Nors „Vaikis ant ratų 2“ (angl. „Baby Driver 2“) „Sony Pictures“ nebuvo oficialiai patvirtintas, tačiau režisierius bei potencialaus būsimo tęsinio kūrėjas nekantrauja pradėti darbus. Edgaras Wrightas yra žmonių mėgiamas režisierius, kuris per paskutinį dešimtmetį žiūrovams pateikė ne vieną pamėgtą hitą. Savo vardą jis pradėjo garsinti su su britiška komedija „Spaced“, kurioje pirmą kartą jėgas sujungė komikai Nickas Frostas ir Simonas Peggas. Trio savo bendradarbiavimą tęsė ir sukūrė filmų trilogiją, kuri susidėjo iš „Zombių karaliaus“ (angl. „Shaun of the Dead“), „Kieto faro“ (angl. „Hot Fuzz“) ir „Pasaulio pabaiga“ (angl. „The World‘s End“). E. Wrightas taip pat režisavo daugeliui tikrai gerai žinomą filmą „Skotas Pilgrimas prieš pasaulį“ (angl. „Scott Pilgrim Vs. the World“), kuris savo gyvavimą tęsė ir kitose internetu transliuojamų filmų platformose bei tapo kultiniu. Bet didžiausio triumfas ir pasisekimas režisierių pasiekė sulaukė išėjus filmui „Vaikis ant ratų“ (angl. „Baby Driver“). „Vaikis ant ratų 2“ dar labiau išplės pirmojo filmo istoriją keliais naujais veikėjais ir taip pat yra žadama tokia pati veiksmo bei geros muzikos dozė. Pirmosios dalis scenarijų Edgaras Wrightas rašė kartu su Krysty Wilson-Cairns, kuri yra geriau žinoma dėl savo televizijos serijų, pavadinimu „Pigios siaubo istorijos“ (angl. „Penny Deadful“). Nors naująjį projektą planuojama pradėti filmuoti vasarą, oficiali išleidimo data dar nėra žinoma.
Filmas pasakoja apie labai jau savotišką jaunuolį Vaikį, turintį nepaprastai gerus gabumus už vairo. Retai iš rankų muzikos grotuvą paleidžiantis jaunuolis geba nepriekaištingai išsisukti iš visų situacijų, kai reikia sukti nusikaltėlių (ir savo) uodegas nuo kalėjimo. Netikėtai Vaikio gyvenime atsiranda tokia pat muziką mylinti mergina, kuri suteikia jam priežastį trauktis iš nusikalstamo pasaulio ir gyventi paprastą gyvenimą. Vaikis - iš pirmo žvilgsnio paprastas vaikinas, kuris iš savo rankų nepaleidžia muzikos grotuvo mėgaudamasis išskirtinėmis dainomis. Tačiau tai ne tik jo hobis, bet ir labai svarbus darbo įrankis, leidžiantis jam užsimiršti vykdant pavojingiausias užduotis įvairaus plauko nusikaltėliams. Bet... Vieną dieną jis sutinka tą, dėl kurios jo širdis pradeda plakti vis stipriau. O meilė, kaip žinia, sugeba daryti stebuklus ir kardinaliai pakeisti žmogaus gyvenimą. Tik, deja, ne visada tas gyvenimas pasisuka taip, kaip norisi. Vaikiui tenka rinktis - mylima moteris ir nusikalstamas gyvenimas ar visiška laisvė vienatėje...
Britų režisierius Edgaras Wrightas yra tikrai žinomas vardas kino pasaulyje. Jo darbai yra tikrai išskirtiniai ir atkreipė dėmesį. Labai savitą stilių turintis režisierius dažniausiai pasikliauja savo gebėjimais rašyti scenarijų ir labai retai pralošia. Tai ir patvirtina „Vaikis ant ratų“.
Pirmiausia, tai pati istorija. Taip, ji… matyta. Ne vieną ir tikrai ne dvidešimt kartų. Tačiau jose besipinantys herojai yra visai kitokie. Yra šaltų, ramių, yra visiškai nurautų, gal kažkiek nevėkšlų ir dar daugiau įvairiausio plauko nusikaltėlių. Bet geriausia viso to dalis, kad visi jie yra skirtingi. Pora herojų iš neutralių galiausiai perlipa vieną ar kitą barikadų pusę, o tai sukuria šiokią tokią intrigą. Niekada nežinai, kas, ką ir kaip padarys. Vos keli veikėjai yra absoliučiai aiškūs. Reiktų atkreipti dėmesį ir į tai, jog šis filmas yra ganėtinai protingas. O jei tiksliau - jame labai svarbūs veikėjų pokalbiai. Svarbūs ta prasme, kad leidžia dar labiau juos pažinti ir suprasti vėlesnius jų poelgius. Kiekvienas jų kuria save nuo filmo pradžios ir nėra kažkoks tai atskirtas. Taigi, sukuriamos savotiškos gijos su žiūrovais, leidžiančios pasirinkti ką palaikyti filmo metu. Trumpa trukmė ir daugybė dialogų neprailgsta, mat veiksmo čia taip pat apstu. Jis prasideda nuo pirmos minutės ir yra papildomas be galo geru, beveik nenutylančiu garso takeliu. Galbūt todėl, kad garsas sklinda iš Vaikio ausinių, o jos, prijungtos prie begalės iPod‘ų, visuomet leidžia garsą. Muzika yra pati įvairiausia ir tai dalinai primena smagų „Galaktikos sergėtojų“ garso takelį, kuris vertė judinti kojas ir krutėti kėdėje nuo pradžios iki pabaigos. Prie viso šito prisideda ir smagus humoras, vis praskaidrinantys kiek įtemptą filmo siužetą. Jis leidžia atsikvėpti po ilgų veikėjus plėtojančių pokalbių ir įtemptų gaudynių ar susišaudymo scenų.
Filmas nėra skirtas „Greitų ir įsiutusių“ ar „Transporterio“ gerbėjams. Visgi naujoje Edgaro Wrighto juostoje nėra bukai atrodančio, nors ir labai puikiai sukalto veiksmo, banalių ir neskaniai skambančių dialogų, kurie sklinda iš plikų, anabolikų prisivartojusių ir ne itin intelektualių vyrų lūpų, bei nerasime seksualiais rūbais pasipuošusių ir vos vos savo intymias vietas prisidengusių merginų. O ką jau kalbėti apie netikroviškai pateiktas ir superherojų filmams prilygstančias pagrindinių veikėjų kovas. Todėl jeigu tikitės šių elementų šiame filme, geriau jį apeikite ir negadinkite nervų sau ir aplinkiniams, kurie galbūt norės tyloje pasimėgauti šiuo tobulai atrodančiu projektu.
Antra - filmas papuoštas itin geromis užuominomis, susijusiomis su muzikos ir kino pasauliu, politinėmis realijomis ir amerikiečių subkultūromis, todėl rekomenduojama pro ausis nepraleisti nei vieno pokalbio. Čia lygiai ta pati situacija, kaip kokiame Quentino Tarantino filme. Dialogai tampa svarbiausiu akcentu, norint suvokti viską, kas dedasi aplinkui ir tuo pačiu sau atskleisti kiekvieną juostoje rodomą personažą taip, kaip jį pateikti sumanė pats režisierius. Užtenka kelių sekundžių neatidumo ir viskas. Herojus gali prarasti žavesį.
Kalbant apie filmo personažus, kurių čia tikrai netrūksta, galiu pasakyti viena - kol kas šiais metais nemačiau labiau išdirbtų filmo herojų, kokius mums pristatė savo juostoje „Korneto“ trilogijos kūrėjas. Kiekvienas iš jų tryško energija, kiekvienas iš jų turėjo nuosavą tikslą, kuris, žinoma, buvo pateisinamas, bet kas labiausia sužavėjo - kiekvienas herojus atsiskleidė kaip asmenybė. Pagrindinis veikėjas Vaikis, kurio tikrą vardą sužinome tik pačiame filmo gale, sugeba sužavėti nuo pat pirmų filmo minučių. Jis atsiskleidžia iš lėto, todėl peržiūros metu galima visapusiškai susipažinti su kiekviena jo gyvenimo detale, jog baigiantis filmui tampa aiškūs ne vien tik jo poelgių motyvai, bet ir gyvenimo siekiai. Tai daugiasluoksnis herojus, dėl kurio veiksmų žiūrovui leidžiama suvokti gėrio ir blogio sąvokas iš visiškai naujų perspektyvų. Toks originalus ir šviežias žvilgsnis į tai tampa dar viena neatsiejama šios juostos dekoracija. Vaikio meilės objektas bei žmogus, kuris jo gyvenimą paverčia prasmingesniu, paprasta ir nuoširdi padavėja Debora, taip pat sugeba sudominti. Ir nors šis personažas gauna ne pernelyg daug ekraninio laiko, bet jo užtenka, kad Vaikis sugebėtų pajusti visiškai kitokią jausmų gamą ir tuo pačiu įgautų naują gyvenimo tikslą. Dėl jos visa siužetinė linija apsiverčia aukštyn kojomis įpusėjus peržiūrai. Maloniausia, jog Deboros personažas skleidė naiviai atrodantį pozityvą, kuris irgi prisidėjo prie bendros šios juostos atmosferos. Antagonistų filme yra ir jų net keli. Kiekvienas iš jų sukurtas preciziškai, turintis šarmo, spinduliuojantis charizma, bet svarbiausia - visi jie labai gerai įsimena. Kalbu, žinoma, apie operacijų vadą Doką, pakvaišusių įsimylėjėlių porelę Badį su Meilute ir kvanktelėjusį Betsą. Kaip jau minėjau anksčiau, šio filmo personažai turėjo savus tikslus, jų motyvai buvo pagrįsti ir beveik kiekvienu atveju jų veiksmus buvo galima pateisinti. Bendrai kiekvienas iš jų tiesiog idealiai įsipaišė į pasakojimą, priduodant jam reikiamo cinkelio, atskleidžiančio kriminalinio pasaulio užkulisius.
Veiksmo plane viskas stabilu, nes filmą puošia itin smagios gaudynės miesto gatvėse, puikūs susišaudymai, kurie, žinoma, neprilygsta „Džono Viko 2“ kulkų baletui, bet sugeba įtraukti, daug estetiškai pateiktų smurto scenų ir geras pagrindinio veikėjo Vaikio parkuras. Viso to užtenka, kad atsirastų reikiama įtampos dozė ir peržiūra pavirstų į puikų reginį kino salėje. Pasibaigus filmui dar ilgai nesinorės jo pamiršti. Tai visai lengvo turinio, bet genialiai pateiktas veiksmo trileris, kuris, be abejonės, ateityje taps modernaus kino klasika.
Jeigu man reikėtų įvardyti geriausią šiais metais matytą operatoriaus darbą, tai be jokių kalbų juo taptu Billo Pope‘o virtuoziškai nufilmuotas „Vaikis ant ratų“. Viskas todėl, jog operatorius pasirinko ilgo filmavimo būdą, kuris leidžia mėgautis kiekviena šio filmo akimirka. Vien ko vertas šios juostos įvadas su pagrindinio herojaus pasivaikščiojimu. Toks manevras man labai priminė 1990 metų Martino Scorseses šedevro „Geri vyrukai“ pradžią, kuri irgi buvo nufilmuota identišku būdu. Taip pat operatorius daug dėmesio skyrė detalėms ir smulkmenoms, kurios filmui įsivažiuojant įgavo nemažai prasmės. O kaip gerai pateiktas veiksmas iš įvairiausių įmanomų kampų. Ir stilingai, ir be galo efektingai.
Garso takelis taip pat sukelia euforiją dėl savo įvairovės. Fone galime girdėti tiek labai žymius kūrinius, tiek ir visiškai negirdėtus. Kiekviena daina įkomponuota itin gerai, jog scena, kurioje ji skamba, įgauna reikiamų atspalvių ir tuo pačiu, lyg būtų chameleonas, reikiamu momentu keičia siužetinės linijos atmosferą. Iš labiausiai galvoje įstrigusių dainų po filmo peržiūros paminėčiau Bogos kūrinį „Nowhere to Run“, Carlos Thomas hitą „B-A-B-Y“, legendinės grupės Queen dainą „Brighton Rock“ ir, žinoma, tūkstančius kartų girdėtą Barry‘io White‘o gabalą „Never Gonna Give You Up“. Tačiau visos kitos dainos taip pat sudarė puikų muzikinį pamatą šiai nutrūktgalviškai istorijai. Akivaizdu, kad režisierius norėjo šios juostos metu supažindinti žiūrovus dar ir su savo mėgstama muzika. Lygiai taip pat, kaip tą daro Quentinas Tarantino kiekviename savo filme. Garso montažas, kuris buvo sustiprinamas veiksmo scenose ir skambant filmo dainoms, irgi aukštumoje.
Vaizdo montažas - antras techninės juostos pusės dalyvis, kuris kitais metais turi gauti bent jau „Oskaro“ nominaciją. Kiekviena scena taip idealiai suderinta su kita, jog tiesiog sunku nesižavėti šio filmo istorijos pateikimu. Tai tikra atgaiva akims, kurios pasiilgo originaliai atrodančio veiksmo ir, žinoma, dėka unikalaus montažo meistriškai sudėliotos siužetinės linijos.
Puošia šį filmą ne vien puikūs Edgaro Wrighto režisūriniai sprendimai, kokybiška techninė pusė ir labai gerai parašytas scenarijus, bet dar ir aktoriai, kurie sugebėjo kuo puikiausiai įkūnyti savo personažus. Aktorius Anselis Elgortas, kuris labiausiai asocijuojasi su romantine drama „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, šiame filme atliko kol kas geriausią savo karjeroje rolę. Jis gyveno šiuo vaidmeniu, kas matėsi kiekviename filmo kadre. Jis ne tik emocionaliai sugebėjo ekrane pateikti savo herojų, bet ir kartu suteikti jam labai daug žmogiškų savybių, kuriomis sunku nesižavėti. Dviejų „Oskarų“ laureatas Kevinas Spacey‘is irgi neleidžia nuobodžiauti. Jis atliko gana smagų ir kategorišką personažą Doką, kuris po savo akmeniniu veidu slepia jautrią savo pusę. Todėl šis antagonistas ir yra patraukliausias iš visų kitų blogiečių, kurie čia pasirodė. „Reklamos vilkų“ žvaigždė Jonas Hammas, „Oskarą“ už biografinę dramą „Rėjus“ iškovojęs Jamie Foxxas, brutalius vaidmenis vis dažniau pasirenkantis Jonas Bernthalas ir seksualumu spinduliuojanti kylanti Holivudo aktorė Eiza Gonzalez pasirodė puikiai. Visgi charizmos jiems netrūksta, o tai ir leidžia jų vaidinamiems personažams pasiekti reikiamą kietumo lygį ir tuo pačiu neužgožti pagrindinio herojaus. Lily James, atlikusi padavėjos Doboros vaidmenį, dėka savo natūralumo ir paprastos, bet itin žavios vaidybos, leido pajusti kino ekrane chemiją tarp jos personažo ir Vaikio. Ir būtent ja bei jos pasirinkimais, stebint siužetinę liniją, patikėjau labiausiai.
„Vaikis ant ratų“ - kol kas originaliausias ir muzikaliausias šių metų filmas, leidžiantis nuo pirmų minučių iki pat galo mėgautis nepriekaištingai atrodančia technine puse, gerai parašytu scenarijumi, preciziška Edgaro Wrighto režisūra, įtikinama pagrindinių aktorių vaidyba ir tikrovišku veiksmu, neturinčiu nieko bendro su fantastiniu „Greitų ir įsiutusių“ pasauliu. Tai filmas, kurį norėsis pasižiūrėti dar ne vieną kartą ir kuris pretenduoja ateityje tapti vienu iš modernios kino klasikos atstovų.
Vaikis ant ratų“ yra be galo smagus, inteligentiškas veiksmo filmas su mašinomis ir susišaudymais. Retas filmas geba taip gerai apjungti viską, ką galima išvysti, sukurti vieną ištisą, nenuilstančią ir daug gerų emocijų sukuriančią visumą. Šiam filmui tikrai negaila visų jam skiriamų liaupsių ir tai bene vienas rimčiausių konkurentų į geriausią vasaros filmą.
