elgesį. Trumpai aptarsime kiekvieną iš jų:
Atlaidaus auklėjimo stiliaus šalininkai yra jautresni, ugdydami vaikus, nesistengia jiems nuolat vadovauti ar su jais konfrontuoti, kai vaikas pasielgia ne taip, kaip tikėjosi tėvai. Jie įprastai nereikalauja, kad vaikas elgtųsi kaip suaugęs, linkę su vaikais aptarti jiems iškilusias problemas. Visiška jų priešingybė yra valdingi tėvai, kurie yra labai reiklūs savo mažyliams, bet neatsakingi. Jiems labai svarbus vaikų paklusnumas, nuolankumas, užimama socialinė padėtis. Jie tikisi, kad jų įsakymai bus vykdomi be paaiškinimų, kad vaikai priims jų sprendimus, nuomonę, vertybes ir sieks jų numatytų tikslų besąlygiškai. Jų kuriama aplinka yra su labai aiškiomis taisyklėmis.
Paanalizuokite praktinę situaciją. Jei tėvai atlaidūs, vaikui darželyje sudaužius langą, šie nepuls pamokslauti: „Ir vėl prisidirbai, eilinį kartą elgiesi kaip mažas vaikas, negalvoji apie pasekmes, mes taip nesielgdavome”. Atlaidžių tėvų reakcija būtų labai humaniška: jie paklaustų, kaip tai įvyko, ir patartų kitą kartą būti atsargesniam. Valdingas tėvas, kilus panašiai ar analogiškai situacijai, elgtųsi visai kitaip: jis įsakytų be paaiškinimų ir vaikui neliktų kitos išeities, kaip tik paklusti tėvo reikalavimams. Tikriausiai būtų taip: „Už šitą šunybę tris dienas negalėsi išeiti į kiemą”.
Atsiriboję tėvai - neįsitraukę į vaikų gyvenimą. Jiems vargu ar rūpėtų, kad jų vaikas išdaužė langą ir juolab veikiausiai nerūpėtų aiškintis, kodėl jis taip padarė.
Auklėjimo tipų įtaka vaikui. Dažnai tėvus neramina klausimas, kokį auklėjimo būdą pasirinkti, kad jis nekenktų sklandžiai asmenybės raidai. Atsakymas - vieno idealaus būdo nėra. Nepaisant to, atlikta nemažai tyrimų, kurie atskleidė, kaip vienoks ar kitoks auklėjimo būdas vaikystėje paveikė tolimesnį žmogaus gyvenimą.
Atsiribojusių tėvų vaikai gyvenime patyrė daugiausiai sunkumų dėl to, kad buvo nepakankamai empatiški, įsigilinantys į kito žmogaus jausenas. Vaikams iš atlaidžių šeimų paauglystėje ir vėlesniajame amžiuje kyla problemų dėl nestabilaus elgesio, tačiau jie, anot mokslininkų, neturi bėdų dėl nepakankamo savęs vertinimo. Nors jie mokosi blogiau, bet tai netrukdo jiems jaustis laimingiems ir visaverčiams kitų atžvilgiu. Tie, kurie augo valdingose šeimose, gerai mokosi ir puikiai elgiasi namuose ir viešumoje, tačiau linkę save blogiau vertinti. Tyrimai rodo, kad jų socialiniai įgūdžiai yra blogesni ir didesnis depresijos lygis. Bene geriausiai gyvenime sekėsi tiems, kurie savo tėvus vaikystėje laikė autoritetais. Vaikai iš autoritetingų šeimų ne tik kad patys save geriau vertino nei kitose šeimose, bet taip pat juos taip galėjo įvertinti ir kiti. Tyrimais nustatyta, kad būtent autoritetingus tėvus turėję žmonės yra labiau socialūs - neturi problemų bendraudami su įvairiais žmonėmis, jiems lengviau adaptuotis skirtingose kultūrose. Šiose šeimose, tėvų jautrumas, nulėmė visuomeninę kompetenciją ir psichosocialinį funkcionalumą, tuo tarpu reiklumas labiausia įtakojo elgseną. Tokiose šeimose augę vaikai išmoksta atrasti balansą tarp išorinio pasaulio normų ir sieko patenkinti individualius norus.
Shutterstock nuotr. Tėvų autoritetas
Psichologai ir psichoterapeutai tėvams dažnai akcentuoja, kad iki tol, kol vaikas pradeda eiti į darželį, tėvai jam yra vienintelis autoritetas, iš kurio mokomasi visko - reikšti ir valdyti savo emocijas, atitinkamai reaguoti į gyvenime vykstančius dalykus. Todėl tėvams šioje vietoje, labai svarbu įsisąmoninti, kad juos nuolat stebi mažos akutės ir jų elgesys yra vertinamas.
Labai svarbu nuo mažų dienų vaikui nustatyti suprantamas ir aiškias ribas, paaiškinti, kodėl vienų ar kitų dalykų negalima daryti ir kas gali atsitikti, jei nebus daroma taip, kaip patariama. Elgesio pasekmės turi būti labai aiškios, kad vaikutis galėtų suvokti ir daryti pasirinkimą tarp vieno ar kito veiksmo ir už tai prisiimti atsakomybę, tai itin svarbu savarankiškos ir savimi pasitikinčios asmenybės vystymuisi.
Nustatytų taisyklių turi būti laikomasi visada, priešingu atveju vaikas ims nebesuprasti. Mažų vaikų mąstymas yra labai konkretus, jis dar nepajėgus suprasti „išimties iš taisyklės”. Net ir žinodamas tai, vaikas nuolat bando tėvų kantrybės ribas, kad susikurtų individualią skalę „kiek galima neklausyti”. Tėvai, įvertinę tai, neturėtų prarasti pusiausvyros - pakelti balso, nervingai kartoti frazę „aš tau jau sakiau”.
Reikia daug kalbėtis, kartu ieškoti sprendimo būdų. Tėvai neturėtų kalbėti vieni, reikia leisti išsisakyti ir vaikams. Suteikdami galimybę vaikui surasti savo sprendimą, nepamirškite jį už tai pagirti. Taip pat išsiaiškinkite ar mažylis supranta, kokios bus jo sprendimo pasekmės.
Jei yra besąlygiška meilė, tuomet bus ir kantrybės. Kartais užtenka tiesiog pamąstyti, kodėl vaikas jau kelintą kartą elgiasi netinkamai. Galbūt jam trūksta dėmesio - vaikai trūkstamą kontaktą išsireikalauja manipuliuodami, pavyzdžiui, iškrėsdami kokią nors šunybę.
Taip pat žr
Pastebėjus, kad vaikui trūksta dėmesio, reikia daugiau su juo žaisti, pagirti už puikiai atliktus darbus, nekritikuoti, jei kažkas nepasiseka, padrąsinti sakant, kad kitą kartą pavyks geriau, o ne lyginti jį su bendraamžiais, kurie kažką geba padaryti geriau. Priešingu atveju, patys tėvai, pakenks vaiko savivartės vystymuisi.
Jei nuo mažens vaiką mokysime supratingumo ir pagarbos, jis išmoks elgtis tinkamai ir atsakingai. Pats mokysis būti autoritetu kitam žmogui. Tėvai nuolat turi klausti savęs, ką aš, kaip tėvas ar mama, galiu padaryti, kad mano vaikas elgtųsi geriau, kad su kylančiais sunkumais susidorotų sklandžiau.
Shutterstock nuotr. Patarimai tėvams, kurie nori savo vaikams būti autoritetai:
- vaikas turi nuolat jausti, kad tėvai atsižvelgia į jo nuomonę;
- vaikus reikia girti ne tik už gerai atliktus darbus, pavyzdžiui, gražiai sutvarkytą kambarį ar gražiai nupieštą piešinį, bet ir už tai, kad stengiasi, tobulėja, mokosi naujų dalykų;
- labai svarbu prisiminti, kad kritikuoti reikia ne patį vaiką, o konkrečius jo poelgius. Būtina nepamiršti, kad vaikai į kritiką reaguoja labai jautriai, tad pirmiausia reiktų paminėti nors keletą pozityvių dalykų ir už juos vaiką pagirti, o tik po to ramiu tonu išsakyti, ką vaikas galėtų daryti geriau ir kaip jam to pasiekti;
- į vaiko iškrėstą šunybę nereaguokite iškart - leiskite sau į ją pažvelgti iš šalies, galbūt po to kils originalių minčių, kaip įkvėpti vaiką į toje pačioje situacijoje elgtis kitaip;
- tėvai vaikui turi rodyti pavyzdį - jei kažko nedarote patys, neturėtumėte to reikalauti iš vaiko;
- svarbu abiem tėvams sutarti dėl bendrųjų vaiko auklėjimo principų. Jei vaikas jaučia, kad tėtis ir mama nesutaria dėl tam tikrų klausimų, pavyzdžiui, vienas iš tėvų tuo pat metu nori leisti tam tikrą dalyką, o kitas - drausti, vaikas nesupras, kodėl taip yra, atsiras niša savivalei. Esant tokiai situacijai, dažniausiai vaikai pradeda manipuliuoti ir elgtis tose pačiose situacijose neadekvačiai;
- tėvams svarbu sutarti. Jei vaikas mato, kad jo tėvai nuolat ginčijasi, pykstasi, nesikalba, neturi panašios pasaulėžiūros, jis jų pavyzdžiu nelaikys, jam gali kilti sunkumų bendraujant;
- tėvai turėtų vaikus mokyti tik to, ką patys išmano, t.y., neišeiti iš savo kompetencijos ribų. Jei vaikas pajaus, kad jį bandoma išmokyti to, ko patys tėvai savo kasdieniniame gyvenime netaiko, jis tai veikiausiai atmes;
- svarbu neieškoti trumpalaikių problemos sprendimo būdų - neapsiriboti esama situacija.
4 min. Pagal atliktus tyrimus, egzistuoja 4 pagrindiniai vaikų auklėjimo stiliai. Kuris atitinka jūsų? Kiekvienam iš žemiau pateiktų scenarijų ar klausimų pasirinkite jums tinkamiausią atsakymą.
1. Jūsų vaikui pykčio priepuolis, jis nori pusryiams valgyti saldainių. a. b. c. NE! d.
2. a. b. c. d.
3. Aiškiai leidžiate suprasti, kad vaikas turėjo atlikti namų darbus, ir aptariate, kodėl vaikas jų neatliko.
4. a. b. c. d.
5. a. b. c. d.
Paminėti auklėjimo stiliai paremti tyrimu, kurį atliko Diana Baumrind. Žinoma, tai nėra vieninteliai auklėjimo stiliai! Ypač šiais laikais plinta vis naujesni auklėjimo stiliai ar jų deriniai. Svarbiausia nepamiršti, kad nėra vieno teisingo būdo būti tėvams. Tikimės, kad jums patiko mūsų testas ir išmokote ką nors naujo apie skirtingus vaikų auklėjimo stilius!
