Dvi svetimšalės merginos - portugalė Carla Teixeira ir rumunė Georgiana Valu vienuolikai mėnesių atvyko savanoriauti į vaikų darželį Kaune.
Lietuva jas pasitiko nesibaigiančiu lietumi, po to - tamsa. Nedidelį butą Pramonės prospekte, išnuomotą trims savanorėms (Carlai, Georgianai ir ukrainietei Katiai, kuri darbuojasi kitur), C.Teixeira pavadino sovietiniu. Portugalijoje virtuvė yra namų centras, šios patalpos C.Teixeiros šalyje būna erdvios, šviesios, jaukios, suburiančios visą šeimą. Carlos manymu, tik sovietiniame bute virtuvė gali būti tokia maža ir nepatogi.
Carla augo su trimis seserimis, todėl kolektyvinė veikla ir klegesys jai savaime suprantami dalykai. Tiesa, vaikų darželyje mergina niekada nėra dirbusi. Užtai ji yra baigusi ugniagesių kursus. Kai rudenį Lietuvą merkė lietus, Portugalijoje siautė dar neregėti gaisrai.
Portugalijoje baigusi biochemijos bakalauro studijas, C.Teixeira vis neapsisprendė, kokią sritį rinktis magistrantūrai. Tad kuriam laikui nutarė pasavanoriauti. Projektas, žadantis darbą su vaikais, jai pasirodė įdomus.
Ar mergina pasiilgo namų? “Taip, žinoma”, - nusišypsojo Carla. Į miesto barus ji užsuka, bet retai, ir tuomet ieško mažiau triukšmingos vietos.
Iš Kauno Carla jau spėjo nuvykti į kelis Europos miestus - buvo Rygoje, Berlyne, Varšuvoje, Krokuvoje, Lietuvos pajūryje.
Ką portugalė, Kaune praleidusi keturis mėnesius, gali pasakyti apie mūsų miestą ir mus?
- Šilti ir mieli žmonės, bet gerokai santūresni negu Portugalijoje.
- Kaune mažai mokančiųjų anglų kalbą.
- Lietuviškas maistas iš pradžių gali sukelti šoką. Atvykus iš krašto, kuriame vyrauja Viduržemio jūros šalių virtuvė, grietinės tvenkiniai ir kauburiai visur, kur tik įmanoma - net sriuboje! - atima žadą.
Carlos kolegė rumunė Georgiana į Lietuvą atvyko dviem savaitėmis anksčiau, dar rugpjūtį, ir ją iškart pribloškė Lietuvos gamta. Paklausta, ar tuomet lijo, mergina pradėjo juoktis: “Taip, be abejo.”
“Pavasarį pas mus būna gražu… Ir išsigiedrija, ir viskas sužydi”, - bandėme įpūsti vilties, kad Georgiana dar pamatys ir saulėtą mūsų šalį.
Lietuvos gamta yra vienas geriausių dalykų, su kuriais ji susipažino mūsų šalyje. Norėtų dar daugiau pamatyti: draustinių, pelkių, rezervatų.
Septynerius metus sostinėje Bukarešte gyvenanti Geogiana kilusi iš mažo Rumunijos kaimelio, yra vyriausia dukra keturių vaikų šeimoje, trys broliai už ją jaunesni, todėl savanorės darbas su vaikais merginai pasirodė patrauklus ir pažįstamas.
Mažieji kauniečiai, su kuriais Georgiana praleidžia daugiausia laiko, jai atrodo švelnūs, jausmingi, kai kurie - itin sumanūs.
Tačiau kauniečių vaikinų Georgiana nepavadintų laisvai reiškiančiais jausmus.
Bet rumunė savanorė nieko panašaus neišvydo.
Georgianai teko lankytis ne viename Europos mieste, kuriame vakare buvo baisu vienai eiti gatve. “Ten išties pavojinga”, - pasakojo G.Valu.
“Čia tokių tikrai mažiau nei daugelyje didmiesčių, - tikino Georgiana. - Arba palyginti su Rumunijos provincija - ten daugybė žmonių neturi išsilavinimo, darbo, pajamų, jie masiškai geria, svaiginasi narkotikais. Nežinau, kodėl mus perspėjo dėl Lietuvos. Aš nemanau, kad jūsų šalis turėtų būti akcentuojama kaip turinti išskirtinai rimtų problemų dėl priklausomybių.
Labiausiai išgąsdinęs Georgianą dalykas buvo lietuvių kalba. “Ji tokia sudėtinga! - purtė galvą rumunė savanorė. - Kai tik išgirdau jūsų kalbą, pagalvojau, kad niekada neišmoksiu. Pirmas dvi savaites, kai Kaune buvau viena, maniau, viskas, bėda.
Kaune gyvendama Georgiana jau perprato lietuvišką charakterį. “Iš pradžių žmonės čia atrodo šaltoki, uždari, laiko atstumą, - kalbėjo ji.
Nuo 2008 metų Eglė pradėjo dirbti pradinėje mokykloje prailgintos grupės vadove, o šiuo metu ji dirba vaikų darželio auklėtoja. Turėdama galimybę taikyti ilgametę patirtį ji kasdien stebi ir pati taiko suomiškus ankstyvojo ugdymo metodus.
„Nors mokiausi visai ne pedagogikos, įgijau profesinę kvalifikaciją, kuri suteikia galimybę dirbti su vaikais. Mano darbinė patirtis yra 9 metai. Darbdaviams aš patikau ir, nors būdama užsienietė, niekada nesulaukiau kritikos dėl savo darbo“, - sako Eglė.
„Patekusi į ugdymo sritį aš tiesiog turėjau galimybę stebėti suomišką sistemą iš vidaus ir labai greitai supratau jos veikimo mechanizmą. Labai domėjausi viskuo, lankiau įvairius mokymus, kursus. Informacijos buvo labai daug ir labai kokybiškos“.
„Jau senokai gyvenate Suomijoje, atrodo, kai sukuri savo gyvenimą konkrečioje vietoje, pradedi gyventi tos šalies aktualijomis. Bet rašote lietuviams Lietuvoje?“
„Žiniasklaida vis pateikia naujienų apie Suomijos švietimo reformas, ypatingą mokymo modelį. Matau lietuviškoje žiniasklaidoje daug sensacingų, iškraipytų faktų ir tiesiog paklydimo vertime (angl. lost in translation). Norėdama išsklaidyti mitų ir sensacijų šydą ėmiausi kurti šviečiamąjį projektą lietuvių kalba. Savo pranešimuose remiuosi Suomijos švietimo sistemos dokumentais, moksliniais tyrimais ir literatūra, suomiškais informacijos sklaidos kanalais bei savo ilgamete darbine patirtimi. O tuo pačiu metu sekdama Lietuvos žiniasklaidą mačiau, kaip trūksta informacijos Lietuvoje apie elementariausius dalykus, žmonės iš nevilties nežino kaip elgtis su vaikais įvairiose situacijose. Lietuvos nebuvo pasiekę naujausi mokslinių tyrinėjimų rezultatai, literatūros taip pat nebuvo. Per trejus metus nuo mano rašymo pradžios situacija yra pasikeitusi į gerąją pusę. Informacijos daugėja, dalis jos pateikiama patraukliai, šiuolaikiškai. Bet jos sklaida ir pasiekiamumas dar yra mažas.“
„Minėjote, kad norite išsklaidyti mitų apie Suomijos ugdymą šydą. Kokių mitų yra pasitaikę jūsų praktikoje, kai iškart norėjosi sėsti ir rašyti tai, kaip yra iš tiesų?“
„Pavyzdžiui, buvo straipsnis prieš kokius 5 ar 6 metus, kad Suomijoje nėra egzaminų. Kitas straipsnis apie tai, kad suomiai nebesimokys rašyti ranka, o tik klaviatūra. Taip pat į Suomiją atvykstančių delegacijų dalyviai (pedagogai ar politikai, kurie lankosi Suomijos mokyklose) dažnai ką nors parašo, kaip toje Suomijoje neva yra. Kartais pataiko, bet dažnai jų rašiniuose yra ir klaidinančios informacijos. Blogiausia tai, kad lietuviai labai renka informaciją, bet kai ji klaidinga, tai iš jos daugiau bėdos nei naudos.“
„Kas skatina/ įkvepia rašyti lietuviams apie Suomijos patirtis?“
„Rašyti mane įkvepia Lietuvos žmonės, nes dažnai sulaukiu daug pozityvių įvertinimų, asmeninių padėkų, netgi tiesioginių klausimų iš šeimų, kurios susiduria su įvairiomis ugdymo įstaigų ar tiesiog vaikų ugdymo problemomis. Savo tekstais aš bandau perduoti esminį suomiškos sistemos bruožą - pozityvumą ugdyme ir naudos vaiko gerovei ieškojimą visuose sprendimuose. Visose konfliktinėse situacijose tarp vaiko ir suaugusiojo aš visada palaikysiu vaiko pusę. Nes vaikas dar nėra brandus ir atsakingas už savo veiksmus, o mes, suaugusieji, juk turime žinių, išmanome visuomenės dėsnius. Todėl rodydami pavyzdį to turime išmokyti ir vaikus.“
„Kokie asmeniniai iššūkiai, susiję su motinyste, jums buvo sudėtingiausiai įveikiami? Ar buvo nustebinusių atradimų?“
„Augindama savo pačios atžalą dabar daugiau koncentruojuosi į informaciją, susijusią su tėvyste. Ir labai dažnai buitinėse situacijose pastebiu, kiek daug teorinių žinių dabar reikia pritaikyti praktikoje. Mums nepriimtinu vadinamas vaiko elgesys ( ožiukai, kaprizai ir pan.) visada turi priežastį, kurią ne taip jau sunku ir nustatyti. Tereikia šiek tiek dėmesingumo ir teorinių žinių. Ir apsišarvavus kantrybe visos problemos gali būti išspręstos.
Suomijoje vaikų auklėjimas ir ugdymas turi daug panašumų su matematika: yra sudarytos „formulės“ , „lygtys“, yra „kintamieji“ ir „nežinomieji“. Žinant taisykles tinkamą sprendimą surasti nėra sudėtinga. Darbas su vaikais tiek namie, tiek ir ugdymo įstaigose gali būti lengvas, įdomus ir teikiantis daug džiaugsmo. Tereikia mokėti šiuolaikinio mokslo teorijas pritaikyti praktikoje. Daugelis tą moka ir daro. O tiems, kas jaučia, jog darbas einasi kažkaip ne taip, kaip norėtųsi, tereikia daugiau ir giliau pasisemti kokybiškos informacijos, nebijoti klausti patarimų.“
„Nuo kokio amžiaus vaikai Suomijoje pradeda lankyti darželį ir kaip atrodo vaiko diena jame?“
„Vaikai gali pradėti lankyti jau nuo 9 mėnesių. Lopšelinukų grupėje būna 12 vaikų iki 3 metų ir 3 ugdytojai (vaikų darželio mokytoja + 2 vaikų auklėtojos ( prižiūrėtojos)). Suomijoje vaikai kasdien po du kartus vedami į lauką. Darželis atsidaro 6.30 ar 7.00. Lopšelinukai ilsisi nuo maždaug 12 iki 14 val. O didesni nuo 13 iki 14 val. Nemiegantys vaikai eina į lovas kartu „pailsėti“. Jie ten gali tyliai vartyti knygutes ir gulėti. Po valandos išleidžiami į kitą patalpą tyliai žaisti. Miegamajame visada budi vienas suaugęs. Tėvai vaikus atsiima iš kiemo. Darželiai užsidaro 17 val. Esant reikalui, galima susitarti, kad 17.30.“
„Lietuvoje šiuo metu daug ir aktyviai kalbama apie geresnę, labiau subalansuotą vaikų mitybą darželiuose ir apskritai. Ar Suomijoje ši sritis taip pat sustruktūruota ir aiški, kaip ir ugdymo klausimai?“
„Visada yra dvi medalio pusės. Suomijoje taupant kaštus beveik nebeliko darželių, kurie patys gaminasi maistą. Jis yra atvežamas iš didelių virtuvių ir darželiuose pašildomas. Maistas čia subalansuotas, tėvams pageidaujant, vaikui tiekiamas ir vegetariškas maistas. Stengiamasi vartoti mažai cukraus. Jis šiaip visai neblogas, tačiau daržovės ir vaisiai tokie labai jau sintetiniai (nors būna daug ir dažnai). Tiesa, stengiamasi racioną praturtinti ekologiškais makaronais ar ryžiais, kruopomis. Dažnai darželių šeimininkutės kepa duoną iš ekologiškų miltų. Sviesto čia negalima duoti, laikoma, kad jis kenkia sveikatai, tad duodamas tik margarinas. Gėrimas visada būna vanduo arba pienas, iš kurio pašalinti visi riebalai. Sultys ar kakava tik retkarčiais. Daug suomių tėvų, kurie propaguoja natūralų gyvenimą ir ekologiją, priekaištauja dėl darželių ir mokyklų maisto kokybės. Į tai atsižvelgiant ji yra vis pakoreguojama. Štai, pernai mokykloms pradėtas tiekti ir ekologiškas pienas gėrimui. Jame privalo būti pridėta vitamino D. Tiesa, svarbu paminėti, kad Suomijoje labai rūpinamasi vaikų dantų sveikata. Čia gydytojai vos išdygus pirmiems pieniniams dantims jau rekomenduoja po valgio vartoti ksilitolo pastiles, kad neutralizuotų rūgštis. Darželiuose tokios pastilės duodamos vieną kartą.“
„Ką reiškia būti mama Suomijoje?“
„Atsakysiu, kad pirmiausia norėčiau papildyti klausimą, ką reiškia būti lietuve mama Suomijoje. Nes mama tai yra unikali profesija, nepriklausanti nuo geopolitinės padėties. O lietuvei mamai užsienyje auginti vaikus yra labai sunku dėl to, kad reikia ne tik ugdyti vaiką, bet ir mokyti lietuvių kalbos. Užsienyje gimusiam ir augančiam vaikui lietuvybė nėra tai, kaip mes ją įsivaizduojame su visais valstybiniais simboliais ir dideliu patriotizmu. Užsienyje gimusiam vaikui gimtinė yra ta šalis, kurioje yra namai. Augant kitoje šalyje lietuvybės yra tiek nedaug, kad reikia dėti labai dideles pastangas, norint bent šiek tiek perduoti lietuvišką identitetą ir kalbą. Aš asmeniškai verčiu į lietuvių kalbą populiariausias angliškas ar suomiškas vaikiškas daineles iš youtube ir dainuoju lietuviškai. Nepaisant visų pastangų, mano dukra vis vien traukia angliškai Twinkle twinkle little star.“
„Šiuolaikiniame vaikų ugdyme labiausiai pasigendu laiko. Anot jos, mokyklose būtent laiko trūkumas neleidžia mokytojams efektyviai ir kūrybingai pasiruošti pamokoms, įvertinti mokinių darbų, tobulinti savo profesines kompetencijas, o jei mokytojas dar ir mokosi, studijuoja tuo pačiu metu, tuomet visai nebelieka laiko kitoms veikloms.
„Prisimenant, kas labiausiai patiko užsienyje, tai tikriausiai studijų bei darbo pasirinkimo galimybės ir daugiakultūrinis bendravimas. Kita vertus, vienas didžiausių iššūkių užsienyje, dėl kurio ir nusprendžiau grįžti į Lietuvą, buvo jausmas, kad nesu namie. Nors ir praleidau ten beveik tiek pat metų, kiek ir Lietuvoje, visada jaučiausi ten kaip užsienietė, dažnai pasiilgdavau lietuviškos gamtos ir pažįstamų Žaliakalnio gatvių“, - prisipažįsta S. S.
„Dėl to pamokoms ruošiuosi taip, lyg mokyčiau anglakalbius vaikus. Kadangi anglų kalbos mokytoja esu dirbusi ir užsienyje, dirbdama Lietuvoje dažnai naudoju tą pačią medžiagą, kurią naudodavau mokydama mokinius Jungtinėje Karalystėje. Šiandien anglų kalba vaikus supa kasdien - ir pamokose, ir už pamokų ribų, tad jie ją įvaldę puikiai“, - pastebi S.
Šiais metais Smiltė baigė VDU Švietimo akademijos švietimo vadybos magistrantūros studijas. Studijų metu ji įgijo praktinių švietimo vadybos žinių bei platesnį suvokimą apie Lietuvos ir užsienio šalių švietimo sistemą. Daugiakalbystė studijų procese, anot jos, leido įsigilinti į tų šalių kultūrą, jų švietimo sistemą, skirtingus požiūrius ir globalias problemas.
„Mokytojo profesija reikalauja pastovaus tobulėjimo ir žinių lavinimo, jeigu nenori atsilikti nuo švietimo inovacijų. Ar tai magistro laipsnis, ar seminarai, ar kiti profesiniai tobulėjimai, jie visi yra svarbūs ir reikalingi inovatyviam ir šiuolaikiniam mokytojui. Mūsų pasaulis sparčiai keičiasi, tad, norint pasivyti šių dienų švietimo tendencijas ir reikalavimus, žinias plėtoti yra ypač aktualu“, - įsitikinusi S.
Magistro studijų metu Smiltei teko išsamiai analizuoti lankstaus ugdymo svarbą mokytojams, mokiniams ir švietimo įstaigoms. „Šį metodą stengiuosi integruoti ir į savo pamokas, suteikdama mokiniams daugiau laisvės rinktis turinį, atsiskaitymo būdą ar užduočių lygį. Nors tai yra mažas žingsnis, bet dažnai jis pasirodo esantis esminis, norint sukurti draugišką ryšį ir produktyvų mikroklimatą.
Smiltės mama dirbo anglų kalbos dėstytoja Vytauto Didžiojo universitete, tad ir jos, dukros, profesinis kelias buvo gan kryptingas: ji nuo pat mažumės susipažino su anglų kalbos gramatikos taisyklėmis, jai nesvetimos universiteto auditorijos, testų taisymai ir kt. Pirmąją mokymo patirtį ji įgijo sulaukusi vos dvylikos: tuomet ji padėdavo pirmų klasių mokiniams ruoštis stojamiesiems anglų ir matematikos egzaminams. Anglų literatūros ir lingvistikos bakalauro studijų metu Notingeme, ji keletą metų dirbo vietinėje vidurinėje mokykloje ir anglų kalbos mokė vaikus, turinčius specialiųjų poreikių.
„Mano įkvėpimas ir variklis yra mokiniai. Iš tiesų tam, kad atrastumei ryšį su moksleiviais, būtina praktika, žinios ir užsidegimas. Kadangi turėjau praktikos prieš pradėdama dirbti su vaikais, atrasti ryšį buvo šiek tiek lengviau. Šiuolaikiniams mokiniams itin svarbi abipusė pagarba, nuoširdumas ir atvirumas. Tad mano raktas į gimnazijos vaikų širdis yra atviras bendravimas ir abipusis susitarimas“, - sako S.
Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras šiemet pristato dvi naujas profesijas tiems stojantiesiems, kurie trokšta dirbti su vaikais. Profesionali vaikų priežiūra aktuali ištisus metus, tad siūlomos mokymo programos ypač aktualios darbo rinkoje. Šių darbuotojų vaidmuo yra labai svarbus kiekviename darželyje. Be jų rūpesčio ir pagalbos būtų sudėtinga užtikrinti sklandų darbo procesą. Jie padeda vaikams pasirūpinti asmens higiena, tvarkytis asmeninius daiktus, organizuoja vaikų maitinimą, užtikrina vaikų saugumą ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Taip pat teikia pagalbą ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo pedagogui prižiūrint vaikus, komunikuojant su vaikų tėvais ir kitais specialistais.
Didžiausias šios profesijos privalumas, jog per vienerius metus įgiję šią kvalifikaciją galėsite vykdyti individualią veiklą - prižiūrėti ir auklėti vaiką šeimose, dirbti su vaiku individualiai ir/ar grupėje. Mokysitės daug įvairių dalykų: ugdyti vaiko bazinius įgūdžius, formuoti elgesio prie stalo etiketą bei lavinti smulkiąją motoriką, ugdyti vaiko bendravimo įgūdžius, mokyti saugaus elgesio gatvėje ir gamtoje. Taip pat mokysitės atpažinti dažnesnių vaikų ligų simptomus. Gebėsite suteikti pirmąją pagalbą, slaugyti sergantį vaiką. Pasirinkę šias profesijas praktinius įgūdžius tobulinsite modernioje praktinio mokymo bazėje - Karaliaus Mindaugo PMC vaikų darželyje, kurį lanko šio Centro mokinių ir darbuotojų vaikai. Primename, jog 2020 m. gegužės 20 - rugpjūčio 7 dienomis vyksta pagrindinis priėmimas į Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą. Prašymai mokytis teikiami internetu www.profesinis.lamabpo.lt.
Anglijoje gyvenanti Sandra Tamkuvienė sako nepažįstanti nė vieno žmogaus, kuriam emigracija būtų lengva. Ji su šeima nuomojasi gražų namą tarp Liverpulio ir Mančesterio esančiame Boltono mieste. Moteris „Emigrantams“ sako, kad yra laiminga, nes užtenka ir pinigų, ir artimųjų meilės.
„[Ariogaloje] dirbau mokytoja lenkų ir rusų mokykloje, atlyginimas nebuvo didelis. Norėjome įsigyti būstą, imti paskolą, o pajamos buvo per mažos. Vyras irgi dirbo valstybinėje įstaigoje. Mokytojos darbas Sandrai labai patiko. Ji net neįsivaizdavo, kad galėtų daryti ką nors kita. Galų gale Anglijoje ji taip pat įsidarbino mokykloje.
„Gyvenau viena su sūnumi Lietuvoje, buvo per sunku. Atvažiavau pas vyrą atostogų ir grįžusi nusprendžiau, kad daugiau nenoriu viena su vaiku gyventi, nes jaunai šeimai nėra lengva išlaikyti santykius per atstumą. Prieš susikraudama lagaminus į Angliją, Sandra puikiai suprato: tam, kad ten pasiektų tiek, kiek turėjo gimtinėje, dirbti teks labai daug.
Šeima laimės paieškoms pasirinko Boltoną. Gyventojų čia - panašiai kaip Panevėžyje. O atlyginimai didesni kelis kartus. Sandra su vyru manė, kad per metus kitus užsidirbs, o tada grįš į Lietuvą ir laimingai gyvens.
„Iš pradžių [Anglijoje] sėdėjau namie, prižiūrėjau vaiką ir kažkaip vis tikėjomės, kad dar pusė metų, metai ir grįšim atgal. Net darbe susitariau, kad dar priims atgal, jeigu grįšiu per tokį laikotarpį. Taigi vis tikėjomės, kad grįšim atgal, bet susiklostė taip, kad Lietuvoje situacija pasikeitė ir teko pradėti darbo ieškoti čia, nes pragyventi iš vieno atlyginimo buvo sunku. Gyvenome tarsi bendrabutyje - name dvi šeimos, o norėjosi gyventi atskirai.
Kalba apie tuometines savo anglų kalbos žinias, Sandra juokauja buvusi kaip šuo: suprato, ką jai sako, bet atsakyti nieko negalėjo. Susirasti pirmąjį darbą jai padėjo kepykloje dirbęs vyras Ruslanas.
„Buvo labai sunku, ėjau į darbą su ašaromis, tikrąja to žodžio prasme verkiau, kadangi baigus mokslus nėra lengva dirbti tokį darbą, be to, ir pačių lietuvių požiūris buvo atitinkamas - kad valytojas yra žemesnio lygio, nors atlyginimai buvo tie patys, o darbo grafikas lankstesnis, niekas manęs nereguliavo, kiek laiko ką atlieku. Valydama tualetus ir klausydama užgauliojimų, Sandra net nepastebėjo, kaip pralėkė pusantrų metų.
Lietuvė pastojo, o gimus dukrai Laurai, tvirtai nusprendė: daugiau šitaip gyventi ji nebegali. „Taip nubildėjau į mokslus, į koledžą, baigiau mokytojo padėjėjos kursus. Mokslai buvo pirmas žingsnis svajonės link. Antruoju tapo naujas darbas. Pagaliau mokykloje, tačiau vėlgi - valytoja: „Pradėjau nuo valytojos ir susiklostė taip, kad dirbau valytoja dabartinėje mokykloje ir ten pat dirbau savanore mokytojos padėjėja.
Pasak Sandros, Lietuvoje baigti mokslai ir darbo patirtis Anglijoje niekam nerūpi. Mokykloje tik valytojos pareigas sugebėjusi iškovoti mokytoja sako puolusi į depresiją. „Nieko nesinorėjo - nei valgyti daryti, nei kur nors eiti, nieko. Gulėdavau lovoje užsidariusi ir viskas. Ne tik pati Sandra jautėsi nieko verta. Tokia ją laikė ir kai kurie aplinkiniai: „Dar kai kurių mokytojų požiūris - praeidami netgi nepasisveikindavo, nesvarbu, kad tu toks pats darbuotojas, kaip ir jie.
Kad ir kokius sunkumus teko ištverti, Sandra dėl nieko nesigaili - nei kad atvažiavo į Angliją, nei kad dirbo tai, kas visiškai neatitinka jos išsilavinimo. Juk prieš devynerius metus gimtus kraštus ji paliko tam, kad visa šeima būtų kartu.
„Vyras palaikė ir palaiko dabar. Kartais jis stebisi, ką aš ir kaip darau, bet palaiko.
Prieš keliolika metų lietuviai Angliją vadindavo tikra aukso gysla ir važiavo ten dirbti, jei tik galėjo. Anksčiau net pagalbiniam mūrininkui, valytojui ar pievagrybių rinkėjui išeidavo susitaupyti, grįžti į Lietuvą ir bent porą mėnesių nieko neveikti. Dabar svajonių gyvenimas baigėsi - iš valytojo algos Anglijoje nebeišeina Lietuvoje pasistatyti rūmų. Tačiau Sandra šitaip kalbėti neapsiverstų liežuvis.
Devynerius metus Didžiojoje Britanijoje gyvenanti moteris apie grįžimą į Lietuvą susimąsto kas kartą ištikus sunkesnei akimirkai. „Būna tas noras. Kai matai, kad kažkas sėkmingai Lietuvoje įsikuria, sėkmingai gyvena, galvoji - kodėl aš taip negaliu. Buvo, kad su vyru sakėme - viskas, važiuosim į Lietuvą. Bet paskui susėdi, pagalvoji, pašneki - o kur važiuoti, pas ką važiuoti, kur dirbti? O čia jau pajudėta į priekį, vaikai eina į mokyklas, laisvai kalba angliškai. Čia vaikams netgi didesnės galimybės - įvairūs būreliai.
Tačiau stengtis ir laukti buvo verta. „Direktorė pasakė, kad vienoje mokykloje reikalinga mokytojo padėjėja ir turėčiau nusiųsti savo CV. Nusiunčiau, nuėjau į pokalbį ir gavau darbą. Iš pradžių dirbau puse etato, buvo 17 valandų per savaitę, po to pridėjo man viršvalandžių, o vėliau davė visą etatą ir pakėlė pareigose. Dabar esu antro lygio mokytojos padėjėja.
„Kaip aš bijojau kalbėti angliškai, nes akcentas yra ir nuo jo niekur nepabėgsi. Kaip tik reikėjo dirbti su šeštokais, o jie jau beveik paaugliai. Labai baisu buvo. Stovėjau atsistojusi klasės kampe ir žiūrėjau, kaip, kas, kur darosi. Į mokytojų kambarį gal mėnesį laiko nėjau kavos gerti, taip baisu buvo. Niekas iš pradžių net nepajuto, kad dirbu mokykloje. Tikrai reikėjo laiko. Pamažu prie naujųjų pareigų Sandra priprato.
„Aš darau tai, ką mokytojai liepia, dirbu su grupele. Netgi šiek tiek vertėjavau, kadangi truputį moku lenkų kalbą. Buvo lenkų šeimų, kurios nekalba angliškai, tai padėjau direktorei su jomis bendrauti. Mano paskirtis toje mokykloje padėti kitataučiams, ne tiktai dirbti mokytojos padėjėja.
„Čia mūsų niekada nelaikys savais“ - tokius žodžius jau girdėjome iš keliolikos, gal net keliasdešimties užsienyje gyvenančių lietuvių. „Yra tas požiūris, kad esi užsienietis. Netgi darbe kartais būna tokių juokelių, kad tu - užsienietė. Kai vieną kartą būna toks juokelis, tai priimi kaip juoką, bet kai dažnai kartojasi, tai erzina. [...] Kažkada mane direktorė pagyrė visiems girdint, tai viena bendradarbė pasakė: na, jūs, užsieniečiai, mūsų vietas užimate. Pasakė juoko forma. Kadangi mes su ja gerai sutariame, tai aš taip ir nuleidau.
Diskriminacija darbe - tik dalis to, ką jai teko patirti. Vien dėl to, kad nėra anglai, kentėjo ir jos vyras, ir netgi vaikai. Namą, kuriame gyvena, šeima nuomojasi iš miesto savivaldybės. Pagal sutartį po penkerių metų būstą jie galėtų išsipirkti su didele nuolaida.
„Labai daug asocialių šeimų. Na, sakykime, eina pasiimti vaiką iš mokyklos su alaus skardine rankoje. Netgi mano vaikai neina į šalia esančias mokyklas, jie eina į trupučiuką geresnio rajono mokyklą būtent dėl šitų priežasčių.
Ji teigia neprašanti, kad ją laikytų angle, nes tokia ir nėra, tik norinti, kad ją bent šiek tiek gerbtų: „Šaukia, kad dingtume iš šitos šalies, išdaužia langą. Pavogė vaiko dviratį iš galinio kiemo. Įsivaizduokite: jūs ramiai gyvenate, niekam nieko nedarote blogo, tačiau nuolatos kenčiate patyčias. Sunkiai dirbate, bet naktimis negalite užmigti, o vos kas nors sukrebžda - krūptelėjate, nes jus apvogė jau du kartus.
„Pirmą kartą mus apvogė, kai buvome išvykę į Lietuvą. Palikome draugams daiktus - draugus apvogė ir pavogė mūsų daiktus. Antrą kartą apvogė prieš trejus metus, prieš Kalėdas. Išdaužė virtuvės langą, įėjo į namus ir viską išnešė. Mes nieko kaip ir neslėpėme - kompiuteris padėtas, televizorius. Atvykę policininkai nerado jokių pirštų atspaudų.
„Jie kažkaip net nesusirūpino, sako: ai, čia tikriausiai jūsų lietuviai apvogė. Jiems galvos neskaudėjo, kai vyras ėjo apžiūrėti teritorijos ir miškelyje šalia namų rado televizorių bei pasakė, kad [...] mašina sustojusi įtartinoje vietoje. Kaip tik kriminalistas nuiminėjo pirštų atspaudus, tai jis nekreipė dėmesio, sako - tai atneškit čia televizorių. Ir viskas.
Lietuvių namuose vagys prasisuko greitai. Jie išsinešė ne tik materialiai, bet ir moraliai brangius daiktus: „Pavogė kameras su visais įrašais, ten buvo ir visi dukros gimimo įrašai, [...] taip pat pavogė visus papuošalus.
Jau turbūt supratote - kad ir kaip dažnai galvotų apie Lietuvą, Sandra ten grįžti nebeplanuoja. Ji - realistė: vaikai jau pripratę prie angliškos mokymo sistemos, jiedu su vyru gauna stabilias algas, o grįžus vėl viską reikėtų pradėti iš naujo. Ir tam nebeužtektų jėgų, jau per toli nueita.
„Žinote, kas labai skaudina, kai grįžti į Lietuvą aplankyti saviškių? Kai pradedi šnekėtis, visi viską matuoja pinigais. Taip, čia užtenka pinigų, čia pragyveni, gali sau kažką leisti, bet niekas nemato tos pusės, kad neturi artimųjų, kad neturi tiek patikimų draugų, kad sutinki šventes vienas. Taigi taip Sandra ir gyvena - su tėvynės ilgesiu širdyje.
„Sakyčiau, kad aš esu labai laimingas žmogus, kadangi turiu mylimą hobį (kepu tortus ir iš to truputį užsidirbu), dirbu mokykloje, kas yra mano gyvenimo tikslas, ir turiu laimingą šeimą.
tags: #uzsieniete #vaiku #aukletoja
