Vladimiras Leninas, tikruoju vardu Vladimiras Uljanovas (gimė 1870 m. balandžio 22 d. Simbirske, mirė 1924 m. sausio 21 d. Gorkuose prie Maskvos), buvo iškilus Rusijos politikos veikėjas, bolševikų partijos ir sovietinės valstybės įkūrėjas, garsus komunizmo teoretikas.
Jo kelias į revoliucinę veiklą prasidėjo 1891 m., kai jis eksternu baigė Sankt Peterburgo universitetą, įgydamas teisės išsilavinimą. Trumpai dirbęs advokato padėjėju Samaroje ir Sankt Peterburge, nuo 1892 m. aktyviai dalyvavo marksizmą propaguojančių būrelių veikloje. Nuo 1895 m. jis vadovavo jo paties iniciatyva įkurtai „Kovos sąjungai darbininkų klasei išvaduoti“.
Dėl savo veiklos 1895 m. gruodį Leninas buvo suimtas, 1896 m. kalintas, o 1897-1900 m. gyveno tremtyje policijos prižiūrimas Šušenskojės kaime Rytų Sibire. Nuo 1900 m. liepos iki 1917 m. kovo didžiąją dalį laiko praleido užsienyje, tik trumpam grįždamas į Rusiją 1905-1907 m. Šiuo laikotarpiu jis buvo vienas pagrindinių laikraščių „Iskra“ ir kitų bolševikų leidinių iniciatorių bei redaktorių. Nuo 1901 m. gruodžio pasirašinėjo Lenino slapyvardžiu.
Savo veikaluose, tokiuose kaip „Kapitalizmo plėtra Rusijoje“ (1899) ir „Ką daryti?“ (1902), Leninas formuluoja savo politines ir socialines idėjas.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, V. Leninas propagavo idėją paversti „imperialistinį karą“ pilietiniu. Kaip politinės srovės, siekiančios Rusijos valdžios pralaimėjimo, vadovas, jis gavo finansinę paramą iš Vokietijos valdžios. Jos padedamas 1917 m. balandį grįžo į Rusiją ir plėtojo savo bei L. Trockio suformuluotas koncepcijas apie proletariato hegemoniją buržuazinėje demokratinėje revoliucijoje, jos peraugimą į socialistinę revoliuciją, permanentinę revoliuciją ir revoliucinę demokratinę proletariato bei valstietijos diktatūrą. Jo tikslas buvo nuversti Laikinąją vyriausybę.
V. Leninas buvo vienas pagrindinių 1917 m. lapkričio 7-8 d. bolševikų įvykdyto Spalio perversmo ir komunistinės revoliucijos Rusijoje įkvėpėjų, ideologų, organizatorių ir vadovų. Po perversmo jis tapo bolševikinės vyriausybės - Liaudies komisarų tarybos - pirmininku ir pirmuoju Sovietų Rusijos (nuo 1922 m. SSRS) vadovu.
Nors formaliai pripažindamas tautų apsisprendimo teisę, iš tiesų jos nepaisė. Įveikęs kitų partijos vadovų pasipriešinimą, 1918 m. kovą sudarė Bresto taiką, leidžiančią bolševikams sutelkti jėgas pilietiniam karui, kurį V. Leninas ketino paversti pasauline revoliucija. Jis inicijavo „karinio komunizmo“ politiką, o nuo 1921 m. - „Naująją ekonominę politiką“ (NEP).
1918 m. rugpjūčio 30 d. į jį buvo pasikėsinta, sunkiai sužeidė eserė F. Kaplan (pagal vieną versijų). Kaip tarptautinio komunistinio judėjimo bei III Internacionalo (Komunistų internacionalo) įkvėpėjas, jis tapo svarbiausiu XX a. komunizmo veikėju.
V. Leninas laikomas vadinamosios „marksizmo-leninizmo“ doktrinos - SSRS gyvavusio komunistinio režimo oficialios ideologijos ir XX a. komunizmo teorinio pagrindo - kūrėju. Jis išplėtojo naujo tipo partijos (proletariato avangardo), imperializmo (aukščiausios ir paskutinės kapitalizmo stadijos), socialistinės revoliucijos, proletariato diktatūros, dialektinio materializmo ir kitas teorijas.
Nuo 1888 m. studijavęs marksistinę literatūrą ir 1889 m. tapęs marksizmo šalininku, V. Leninas save ir savo sekėjus laikė tikraisiais marksistais. Jo sekėjai jo teorijas vadino vienintele teisinga marksizmo samprata ir kūrybiška plėtote per „imperializmo, socialistinės revoliucijos ir proletariato diktatūros“ laikotarpį. Tačiau rusų filosofas N. Berdiajevas teigė, kad marksizmas-leninizmas akivaizdžiai prieštarauja vėlyvojo marksizmo koncepcijoms. Žymūs Vakarų šalių socialistai ir Rusijos menševikai kaltino V. Leniną marksizmo iškraipymu ir suvulgarinimu, nelaikė jo ir jo sekėjų marksistais, o jų kuriamos santvarkos - socializmu.
Daugelio nekomunistinių bolševizmo tyrinėtojų nuomone, V. Lenino teorijų ištakų reikėtų ieškoti XIX a. Rusijos narodnikų ir narodovolcų (ypač P. Tkačiovo bei S. Nečiajevo) idėjose.
V. Lenino mirtis 1924 m. sausio 21 d. Gorkuose sukėlė daugybę diskusijų dėl jos priežasčių. Oficiali versija nurodo insultą, tačiau egzistuoja ir kitos, pavyzdžiui, smegenų aterosklerozė ar net smegenų sifilis. Po jo mirties dokumentai buvo įslaptinti 75 metams.
V. Leninas, nepaisant jo prieštaringos figūros, paliko neištrinamą pėdsaką pasaulio istorijoje, suformavęs ideologiją ir valstybę, turėjusią didelę įtaką XX a. raidai.
