Gimimo vieta yra ne tik geografinė koordinatė, bet ir neatskiriama tapatybės dalis, turinti gilią įtaką žmogaus pasaulėžiūrai, vertybėms ir net likimui. Šis pasakojimas - tai kelionė į praeitį, į gimtojo krašto užuomazgas, kurios formavo pasakotojo asmenybę ir jo šeimos istoriją.
Vaikystės prisiminimai ir gimtinė
Mano gimimo vieta yra Ukmergės apskrityje, Vidiškių parapijoje, kaime, esančiame aštuoni kilometrai nuo Ukmergės link Utenos. Anksčiau bažnyčia buvo medinė, net grindų nebuvo. Anupras Koska, pasitaręs su žmona, nutarė pastatyti naują mūrinę neoklasicistinio stiliaus Švč. Trejybės bažnyčią. Aš buvau pakrikštytas šioje parapijoje. Mano tėvai buvo religingi, geri žmonės, daug ir sunkiai dirbo, kaip ir mano seneliai. Senelis Pranas Svarinskas (tėvo tėvas) buvo maršalka. Bažnyčioje buvo stalelis, ant jo pastatytas kryžius. Sekmadienį prie šio stalelio per Sumą susėsdavo maršalkos ir čia melsdavosi. Parapija turėjo keletą maršalkų. Maršalka dirbo vietoje, prie Mūšios upės. Jame buvo apie 28 šeimos. Hektarų žemės likdavo po pusę ar trečdalį valako šeimai. Buvo vienas valakininkas. Bet kaimas augo. Mano tėvų namai Kadrėnuose buvo įprasti ūkininko namai, padalinti į dvi dalis - gryčią ir stanciją. Medinės grindys, ir ši patalpa buvo skirta tik svečiams, jie čia valgydavo. Kiekvienas namo galas turėjo po du kambarius, kuriuose mes miegodavome. Kambariuose asla buvo plūkta, ne medinės grindys. Buvo krosnys kūrenti malkomis. Iki Kalėdų stancijos nekūrendavo. Kadrėnuose mūsų namuose dar senelis Pranas gyveno. Su visais - šeši žmonės. Prisimenu senelį Praną (jis mirė 1944 metais, sulaukęs per 80 metų). Jis turėjo atskirą kambarį ir jame - vieną knygoms skirtą spintą. Turėjo savo biblioteką. Knygų čia buvo nemažai. Daugiausia - lenkų pasaulietinė, istorinė literatūra. Turėjo ir religinių knygų. Gauni knygų. Paaugęs ir aš skaičiau tos bibliotekos knygas. Skaityti nemėgau. Nors buvau pramokęs lenkų kalbos, bet jos neišmokau. Kai pradėjau lankyti mokyklą, lenkų kalbą užmiršau. Senelis Pranas mokėjo tris kalbas - lietuvių, lenkų ir rusų. Jis bendraudavo su kitais. Tris kalbas mokėjo ir mano tėvas. Jis buvo kaimo šviesuolis. Buvo pagrindinis žmogus, rengiant kaimo susibūrimus - šokius. Jį labai gerbė. Turėjo gražų balsą, dvaruose per mišias giedodavo. Kai lenkų dvarininkai mirdavo, kviesdavo jį į dvarą giedoti. Kartais giedodavo ir lenkiškai. Jis daug žinojo apie dvasinius dalykus. Per visą savo gyvenimą išlaikė kaimo šviesuolio stilių. Jis buvo aukštas, nesulinkęs. Plaukai kirpti ežiuku - pagal ponų pavyzdį. Kartais nueidavo pas dukterį Stefaniją Petronienę pagyventi - 9-10 kilometrų nuo namų. Pabūdavo ir vėl grįždavo pas mus. Tai buvo mano gimtoji sodyba kaime, kurioje aš augau, į kurią buvo nutekėjusi mano šeima.
Mano tėvas Vaclovas Svarinskas gimė 1893 metais. Motina Apolonija Petronytė-Svarinskienė - 1900, jaunesnė. Mano tėvų tėvai buvo baudžiauninkai. Jo (senelio) neatsimenu, o močiutės vardas Elžbieta (Petronienė) - ją prisimenu. Ji mus labai mylėjo. Mano motinos broliai buvo Juozas ir Liucijus Petronis, seserys - Stefanija Petronytė-Petronienė ir Liucija Petronytė-Morkūnienė. Liucijos vyras buvo kariuomenės karininkas - majoras Ignas Morkūnas. Jis buvo nuteistas septyneriems metams ir įkalintas Norilsko lageryje. Kai jis šaukė: „Uždarykite tą gavarilką!“, už tai buvo nuteistas dar dešimčiai metų. Mano mama niekur nedirbo, niekur netarnavo, mokėjo tik lietuviškai. Namuose dirbo visus ūkio darbus. Mama buvo nemokyta. Ji turėjo maldaknygę „Dievo malonių šaltinis“. Tai buvo didelė senovinė maldaknygė. Lietuviška, parašyta senovine kalba. Iš tos maldaknygės ji mokėjo skaityti, daugiau nemokėjo. Ir aš iš tos maldaknygės pradėjau skaityti. Mane močiutė mokė. Labai jau saugojo ją. Tekste, neleisdavo nieko parodyti pirštu. Sekmadieniais visi eidavome į bažnyčią. Dalyvaudavome bažnyčios procesijose. Procesijose nešiodavome kaspinus prie vėliavos, o paaugusi - ir vėliavas. Prisimenu, kad mama anksti ryte atsikeldavo ir pradėdavo darbus. Tėvas, atsikėlęs, atsiklaupęs sukalbėdavo poterius ir tik po to dirbdavo. Kiti sakydavo: „Atsidarė, pasižodžiuoja - juk darbai yra, o dar meldžiasi.“ Tai buvo būdinga. Šeima dirbo ūkio darbus. Tėvas buvo geras ūkininkas. Turėjo kuliamąją mašiną. Eidavo su ja dirbti į kitų ūkius. Už darbą gaudavo aštuonis litus. Vasaros metu tėvai dirbdavo visą dieną. Švintant keldavosi darbams. 12-13 valandą grįždavo poguliui. Po to vėl dirbdavo iki tamsos. Po darbo vakare sustatydavo gubas. Tai buvo svarbu apsisaugoti nuo lietaus. Tėvas buvo labai nagingas. Labai gerai išpūsdavo dalgį. Jis buvo geras pjovėjas. Nebuvo turtingas, bet buvo darbštus.
Tėvas veždavo prekes iš Ukmergės į Panevėžį, Rokiškį, Biržus ir kitur. Veždavo iki tonos prekių arkliais vežimu, žiemą - rogėmis. Kai tėvas važiuodavo, ir man reikėdavo šalia eiti. Kai važiuodavo pakalnėn, kad arkliui būtų lengviau, liepdavo man atsisėsti į vežimą. Vieną mėnesį vežėme prekes, akys labai sušalo, blakstienos apšerkšnijo. Buvo minus 30 laipsnių šaltyje: tą žiemą šalčiai buvo rekordiniai... Buvo vietų, kur galima buvo sustoti, pastatyti arklį, vežimą. Namas buvo padalintas į dvi dalis - viena pusė gyvenamasis namas, o kita - tvartas. Tėvas su mama važiuoja arkliu. Tai buvo tuo metu, kai buvo žydai. Kadangi nebuvo vagių, prekės, kurios kainuodavo net iki dešimties tūkstančių litų, nebuvo pavogtos. Bet vis tiek tėvukas nemiegodavo, prekes saugodavo. Neturėjo nieko apsaugai, tik botagą. Taip ir keliaudavome. Tėvas buvo religingas, prašydavo tik laišką, kuriame būtų nurodyta, kam veža. Užstato neprašydavo, buvo pasitikėjimas. Taip važiuodavome. Paprastai važiuodavome dvi tris paras. Tėvas buvo mėgėjas žvejoti. Mėgo žvejoti. Aš žuvies nemėgau, sakydavau, kad man to nereikia.
Mano šeimoje augau aš, gimęs 1930 metais, ir sesuo Janina, jauniausia, gimusi 1934 metais. Gali būti, kad tai klaida - brolis ir sesuo abu jau seniai mirę, o aš, seniausias, likau gyvas. Su broliu ir seserimi nesipykdavome, muštynių nebuvo. Mano brolis Vytautas nesigriebė mokslų. Mokėsi toje pačioje mokykloje; visi galvojo, kad bus ūkininkas. Kai reikėjo eiti į kariuomenę, lietuviai neturėjo jokių dokumentų. Aš Lietuvos laikais paso neturėjau. Broliui gelbėti reikėjo metrikų. Vidiškiuose kunigavo kunigas Petras Šiurys (1925-1941). Aš gerai išmokau parašyti jo parašą. Buvo daug tuščių blankų. Galėjai pasidaryti bet kokius metrikus, apiplyšusius, apdulkėjusius. Tai tokie būdavo padirbti metrikai. Padariau metrikus ir kitiems.
Mama ir tėvas viduryje, sesuo Janina ir brolis Vytautas. Kadrėnai, 1955 m. Brolis Vytautas su savo šeima gyveno tėviškėje, gretimoje sodyboje, atskirai. Svarinskų giminė buvo suskilyusi į keturias šeimas. Tai buvo dėdės Jono Svarinsko sodyba. Jo dukra buvo mano pusseserė. Sesuo Janina buvo jauniausia. Mokėsi gerai, buvo gera mergaitė. Vieną pavasarį ji įkrito į kūdrą: alūžo ledas, ir ji atsidūrė vandeny. Aš pribrisau ir ją ištraukiau. Padariau jai gerą darbą. Mama man siuntė, kiek galėjo, siuntinius į kalėjimą. Seserį Janiną aš mažiau pažinojau. Sunku buvo bendrauti. Kai buvau kalėjime, ji mane rėmė, rašė laiškus. Laiškų daug negavau. Kartą ji atvežė ir numetė turgaus aikštėje prie bažnyčios. Sesuo buvo drąsi. Nuėjo į turgų, prie nužudytų partizanų lavonų. Kai jos paklausė: „Ar čia tavo brolis?“, ji atsakė: „Ne, ne mano.“ Tada atsegė milinę ir žiūri, kad marškiniai ne tie, kiti - ne mano. Grįžusi pasakė, kad ne, ten ne aš. Ji žinojo, kad aš buvau pas partizanus. Ir niekas nepasakė. Visi kaime žinojo. Vilius Bieris. Jį aš mokiau Pirmajai Komunijai. Ir tas žinojo, bet nepasakė. Kai grįžau iš lagerio, sesuo gyveno kaime, dirbo laiškaneše. Tėvas mums, vaikams, buvo griežtas, gaudavome ir diržo. Jis buvo griežtas. Norėjo, kad vaikai būtų geri, jie tokie ir išėjo. Tėvas buvo labai geras. Tarp kitko, tėvas labai gerai šokdavo. Per šventes, kai visi suvažiuodavo. Senelis šokdavo, nors jam aštuoniasdešimt metų buvo. Vaikai, sesuo, aš šokdavome (dabar ji gydytoja, gyvena Rokiškyje).
Tėvas Vaclovas. Kadrėnai, 1955 m. Po vakarienės visi eidavo šokti. Tėvas apžiūrėdavo gyvulius, o po to rinkdavosi kur į vieną vietą. Mano pusbroliai buvo geri muzikantai. Jie grodavo armonika, klarnetu. Tėvas turėjo armoniką. Jis buvo paskutinis to laikotarpio giminės atstovas. Aš pats nemokėjau groti. Sekmadieniais jie sueidavo ir grodavo. Aš mėgdavau pasėdėti, pasiklausyti. Kartu linksmiau. Kaimas kažkokia prasme kultūriškėjo. Taip pat. Iš namų tradicijų gal labiausiai man įsiminė vaišingumas. Ypač mamos. Giminių vaikai, jaunimas ją labai mėgo. Tėvai nebuvo užsidarę. Pavyzdžiui, mūsų giminių buvo keturiose parapijose. Kavarsko parapijoje ir Taujėnuose. Kiekvieną kartą susikviesdavo visus gimines. Mūsų giminės gyveno. Mama su giminėmis ir kaimynais. Mes buvome atlaidūs. Taigi beveik kas mėnesį būdavo viena diena atlaidų. Jei keturias parapijas išeina dvylika atlaidų. Kai būdavo atlaidai, beveik visada eidavome į juos, nors ir šiaip nedirbdavome. Tai beveik kas mėnesį būdavo viena diena atlaidų. Šeštadieniais, pavyzdžiui, Šv. Baltramiejaus atlaidai. Susirinkdavome visi. Dar suspėdavome Sumą į atlaidus.
Tėvai važiuoja su arkliu į Šv. Baltramiejaus atlaidus. Kartais net du arklius kinkydavo. Po atlaidų važiuodavome į svečius. Visi dainuodavo. Trobelės skambėdavo nuo dainų. Po to eidavome į laukus, šnekučiuodavosi. Atsisėdėdavome kokiai valandai. Grįžę į namus vėl eidavome dirbti, ir dirbdavo sunkiai. Žmonės mokėjo dirbti ir ilsėtis. Žmonės ir šventes švęsdavo, ir visus darbus padarydavo. Pirmiausia - į svirną ir į tvartą. Paskui kviečia į gryčią valgyti. Aš guliu, jau šviesu, reikia keltis. „Gulėk gi.“ Pamaldos. Paskutinį kartą, kiek atsimenu, buvo 1945 metais. Tada buvo labai įdomu. Vakare į pamaldas sueidavo partizanai. Kai kurie apaugę barzdomis. Dalyvaudavo jose. Matyt, jautė, kad greitai žus. Visi ir žuvo. Namas turėjo gryčią ir priemenę (prieangis). Buvo pasiklausymo vieta už dvidešimt metrų nuo namų, kad sektų, ar kas neatvažiuoja. Jie perspėdavo, kad rusai atvažiuoja. Kai jie atvažiuodavo (arkliais traukiami vežimai su kareiviais) atvažiuodavo. Mes ramiai palikome namus, o jie ramiai tęsė. Visiems buvo gerai. Vėliau, kai paaugau, kai kurie seni, susirenka gegužinėms pamaldoms. Giedodavo, skaitydavo. Kai buvau mažas, ir aš skaitydavau. Dainuodavo. Apie pirmą nakties išsiskirstydavo. Kaip ir visi kaimo žmonės, jau keldavosi darbams. Namuose daugiausia buvo maldos. Namuose pas mus ant sienos kabojo Vytis. Kai paklausiau: „Kodėl čia kabo tas arklys?“, atsakė: „Argi tau kliudo?..“ Abu mano tėveliai jau pas Viešpatį, palaidoti Vidiškiuose.
Gyvenimo iššūkiai ir šeimos vertybės
Tėvui teko patirti daug iššūkių. Jo sveikata suprastėjo, labai skauda padai. Tada medicina dar negalėjo padėti. Kojos sulipo ir nebemaitino. Tada jam nupjovė vieną koją. Buvo labai liūdna. Iš ligoninės jis namuose darydavo grėbliams dantis. Turėjo medienos, ir jis darydavo tuos dantis visam kaimui dovanai. Jis važinėjo namie padarytuose rateliuose. Jo sveikata negerėjo. Vieną kartą jis norėjo nupjauti ratus, užsikabino ratai ir nuvirto. Kažkas jį ištraukė. Vėliau jam nupjovė ir antrą koją (irgi aukščiau kelių). Algimantas Marcinkevičius Vilniuje. Jo nebuvo, nes jis turėjo gražų humorą. Po to dar kelis metus tėvelis pasikankino. Mirė, į karstą vietoj kojų padėjome gėlių. Mama likusi gyveno viena. Aš jau kunigavau. Gyvenau Kulautuvoje. Mama sakydavo: „Ar aš vargšė? Nueisiu į krautuvę duonos nusipirkti.“ Laimė, 1977 metais mano sesuo pakvietė mamą pas save Kalėdoms. Sausio 22 dieną - mama mirė. Gyveno gana ilgai. Mama savo sodyboje. Prisimenu, kad pradėjau savo karjerą gal septynerių metų ganydamas žąsis. Ganyti eidavome anksti: saulė teka, mes jau einame. Buvo lapė. Tėvai netikėdavo, bet eidavo pažiūrėti. Grįždavo nieko neradę. „Tai pabėgo...“ Paskui gal nuo aštuonerių metų man teko prie gyvulių padirbėti. Gindavome vos saulei tekant. Aš užsimerkdavau. Laukti. Šeimos eidavo pakaitom ganyti. Didelis kaimas - apie dvidešimt šeimų. Vieną dieną eidavome ganyti už karves, paskui už avis. Tris dienas iš eilės (tėvai turėjo tris karves ir penkias avis). Kartais ganydavome avis ir karves vienoje bandoje. Kaimynai samdydavo. Kaimynams. Buvo kelios ganyklos. Viena - prie Šventosios upės. Vanduo buvo švarus, bet negilus, iki kaklo. Buvo švaru. Kartais už karvių uodegų prisilaikydami. Taip jas varydavome ir atgal. Kita herojiška piemenystė buvo arklių ganymas. Arklius varydavome į ganiklas, kurios buvo miške. Man jų neteko ganyti. Kai paaugome, pradėjome eiti į mokyklą. Aš pradėjau lankyti Vidiškių mokyklą (turbūt 1932 metais). Ji buvo arti nuo mūsų kaimo. Ją jau nugriovė. Žiemą eidavome į ją prisirišę pačiūžas. Mokyklos patalpos buvo medinės, pakaltos stora geležimi. Neatsimenu, kad tai būtų buvę sunku. Eidavome būriu. Tada kaime daug vaikų buvo, daug gražaus jaunimo. Kiekvienoje šeimoje mažiausiai du vaikai, o šiaip dažniausiai - būrelis iki šešių vaikų. Mokyklos patalpas kūreno krosnimis, žiemą būdavo šaltoka. Mokykloje paprastai buvo du mokytojai - vyras ir moteris. Kukuoška buvo Vidiškių mokyklos direktorius. Buvo ir mokytojos, paprastai jaunos merginos. Viena mokytoja, kilusi iš Ukmergės. Neatsimenu, kas ji buvo, bet buvo per daug gera. Jai neužkliūdavo - ar rašysi vidury sąsiuvinio, pradžioje ar gale. Antrais metais po Kalėdų ji mūsų jau nemokė. Atėjo nauja mokytoja - Danutė Danauskaitė. Jos brolis buvo kunigas Ukmergėje. Mokytoja D. Danauskaitė buvo nedidelė mergina, labai valdinga, blondinė. Ji pamatė mano sąsiuvinį, kurį buvau pasidariau iš laikraščių, perplėšė jį per pusę ir išmetė. Ji pasakė, kad kiekviename puslapyje turi būti parašyta. Klasėje iš karto pasikeitė nuotaika. Ji nurodė, kaip rašyti, ir niekas nesugalvojo daryti kitaip. Ji buvo žodis ir reiklumą. Prie jos aš baigiau keturis mokyklos skyrius. Tai buvo mano likimo. Hitlerio perversmą ir jo atėjimą į valdžią Vokietijoje. Jis norėjo suvienyti visus vokiečius. Tai buvo aktuali tema, ir vaikai ją aptarinėdavo. Vidiškių mokykloje aš baigiau keturis skyrius. Joje ir tebuvo keturi skyriai. Vidiškių mokyklos direktorius E. Kukuoška buvo labai veiklus žmogus. Tautininkas, sportininkas, vadovavo šaulių kuopai. Jis pats daug sportuodavo. Buvo labai linksmas, kultūringas žmogus, kultūrininkas. Jis suorganizavo šaulių kuopos dūdų orkestrą ir jam dirigavo. Vėliau jį suėmė ir išvežė į lagerį. Ten jis ir žuvo. Jo likimas nepavyko sužinoti. Vytautas Landsbergis, kuris 1937 m. gimė, parašė knygą apie Jėzų Kristų. Jis buvo vienas iš garsiausių lietuvių poetų. Mokykloje vyko įvairūs renginiai: sporto varžybos, koncertai, šventės, spektakliai, kalėdiniai renginiai, sporto varžybos ant ledo, arklių lenktynės ir įvairių švenčių progomis. Čia gyveno žydai Glazai, laikrodininkai iš Ukmergės. Jie mėgdavo mus pasišaipyti, bet jie padarydavo pastabą. Pranciškus Kalibatas, kilęs iš Žvirblėnų kaimo, kuris yra gal trys kilometrai nuo Kavarsko. Jis jaunas išvyko į Ameriką ir kartkartėmis grįždavo į Lietuvą. Kai atvykdavo, jis užsukdavo ir į Kavarską. Pranciškus Kalibatas. Jis labai daug prisidėjo prie Kavarsko parapijos gerovės. Jo vardu buvo pavadinta gatvė, bet vietos valdžia tam nepritarė. Kas dar gera buvo Vidiškiuose? Mokytojai. Ypač geros buvo mokytojos. Jos organizavo kursus, ruošdavo jaunimą. Į tuos kursus kasdien eidavo labai daug jaunimo. Jie norėjo išmokti. Ir knygų įvairių gaudavo paskaityti. Pavasarį jos darydavo vaišes. Mokytojos darė labai gerą įtaką kaimo jaunimui. Kaimas nustojo keiktis. Mano vaikystės laikais girdėdavau rusiškai keikiantis. Mokytojai kovojo su tuo. Išgirdus keikiantis reikėdavo mokėti vieno lito baudą. Kilogramas cukraus kainavo vienas litas. Jei pasakysi vieną kartą per dieną. Paskyrus baudą, antrą kartą tą dieną nusikeikus bauda nebuvo skiriama. Greit keikimasis išnyko. Vyrai mokytojai pamokydavo dainų ir šokių. Aš norėjau lankyti penktąjį skyrių. Mokykla buvo Sodų gatvėje Nr. 3, mūrinė, trijų aukštų. Iki jos nuo namų buvo šeši kilometrai. Už mokslą reikėdavo mokėti pusę kainos. Mokestis už mokslą - 150 litų. Į mokyklą eidavome pėsčia kiekvieną dieną. Ir grįždavome. Kai būdavo šalta, tėvai atvažiuodavo pasiimti. Į vežimą įdėdavo šieno. Nuvažiavę į mokyklą pašerdavome arklius ir eidavome į klases. Vežime važiuodavo trys-šeši mokiniai. Kartais ir dvi mergaitės. Viena buvo iš mano klasės, kita - dviem klasėm vyresnė. Vyresnė - Felicija Barkauskaitė - vėliau studijavo mediciną. Kai paaugome, nupirko dviračius - tai važiuodavome dviračiais. Grįždavome namo išdykaudami. Linksma tada buvo,...
Nors gimimo vieta ir vaikystės prisiminimai yra svarbūs, gyvenimas ne visada būna lengvas. Tėvams teko patirti sunkumų, tačiau jie visada išlaikė šeimos vertybes ir vienybę. Tai liudija pasakotojo prisiminimai apie tėvo nagingumą, motinos darbštumą ir visos šeimos tarpusavio paramą. Net ir sunkiomis akimirkomis, kaip tėvo liga ar tremtis, šeima išliko tvirta.
Vaikystės Namai /Bronytė ir Kostas Daujotai/
Gimimo vietos atminties išsaugojimas
Nors mano tėvai jau yra pas Viešpatį, jų atminimas gyvas. Jie palaidoti Vidiškiuose. Gimimo vieta, namai, kuriuose augau, - tai ne tik fizinė erdvė, bet ir dvasinis pasaulis, kuriame formavosi mano vertybės ir pasaulėžiūra. Šie prisiminimai, nors ir kartais skaudūs, yra neatskiriama mano gyvenimo dalis, kurią noriu išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.
Šis pasakojimas atskleidžia, kaip gimimo vieta ir šeimos istorija formuoja žmogaus tapatybę. Prisiminimai apie tėvus, senelius, gimtąjį kaimą ir jo aplinką tampa neatskiriama asmenybės dalimi, kurią svarbu išsaugoti ir perduoti.
