Piešinys - tai tarsi langas, padedantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų. Pasirinktas popieriaus lapas, piešimo priemonės, piešinio dydis, padėtis erdvėje, piešiniuose vyraujančios formos ir spalvos gali suteikti daug informacijos apie mažylio charakterį, jo būseną, mintis, emocijas bei išgyvenamus vidinius konfliktus. Interpretuojant vaiko piešinius galima spręsti apie jo intelektinę raidą ir apie psichologines problemas. Piešiant plėtojasi psichomotoriniai, sensomotoriniai, kalbiniai įgūdžiai, pasaulio pažinimas, savivoka. Piešimas - viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos.
Su vaikais dirbantys specialistai vis dažniau pasitelkia meno terapiją. Piešti patinka visiems vaikams. O piešia jie tai, ką mato aplinkui, ką myli, apie ką svajoja. Todėl kiekvieno vaiko piešinys, pasak psichologų, projektyvus, t. y. atspindi jausmus, vizijas, fantazijas, mintis, kurios kyla piešiant.
Visuomet piešiniai yra vertinami kartu su jų autoriumi. Paprastai analizuojami vyresnių kaip 4-5 metų vaikų piešiniai. Vaikai iki maždaug 5 metų daugiau tyrinėja spalvas, jiems patinka ryškios, ant popieriaus lapo gerai matomos spalvos. Tokios yra juoda, mėlyna, raudona. Mažyliai kuriam laikui tarsi susižavi viena spalva, gali visą spalvinimo knygelę nuspalvinti viena spalva.
Ankstyvieji piešimo etapai
Metų vaikams daug labiau rūpės pieštuką pakramtyti, nei juo piešti. Tam, kad vaikas imtų piešti, tėvai turi parodyti kaip tai daryti ir atėjus laikui vaikas pats bandys palikti pirmąją žymę popieriaus lape. Pirmosios piešimo pamokos - daugiau bandymas sužinoti, ką pieštukas gali. Mažylis eksperimentuoja ir bando kopijuoti jus. Pirmieji bandymai piešti dažniausiai yra brūkšnelių ir linijų kombinacijos. Piešimas primena keverzonę. Vaiko piešimas pereina prie apskritimo formos keverzonių. Šis procesas rodo, kad vaikas jau geba kontroliuoti piešimo procesą, jo rankytės sugeba geriau valdyti pieštuką. Nors jums tai smulkmena, bet vaikui tai didelis žingsnis. Šie judesiai labai svarbūs, nes tai reiškia, kad jūsų vaikas tuoj išmoks piešti apskritimą.
Raidos etapai ir jų svarba
Liaunasi piešti apskritimo formas ir pradeda piešti linijas, zigzagus, kitaip tariant, mokosi piešti atskirus daiktus, kuriems pamažu duos pavadinimus. Tokio amžiaus vaikai nemoka sugalvoti ir nupiešti. Jie piešia, ir į ką labiausiai piešinys panašus - taip ir pavadina. Pamažu žaisdami su brūkšneliais vaikas jau išmoksta valdyti pieštuką, jį atitraukti ir vėl priglausti, kada reikia. Dažniausiai vaiko pirmasis piešinys yra saulė, medis. Šio amžiaus vaikai labai mėgsta vaizduoti žmogeliukus, kurių galvos labai didelės, o kūnas mažas. Jie žmogų vaizduoja iš pagrindinių detalių - galvos ir kūno. Vaikai daugiau dėmesio skiria žmogaus galvai, o kūnui daug reikšmės neteikia. Psichologai šį reiškinį analizuoja ne dėl to, kad vaikui dar trūksta piešimo įgūdžių, o dėl to, kad piešiamo žmogaus galva daug didesnė, nes vaikas piešdamas dažniausiai vaizduoja suaugusio žmogaus galvą, kuri jam atrodo daug didesnė ir įspūdingesnė. O kūną piešia savo, kuris dar mažas ir ne taip gerai matosi. Po kurio laiko, kai vaiko pasitikėjimas savimi augs, vaikas žmogaus kūną pieš didesnį, su daugiau detalių. Ties 5 metais atsiranda rankos, kojos, drabužiai. Piešiniuose imama vaizduoti šeima. Vaikai pirmiausiai pradeda piešti tas kūno dalis, kurios jiems labiausiai įsimena. Su kiekvienu piešiniu atsiras vis daugiau detalių.
Daugelio psichologų nuomone - vaiko piešinys atspindi ne tai, ką vaikas mato, bet tai, ką jis žino. Vaikų piešiniai rutuliuojasi lėtai, protrūkiais, kartais jie regresuoja į ankstesnįjį etapą. Todėl ikimokyklinuko ir pradinuko saviraiška turėtų būti nagrinėjama labiau kaip pažinimo būdas ir atspindys, o ne tik kaip estetinių gebėjimų sritis.
Intelektas ir vaizduotė piešiniuose
Prasideda naujas piešimo etapas, kada vaikas piešiniuose jau demonstruoja savo intelektą. Jis ima vaizduoti savo dienos išgyvenimus, pomėgius. Piešimas tampa tarsi dienoraštis, kuriame vaikas užrašo savo svajones, mintis. Vaikai stengiasi pavaizduoti tikrus įvykius, kurie nutiko jo gyvenime. Piešdami daiktus vaikai bando parodyti ir jų kitas puses, kad kėdė turi keturias kojas, upė bėga žemė. Kadangi jie nežino, kaip vaizduojama perspektyva, jų piešiniai atrodo išskėsti, statūs.
Piešimo priemonės laikymas
Vaiko būdas laikyti kreidelę, pieštuką, rašiklį, keičiasi jam augant. Rašymo priemonės laikymas yra glaudžiai susijęs su vaiko motorine raida. Pirmieji pratimai, neabejotinai darantys įtaką rašymo įgūdžių vystymuisi ateityje, prasideda jau kūdikystėje, kur vaikas bando griebti daiktą, manipuliuoti žaislais, šliaužti, atrasti naujas faktūras liečiant, žaisti su kamuoliu, vaikščioti, važiuoti dviračiu ir pan. - visa tai susiję su mažais ir dideliais motoriniais įgūdžiais, taigi ir su rašymo priemone, įskaitant piešimą ar rašymą. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo rašymo technikos vystymosi ypatumus.
Jeigu pastebite vieną ar kelis aukščiau išvardintus požymius sąraše, stebėkite savo vaiką. Neteisingai pieštuką/rašiklį laikantis vaikas, mokykloje nenorės žaisti jokių žaidimų, susijusių su piešimu, tapyba ir rašymo mokymusi, nes jo ranka gali greičiau pavargti, gali skaudėti plaštakos sritį.
Spalvų reikšmė vaiko piešiniuose
Yra teorijų, kurios vertina formalius piešinukų kriterijus: popieriaus lapo dydį, formatą, pavienių pavaizduotų elementų dydį, formas, naudojamas linijas ir dėmes, pasirinktas spalvas ir judesio perteikimą. Remiantis šiais kriterijais yra daromos išvados. Pastebėta, kad dažniausiai vaikai renkasi didelio ir vidutinio formato popieriaus lapus, vaikai linkę į neurozes - mažus. Taip ir lapo forma, piešiamos figūros, linijos gali nurodyti atitinkamus charakterio nestabilumus. Ši teorija taip pat aiškina ir spalvų naudojimą. Manoma, kad stabilios psichikos vaikas rinksis visą spalvų skalę, išskyrus juodą ir baltą spalvas. Vaikai linkę į depresiją ir neurozes - vengs geltonos spalvos ir raudonos bei daugiau naudos juodą ir baltą spalvas. Vaikų spalvų pasirinkimai Lietuvoje yra apskritai mažai tyrinėti. Trūksta žinių, kokių spalvų yra dažniausiai nurodomos kaip mėgstamos, ar yra lyčių skirtumų, ar vaikai sistemingai priskiria spalvą neigiamai ar teigiamai apibūdinti asmenį, kokią reikšmę čia turi tai, ar spalva yra mėgstama, ar ne.
Atkreipkite dėmesį į spalvas. Psichiškai sveikas vaikas naudoja ryškių spalvų paletę, daugumą spalvų parenka pagal paskirtį: saulė - geltona, dangus - mėlynas, žolė - žalia. Vis dėlto pastebėjote, kad kuri nors viena spalva aiškiai dominuoja visose jo piešiniuose? Juoda - liudija vaiko baimę, atsiribojimą, palūžimą. Ypač jei piešinyje gausu aštrių juodų štrichų, net perdreskiančių popierių.
Dailės terapija vaikams
Dailės terapija (DT) gali būti taikoma ankstyvojo amžiaus vaikams kaip gausios jutiminės patirties laukas, smulkiosios ir stambiosios motorikos lavinimas, verbalinės raiškos skatinimas. Vėlesniais amžiaus tarpsniais specialiai nukreipti dailės užsiėmimai leidžia vaikams išreikšti savo vidinį pasaulį, jį suvokti, stiprinti savivoką, emocijų raišką, sąvokų formavimąsi. Specialiųjų poreikių vaikai šiuose užsiėmimuose turi galimybes lavinti motorinius įgūdžius, stiprinti erdvės suvokimą, savivoką, išreikšti negatyvius ir pozityvius išgyvenimus, labiau suvokti juos, lavinti kalbinę raišką.
Užsiėmimo pradžioje, vykstanti „apšilimui“, pristatoma ir aptariama užduotis, supažindinama su turimomis medžiagomis (dažai, pieštukai, molis ir kt.), kaip jomis naudotis. Apie vieną valandą vyksta kūrybinis procesas. Po to grupės nariai susirenka į bendrą ratą pristatyti savo kūrinių. Tuomet kiekvieno dalyvio idėjos, kūrybiniai impulsai yra pastiprinami visų dalyvių, senos idėjos išskleidžiamos naujais aspektais ir atrandami netikėti bendri sprendimai bei stimuliuojamas individualus kūrybiškumas.
Vaikui piešiant labai didelę reikšmę turi terapeuto pritarimas, palaikymas. Pagrindinis dailės terapijos tikslas - įžvelgti vaiko problemas, kada reikia pagalbos; pažadinti vaiko emocijas, jas išreikšti, įvardyti, verbalizuoti. Dailinės veiklos metu reikia nukreipti dėmesį į vaiko būseną, aptarti jo darbą, tai padeda suvokti vaikui savo išgyvenimus, akcentuoti pozityvų problemos sprendimo būdą.
Dailės terapija visuomet padeda geriau ir tiksliau suvokti visko, kas vyksta ir atsitinka, prasmingumą, žmogaus rezervus, kurie slypi jo vidinio pasaulio erdvėje, ir kuriuos iš išorės taip nelengva pamatyti. Dailė - geras būdas išsakyti sumišusius, ne iki galo suvoktus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos. Dailės terapijos metu vaikas užmezga dialogą su pačiu savimi. Jausmai ir išgyvenimai pateikiami sau ir kitiems suprantama forma. Vaikas pamažu ir jam nekeliančiu įtampos būdu prisitaiko prie aplinkos ir joje kūrybiškai gyvena.
Dailės terapija gali leisti bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta arba buvę praeityje. Atvaizduojant praeityje buvusius įvykius, sukyla su jais susijusios emocijos, o šias emocijas išreiškus, galima pajusti palengvėjimą. Piešiantysis gali atkurti gąsdinančius sapnus, tokius kaip kritimas arba bėgiojimas nuogam gatvėmis. Galima paraginti pacientą sugalvoti naujų, dar labiau jaudinančių scenų variantų. Dailės terapija - visuomet galimybė prabilti apie save, net kai tai būna labai sunku. Iš vaiko piešinių matome, kaip jie vystosi. Piešinys atspindi jausmus, vizijas, fantazijas, mintis, kurios kyla piešiant.
Dailės terapija: kaip išpiešti sielvartą, apmaudą, pyktį
Kaip reaguoti į vaiko piešinius
Taigi, jūsų vaikas nupiešė piešinį. Pažvelkite į jį. Vaikai piešia tai, kas jiems rūpi. Piešiniai kalba ne tik profesionalams.
- Mėgstami herojai: Mėgstamus knygų ar filmų herojus. Puiku. Tai rodo susidomėjimą, prisirišimą.
- Gyvūnai: Veikiausiai jūsų vaikas jautrus ir pažeidžiamas. Mažieji neretai save tapatina su gyvūnais.
- Mūšiai: Paprastai juos piešia berniukai. Tai normalu. Manoma, jog tokiais piešiniais vaikas iškrauna viduje susikaupusią vyrišką agresiją. O štai prievartos, žudynių, katastrofų scenos jau kalba apie vaiko baimę. Jei siužetas kartojasi gana dažnai, galima spėti, jog vaiką kamuoja nuolatinė baimė, jums vertėtų pasikonsultuoti su psichologu.
Pirmąjį vaiko piešinį, kaip sako pedagogė, pagrįstai gretinami su vaiko kalba. Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. „Piešti vaikui bus daug paprasčiau, jeigu savo vaizduotėje suvoks pagrindinę objekto formą. Su ikimokyklinukais dirbanti pedagogė pažymi, kad piešdamas vaikas pažadina savo emocijas, koreguoja elgesį, kalbą. R. Juknevičienė pasakoja, kad vaiko piešimo gebėjimai labai priklauso nuo praktinės patirties.
Kai vaikas pradeda piešti, jau galima bandyti tuos piešinius interpretuoti. Svarbu yra stebėti, ar vaiko piešiniai keičiasi. Pavyzdžiui, jeigu berniukas nuolatos piešia mašinėles ir jo piešiniai yra įprasti, tai tie piešiniai mums informacijos apie pasikeitimus vaiko vidiniame pasaulyje gali nesuteikti.
Sakyčiau, kaip įmanoma natūraliau. Be abejo, tėvai gali nebūti linkę saugoti absoliučiai visų piešinių. Tačiau, kai vaikas atneša piešinį, neskubėkite jo vertinti. „Tu tikras dailininkas“, „Nuostabu“ ir panašūs apibūdinimai įtikins gal tik pradedantįjį. Kad ir kaip ten bebūtų, tokio pobūdžio reakcijos iš tikrųjų nieko nepasako apie vaiko darbą, pastangas ar gebėjimus. Veiksmingiau tiksliai apibūdinti, ką matote, pasidalinti savo įspūdžiais: „Matau keturis ryškiai spalvotus laivelius. Jie atrodo labai linksmi.“ Jaunasis dailininkas pasijus tikrai įvertintas, jei jūs nuoširdžiai domėsitės jo piešiniu. Galite pasiūlyti vaikui sugalvoti piešinio pavadinimą ir užrašyti jį kitoje piešinio pusėje. Galite paklausti ar pasitikslinti: „Ar čia laivų šeimyna? Kur jie plaukia?.. O šitas laivelis šiek tiek atsiliko nuo kitų…“ Pasikalbėkite su vaiku, ką veikia jo piešinio herojai, ką jie galvoja, ko jiems reikia, ko jie norėtų, kaip jaučiasi, kas jais rūpinasi, ar jie turi draugų… Pasidomėkite, ar būna, kad ir pats vaikas jaučiasi panašiai. Šis pokalbis padės suprasti tikruosius mažojo jausmus ir poreikius.
Vaikams lankytis pas psichologą yra labai sunku, ypač socialiai uždariems vaikams. Jiems „nieko netrūksta“, „viskas yra gerai“, nors pagalba akivaizdžiai reikalinga. Tokiu atveju psichologas gali pasinaudoti dailės terapija, nes vaikui ji yra patraukli ir jie noriai ateina piešti.
Pirmuosius vaiko piešinius, kaip sako pedagogė, pagrįstai gretinami su vaiko kalba. Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. „Piešti vaikui bus daug paprasčiau, jeigu savo vaizduotėje suvoks pagrindinę objekto formą. Su ikimokyklinukais dirbanti pedagogė pažymi, kad piešdamas vaikas pažadina savo emocijas, koreguoja elgesį, kalbą. R. Juknevičienė pasakoja, kad vaiko piešimo gebėjimai labai priklauso nuo praktinės patirties.
Pirmas etapas - tamsūs piešiniai. Šis etapas vaikams yra sunkiausias ir ilgiausias, bet geriausiai atspindi vaikų vidinę būseną: sumaištį, nerimą, baimę, nepasitenkinimą ir t.t. Pasak Polukordienės (2003), menas, kaip viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių saviraiškos priemonių, leidžia atskleisti suvokiamą ir nesuvokiamą žmogaus vidinę ir išorinę realybę. Šis etapas svarbus yra tuo, kad vaikai turi galimybę „išsipiešti“, t. y. sublimuoti visus negatyvius suvoktus ir nesuvoktus jausmus ir taip išsivaduoja iš slegiančios vidinės įtampos, kuri jiems kėlė baimę ir nerimą. Tai galima pamatyti iš vaikų elgesio, kaip jie piešia savo pirmuosius piešinius: labai skuba, ima kuo didesnį popieriaus lapą, dengia jį iš pradžių šviesiom, paskui ryškiom, galiausiai tamsiom spalvom. Piešinys tada išeina niūrus ir „piktas“. Vaikai tada gali greitai suplėšyti arba suglamžyti ir skubėti imti kitą popieriaus lapą ir piešia toliau, tarsi nejausdami, kad „išsipiešę“ jie pasieks savo - gerą ir gražų piešinį, kuris atspindės jo vidinę harmoniją, ir, jau matydamas tokį piešinį, galės juo džiaugtis. Per pirmuosius 3 užsiėmimus vaiko gali nupiešti daugiausia 5 - 9 piešinių. Po tokio “kūrybinio proceso” vaikai būna tarsi išsidūkę. Šviesesni vaikų piešiniai patvirtina tai, kas vyko pirmame etape. Subjektyvios pastabos apie vaikų neverbalinį elgesį, bylojantį apie vaiko pozityvius pokyčius, pasitvirtina tolesniais jų piešiniais antrame etape. Šio etapo piešinius vaikai jau priima: rodo vadovui, draugams. Taip prasideda verbalinis bendravimas tarp grupės narių.
Profesionalus psichoterapeutas - psichologas visuomet turi galimybę žvelgti į piešinius kaip į projekcinius vidinių išgyvenimų atvaizdus, taikyti jų analizėje projekciniam testams būdingus aiškinimo principus. Piešinys atspindi jausmus, vizijas, fantazijas, mintis, kurios kyla piešiant.
Pirmiausia norėtųsi paminėti, kad bet kokią psichologinę diagnostiką būtina atlikti psichologo kabinete, o ne namuose. Negalima vertinti vaiko piešinio, kurį jis piešė, paprašytas vieno iš artimųjų. Piešdamas vaikas neturi matyti asmenų ar objektų, kuriuos piešia (tėvų, brolių ir seserų, namų). Jei mama prašys vaiko nupiešti šeimą, tikėtina, kad jis nupieš tik mamą, nes ji tuo metu yra šalia.
