Šiuolaikiniame pasaulyje gamta, ekologija ir aplinkosauga tampa vis svarbesnėmis temomis, kurių negalima ignoruoti. Vaikų literatūra, neatsiejama nuo gamtos vaizdavimo, reikalauja naujo, atidaus žvilgsnio, kuris atskleistų, kokia gamta ir kaip ji vaizduojama, kokį žmogaus ir gamtos santykį tai formuoja jaunųjų skaitytojų sąmonėje. Vaikų literatūra turi didelę galią ugdyti sąmoningą ir tausojantį santykį su gamta, o tai patvirtina ir vaikų protestai prieš medžių kirtimą.
Šio straipsnio tikslas - pažvelgti į Vytauto Petkevičiaus knygas vaikams, ypač tas, kuriose gamtos vaizdavimas yra centrinė ašis. Daugiausia dėmesio bus skiriama realistiniams apsakymams apie gamtą ir apysakai „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“. Kiti autoriaus kūriniai, kuriuose gamtos funkcija yra formali, bus palikti nuošalyje. Toks požiūris padės išryškinti naujus aspektus ir skatins skaityti šias knygas iš naujo, kalbant apie mums svarbius gamtosaugos klausimus.
Literatūros kūrinius galima laikyti energijos santalkomis, kurios palaiko gyvybę. Skaitymas išlaisvina šią energiją, tampdamas jungiamąja grandimi tarp autoriaus ir skaitytojo. Literatūra gali veikti kaip ekologinis principas ar cirkuliuoti kaip ekologinė energija kultūros diskursų sistemoje, pasireikšdama vaizduojamąja, kritine ir integruojamąja galia.
Gamtos vaizdavimas Vytauto Petkevičiaus kūryboje
Vytauto Petkevičiaus kūryboje ypač ryškiai matoma kritika medžioklės mėgėjams ir gamtos teršiantiems asmenims. Apsakymų rinkinys „Visi prieš vieną“ prasideda kūriniu „Paskutinis šūvis“, kuriame pasakotojas, rašytojo alter ego, atvirai prisipažįsta buvęs aistringas medžiotojas. Tačiau po lemtingo įvykio, kai jis nušovė prijaukintą stirną, jis tapo aršiu medžioklės kritiku ir gamtos tausotoju.
Kaip ir daugelis atsivertusiu medžiotojų, Petkevičius literatūroje vaizduoja medžioklės beprasmybę ir bergždumą. Jo aprašytas atvejis - prijaukintos stirnos nušovimas iš gailesčio - tampa posūkiu, po kurio gamtos vaizdavimas atsiveria naujais horizontais. Rašytojas atsisako minties, kad medžiotojas yra geriausias gamtos draugas, ir pabrėžia, kad gyvūnai nėra tik mėsa, kailis ar pramogos objektas. Ši mintis kartojasi daugelyje realistinių Petkevičiaus apsakymų.
Petkevičiaus kūryboje svarbi pozicija - tyrinėti, suprasti gamtą ir būti jos dalimi, atsisakant požiūrio, kad žmogus yra gamtos valdovas. Jis parodo, kad gyvūnai ir žmonės panašiai išgyvena ir jaučia: rūpinasi artimaisiais, vaikais, yra prisirišę vieni prie kitų, jiems būdingas neteisybės suvokimas, kerštas, pagalba nelaimėje ir netekties skausmas.
Realistiniai apsakymai ir apysaka „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“
Ypač paveikūs trumpieji Petkevičiaus apsakymai, pavyzdžiui, „Tik trys vilkiukai“. Juose pabrėžiamas medžioklės kaip veiklos, kurios metu atimama gyvybė, absurdiškumas, bergždumas ir žiaurumas. Dažnai šios mintys įdedamos į vaikų lūpas, pabrėžiant, kad vaikystėje, kol dar neperimtos suaugusiųjų pasaulio normos, medžioklė suprantama kaip beprasmis gyvūnų žudymas.
Apysaka „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“ yra įdomus pasakojimas, įpintis į melų pasakos žanrą. Pagrindinis veikėjas Mikas Pupkus yra ne tik didysis medžiotojas, bet ir didysis melagis, kuris pats save demaskuoja. Jo funkcijų - melagio, medžiotojo ir juokdario - sankirta griauna įsigalėjusį medžiotojo įvaizdį ir parodijuoja jų pasaulėžiūrą.
Mikas Pupkus, išėjęs „medžiotojo mokslus“ ir gavęs moralinį imperatyvą išlaikyti saiką, pirmoje medžioklėje jo nepaiso. Nušovęs per daug gyvūnų, jis sulaukia senolio pasmerkimo ir suvokia neišmokęs doro medžiotojo elgesio kodekso. Nors Mikas Pupkus piktinasi medžiotojų piktadarystėmis ir prisiekinėja daugiau niekada nepakelti šautuvo prieš gyvą padarą, jo santykis su gamta lieka antropocentrinis, jis toliau naudoja gamtą savo egoistiniams poreikiams tenkinti.
Keliaudamas toliau, Mikas Pupkus susiduria su gresiančios ekologinės katastrofos požymiais: užterštomis upėmis, dvokiančiu vandeniu, tirpstančiais ledynais. Ypač įtaigus yra Nailono šalies vaizdas - militarizuotos, technokratinės, dirbtinės šalies, kurioje nebėra nei švaraus vandens, nei oro. Šis antipasaulis turėtų tapti didaktine priemone, kreipiančia vaikų mintį į ateitį ir verčiančia įvertinti dabartinių žalingų veiksmų padarinius.
Ponia Burt skaito Catkwondo (knygų beprotybė)
Vaikų literatūra, veikdama emociniu ir pažintiniu lygmenimis, gali suteikti reikiamų žinių, sukelti empatiją ir išugdyti atsakingą požiūrį į supančią aplinką. Ekologinės tematikos integravimas į vaikų literatūrą padeda formuoti vaikų pažinimą, mąstymą ir pasaulėžiūrą.
Vytautas Petkevičius sukūrė trumpų ir įtaigių kūrinėlių, kuriuos verta nagrinėti ne tik literatūros, bet ir biologijos ar etikos pamokose. Jo knygos vaikams apie gamtą neabejotinai nusipelno būti peržvelgtos.
Knygos apie briedžius
Briedis - stambiausias išlikęs elninių šeimos žinduolis. Leidinyje „Briedis. Girių karalius“ išsamiai susipažįstama su jo išvaizda, gyvenamąja aplinka, mitybos ir veisimosi ypatumais, elgsena. Knygos autorius patraukliai pasakoja apie įdomiausias susitikimų su šiais gyvūnais akimirkas, knyga iliustruota beveik 200 nuotraukų.
Iki XIX a. Lietuvoje briedžiai buvo dažni, bet XX a. pradžioje jų liko vos kiek daugiau nei tūkstantis. Po Pirmojo pasaulinio karo šalyje gyveno apie 25 gyvūnai. Šiuo metu Europoje priskaičiuojama iki pusės milijono briedžių, Lietuvoje - daugiau nei 9 tūkst. Fotografas K. Čepėnas penkerius metus stebėjo briedžius ir sukaupė didžiulę šių gyvūnų nuotraukų kolekciją iš įvairių šalių.
Knyga „Briedis. Girių karalius“ - tai trečioji leidyklos „Lututė“ serijos „Iliustruotoji Lietuvos gamta“ dalis. K. Čepėnas yra surengęs 8 personalines fotografijos parodas gyvosios gamtos temomis ir yra daugelio konkursų nugalėtojas.
Knygos vaikams, kuriose vaizduojami gyvūnai, skatina pažinti gamtą ir ugdo atsakomybę už jos išsaugojimą. Jos padeda vaikams suprasti, kad gamta - tai ne tik gražūs vaizdai, bet ir gyvas, jautrus pasaulis, kuriam reikia mūsų rūpesčio.
