Kai sužinote, kad laukiatės pirmojo vaiko, veikiausiai esate nusiteikusi labai džiugiai ir darote visa, ką galite: atsisakote kofeino, vartojate vitaminus tinkamu laiku, reguliariai lankote jogos pamokas. Jūsų pirmagimis išvysta pasaulį, ir nuo to laiko visos jo gyvenimo akimirkos būna įamžintos vaizdo kamera - nuo tada, kai vaikas atmerkia akis, iki tada, kai jis pirmą kartą sugniaužia jūsų pirštą savo delne, kai pirmą kartą bando atsistoti, tuomet vaikščioti, tuomet jo pirmosios dienos mokykloje ir taip toliau. O tuomet sužinote apie antrąjį nėštumą. Aišku, esate laiminga, bet ne iki begalybės. Pamirštate vengti kofeino ir pamirštate savo vitaminų dozes. Praleidžiate ir porą jogos pamokų. Atėjus jam į pasaulį, padarote kelias fotografijas, tačiau visi jo pirmieji kartai - ne tokie džiaugsmingi ir įspūdingi, kaip kad pirmagimio. Ar esate sutrikusi dėl savo elgesio? Ar rizikuojate, kad jūsų vaikui išsivystys antrojo vaiko sindromas? Sužinokite čia.
Pasak garsaus austrų psichologo Alfredo Adlerio, tam tikros vaiko charakterio savybės priklauso nuo jo gimimo eilės, tai yra, ar jis buvo pirmagimis, ar antrasis šeimoje. Šios charakterio savybės būdingesnės, jei jis tapo antrojo arba viduriniojo vaiko šeimoje sindromo auka.
Kodėl vaikui išsivysto šis sindromas?
Papraščiausiai gimus pirmajam vaikui viskas yra nauja, kiekviena patirtis - unikali. Tėvams natūraliai norisi įamžinti kiekvieną momentą, džiaugsmingai sutikti kiekvieną pasiekimą ir sukurti savo vaikui gausybę gražių atsiminimų. Gimus antrajam vaikui, ta patirtis tampa ne tokia nauja. Jūs tai matėte, jūs ten buvote. Kas, kad jūsų antrasis vaikas pirmą kartą atsistojo - jūs tai jau matėte. Tačiau jam tai vis dėlto pirmas kartas, tiesa? Bet kadangi tai jau matėte, veikiausiai to nebefiksuojate, kaip ir daugybės kitų pasiekimų. Todėl jis pradeda jaustis mažiau pripažįstamas ir nevertingas, todėl gali imti jausti konkurenciją su broliu ar seserimi.
Kita šio sindromo priežastis - amžiaus skirtumas tarp jūsų abiejų vaikų. Jums galbūt neišeina suderinti abiejų vaikų auginimo, vieno išleisti į mokyklą ir pasirūpinti, kad jaunesnis laiku gautų pietus. Derinti šias užduotis tampa sudėtinga, todėl nebegalite kreipti dėmesio į savo jaunėlį, net jei norėtumėte. Galbūt jūs imate jį visur, tuo tarpu vyresnį paliekate įvairiausiuose ikimokykliniuose užsiėmimuose. Visa tai turi neigiamą poveikį tiek jums, tiek vaikui.
Antrojo vaiko apibūdinimas
Kadangi jūs negalite rodyti to paties džiaugsmo dėl savo antrojo vaiko, kaip kad darėte su pirmagimiu, jam veikiausiai išsivystys tam tikros „antrojo vaiko savybės“, kad jis pelnytų jūsų dėmesio. Jis gali nereaguoti į jūsų jausmų protrūkį ir taip versti jus jaustis kalta, kad neskiriate jam pakankamai laiko, tačiau neleiskite, kad tai sutrukdytų jums rodyti savo jausmus. To jiems reikia labiau, nei galite įsivaizduoti. Jie gali krėsti įvairiausius dalykus vien tam, kad gautų iš jūsų dėmesio. Nenuolaidžiaukite, tačiau ir nebarkite visą laiką.
Jūsų antrajam vaikui tikrai nepatinka nuolatinis lyginimas su vyresnėliu. Nereikia sakyti, „kodėl negali būti kaip tavo brolis/sesuo?“, kadangi jis bus priverstas elgtis priešingai. Galite susidurti su jo neigiamu požiūriu, sarkazmu ir pykčiu. Tačiau tokiose situacijose išsaugokite kantrybę. Tai sienos, kuriomis jis apsistato, ir jas galite įveikti per tam tikrą laiką su meile ir rūpesčiu.
Dėl jūsų ignoravimo antrasis vaikas gali būti ne itin ambicingas, manydamas, kad jo pastangos vienaip ar kitaip nebus įvertintos. Antrajam vaikui taip pat gali kilti sunkumų kovojant su įtampa. Ne visi antrieji vaikai elgiasi pagal išvardytus principus, tačiau vienas jų yra gan įprastas visiems. Antrasis vaikas linkęs būti vienišius, ir jam gali ne itin gerai sektis kurti artimus santykius. Jis gali jų nevertinti taip labai, kaip kad vyresnėlis, ir tai gali sukelti įsipareigojimų problemų ateityje.
Jau pats faktas, kad skaitote šį tekstą, parodo, jog nutuokiate, kad su šiais sunkumais susiduria ir jūsų antrasis vaikas. Vienintelis dalykas, kuris gali pramušti šį barjerą, yra jūsų dėmesys ir meilė jam. Atminkite, antrasis vaikas lygiai tiek pat jūsų kaip ir pirmasis, todėl nusipelno lygiai tokio pat dėmesio. Tam gali prireikti šiek tiek laiko ir pastangų, tačiau atkreipti dėmesį į antrojo vaiko sindromą būtina, kad vėliau ateityje jam nekiltų emocinių problemų.
Paprasti būdai užmegzti ryšį su savo vaiku 💗 Tėvystės patarimai iš licencijuoto terapeuto
Antroji knyga: "Dviejų vaikų mama"
Apie ką yra knyga „Dviejų vaikų mama“? Knygą pradėjau rašyti, kai antrajai dukrai buvo maždaug metukai. Pati, tapusi dviejų mažų vaikų mama, tiesiog savo kailiu patyriau, kaip nauja, intensyvu ir sudėtinga yra auginti du mažus vaikus. Iki tol maniau, jog iš esmės tėvais tampama vieną kartą ir antrasis vaikas tiesiog įsilies į šeimą nieko iš esmės smarkiai neapversdamas aukštyn kojomis. O realybė buvo tokia, kad pasikeitė viskas - visa šeimos dinamika, kasdienybė, pirmojo vaiko savijauta ir elgesys, santykiai šeimoje, ir, žinoma, mano pačios vidinis pasaulis. Apie tai ir yra ši knyga. Supratau, kad šis psichologinis virsmas yra labai reikšmingas, bet apie jį išvis beveik nekalbama. Tad nutariau apie tai parašyti aš.
Pirmoje knygoje kalbate apie ryšį - ryšį su savimi, su vaiku. Ar knygos tarpusavyje susijusios? Taip, susijusios, antroji knyga yra tarsi pirmosios tąsa. Viskas, apie ką rašau pirmojoje knygoje yra svarbu ir yra pagrindas, o antrojoje rašau, kaip keičiasi gyvenimas ir jausmai, kai į šeimą ateina dar vienas vaikas.
Tai kuo skiriasi moteris, jos savijauta pirmąkart tapusi mama ir jau susilaukusi antrojo vaikelio? Tapsmas mama pirmą kartą ir antrą - ir panašūs ir drauge skirtingi procesai. Panašūs jie didžiuliu ir ryškiu pokyčio išgyvenimu - iš žmogaus be vaikų tampama mama. Su visa atsakomybe už mažo žmogaus auginimą ir visais fiziniais bei emociniais aspektais einančiais kartu. O tapsmas mama antrą kartą - lygiai toks pat virsmas, nes čia iš vieno vaiko mamos tampama dviejų vaikų mama - kas irgi nauja, nepatirta ir yra daugybė, daugybė jausmų einančių kartu. Kas ryškiausia - kaltė, dažniausiai prieš pirmagimį ir dėl to, jog nėra lengva staiga dalinti savo dėmesį ir rūpintis dviem mažais vaikais, bejėgystė. Bet ir laimės yra daug, pasididžiavimo savo vaikais, o ypač, kai jie ima kurti tarpusavio santykius.
Man, tapus dviejų vaikų mama, sunkiausia buvo susitaikyti su tuo, kokia aš ribota ir kiek daug negaliu. Aš turėjau lūkestį, labai aiškiai įsivaizdavau, kad lygiai taip, kaip auginu pirmąją dukrą, auginsiu ir antrąją. Nė nekilo minčių, kad aš tai tik viena, tad mano energiją, laiką, dėmesį kažkaip teks padalinti. Ir kad kaskart dalinant - man skaudės. Nekilo mintis, kad taip pavargs ir bus sunku daryti nes elementarius dalykus su dviem vaikais ir rūpinimasis dviem prilygs didelių dalykų žongliravimu. Bet drauge tas savo ribotumo, negalėjimo pamatymas leido kažkaip ir aiškiau, tvirčiau pažinti save. Tokią, kokia esu, o ne kokia norėčiau būti. Tas irgi be galo brangu man.
Knygoje dalinuosi savo asmeniniais tapsmo dviejų vaikų mama patyrimais, įpindama tai į psichologijos teoriją, terapinio darbo su klientais praktiką. Patarimų knygoje stengiuosi vengti, labiau atskleisti vidinio pasaulio pokyčius, įkvėpti kurti švelnesnį santykį su savimi ir nauja, dvigubos motinystės realybe, pažinti save. Tai terapinė knyga.
Fiziškai - dideliu nuovargiu, greitu tempu, nuolat vykstančiu vyksmu ir nuolat gaudymu dviejų vaikų, kad jie nesusinaikintų patys, nesunaikintų aplinkos ar vienas kito. Emociškai - nuolatinio savęs dalinimo jausmo, lydinčio nusivylimo bei kaltės, kad ir kaip stengiantis, manęs vistiek negana. Bejėgystės, besimainančios su pykčiu. Jėgų ir švelnumo, kantrybės trūkumu. Susirūpinimu vyresnėliu arba mažyliu, nerimu ir laukimu, kada bus lengviau.
Praktiniai patarimai auginantiems du vaikus
Pirmiausia - bet kokia fizinė, emocinė ar kita pagalba. Ar tai būtų maistas į namus, močiutė ar senelis, pabūnantys su vienu ar kitu vaiku, besirūpinanti kitu, draugai, pažaidžiantys su vyresnėliu, namų sutvarkymas, auklė ir pan. Persidėliojimas atsakomybių, pareigų ir prioritetų šeimoje, kad dviese vežti tą buitį ir būtį būtų kuo paprasčiau. Susitaikymas su tuo, kad santykiai su pirmagimiu keisis, jam tapus nebe vieninteliu vaiku. Tai nereiškia, kad jie blogės. Priėmimas, kad tai pokytis visai šeimai ir kiekvienam, ir kad tą pokytį priimti ir integruoti reikia laiko, švelnumo ir nusiteikimo - kad kažkaip visi kartu tai išbūsim. Pastebėjimas tų gražių ir smagių akimirkų.
Na, esant jau kitame taške, visuomet galima dairytis atgal ir tą buvusį tašką kažkaip vertinti. Tačiau koks to tikslas? Kam to reikia? Manau, tokios frazės neduoda nieko gero, tik gali pabloginti tarpusavio santykius. Tos mamos, kurioms yra sunku, auginant vieną vaiką, yra sunku, nepriklausomai nuo to, kiek vaikų augina kitos. Visos patirtys yra skirtingos ir kiekvienas žmogus jas skirtingai patiria. Nemanau, kad yra teisinga savo praeitį lyginti su kito žmogaus dabartimi. Verčiau išgirsti, kaip yra jam, pasidalinti, o kaip yra tau.
Keičiasi lygiai taip pat kaip ir mamai. Kuo labiau įsitraukęs į vaikų auginimą yra tėtis, tuo intensyviau išgyvena įvairius pokyčių keliamus jausmus. Ir keičiasi ne tik tėčio statusas, keičiasi ir santykiai poroje, kur, dažnai reikia ir vėl naujų pastangų, kurti ryšiui vienam su kitu, prisitaikyti prie pasikeitusios realybės, priimti vienas kito iškylantį netobulumą.
Taip, savo knygas leidžiu pati, tai buvo mano sąmoningas pasirinkimas, kad knygų kūrybos procesą išgyvenčiau plačiau, ne tik rašant, bet ir vystant visą knygų leidybos projektą nuo pradžios, iki galo. Čia aš turiu daug daugiau laisvės, galimybių. Ir drauge tenka augti, mokytis naujų dalykų, susijusių su pardavimais, viešinimu ir pan. Savo knygas ir ateityje ketinu leisti pati - ta laisvė ir galimybės man labai brangios.
Savo knygomis prekiauju savo tinklapyje www.rysyje.lt. Antroji knyga kolkas pasiekiama tik ten. Pirmoji, - „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“ prekiauja ir kai kuriose internetiniuose knygų platinimo vietose bei fiziniuose knygos.lt knygynuose.
Nežinau, man kūrybos temos kyla ne planuojant, o išgyvenant tam tikras situacijas, per patyrimą. Šiuo metu rengiu knygą vaikams.
Taip, išties rašau produktyviai ir gana greitai. Tai vyksta tuomet, kai tikrai tikiu idėja ir knyga jau pilnai yra susiformavusi mano mintyse, jausmuose. Dažnai vaikai mėgsta nustatyti savo taisykles, „šokdinti“ suaugusius.
Vaikų baimės priežastys gali būti įvairios. Psichologiniai veiksniai apima emocinį vaiko saugumą ir susiformavusį prieraišumo stilių. Vaiko, kuris jaučiasi emociškai nesaugus, neturi pastovumo ryšyje, baimės yra kaip signalas apie ryšio sunkumus bei būdas pakviesti tėvus. Ribų šeimoje nebuvimas taip pat prisideda prie emocinio nesaugumo. Vaikams būdinga laki vaizduotė bei simbolinis (stebuklinis) mąstymas. Tai leidžia vaikui painioti tikrovę ir vaizduotę, todėl baimingi vaizduotės kūriniai gali jaustis labai realiai. Baimės kaip pykčio išraiška taip pat praktikoje pasitaiko dažnai. Bijoti mūsų visuomenėje yra daug labiau priimtina nei pykti. Pyktis dažnai yra slopinamas ir neleidžiama jo jausti, vaikai ir patys bijo pykti, tad baimė atsiranda kaip pakaitinė iškrova. Didesnį baimingumą gali kelti ir įgimtas jautrumas. Jautresnė nervų sistema greičiau ir stipresniu atsaku reaguoja į dirgiklius, prisitaikyti prie pokyčių reikalinga daugiau resursų bei aplinkos paramos.
Aplinkos poveikis taip pat didelis. Tėvų elgesys ir nerimas yra vienas svarbiausių veiksnių vaikų nerimo ir baimės jausmo atsiradime. Vaikas tėvų baimę perima nekvestionuodamas, ir taiko savo gyvenime. Todėl labai svarbu negąsdinti vaiko, kad nukris, užsigaus, susirgs ir t.t. Tikriausiai daugeliui pažįstamas pavyzdys, kai mažylis nukrinta ir žiūri į tėvus, ar tėvai išsigando, puolė bėgti, gelbėti vaikelio. Jei bėga - pradeda verkti, ilgai nenurimsta, jei tėvai reaguoja ramiai, vaikas toliau žaidžia. Tai puikiai iliustruoja aplinkos, o ypač tėvų/globėjų įtaką baimių atsiradime.
Traumos bei skausmingos patirtys. Jei vaikas neseniai matė ar patyrė ligą, tėvų praradimą, gaisrą, smurtą, ar kitą didelį įvykį, tai galėjo stipriai išgąsdinti. Jei vaikas tuo metu yra pažeidžiamas, turi jautresnę nervų sistemą arba nėra paramos iš suaugusiųjų, kurie atlaiko ištikusią krizę ir padeda ją integruoti, gali atsirasti ilgalaikė baimė. Taip pat, nesaugios augimo sąlygos, nepriežiūra, kaip ir perdėta globa gali neduoti emocinių atramų ir paskatinti baimingumą.
Aplinkos informacija. Tai ką vaikas girdi per žinias, radiją, kitus vaikus, filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose (ypač amžiaus neatitinkančiose) moko saugotis bei gali prisidėti prie baimės atsiradimo.
| Amžius | Baimės |
|---|---|
| 1 m. | Atskyrimas nuo tėvų, svetimi žmonės. |
| 2 m. | Stiprus triukšmas, gyvūnai, tamsa, atsiskyrimas nuo tėvų, asmeninės aplinkos pokyčiai. |
| 3-4 m. | Kaukės, tamsa, gyvūnai, atskyrimas nuo tėvų. |
| 5 m. | Gyvūnai, „blogi“ žmonės, atskyrimas nuo tėvų, kūno sužalojimai. |
| 6 m. | Antgamtinės būtybės (pvz., vaiduokliai, raganos), kūno sužalojimai, griaustinis ir žaibai, tamsa, pasilikimas vienam, atskyrimas nuo tėvų. |
| 7-8 m. | Antgamtinės būtybės, tamsa, buvimas vienam, kūno sužalojimai. |
| 9-12 m. | Atsiskaitymai mokykloje, kūno sužalojimai, išvaizda, bendravimo sunkumai, mirtis. |
| Paauglystė | Išvaizda, santykiai su bendraamžiais, mokykla, saugumas, ateitis. |
Kaip suprasti, kad vaikas bijo? Baimė reiškiasi ne vien kalbėjimu apie baimės objektą, taip pat ir sunkumais užmigti/nemiga; apetito pokyčiais; neaiškiais, fizinės priežasties neturinčiais skausmais pvz:. pilvo, galvos, kojų; sunkumu kvėpuoti; nuolatiniu nerimastingumu; nagų kramtymu; grįžimu į ankstesnę raidos stadiją pvz:. vaikas puikiai laikantis šlapimą pradeda šlapintis į lovą.
Vaiko baimė miegoti
Viena iš priežasčių yra atsiskyrimo baimė bei nesaugus prieraišumas. Vaikui miegas gali reikšti išsiskyrimą, o tai kelia nerimo ir nesaugumo jausmus. Negalime pamiršti ir tai, kad vaikai mąsto simboliniu mąstymu, todėl vaikui gali būti sunku atskirti tikrovę nuo fantazijos, tad vaikai pradeda bijoti pabaisų, šešėlių, spintos monstrų ir kitų dalykų, kurie visi gyvena tamsoje, tad prieš miegą baimė sustiprėja. Taip pat, miego nerimas padidėja, kai vaikas patiria didelius įvykius šeimoje.
Baimės labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Visiems žinduoliams yra įprasta miegoti su savo tėvais iki tam tikro amžiaus, todėl kartais lūkestis, kad vaikas jausis saugiai vienas, neatitinka konkrečios vaiko raidos. Tai reiškia, kad vaikas nei pagal fizinį nei psichologinį amžių dar nėra pasiruošęs miegoti vienas. Taip neretai nutinka su itin jautriais vaikais. Šiuo metu jau ir tyrimais nustatyta, kad itin jautrūs vaikai jau prenataliniame periode skiriasi nuo kitų vaikų savo nervų sistemos jautrumu dirgikliams. Natūralu, kad šie vaikai gali būti labiau prieraišūs ir norėti ilgiau miegoti su tėvais.
Taip pat, labai svarbu, kaip suaugę nusprendė, kad vaikui jau laikas miegoti vienam. Kartais pasitaiko, kad mama norėtų miegoti su vaiku, o tėtis ne, tuomet vaikas atsiduria šio konflikto epicentre, nerimas gali kilti kaip pasipriešinimas šiai naujai dinamikai. Svarbu, vaiką prie miego atskirai pratinti pamažu, švelniai, matant, kad vaikas tam jau pasiruošęs. Jei vaikas jautrus, svarbu nesudėti kelių didelių perėjimo etapų į vieną pvz:. mokyklos pradėjimas ir staigus vaiko perkėlimas į savo kambarį, “nes jau didelis”. Tai gali padidinti didesnį nei reikalingas nerimą, kadangi mokyklos pradėjimas jau iš savęs yra ypač didelis įvykis.
Simptomai ir požymiai: išsakoma žodžiais baimė; negalėjimas užmigti; vengimas eiti miegoti, laiko miegoti vilkinimas pvz:. “dar vieną pasaką”; pykčio ir ašarų priepuoliai prieš miegą (kaip nerimo iškrova); miego metu noras paleisti filmą/muziką/uždegti švieselę; sunkumai atsiskirti nuo tėvų prieš miegą (nori, kad laikytų rankytę, kojytę, glostytu nugarą, miegotų šalia ir t.t); prieš miegą atsirandantys skausmai ir kūno įtampa; nakti budinėja ir vaikšto pas tėvus.
Kaip taisyklė, didelį nerimą išduoda ir dažnai besikartojantys naktiniai košmarai, kurie sutrikdo miego kokybę.
Kaip padėti vaikui įveikti baimę?
Nenuvertinkite vaiko baimės - tai sukelia tik dar didesnį stresą ir vienišumą vaiko gyvenime. Įsivertinkite, kas vyksta vaiko kasdienybėje, gyvenimo pokyčius, ligas, traumas - tai padės geriau suprasti baimės priežastis. Paklauskite vaiko jo baimės objekto dydžio, spalvos, formos, vardo - tai leis apibrėžti objektą. Paprašykite vaiko papasakoti apie baimę piešiniu, šokiu, lipdiniu, žaidimu ar kitu būdu, siekiant pažinti. Galite turėti dėžutę, kur šiuos piešinius dedate. Jei vaikas juos nori suplėšyti ar kitaip sunaikinti - leiskite.
Jei vaikas pasiruošęs, galite pakalbinti baimės objektą, išsiaiškinkite: Kur jis gyvena, ko jis nori? Megzkite ryšį su objektu ir padėkite jam gauti, ko jis nori. Pvz:. dažnai vaikai įvardija, kad “monstras” jaučiasi vienišas, todėl juos gąsdina, tuomet monstrui suteikiama dovana” draugas”, kad jam nereikėtų jo gąsdinti. Stenkitės susilaikyti nuo patarimų, geriau klauskite vaiko, kaip jis mano, kas jam padėtų - tai skatina vaiko galios pojūtį, o to labai reikia norint nugalėti baimę.
Dėl simbolinio mąstymo veiksminga yra ir saugumo kūrimas turint priemonių kaip apsiginti - paprasčiausias purškiklis su vandeniu ant kurio užrašyta “stop monstrai” ar kitas personalizuotas užrašas gali labai veiksmingai padėti įgalinti vaiką ir padėti jaustis ne tokiu bejėgiu nakties metu. Tyrimai rodo, kad nerimas ir baimės gali paūmėti trūkstant vitamino D, Omega 3 bei sutrikus kitiems kraujo rodikliams. Svarbu apsilankyti pas gydytoją ir pasidaryti kraujo tyrimus. Jei nerimas labai didelis, vaiko gyvenimas trinka, nepavyksta padėti arba yra uždelsta pagalba, kartais reikalinga psichiatro konsultacija ir medikamentinis gydymas. Jei pastebite pasikartojančias lyg ratu besisukančias mintis, atsirandančius ritualus/veiksmus, be kurių vaikas krenta į paniką, labai svarbu nedelsti ir kreiptis pagalbos. Vaikų baimės ir nerimo sutrikimai laiku sureagavus pakankamai greitai gydomi suteikiant kompleksinę pagalbą, o gydymas duoda puikius rezultatus.
Kai baimė įsisenėjusi arba stipriai trukdanti gyvenimui, reikalinga profesionali psichologo pagalba. Nedirektyvioji žaidimo terapija yra puikus ir mokslu įrodytas būdas švelniai ir maloniai, pačio vaiko tempu padėti vaikui per pagrindinę ir svarbiausią vaikui veiklą - žaidimą. Tokios terapijos metu vaikas vadovauja žaidimui, o terapeutas seka iš paskos nepridėdamas nieko savo. Tai duoda kontrolės pojūtį, moko išbūti su jausmais esant aiškioms kabineto riboms bei terapeutui, kuris talpina viską, kas ten vyksta. Tokia terapija paprastai trunka ilgiau nei kitos, tačiau gali duoti labai prasmingus pokyčius. Tėvai įtraukiami ir dalyvauja kaip ypač svarbūs terapijos sąjungininkai. Svarbu suvokti, kad vaikas nėra atskiras vienetas, o auga sistemoje - šeimoje, todėl tėvai turi stiprią galią padėti ir paskatinti teigiamą pokytį.
KET terapija yra labai efektyvus būdas įveikti baimes. Šios terapijos metu vaikas mokosi atpažinti savo mintis, jausmus ir elgesį. Vaikas pradeda suprasti, kad ne visos mintys yra tiesa, o tai padeda keisti baimingą mąstymą į įgalinantį, stiprinti pasitikėjimą savimi, rinktis elgesį. O ekspozicijos metodas labai tinkamas vaikams turintiems konkrečią baimę pvz. gyvačių, šunų ir t.t. Po truputi mažais žingsneliais pratinamasi įveikti šiuo metu įveikiamą iššūkį, kuris vis didėja, kol yra įveikiama visa baimė. Taip baimė suskaidyta į daug mažų dalelių tampa įveikiama.
Emocinio intelekto stiprinimas, įvairios knygelės, užsiėmimai, pokalbiai, filmų analizavimas padeda vaikui suprasti ir įvardyti savo jausmus, tame tarpe ir baimę, o ne ją slopinti. Emocinio intelekto vaikai visų pirma mokosi iš tėvų, todėl labai svarbu dirbti su savimi, savo nerimu, jausmų pažinimu ir jų išraiška, kad galėtumėte supažindinti ir vaiką bei padėti reguliuoti jo emocijas. Didėjant emociniam intelektui vaikas vis geriau reguliuojasi pats, o tai skatina ir pasitikėjimo savimi augimą, bei didesnį atsparumą susiduriant su iššūkiais tolimesniame gyvenime.
Baimė yra svarbi vaiko raidos dalis, nes padeda jam mokytis, augti, suvokti pasaulį ir formuoti emocinį atsparumą. Tačiau kartais baimės tampa per didelės, kad vaikas jas įveiktų savarankiškai. Suvokus, iš kur ji kilo, svarbu ne slopinti baimes, o padėti vaikui jas atpažinti, pažinti ir palaipsniui įveikti. O jei tampa per sunku - naudinga kreiptis pagalbos į psichologus bei psichiatrus.
