Gyventojų skaičiaus kaita Lietuvoje ir jos teritorijos kitimas per istoriją yra sudėtingas procesas, turėjęs didelės įtakos dabartinei demografinei situacijai. Gyventojų tankumas seniūnijose ir į seniūnijas nepadalintose savivaldybėse yra vienas svarbiausių rodiklių, atspindinčių teritorijos apgyvendinimo lygį. Vienas svarbiausių gyventojų skaičių lemiančių veiksnių yra teritorijos, kurioje surašomi ar skaičiuojami gyventojai, plotas.
Lietuvos valstybės ar jai galimo prilyginti administracinio darinio plotas per visą krašto istoriją niekada nesutapo su lietuvių etniniu arealu. Pirmieji surašymai, tokie kaip žinomas 1528 m. surašymas, suteikia informacijos apie to meto gyventojų skaičių, tačiau jis dar nebuvo tiksliai susietas su dabartinėmis Lietuvos ribomis. 1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašyme Lietuvai priskirta žymiausia etninės Lietuvos dalis, tačiau dabartinės valstybės ribose tada buvo Kauno gubernija, Vilniaus gubernija, Suvalkų gubernija, Gardino gubernija ir Kuršo gubernija, bet nei viena gubernija visa neįėjo į dabartinės Lietuvos ribas.
Pirmojo nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyventojų surašymas, įvykęs 1923 m. rugsėjo 17 d., neapėmė Vilniaus krašto gyventojų, o Klaipėdos krašte surašymas įvyko 1925 m. sausio 25 d. Jo duomenimis, krašte gyveno 141 645 žmonės. Tik 1959 m. Lietuvos gyventojų surašymas apėmė beveik visą dabartinę valstybės teritoriją. Paskutiniai Lietuvos valstybinės sienos koregavimai įvyko jau po 2001 m.
Pirmasis ir Antrasis pasaulinis karas bei 1922-1945 m. emigracija ir 1940-1952 m. tremtys taip pat turėjo didelę įtaką gyventojų skaičiui. Pavyzdžiui, 1939 m. su Vilniaus kraštu Lietuvoje gyveno tik 52 tūkst. žmonių daugiau, negu 1913 m., nors kasmetinis vidutinis gyventojų prieaugis siekė 27 tūkst. 1940-1952 m. Lietuva neteko apie 850 tūkst., t. y., beveik trečdalio gyventojų. 1959 m. tik Lietuva ir Baltarusija nebuvo pasiekusios prieškarinio gyventojų skaičiaus. Negana to, 1940 m. pradžios gyventojų skaičių Lietuva pasiekė tik 1964 m. viduryje. Lyginant pasaulio ir Lietuvos gyventojų skaičiaus augimą, matome žymų atsilikimą: 1950-1970 m. pasaulio gyventojų skaičius padidėjo 44 %, o Lietuvos - tik 22,1 %. 1900-1970 m. pasaulio gyventojų skaičius padvigubėjo, o Lietuvos išaugo tik 13,7 %. Lietuva gyventojų skaičiaus augimu žymiai atsilieka ne tik nuo bendro pasaulinio lygio, bet ir nuo daugelio Vakarų Europos šalių, nors gimimų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, Lietuvoje per visą XX a. buvo daug didesnis, negu daugelyje Vakarų Europos šalių.
Istoriškai gyventojų skaičius Lietuvoje kito įvairiai. XVII a. viduryje Lietuvoje galėjo būti apie 568 000 dūmų, kuriuose gyveno po 7-8 žmones, taigi iš viso apie 4,5 mln. žmonių. Pagal išlikusius 1790 m. surašymo duomenis vertinama, kad LDK gyveno apie 3,6 mln. žmonių. Pagal 1897 m. surašymo geografinį sąlyginį priskyrimą „Lietuvai“, buvo laikoma, kad Lietuvoje gyveno 2,5 mln. žmonių. XX a. po karo, 1950 m., gyveno apie 2,573 mln. 2018 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2,81 mln. nuolatinių gyventojų.
LR gyventojų visuotinio surašymo duomenimis, 2001 m. balandžio 6 d. Lietuvoje gyveno 3 483 972 nuolatiniai gyventojai. Gyventojai - nuolatiniai šalies teritorijoje gyvenantys asmenys. Gyventojai skaičiuojami du kartus per metus: sausio ir liepos mėn. Pasak Statistikos departamento, per 27 metus nuo Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo 883 tūkst. arba 24 %. Jų duomenimis, daugiausiai žmonių Lietuvoje gyveno 1992 m. - 3,706 mln. Tai labiausiai skatina ekonominė emigracija.
Iki įstojimo į ES 2004 m. daugiausia lietuvių išvykdavo gyventi ir dirbti į JAV, tačiau pastaraisiais metais vis daugiau emigrantų keliauja į ES šalis, beveik pusė jų į JK, nemažai į Airiją, Vokietiją, Norvegiją. 2006 m. rugpjūčio 30 d. pranešime teigiama: „Proporcingai labiausiai Rytų Europoje dėl emigracijos nukentėjo Lietuvos demografija, iš jos apie 100 tūkst. žmonių, arba 3% gyventojų, išvyko Vakarų Europon".
1989-2001 m. gyventojų skaičius sumažėjo 190,8 tūkstančio (5 %). Natūralus prieaugis per šį laikotarpį buvo - 30,7 tūkst. gyventojų (gimė 546,1 tūkst., mirė - 512,4 tūkst.), o neigiamas migracijos saldo sudarė 224,5 tūkst. (atvyko 72,2 tūkst., išvyko 296,7 tūkst. gyventojų). 1989-2001 m. Lietuvos gyventojai senstelėjo: 2001 m. vidutinis amžius pasiekė 37 metus, vyrų - 35, moterų - 39 metus (1989 m. atitinkamai 35, 32 ir 37 metai). Vidutinė gyvenimo trukmė 2010 m. buvo 71,12 m. (moterų - 77,06; vyrų - 65,31). Gimstamumas 2010 m. siekė 10,9 gimimų/1000 gyv. per metus, o mirtingumas - 12,8 mirčių/1000 gyv. per metus.
2021 m. surašymo duomenimis, užsienyje gyveno per 619 tūkst. lietuvių. Iš viso pasaulyje gyveno 3,663 mln. lietuvių: Lietuvoje - 3,043 mln. (83,1 proc.), užsienio valstybėse - 619,6 tūkst. Anot pranešimo, užsienio valstybėse gyveno 257 tūkst. Kas penktas užsienio lietuvis gyveno Jungtinėje Karalystėje, kas septintas - Rusijoje, kas dešimtas - Lenkijoje. Po jų rikiuojasi Kanada (7,9 proc.).
Statistikos departamento generalinė direktorė Vilija Lapėnienė apibūdina užsienyje gyvenantį lietuvį kaip darbingo amžiaus, išsilavinusį asmenį, kur 33 proc. turi aukštąjį išsilavinimą. Taip pat pastebima, kad lietuviai užsienyje augina vaikus, todėl jau auga jaunoji karta. Daugiausia lietuvių auga Jungtinėje Karalystėje. Didžiausia vaikų iki 14 metų dalis, tyrimo duomenimis, buvo Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Ispanijoje ir Norvegijoje.
Specialistai užsienio lietuviais pripažino asmenis, kurie atitinka bent vieną iš keturių kriterijų: yra Lietuvos piliečiai, gimė Lietuvoje, yra lietuvių tautybės arba jų gimtoji kalba yra lietuvių. Statistikos departamentas dėl užsienio lietuvių kreipėsi į 212 valstybių ir gavo atsakymus iš 118 valstybių.
2021 m. 99,4 % etninių lietuvių gimtąja nurodė lietuvių kalbą. Tai rodo stiprų tautinį identitetą.
Vertinant namų ūkių situaciją Europos Sąjungoje, 2024 m. daugiausia vienišų žmonių gyvena Lietuvoje (40,1 proc.), Estijoje (35,6 proc.) ir Suomijoje (31,1 proc.). Mažiausiai - Slovakijoje (4,1 proc.), Graikijoje (12,2 proc.) ir Kipre (12,6 proc.).
Kalbant apie vaikų skaičių šeimose, statistika rodo, kad visoje ES 2024 m. 23,6 proc. namų ūkių turėjo vaikų, o 76,4 % - ne. Maždaug trečdalis namų ūkių Slovakijoje (35,6 %) ir Airijoje (31,0 %) turėjo vaikų. Kur kas prastesnė demografinė situacija Suomijoje ir Lietuvoje, kur vaikų turi atitinkamai 18 % ir 19,6 % namų ūkių. Vieniši tėvai sudarė 12,7 % visų namų ūkių visoje ES. Didžiausia vienišų tėvų dalis buvo užfiksuota Estijoje (36,7 %), Lietuvoje (29,5 %), Latvijoje (24,9 %) ir Danijoje (23,2 %).
Namų ūkių su trimis ar daugiau vaikų daugiausiai buvo Airijoje (20,6 %), Švedijoje (18,1 %) ir Suomijoje (17,4 %). Mažiausiai daugiavaikių šeimų skaičiuojama Portugalijoje, Bulgarijoje, Italijoje ir Lietuvoje.
Lietuva pirmauja ir pagal rodiklį, kuris nurodo, kad visi suaugusieji, priklausantys namų ūkiui, dirba visą darbo dieną - tokių šeimų yra net 62,2 %. Po Lietuvos rikiuojasi Estija (57,4 %) ir Vengrija (53,5 %).
Namų ūkiai, kuriuose nedirbo nė vienas suaugęs, 2024 m. didžiausią dalį sudarė Belgija (19,2 %), Suomija (17,9 %) ir Rumunija (17,3 %). Penkiose šalyse daugiau nei 10 % 18-59 metų žmonių gyveno namų ūkiuose, kuriuose nei vienas narys nedirbo: tai Suomija (11,9 %), Belgija (11,0 %), Danija (10,3 %), Italija (10,3 %) ir Lietuva (10,0 %).
| Metai | Gyventojų skaičius (mln.) |
|---|---|
| ~1650 m. | ~4,5 |
| 1790 m. | ~3,6 |
| 1897 m. | 2,5 |
| 1950 m. | 2,573 |
| 1992 m. | 3,706 |
| 2018 m. | 2,81 |
| 2021 m. | 3,043 (Lietuvoje) + 0,619 (užsienyje) = 3,662 |
tags: #uzsienyje #gime #lietuviai #statistika
