Mindaugas, gimęs apie 1200 m. ir miręs 1263 m. rugsėjo 12 d., yra viena svarbiausių figūrų Lietuvos istorijoje. Jis buvo ne tik Lietuvos didysis kunigaikštis (apie 1236-1253 m.), bet ir pirmasis bei vienintelis Lietuvos karalius (1253-1263 m.). Jo valdymo laikotarpis žymi Lietuvos valstybės formavimosi ir konsolidacijos pradžią, o karūnavimas atvėrė kelią šalies tarptautiniam pripažinimui.
Valdžios siekis ir Lietuvos suvienijimas
Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą minimas 1219 m. Ipatijaus metraštyje kaip vienas iš penkių vyresniųjų Lietuvos kunigaikščių, dalyvavusių sudarant Lietuvos-Voluinės sutartį. Manoma, kad jo pradinė valdoma teritorija apėmė Pietų Lietuvą. Siekdamas vienvaldystės, Mindaugas kitus kunigaikščius jėga vertė savo vasalais, o jo valdžią turėjo pripažinti Nalšios, Deltuvos, Upytės, Neries žemės ir dalis žemaičių. Jo politinėje įtakoje buvo ir Sūduva, Nadruva, Skalva.
Kaip visos Lietuvos valdovas Mindaugas pirmą kartą minimas apie 1245 m. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje. Jo valdymo laikotarpis neapsiribojo tik Lietuvos žemėmis. Mindaugas, naudodamasis Rusios feodaliniu susiskaldymu ir jos susilpnėjimu dėl mongolų-totorių antplūdžio, prie Lietuvos prijungė Juodosios Rusios žemes, Naugarduką pavedęs valdyti sūnui Vaišelgai (Vaišvilkui).
Iššūkiai ir sąjungos
Mindaugo valdžiai ir Lietuvos vienybei iššūkių netrūko. Didelį pavojų sukėlė jo brolėnų Tautvilos ir Edivydo Dausprungaičių bei jų dėdės Vykinto maištas, prasidėjęs 1249 m. pradžioje, kai Mindaugas siekė užgrobti jų žemes ir juos nužudyti. Tautvilą parėmė Haličo ir Voluinės kunigaikštis Danielius Haličietis, į jo organizuojamą koaliciją įsitraukė Livonijos ordinas, Rygos vyskupas, dalis jotvingių ir žemaičių.
1250 m. Livonijos ordinas surengė kelis žygius į Lietuvą, užvaldė Žiemgalą. Haličo-Voluinės kunigaikščiai atsiėmė Juodąją Rusįą, o žemaičių kunigaikščiai atgavo savo valdas. Siekdamas suskaldyti priešų koaliciją, Mindaugas 1251 m. pradžioje priėmė katalikybę ir sudarė taiką su Livonijos ordino magistru.
Karūnavimas ir karalystės pripažinimas
Popiežiaus Inocento IV remiamas Mindaugas 1253 m. liepos 6 d. (arba birželio 29 d.) buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Šis įvykis žymi Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo pradžią. Karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai karūnas Rygoje parūpino magistras Andreasas von Stirlandas. Tačiau nepaisant karūnavimo, Livonijos ordinas 1252 m. užėmė Klaipėdą. Norėdamas užsitikrinti taiką, Mindaugas 1253 m. atidavė ordinui dalį Sūduvos ir Dainavos žemių bei kitas teritorijas.
Vėlesni dokumentai, kuriais jis dovanojo Livonijos ordinui žemes, kelia abejonių ir laikomi kai kurių istorikų klastotėmis. 13 a. 6 dešimtmetyje Mindaugas išplėtė savo valdžią Polocko ir Pinsko kunigaikštystėse. Karas su Haliču ir Voluine baigėsi 1254 m. (arba 1255 m.) taikos ir sąjungos sutartimi. 1258-1259 m. žiemą Mindaugo kariuomenė atrėmė mongolų-totorių žygį į Lietuvą.
Atsimetimas nuo krikščionybės ir kovos su ordinu
Po žemaičių laimėtų Skuodo ir Durbės mūšių (1259-1260 m.), Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu (oficialiai 1261 m.). Tai buvo Žemaičių žemių konfederacijos vadovo kunigaikščio Almino plano suvienyti baltus kovai su ordinu dalis. 1261 m. Mindaugas prieš Livonijos ordiną sudarė sąjungą ir su Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru Neviškiu.
1261 m. pabaigoje Mindaugo ir jo seserėno Treniotos vadovaujama Lietuvos kariuomenė puolė Cėsis, bet neužėmė. Livonijoje nepavyko sukelti visuotinio sukilimo. Mindaugas nusivylė Almino ir Treniotos programa. 1262 m. Treniota dar žygiavo į Vokiečių ordino valdas.
Tragiška pabaiga ir jos padariniai
Mindaugas ir Morta nepritarė vyriausiojo sūnaus Vaišelgos stačiatikiškam krikštui ir vienuolystei. 1262 m. mirus Mortai, Mindaugas vedė jos seserį, Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną. Keršydamas Daumantas sudarė sąmokslą su Treniota. 1263 m. rudenį Mindaugą ir jo sūnus Ruklį bei Rupeikį sąmokslininkai nužudė.
Mindaugo nužudymas ir vėlesnė kova dėl valdžios stabdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galios didėjimą, apsunkino priešinimąsi Vokiečių ordino agresijai ir sumenkino Lietuvos tarptautinį prestižą. Netikėta šio valdovo ir jo įpėdinių mirtis tapo vienu pirmųjų žinomų sąmokslų Lietuvoje.
Karališkoji giminė Būkintlaukio kaime
Istorija apie karališką giminę Būkintlaukio kaime, Jurbarko rajone, atskleidžia netikėtus ryšius su praeitimi. Nors ir ne tiesiogiai susijusi su karaliumi Mindaugu, pasakojimas apie Bronislovą Karalių, jo išsilavinimą carinėje Rusijoje, pažintis su Levu Tolstojumi ir kunigaikščiais Voroncovais, bei jo paėmimą įkaitu ir sužeidimą po revoliucinių įvykių, atspindi sudėtingą to meto realybę.
Bronislovas Karalius, grįžęs į Lietuvą, vedė Marijoną Turčinskaitę ir apsigyveno Būkintlaukio kaime. Šeima buvo pasiturinti, turėjo modernios technikos, tokią kaip radijo aparatas, kuriuo kaimo gyventojai rinkdavosi klausytis sekmadieniais. Bronislovas Karalius dirbo geležinkelininku, užėmė aukštas pareigas. Tačiau 1940 m. sovietų okupacija pakeitė šeimos gyvenimą. Nepaisant sunkumų ir tremties grėsmės, šeima išlaikė savo vienybę.
Vaikai - Eugenija, Algirda, Regina ir Eugenijus - užaugo, įgijo išsilavinimą ir siejo savo gyvenimus su skirtingomis profesijomis. Eugenijus Karalius tapo talentingu inžinieriumi, buriuotoju ir sporto teisėju. Jo dukra Rasa Karaliūtė Čižinauskienė, padėjo užbaigti šios šeimos istorijos aprašymą, pasidalindama šeimos nuotraukomis ir informacija.
Ši istorija, nors ir nutolusi nuo karaliaus Mindaugo laikų, atspindi lietuvių tautos atsparumą, siekį išsaugoti savo tapatybę ir šeimos vertybes per visus istorijos išbandymus.
