Daugelis tėvų susiduria su situacija, kai jų vaikas tampa „nevalgiuku“. Šią problemą aptaria gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė-Ingelevičienė, pateikdama įžvalgas apie vaikų mitybos ypatumus ir galimus sprendimus.
Vaikų nevalgumo priežastys
Dažniausiai tėvų susirūpinimas dėl vaiko apetito padidėja antraisiais jo gyvenimo metais. Kodėl taip nutinka? Kūdikis, maitinamas krūtimi ar mišinukais, paprastai neturi apetito problemų, nes jo augimo tempai yra labai spartūs, nors ir poreikiai maisto medžiagoms nedideli. Tačiau sulaukęs dvejų metų ir vyresnis vaikas sparčiai auga, jam reikia įvairių maistinių medžiagų, bet kartu jis tampa savarankiškesnis, pradeda aktyviau domėtis aplinka, formuojasi jo požiūris į pasaulį, įskaitant maistą, jo spalvą, kvapą ir skonį. Tai lemia atsirandantį „įdomu-neįdomu“, „skanu-neskanu“ vertinimą. Ankščiau gerai valgęs vaikas dabar gali atsisakyti maisto dėl menkiausios smulkmenos. Pavyzdžiui, jei bulvės lėkštėje bus nudažytos burokėlių raudonumu, vaikas gali atsisakyti patiekalo.
Antraisiais-ketvirtaisiais, o kartais net penktaisiais gyvenimo metais, vaikų racionas gali tapti itin siauras. Vaikas gali rinktis tik tam tikrus sausainius ar duoną, atsisakydamas kitų maisto produktų. Mamos dažnai dėl to jaudinasi, nes nesupranta, kad tai yra normalus vaiko raidos etapas, kuris praeina jam augant. Todėl svarbu apsišarvuoti kantrybe ir ramiai išlaukti šį laikotarpį.
Yra ir daugiau priežasčių, lemiančių pablogėjusį vaiko apetitą:
- Vaiko, kuris neseniai sirgo arba turi lėtinę ligą, apetitas gali būti prastesnis.
- Kaip ir kiekvienas žmogus, vaikas gali vieną dieną suvalgyti mažiau, o kitą - daugiau. Jo apetitas nėra pastovus ir priklauso nuo daugelio veiksnių: nuovargio, per mažai fizinės veiklos, nesilankymo lauke gryname ore, kuris gerina apetitą.
- Kartais tėvams gali atrodyti, kad vaikas nieko nevalgo, nors jis visą dieną geria sultis ir todėl jaučiasi sotus, nenorėdamas „normalaus“ maisto.
Labai svarbu nesutrikdyti vaiko natūralaus alkio ir sotumo pojūčio. Nors mažakraujystė dėl nevisavertės mitybos yra negerai, tačiau nutukęs vaikas taip pat nėra sveikas, nes nutukimas nereiškia, kad jo mityba yra visavertė ir jam netrūksta būtinųjų maistinių medžiagų.
Tėvų požiūris ir vaiko savireguliacija
Ar „nevalgiukas“ yra didelis rūpestis šeimai, priklauso nuo to, kaip jautriai patys tėvai reaguoja į sumažėjusį vaiko apetitą. Mamos dažnai įsivaizduoja, kad vaikas turi nuolat gerai valgyti, ir jei jis kartą ar du atsisako tam tikro produkto, jį jau vadina nevalgiuku. Iš tiesų, nėra nieko bloga, jei vaikas nenori vieno ar kito produkto - jam gali nepatikti jo skonis, kvapas, spalva, gali nepatikti karštas ar šaltas maistas. Juk ir suaugusieji ne visus maisto produktus mėgsta vienodai.
Ar teisūs tėvai, sakantys, kad vaiko organizmas pats atsirenka, ko jam labiausiai reikia? Iš dalies taip. Pastebėta, kad žmonės, netoleruojantys karvės pieno, dažnai jo nemėgsta, nes po jo pavartojimo atsiranda nemalonių pojūčių. Tačiau jei vaikų organizmai patys atsirinktų, kas jiems geriausia, juos būtų labai paprasta gydyti. Svarbiausias taisyklingos mitybos principas - kad vaiko mityba būtų įvairi ir visavertė. Tačiau kai vaikas atsisako tam tikrų produktų, užtikrinti įvairią mitybą tampa sudėtinga.
Gydytojai pabrėžia, kad svarbiausias kalcio šaltinis yra pienas, tačiau kalcio yra ir kopūstuose, vaisiuose, riešutuose. Būtent maisto produktų įvairovė užtikrina, kad vaikas gauna visas reikiamas maistines medžiagas. Organizmas taip pat turi savybę prisitaikyti: jei pritrūksta geležies, organizmas pradeda ją labiau įsisavinti.
Kada verta sunerimti?
Svarbiausias rodiklis, parodantis, kad vaiko organizmui netrūksta maisto medžiagų, yra jo tinkamas vystymasis - proporcingas svorio ir ūgio augimas. Tai galima patikrinti pasitelkus ūgio ir svorio lenteles. Jei vaiko rodikliai atitinka amžiaus normas, nerimauti nėra pagrindo.
Jei vaiko ūgis ir svoris neatitinka normų, tai reiškia, kad su maistu jis negauna visų reikiamų maisto medžiagų. Tokiu atveju gali tekti pasitelkti maisto papildus, pvz., geležies preparatus, jei išsivystė mažakraujystė. Tačiau maisto papildų neturėtų skirti mama pati - geriausia, kad tai nuspręstų vaiko gydytojas. Gydytojas reguliariai stebi vaiko augimą, atlieka tyrimus ir gali patarti, kaip paįvairinti vaiko mitybą.
Kaip paskatinti vaiką valgyti?
Niekada negalima versti vaiko valgyti, tačiau svarbu užtikrinti, kad vaikas nebūtų alkanas visą dieną. Dažnai vaikai nevalgymu siekia atkreipti tėvų dėmesį, nes jie paprastai daugiau dėmesio skiria neigiamiems vaiko poelgiams nei geriems. Svarbu pabrėžti gerus dalykus: „Šaunuolis, šiandien suvalgei visą lėkštę“, o ne „Tu ir vėl nieko nevalgei“.
Rekomenduojama paros maisto norma 2-3 metų vaikui yra apie 200-300 ml vienai porcijai, vėliau kasmet pridedama po 50 ml. Vaikas turėtų valgyti 5-6 kartus per dieną, geriausia tomis pačiomis valandomis. Pusryčiai, pietūs ir vakarienė turėtų būti gausiausi ir šilti. Tarp pagrindinių valgymų turėtų būti apie 6 valandų pertrauka. Priešpiečiams ir pavakariams galima duoti mažesnę porciją lengvo maisto: jogurto, sūrelio, vaisių, duoniukų, varškės. To paties patiekalo geriausia pasiūlyti po 6-10 dienų.
Sveikos mitybos ekspertė Vaida Kurpienė pataria vengti drastiškų priemonių keičiant vaikų mitybą. Sultis galima pakeisti vandeniu, palaipsniui jas skiedžiant. Tinkamus mitybos įpročius vaikams įdiegia tėvai, todėl svarbus tinkamas pavyzdys. Tėvams patariama vengti vaikų versti kažką daryti, o skatinti juos paragauti vienokio ar kitokio maisto. Daržoves galima patiekti patraukliai, išradingai, pasitelkiant mažas gudrybes.
Dažniausios nevalgumo priežastys ir sprendimai
1. Per daug užkandžiavimo: Jei vaiko svoris atitinka ūgį, jis puikiai auga. Dažnai paaiškėja, kad vaikas tiesiog valgo ne tai, ką reikėtų, ir nuolat užkandžiauja. Dėl to jis neišalksta. Tėvams siūloma keisti įpročius, o jei vaikas nutukęs - parenkama speciali dieta.
2. Baimė ragauti naujo maisto (maisto neofobija): Nemažai vaikų yra išrankūs maistui. Jie nėra linkę bandyti naujų produktų, jiems gali atrodyti, kad maisto spalva ar kvapas yra ne tokie, kokie turėtų būti.
3. Paveldėtas liesumas: Jei vaiko svoris žymiai atsilieka nuo normos, kartais pasitaiko, kad vienas iš tėvų vaikystėje turėjo tokių pačių problemų.
4. Neigiamos emocijos: Dalis nevalgymo priežasčių yra psichologinės. Vaikas gali nevalgydamas protestuoti dėl neigiamų emocijų namuose. Svarbus ir mitybos kultūros vaidmuo - gražiai ir skaniai paruoštas maistas, įdomiai paserviruotas stalas gali paskatinti daugiau valgyti.
5. Darželis: Būna, kad išrankūs vaikai darželyje pradeda valgyti įvairesnį maistą, nes pamato, kaip elgiasi kiti vaikai, ir seka jų pavyzdžiu. Jei vaikas darželyje atsisako valgyti, gydytojas pataria tėvams įdėti jam į darželį namų maisto.
6. Nutukimas: Dabar pasaulis labiau susirūpinęs svorio pertekliumi, kuris lemia daugelį ligų. Tai skatina ir vaikų auklėjimas, kai jiems nuolat sakoma: „svarbiausia - pavalgyti“. Vaikui gali susidaryti įspūdis, kad pavalgymas yra gyvenimo tikslas.
doc. Vaidotas Urbonas, „Mažųjų ekspertų mokyklos" ambasadorius, pataria tėvams nesijaudinti, jei vaikas prasčiau valgo, nes dažniausiai tokie vaikai puikiai auga ir yra sveiki. Tėvams svarbu nepamiršti, kad vaikas neturi būti alkanas visą dieną, tačiau ir versti jo valgyti nereikėtų.
Specialistai pataria nesijaudinti, jei vaikas vieną ar kelias dienas atsisako mėgstamo maisto. Svarbu kartu ruošti patiekalus, rodyti pavyzdį, paversti valgymo laiką laimingu laiku, skiriant dėmesį bendravimui. Patiekalą patiekti mažomis porcijomis, skiriamu laiku valgymui. Jei vaikas nevalgė, nunešti patiekalą ir nesiūlyti alternatyvų. Niekada nebausti vaiko už atsisakymą išbandyti naujus maisto produktus. Nuolat siūlyti naujus produktus, nes vaikui gali prireikti 10-15 bandymų. Leisti vaikui liesti, laižyti ir žaisti su maistu. Pagirti už suvalgytą šaukštą ar kelis. Jei vaikas šiandien valgė mažiau, tikėtina, rytoj valgys daugiau.
Tėvams svarbu suprasti, kad vaikas geriausiai žino, kiek maisto jam reikia. Jei vaikas guvus ir atrodo sveikas, nėra pagrindo nerimauti ir maldauti jį suvalgyti dar nors vieną šaukštelį. Vaikas nevers savęs badauti ir kai tik praalks, būtinai praneš.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vaikas turi mokytis valgyti pats, tyrinėti maisto skonį, kvapą, konsistenciją. Tėvai neturėtų aktyviai maitinti vaiko, nes tai gali sutrikdyti jo savireguliacijos įgūdžius.
Svarbu leisti vaikui dalyvauti maisto gaminimo procese, matyti gaminimo pradžią, etapus, rezultatą. Tėvai turėtų suprasti, kad neleidžiant vaikui prisidėti prie maisto gaminimo, jie nepatenkina natūralių ir reikalingų jo poreikių. Vaikui reikia matyti priežastis ir pasekmes, mokytis planuoti, dalyvauti namų ūkyje.
Tėvams, ypač tėčiams, reikėtų vengti garsiai girdint vaikams (ypač dukroms) reikšti pastabas dėl aplinkinių kūno formų. Vaikas nuolat mato ir girdi prieštaringą požiūrį į maistą, valgymą, kūno formas.
Tėvai turėtų pradėti patys valgyti kartu su vaiku, sudėti patiekalus ant stalo, leisti vaikui pasirinkti, įsidėti pačiam, skirti daugiau dėmesio savo, o ne vaiko valgymui. Jei vaikas rodo, kad yra sotus, leisti jam pakilti nuo stalo. Tarp maitinimų jokiu būdu negalima duoti vaikui užkandžiauti. Gerti jis turėtų gauti visuomet, bet tik vandens.
Vaikas pripras valgyti nustatytu laiku, o negaudamas užkandžių, saldžių sulčių ir pan., išmoks pažinti alkio jausmą, sėsdamas už stalo norės valgyti, išmoks pažinti, kada jau pasisotino.
Jei vaikas valgydamas prie stalo mažai suvalgo, tėvai neturėtų jam duoti įvairių užkandžių, sočių sulčių, jogurto, nes tokiu atveju vaikas nuolat užkandžiaudamas pasisotina ir iki kito valgymo laiko dar nebūna išalkęs.
Auginant vaikus pasitaiko įvairių etapų, vienas iš jų - „nevalgau“. Tokiu atveju neretai tėveliai pradeda nerimauti. Universalaus atsakymo nėra - kiekvienas vaikas unikalus ir norint jį įkalbėti gali prireikti unikalaus būdo. Gali padėti vaikiški indai, neįprastos formos ar legendomis apipintas patiekalas.
Vaikai, augdami, pradeda tyrinėti tėvų kantrybės ribas, taip pat ir su maistu - kas bus, jei nevalgysiu? Taip pat pasitaiko, kad vaikas tiesiog nemėgsta vieno ar kito patiekalo ar jo ingredientų. Galbūt vaikas tiesiog nėra išalkęs, nes vaiko skrandis yra kur kas mažesnis nei suaugusiojo.
Vaikui gali būti nedrąsu ragauti naujų, jam neįprastų patiekalų. Tam, kad paskatintumėte vaiką ragauti, galite pasiūlyti gaminti kartu, papasakoti apie ingredientus, parodyti pavyzdį - valgyti tą patį ką ir vaikas.
Naudokite jiems skirtus indus, žaismingai patiekite maistą, pasakokite istorijas. Gaminkite kartu, paversdami tai žaidimu.
Jei vaikas suvalgė viską, ko jam reikia dienos metu, galimai jam tiesiog pakako to maisto, kurį jis gavo pusryčiams, pietums ir užkandžiams. Vakarienės patiekale gali būti sudėtingesnis maistas, pvz., mėsa. Vaikai nelabai mėgsta daržoves, tačiau spaudimas niekada nėra gera išeitis. Leiskite vaikams pasirinkti, tačiau svarbu užtikrinti, kad maistas būtų patiekiamas kas 3-3,5 valandos, ir kad vakarienė taptų smagiu šeimos pasisėdėjimu.
