Vaiko globa šeimoje yra vienas svarbiausių globos tikslų, siekiant padėti vaikams augti šeimoje, patirti laimingą vaikystę.
Šio magistro baigiamojo darbo tyrimo klausimas - kokios yra pagrindinės priežastys lėmusios vaiko globos šeimoje nutraukimą. Tyrimu siekiama atskleisti globos nutraukimą lėmusias priežastis, remiantis globėjų patirtimi.
Vaiko globos procesas analizuojamas remiantis socialinio veiksmo teorija. Tyrime vadovaujamasi subjektyvistine - interpretuojamąja epistemologija, siekiant atskleisti kiekvieno tyrimo dalyvio požiūrį ir turimos patirties interpretavimą, susijusį su vaiko globos nutraukimu.
Siekiant atskleisti priežastis, dėl kurių globėjai savo iniciatyva nutraukė vaiko globą, pasirinktas kokybinis tyrimas, kurio pagalba galima giliau pažvelgti į nagrinėjamą problemą. Kokybinis metodas tarsi multimetodas, siejamas su interpretaciniu, natūralistiniu požiūriais į tiriamą subjektą, terminais, kuriais jį suvokia žmonės.
Tyrimo duomenų rinkimo metodas - kokybinis nestruktūruotas interviu. Tyrimo duomenų analizei pasirinktas turinio (content) analizės metodas. Tokio metodo esmė - išskirti tam tikrus prasminius vienetus, atkreipiant dėmesį į pasikartojančius dalykus, tirti įvairius elementų ryšius vienas su kitu, tiek su visa pateikta informacija.
Tyrimo rezultatai atskleidžiami remiantis globos procesu, naudojant socialinio veiksmo teoriją. Socialinio veiksmo teorijos akcentuojama motyvacija yra susijusi su globos sėkme ar nesėkme. Kitokia situacija - su globėjų pasiruošimu globai; tie, kurie baigė PRIDE kursus, ir tie, kurie jų nelankė, nutraukė globą, iš to kyla abejonės, ar šie kursai kokybiški ir naudingi.
Emociškai vaiko globa nėra lengvas procesas; globėjai patyrė įvairaus spektro emocijas - nuo džiaugsmo ir laimės auginant vaiką, iki nerimo, baimės ir nevilties susidūrus su sunkumais.
Remiantis globėjų patirtimi, kurie savo iniciatyva nutraukė vaiko globą, atsiskleidė trys pagrindiniai faktoriai, įtakojantys globos nesėkmę: su globotiniu, su globėjais bei su specialistais, dirbančiais su globėjų šeimomis, susiję faktoriai.
Su globojamu vaiku susijusių faktorių pažvalga atskleidė, kad globėjams sunkiausia - vaikų emocinės bei elgesio problemos. Nemažai įtakos turėjo ir globėjų amžius, sveikatos problemos, šeimyninė padėtis, turima globos patirtis.
Trečiasis faktorius, lėmęs globos nutraukimą - specialistų darbo su globėjų šeima kokybės neatitikimas.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) edukologijos srities profesorė Vida Gudžinskienė kartu su kolegomis įgyvendina projektą „Vaikų, esančių nuolatinėje globoje, socialinių įgūdžių ugdymas“. Žurnale „Savaitė“ (Nr. 13, 2025 m. kovo 27 d.) publikuotas straipsnis „Globojamų vaikų atskirtį sumažintų geresni socialiniai įgūdžiai“. Publikacijoje buvo dalijamasi MRU mokslininkų įgyvendinamo projekto tyrimo atradimais.
Lietuvoje, pasibaigus dešimtmetį trukusiai vaiko globos sistemos pertvarkai, atsirado daugiau galimybių globojamiems vaikams augti šeimoje, šeimynoje ar šeiminiuose namuose, kuriuose gyvena mažiau vaikų (iki 8 vaikų).
„Vaikai, kurie patiria socialinę atskirtį, dažnai neturi išsiugdę būtinų socialinių įgūdžių - jie sunkiau užmezga ryšius, vengia spręsti problemas, negeba spręsti konfliktų, aiškiai išreikšti savo minčių. Tai didžiulis iššūkis, kurį pastebime ir tyrimų metu“, - straipsnyje dalinasi MRU prof. V. Gudžinskienė.
Profesorė pastebi, kad „nepakankami socialiniai įgūdžiai labai dažnai lemia globojamų vaikų nesėkmes ir konfliktus švietimo įstaigose. Tuo tarpu mokslininkę džiugina pastebėjimas, kad „šeiminiuose namuose vaikai turi daugiau ir kokybiškesnių kontaktų vieni su kitais ir su jais besirūpinančiais socialiniais darbuotojais.“
Vaikų globa ir įvaikinimas yra svarbios socialinės institucijos, užtikrinančios vaikų, negalinčių augti su savo biologiniais tėvais, gerovę ir saugumą. Šiose srityse atliekami moksliniai tyrimai padeda geriau suprasti vaikų poreikius, globos ir įvaikinimo procesų ypatumus bei jų poveikį vaikų raidai ir gerovei.
Įvaikinimo procesas ir jo aspektai
Įvaikinimas yra procesas, kurio metu vaikas, netekęs biologinių tėvų globos, įgyja naujus, teisiškai pripažintus tėvus. Įvaikinimo procesas yra griežtai reglamentuotas įstatymais, siekiant užtikrinti, kad vaikas patektų į saugią ir mylinčią aplinką. Svarbu paminėti, kad įvaikinimas gali būti tarptautinis, kai vaikas įvaikinamas į užsienio šalį.
Įvaikinimo formos
- Atviras įvaikinimas: Biologiniai tėvai ir įtėviai palaiko ryšį.
- Uždaras įvaikinimas: Biologinių tėvų tapatybė lieka paslaptimi.
- Dalinis įvaikinimas: Tam tikra informacija apie biologinius tėvus atskleidžiama.
Vaikų globos formos
Vaikų globa apima įvairias formas, kuriomis siekiama užtikrinti vaikų, laikinai ar nuolat netekusių tėvų globos, priežiūrą ir auklėjimą. Tai gali būti globa šeimoje, globos namuose ar kitose institucijose. Vaikų globos tikslas yra suteikti vaikui saugią ir stabilią aplinką, kurioje jis galėtų augti ir vystytis.
Globos rūšys
- Laikinoji globa: Vaikas apgyvendinamas globėjų šeimoje laikinai.
- Nuolatinė globa: Vaikas apgyvendinamas globėjų šeimoje ilgam laikui.
- Institucinė globa: Vaikas apgyvendinamas globos namuose ar kitose institucijose.
Mokslinių tyrimų svarba
Moksliniai tyrimai atlieka svarbų vaidmenį tobulinant vaikų globos ir įvaikinimo sistemas. Jie padeda nustatyti veiksmingiausius būdus užtikrinti vaikų gerovę, įvertinti globos ir įvaikinimo poveikį vaikų raidai bei spręsti iškylančias problemas.
Tyrimų kryptys
- Globos ir įvaikinimo poveikis vaikų psichologinei sveikatai.
- Efektyviausi globėjų ir įtėvių atrankos ir mokymo metodai.
- Vaikų prisitaikymas prie naujos šeimos ir aplinkos.
- Socialinės paramos svarba globėjams ir įtėviams.
Iššūkiai ir problemos
Vaikų globa ir įvaikinimas susiduria su įvairiais iššūkiais ir problemomis. Tai gali būti ilgos įvaikinimo procedūros, globėjų ir įtėvių trūkumas, vaikų prisitaikymo sunkumai naujoje aplinkoje, socialinė stigma ir kt.
Problemų sprendimo būdai
- Įvaikinimo procedūrų supaprastinimas.
- Globėjų ir įtėvių paieškos ir atrankos efektyvinimas.
- Psichologinės paramos vaikams ir šeimoms užtikrinimas.
- Visuomenės informavimas ir švietimas apie vaikų globą ir įvaikinimą.
Teisiniai aspektai
Vaikų globa ir įvaikinimas yra reglamentuojami nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais. Šie aktai nustato vaikų teises, globos ir įvaikinimo procedūras, globėjų ir įtėvių pareigas bei atsakomybę.
Lietuvoje nuo 2014 metų įgyvendinama vaikų globos namų deinstitucionalizacija, šalies politiniame kontekste labiau atpažįstama pertvarkos terminu. Pertvarkos proceso metu kuriamos įvairios alternatyvios institucinės globos paslaugos, tačiau vienos jų tapo masinėmis ir pernelyg institucinio pobūdžio (pvz., bendruomeniniai vaikų globos namai), o profesionalių globėjų institutas, lyginant vaiko globos mastą skirtingose alternatyvose, nesulaukė populiaraus dėmesio. Šiame straipsnyje pristatoma ir aptariama globos centrų, rengiančių nuolatinius globėjus (rūpintojus) ir budinčius (profesionalius) globotojus, veikla.
Politinis šūkis - „Lietuva 2020 - be vaikų globos namų!“ - netolimoje praeityje reiškė dideles politines ambicijas įgyvendinti vaikų globos namų pertvarką. Nors vaikų globos namų (VGN) pertvarka pradėta dar 2014 metais (tuomet vaikų globos institucijose gyveno 4 030 vaikų), tačiau, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, VGN 2020 metų pabaigoje gyveno beveik tūkstantis vaikų. Vaikų skaičius didelėse institucijose buvo sumažintas keturis kartus, tačiau sukurtos alternatyvios priemonės (daugiausia - masinis bendruomeninių vaikų globos namų (BVGN) steigimas) kelia daug diskusijų dėl geriausių vaiko interesų užtikrinimo.
Kiekvienas vaikas turi teisę augti šeimos aplinkoje, meilės ir supratingumo atmosferoje (Europos ekspertų grupė perėjimo nuo institucinės prie bendruomenėje teikiamos globos klausimais, 2012). Tikslai pertvarkyti vaikų socialinės globos politiką kyla dėl skirtingų institucinės globos pertvarkos, kuri tarptautiniame diskurse plačiau vadinama deinstitucionalizacija, sąvokos vartojimo prasmių. Nors deinstitucionalizacijos terminas šiuolaikinėje visuomenėje yra dažnai vartojama sąvoka (kalbant tiek apie VGN, tiek apie stacionarių institucijų neįgaliems žmonėms uždarymą), tačiau nėra bendro deinstitucionalizacijos apibrėžimo.
Labiausiai paplitęs politinis ir filosofinis deinstitucionalizacijos vartojimo terminas. Vienu atveju pabrėžiamas socialinių paslaugų organizavimo teikimo pokytis, perėjimas nuo paslaugų teikimo didelėse stacionariose įstaigose prie mažesnių infrastruktūrinių segmentų bendruomenėje. Kitu atveju deinstitucionalizacija reiškia ne tik institucijų uždarymą, bet ir kompleksinių bei individualių bendruomeninių paslaugų, kurios veiktų prevenciškai ir užkirstų kelią vaikų institucionalizavimui, kūrimą.
Retoriškai paklausime - kas, jei ne vaiko augimas šeimoje ar BVGN, kurie išgyvena transinstitucionalizacijos riziką ir „miniinstitucijų“ etiketės klijavimą, gali užtikrinti vaiko teisę augti šeimos aplinkoje? Daugelyje šalių tokia alternatyva įvardijama kaip profesionalios globos institutas. Lietuvoje profesionalios globos institutą atitinka nuo 2018 metų Europos Sąjungos (ES) lėšomis finansuojami globos centrai (GC).
Globos centrai, kaip apibrėžiama Socialinių paslaugų įstatyme, - socialinių paslaugų įstaiga, kuri, įgyvendindama vaiko globėjo (rūpintojo) teises ir pareigas, pagal tarpusavio bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartį perduoda likusį be tėvų globos vaiką, socialinę riziką patiriantį vaiką prižiūrėti budinčiam globotojui, teikia ir organizuoja socialines paslaugas bei kitą pagalbą pagal poreikį vaikui, budinčiam globotojui, globėjui (rūpintojui), įtėviams, šeimynų dalyviams, socialinių paslaugų įstaigų, dirbančių su vaikais, darbuotojams, taip pat kitokią pagalbą vaiko tėvams vaiką grąžinant į šeimą.
Tačiau nors GC ir yra labiausiai alternatyvi vaiko globos šeimoje forma, tačiau vaiko globos nustatymas GC sulaukia gerokai mažesnio populiarumo nei, pavyzdžiui, BVGN. Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenimis, 2020 m. pabaigoje vaiko globos (rūpybos) vieta buvo nustatyta 263 vaikams GC ir 691 vaikui BVGN.
Moksliniuose šaltiniuose vaikų globos reformai skiriama daug dėmesio. Institucinės globos žalą vaikui tiria įvairūs mokslininkai (Gudžinkienė ir Navaitis, 2016; Tamutienė, 2004; Johnson, Browne ir Hamilton-Giachritsis, 2006; Pūras, 2012). Deinstitucionalizacijos svarbą šiuolaikiniam pasauliui savo darbuose nagrinėja (Ivanova ir Bogdanov, 2013; Šumskienė ir Mataitytė-Diržienė, 2013; North, 2003; Gvaldaitė, 2017; Ismayilova, Sewamala ir Huseunli, 2014; Ilinca et al., 2015; Bugarszki, Ewijk ir Wilken, 2015; Gvaldaitė ir Šimkonytė, 2016).
L. Gvaldaitė (2017) tyrė globėjų patirtis priimant ir globojant vaikus deinstitucionalizacijos įgyvendinimo metu. Mokslinių tyrimų apie GC veiklą beveik nėra, todėl šiuo straipsniu stengiamasi užpildyti spragą akademiniame vaiko globos deinstitucionalizacijos diskurse.
Vaikų globos agentūrų pagalbos ir paramos trūkumas lemia tai, kad asmenys, pasiryžę tapti vaiko globėjais, ilgainiui „lūžta“, t. y. atsisako globos (Bass, Shields ir Behrman, 2004). Berrick (1998) teigia, kad, siekiant užtikrinti svarbiausias vaiko teises, paslaugas reikia teikti ne tik šeimoms, esančioms krizėje, bet ir šeimoms, kuriose auga likę be tėvų globos vaikai.
Mokslinėje literatūroje išskiriami du pagrindiniai būdai, kaip vaikų gerovės agentūros, Lietuvoje įvardijamos GC, gali geriau paremti globėjų (rūpintojų), įtėvių šeimas. Pirma - teikti kokybišką mokymą, aptarti visus kylančius iššūkius ir kitus svarbius dalykus, antra - užtikrinti tęstines kokybiškas paslaugas, suteikti palaikymą, atokvėpio galimybę siekiant užkirsti kelią „perdegimui“ ir kt. (Bass, Shields ir Behrman, 2004).
Turint tikslą suteikti tokias paslaugas budintiems globotojams, globėjams (rūpintojams), įtėviams, šeimynoms, jų vaikams ir buvo įkurti globos centrai. Globos centrų institutas atitinka profesionalių globėjų sistemos bruožus. Šioje organizacijoje rengiami ne tik nuolatiniai globėjai (rūpintojai), bet ir budintys globotojai, kurie suteikia vaikui paramą savo šeimose, kai šis patiria socialinę riziką savo šeimoje.
Globos centrai Lietuvoje pradėti kurti nuo 2018 metų, siekiant pritraukti asmenis, norinčius tapti vaikų globėjais (rūpintojais) ir įtėviais, pastiprinti žmones, jau dabar auginančius likusius be tėvų globos vaikus, naikinti esamus mitus apie globą (rūpybą) ir įvaikinimą, keisti požiūrį į šią veiklą. 2019 metų pradžioje GC dirbo apie 100 darbuotojų, o 2020 metų pabaigoje arti 400 (SADM duomenys).
Globos centrų veikla yra finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Europos socialinio fondo projekto „Vaikų gerovės ir saugumo didinimas, paslaugų šeimai, globėjams (rūpintojams) kokybės didinimas bei prieinamumo plėtra“, kuris yra įgyvendinamas pagal 2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ priemonę. Pagrindinis projekto tikslas - įveiklinti GC savivaldybėse, padidinti jų teikiamų paslaugų prieinamumą ir kokybę. Projekto vykdytojas yra Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie SADM (VVTAĮT). Projekto vertė yra 18,6 mln. eurų.
Projekto įgyvendinimo laikotarpiu numatyta visų savivaldybių GC sukurti papildomas specialistų darbo vietas - psichologų, globos koordinatorių ir socialinių darbuotojų bei įrengti jiems darbo vietas, parengti vaikams, globėjams (rūpintojams) skirtų ir jų individualius poreikius atitinkančių naujų formų paslaugų metodinį pagrindą - metodinę programą, darbo priemonę, kuria vadovaudamiesi globos centrų darbuotojai galėtų teikti kokybiškas ir užsienio gerąja patirtimi pagrįstas, šalies gyventojams pritaikytas socialines paslaugas, tobulinti GC dirbančiųjų kompetenciją, suteikti jiems reikalingų žinių ir galimybę įgyti įgūdžių, teikiant socialines paslaugas GC klientams.
Projekto įgyvendinimo laikotarpiu numatyti ne tik planuoti mokymai, bet ir mokymai, atsižvelgiant į veiklos stebėsenos ir kokybės kontrolės rezultatus, supervizijos. Planuojamos įgyvendinti tarpinstitucinio, tarpžinybinio bendradarbiavimo priemonės - apskritojo stalo diskusijos visuose regionuose ir nacionalinio lygmens suvažiavimai, vykdoma GC veiklos kokybės stebėsena ir vertinimas. Planuojamas projekto įgyvendinimo laikotarpis 2018 m. gruodžio 31 d. - 2022 m. gruodžio 31. Pirminis projekto pabaigos terminas buvo 2021 m. gruodžio 31 d., tačiau projektą vykdant pastebėta, kad savivaldybės dar nepajėgios perimti visiško GC veiklos įgyvendinimo, todėl projekto pabaigos terminas pratęstas dar vieniems metams (SADM duomenys).
Nors globos centrų veikla yra itin nauja, tačiau nuo 2018 m. sausio 19 d. buvo reglamentuota įstatyminiu lygmeniu, todėl, lyginant, pavyzdžiui, su žmonių, turinčių negalią, globos institucijų deinstitucionalizacija, kuri prasidėjo kartu su vaikų namų pertvarka, ši paslauga sulaukė politinės valios ir pripažinimo. Reglamentavimas įstatyminiu lygmeniu yra didelis postūmis, leidžia užtikrinti paslaugos tęstinumą pasibaigus projektui.
Socialinių paslaugų įstatyme GC apibrėžiami kaip socialinių paslaugų įstaiga, kuri, įgyvendindama vaiko globėjo (rūpintojo) teises ir pareigas, pagal tarpusavio bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartį perduoda likusį be tėvų globos vaiką, socialinę riziką patiriantį vaiką prižiūrėti budinčiam globotojui, teikia ir organizuoja socialines paslaugas bei kitą pagalbą pagal poreikį vaikui ir budinčiam globotojui, taip pat kitokią pagalbą vaiko tėvams, siekiant grąžinti vaiką į šeimą.
Globos centrų veiklos ir vaiko budinčio globotojo vykdomos priežiūros organizavimo ir kokybės priežiūros tvarkos aprašas (GC aprašas) Lietuvoje įsigaliojo 2018 m. sausio 19 dieną. Remiantis SADM duomenimis, Lietuvoje veikia 66 globos centrai. Teisės aktai įpareigoja kiekvieną savivaldybę turėti bent vieną globos centrą.
Tinkamai veikiantys GC ir kokybiškos paslaugos šeimoms bei žmonėms, nusprendusiems prižiūrėti, globoti ar įsivaikinti vaiką, labai padidina tikimybę, kad gyventojai bus labiau linkę suteikti namus tėvų globos netekusiems vaikams.
Remiantis Socialinių paslaugų įstatymu, budintis globotojas - fizinis asmuo, atitinkantis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse globėjui (rūpintojui) keliamus reikalavimus, išklausęs globėjų ir įtėvių mokymus ir budinčių globotojų konsultavimo kursus, pagal su globos centru sudarytą tarpusavio bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartį prižiūrintis likusius be tėvų globos vaikus, socialinę riziką patiriančius vaikus, su kuriais nėra susietas giminystės ryšiais, arba šioje sutartyje nustatytais atvejais teikiantis kitokią pagalbą vaiko tėvams, siekiant grąžinti vaiką į šeimą.
Budintys globotojai yra išskirtinė vaiko priežiūros forma. Kadangi asmuo netampa vaiko atstovu pagal įstatymą, juo išlieka GC, su kuriuo asmuo yra pasirašęs tarpusavio bendradarbiavimo sutartį. Taip pat svarbu paminėti, kad budintis globotojas už vaiko priežiūrą gauna atlygį.
Vaiko globa šeimoje siekiama užtikrinti geriausius vaiko, netekusio tėvų globos, poreikius ir interesus (Gvaldaitė, 2017), tačiau kiekvieno vaiko atėjimas į naują šeimą yra didžiulis iššūkis ir pačiai šeimai, ir globėjams, kuriems keliami reikalavimai ir sąlygos, jie prisiima daug naujų atsakomybių.
Kas asmenis motyvuoja tapti svetimo vaiko globėju? Motyvacija yra procesas, neatsiejamas nuo asmeninės dispozicijos, motyvų, tikslų, taip pat identiteto ir vertės (Felser, 2006). Mokslinėje literatūroje motyvacija aiškinama dviem pagrindinėmis prielaidomis: išorine, kuria siekiama patenkinti kai kuriuos netiesioginius poreikius, ir vidine, kuri „vedama asmens vidinio balso“ (Sansone ir Harackiwicz, 2000).
Profesionalioje globoje motyvacija, kuri atvedė žmogų prie tokio pasirinkimo, yra be galo svarbi, nes tai neretai gali nulemti jo teikiamų paslaugų kokybę (Frey ir Osterloh, 2002). Rumunijoje 2015 m. atliktame tyrime buvo mėginta išsiaiškinti, kodėl žmonės nusprendžia tapti profesionaliais globėjais: 46,66 proc. respondentų pažymėjo, kad taip nusprendė iš meilės vaikams, 10 proc. dėl nedarbo, 10 proc. dėl sutuoktinio mirties, 10 proc., nes neturėjo vaikų arba turėjo neįgalų vaiką, 10 proc. dėl to, kad jų vaikai su jais nebegyvena, 6,6 proc., nes jų vaikai jau yra mirę, ir 6,6 proc. dėl to, kad jų tėvai mirę. Mokslininkai daro išvadą, kad kartais tam tikra trauma paskatina asmenis tapti profesionaliais globėjais (Grigore, 2016).
Nors dauguma žmonių kaip pagrindinę priežastį tapti profesionaliu globėju nurodo meilę vaikams, bet yra ir tokių žmonių, kurie pasirenka šią veiklą, nes jiems reikia darbo, vadinasi, pinigų. Z. Dzidolikienės (2009) teigimu, socialiai ir finansiškai stabilūs žmonės rečiau tampa vaiko globėjais. Dažniausiai tokią veiklą renkasi tie, kuriems globojamojo vaiko pašalpa būtų svari finansinė paspirtis.
Amerikoje neseniai atliktame tyrime nurodoma, kad išorinė motyvacija, susijusi su finansiniais veiksniais, ir vidinė motyvacija, susijusi su vertybėmis, yra vienodai svarbios. J. Triseliotis, M. Borland ir M. Hill (2000), apžvelgdami įvairius tyrimus, nagrinėjančius vaikų globą, pažymi, kad globos motyvacija dažniausiai yra susijusi su altruizmu ir polinkiu į gėrį.
Pagal psichoanalitinę teoriją, daugelis žmonių veiksmų yra motyvuoti nesuvokiamų ir nežinomų veiksnių. Ne visada tikruosius motyvus lengva atpažinti, suskirstyti į kategorijas. Globėjų motyvai gali būti labai susiję.
Pagrindinė priežastis, paskatinusi plėtoti profesionalių globėjų, kurie Lietuvoje vadinami budinčiais globotojais, veiklą, yra siekis įgyvendinti vaiko institucinės globos prevenciją, t. y. tai, kad vaikas, paimtas iš šeimos, nepatektų į globos namus. Dažnai tokiose situacijose anksčiau vaikas patekdavo į globos instituciją, kuri neginčijamai ir negrįžtamai žaloja vaiko raidą. Amerikoje jau nuo devintojo dešimtmečio daugumoje valstijų atsirado tokios globos / priežiūros galimybė, už kurią papildomai yra mokamas atlygis - subsidijos.
Budintys globotojai turi savo teises ir pareigas. Pagrindinė jų pareiga - užtikrinti saugius ir stabilius vaikui namus, jo sveikatos priežiūrą, maisto šaltinį ir aprūpinimą drabužiais. Jie taip pat turi teisę priimti tam tikrus sprendimus, susijusius su vaiko kasdienybe ir gerove.
tags: #vaiko #globos #problemos #moksliniai
