Daukšių apylinkė, esanti Kalvarijos parapijoje, Suvalkų gubernijoje, turi savo, nors ir ne labai seną, istoriją, siekiančią XIV amžiaus pabaigą. Kryžiuočių laikais, kaip ir daugelis kitų Lietuvos kraštų, ši apylinkė ne kartą buvo jų aplankyta arba bent jau mėginta ją aplankyti. Rodos, gana toli tęsiančiosios iš pietų šiaurės link „Palios“, kurios tuomet turėjo būti dar labai vandeningos, galėjo Daukšių kraštą nors kiek apginti nuo vakarų šalies, iš kur kryžiuočiai savo užpuolimus ir plėšimus dažniausiai atlikdavo, ir gyventojams nors menką ramumą suteikti.
Pirmą kartą kryžiuočių raštuose „Palias“ minima randame 1384 m., vienos kelionės aprašyme, kada tūlas Gedutte vokiečius vedęs iš Istručio į Merkės pilį (šiand. Merkinė). Tuomet kryžiuočiams Palios, turbūt, pasirodė dar kaip plati, ilga upė („eyme flyze das heisz Palle“), per kurią jie, tiesiog pereiti negalėdami, turėjo pietų link kreiptis ant Lazdijų ir nuo čion rytų link ant Seirijų, kad Merkės pilin nuvyktų.
Kad kryžiuočiai, rodos, gerai pažino Daukšių apylinkę, galima spėti ir iš to, jog jų raštuose randama minima tame pat laike upės Amalvės („Molwat“) vardą, o keli šitame krašte likusieji piliakalniai ir šiandien dar liudija, kad gyventojams, rasit, ne kartą ant jų teko apsigynimo ieškoti nuo tų plėšikų.
Piliakalniai ir jų apylinkės
Dr. B. Daukšių parapijoje yra du piliakalniai: Varnupių ir Padovinio kaimuose. Vadinami jie tų dviejų kaimų vardais. Abu jie stūkso netoli vieškelio nuo Marijampolės ant Daukšių po kairiosios rankos. Savo išvaizda abu skiriasi vienas nuo kito.
Varnupių piliakalnis
Varnupių piliakalnis stovi šalia pelkių „Paliomis” vadinamu, vietoje, kur pakili dirva leidžiasi žemyn į žemą papalių pievą. Piliakalnis yra pailgai apskritas. Jo pailgumo vienas galas atsuktas į šiaurę, pasinešant truputį į rytų pusę, o kitas į pietus, pakreipiant truputį į vakarų kraštą. Jo šonai stačiai krinta žemyn. Iš šiaurės galo takas veda šonu aukštyn. Pailgai apskritas viršus viduryje įdubęs. Pietinis viršaus kraštas keliomis pėdomis aukštesnis už šiaurinį ir stačiau leidžiasi į vidurio įdubimą. Viršus turi ilgį apie 162 pėdas, plotį - apie 118 pėdų. Aukščio ties aukščiausiu šonu turi apie 68 pėdas, matuojant nuolaidumą tiesiant. Apačioje iš šiaurės galo žymu lyg krantas, turbūt iš smėlio ir žvyro supiltas. Jame yra daug akmenų. Už kranto pievoje randama durpės. Tarp kranto ir piliakalnio iš šiaurės krašto yra lyg įlinkimas. Gerai žymus tas krantas ir įlinkimas tik iš šiaurės pusės pievoje. Iš kitų kraštų dirvoje to kranto visai nematyti, o įlinkimas vos vos patėmimas.
Į šiaurę nuo piliakalnio tęsiasi palios kokių 6 ar 7 varstų ilgio ir kokių 4 ar 5 varstų pločio. Iš kito jų galo, rytų ir šiaurės kampe, mėlynuoja ežeras, vardu Amalvas. Aplinkui palias, į vieną ir kitą pusę nuo piliakalnio, eina eilė kalvučių ir kalnelių. Žemesni už piliakalnį; tik du į vakarus nuo jo: Stičkalnis ir kapinių kalnelis, aukštesni. Kiekvienas tų kalnelių turi vardą: Pūstakalnis, Raudonkalnis, Zvaniničkalnis, Vaitakalnis, Barsukalnis, Slogikalnis. Šis paskutinis gavo vardą iš to, kad, Varnupių sodžiui į kolonijas dar neišsiskirstius, slogindavę piemenis, kai, arklius naktigonėn atginę, ant jo užmigdavo.
Aplinkui palias yra šie kaimai: Plyniai, Daukšiai, Amalviškiai, gavę vardą nuo Amalvo ežero; Šlavančiai, vadinami nuo Šlavantos upės, tekančios į Amalvą; Paužiškiai, Ringovė, Tupikai, Sroliai, Panausupys, Putriškiai, Padovinis, nuo upės Dovinės vadinamas, dvaras Naujadvaris ir Varnupiai.
Į rytus nuo piliakalnio ties kaimais: Kumečiais, Plyniais, Liūliškio dvaru ir Daukšiais, matyti dar ilgesnės ir platesnės palios. Už jų rytuose mėlynuoja ežeras Žuvintas. Iš jo teka upė Dovinė per Žuvinto palias, Daukšius ir Amalvo ežero palias, kur iš tiesiosios pusės priėmus į save upę Amalvę iš Amalvo, balta vaga ringuojasi ant Padovinio.
Į pietvakarius nuo piliakalnio, už kokių 200 su viršum žingsnių, yra akmuo su iškalta ant jo ledžinga (patkava), dar gana aiškiai užsilaikiusia. Seniau ji buvusi aiškesnė ir gražesnė. Piemenys, pas ją ganydami, besiausdami ir akmenimis bedaužydami, ją diktokai apdaužė. Kas ją į akmenį iškalė, niekas nežino.
Į šiaurės rytus nuo Varnupių, į kokią pusantros mylios, yra Šakališkių piliakalnis ir į kokias tris mylias - Pašlavančio piliakalnis; abu Marijampolės paviete ir panašus į Varnupių piliakalnį, tik mažesni. Pirmasis yra daug žemesnis už šį ir viršus per vidurį lyg persmaugtas išrodo.
Padovinio piliakalnis
Visai kitokis yra Padovinio piliakalnis. Jis yra lyg ir du piliakalniai vienas ant kito supiltu. Apatinis turi ilgį apie 250 pėdų, plotį - 118, aukštį aukščiausioje vietoje 25 pėdas, matuojant tiesiant nuolaidumą, žemyn krintančią. Ant jo šiaurinės pusės yra supiltas kitas mažesnis piliakalnis, aukščio turintis apie 27 pėdas, matuojant jo nuolaidumą žemyn leidžiant. Viršutinio, kaip ir apatinio, viršus pailgai apskritas, ilgio turi apie 124 pėdas, plotį - 75 pėdas. Pietinis jo galas yra aukštesnis už šiaurinį. Viršutinis ant apatinio yra taip supiltas, kad apatinio kraštai per kokias kelias pėdas visai neužpilti ir jais galima būtų vežimu apvažiuoti apie viršutinį. Ties šiaurės vakarų kampu tasai apvažiuojamasis kraštas yra jau nugriuvęs, o gal ir nukastas šalia esančiai žemai dirvai aukštesnei padaryti.
Palios į šiaurę už Dovinės, nuo piliakalnių neužmatomi, yra trys maži ir neaukšti „Kauku kalneliai“: du ties Ringove, o trečiasis ties Panausupiu.
Senovės keliai ir jų ženklai
Nuo Varnupių piliakalnio, į šiaurę žiūrint, matyti, ties juo už kokių varstų, žemoje durpinėje papalių pievoje truputį išsikišusi gana ilga kupra. Sekant ją papaliais į rytus ir šiaurę ties Plynių sodžiumi, vietomis ji visai išnyksta, vietomis pasidaro ženkesnė, vietomis joje yra akmenų, kurie kai kur kasami, arba iškasti yra iš žvyro ar smėlio, nors iš vienos ir kitos pusės durpinė žemė, o už varstų aukštesnės papalių dirvos kieto molio. Tas viskas verčia spėti, kad čia kitą syk pilto kelio būta. To kelio ženklai randami ties Plyniais, Daukšiais ir Amalviškiais.
Vienoje vietoje ties Plyniais, kur pagal visą ką turėtų būti ėjęs tasai kelias, o nebėra pasilikę ant viršaus žemės jokių ženklų, vienas ūkininkas, bekasdamas durpes, rado giliai žemėje akmenis su žvyriu. Matyt, kad vietomis jisai yra nugrimzdęs į durpinę.
Ties Daukšiais, kur to kelio turėta eiti per upę Dovinę, upės vagoje yra didelių akmenų. Vietomis, kur jo eita, prieš 40 ar 50 metų, anot senių žodžių, buvę dar labai ženklu, vėliau akmenys išlupinėti ir išarta.
Į vakarus nuo piliakalnio ties Varnupių sodžiumi mažiau yra to kelio ženklų, bet seniai atmena, kad ir čia ties viso kaimo laukais jo būta. Akmens ir čia išlupinėta. Tų akmenų dalis yra sukrauta palei varyklą į Varnupių pievas. Kai kur papalių dirvose jo ženklus pažįsta tik iš to, kad jo vietoje javai, ypač rugiai, truputį anksčiau nunokstą.
Seniai žino, kad jo eita į vakarus ligi Dovinės, o paskui už tos upės, Naujadvario ir Padovinio laukuose, niekas jokio ženklo nepasako. Nežinia, ant kur tas kelias buvo ėjęs ir nuo Amalviškių kaimo. Vienas Varnupių ūkininkas, Bubnys, pasakojo, kad jisai matęs kitame palių gale to kelio ženklus ties Tupikų sodžiumi.
Tą kelią žmonės vadina polymu, retai pylymu, akmenynu, velniakeliu, mieliena ir mielienomis.
Šaltiniai ir akmenynai
Šalia to kelio, ties Daukšiais, Giedraičio kolonijoje, yra po žemu kalneliu šaltinis. Dabar tas šaltinis nuo kokios dešimties metų užverstas žemėmis, bet vanduo vis sunkiasi. Prieš tai jisai buvęs gražiai aptaisytas. Iš dviejų ar trijų jo šonų buvę padėti apie jį akmenys, ant kurių buvęs užverstas paplokščias, lygus, pailgas, turbūt tašytas, kokių šešių pėdų ilgio, akmuo. Jo galas ir užpakalis buvę apipilti žemyn krintančios kulvutės žemėmis. Vanduo sunkiąsis iš po to akmens, buvęs šaltas, gardus ir sveikas.
„Šaltiniu daug yra, kur vanduo sunkiasi iš žemės, bet taip apdaryto niekur nematyt“, kalbėjo man Daukšių gyventojas, 75 metų senelis, Mykolas Kasperavičius. Kad vasaros karštomis dienomis ištroškę papalių pievų šienpjūviai, darbininkai ir piemenys susirinkdavę pas tą šaltinį atsigerti ir numindavę, arba ištrypdavę šalį augančius javus, tai ūkininkas, kurio lauke jis yra, užvertė jį žemėmis ir padarė dirvą, tikėdamasis turėti dvejopą naudą: jo javu niekas nenuminsiąs, ir šaltinio vietoje galėsiąs dar kiek pasisėti. Bet dabar dirva aplinkui vandeniu pasruvus ir javų augimas toje vietoje labai prastas. „Dabar turi daugiau iškados“ - kalbėjo mano pasakotojas.
Šalia to pat kelio, Amalvo ežero kampe, ties Daukšiais ir Amalviškiais ant dugno yra akmenimis nugrįsta kelios dešimtys žingsnių ilgio ir keliolika pėdų pločio. Tą nugrindimą, arba kaip ir kelią ant ežero dugno, žmonės vadina akmenynu. Ant jo vasarą gera Amalviškių gyventojams maudytis, nes aplinkui ežere yra daug dumblo. Dumblo dabar yra apneštas ir tas akmenynas, bet maudydamiesi kojomis dar jį vis pasiekia. Senesnieji pasakoja, kad kitąsyk ant jo daug mažiau buvę dumblo.
Per Amalviškių sodžių važiuojant, šalia kelio, Tercijono kolonijoje yra didelis akmuo. Seniau jis buvęs dar didesnis. Prieš kokią dešimtį metų ėmę jį skaldyt ir padarę kelis paminklus. Žmonės kalba, kad ant jo buvę įspausti lyg žmogaus pavidalo neaiškūs ženklai. Tie ženklai yra dabar nuskelti. Žmonių kalbos apie juos yra nevienokios. Vieni sako, kad buvę žymu galvos, rankų, alkūnių, kojų ir kulnų vieta. Kiti kalba, kad taip daug ženklų nebuvę. Patsai Tercijonas, kurio lauke yra tas akmuo ir kuris davė jį suskaidyt, sako, kad tai tik žmonių pasakos, o iš tikrųjų ten nieko nebuvę, nors ir jis pripažįsta, kad buvusios kelios duobutės. Daukšių mokytojas Misiurevičius tikina, kad ten nieko aiškaus nebuvę, o duobutės buvusios lyties ir laiko padarytos.
Archeologiniai radiniai ir vietiniai pasakojimai
Tokios yra Daukšių parapijos senovės liekanos. Aišku, kad prie jų buvo pridėta žmogaus ranka. Čia kyla klausimas, kas ir kada pylė tuos du piliakalnius, kas dirbo tą kelią?
Apie tai žmonės pasakoja, kad ėjusi didelė kariuomenė ir kiekvienas kareivis pylęs po kepurę žemių, ir tokiu būdu buvę supilti piliakalniai. Žmonių kalbos čia tikro atsakymo neduoda.
Nuo Daukšių į rytus Žuvinto paliose yra dar keli kalneliai: Raisgioji, Radutinė, Ilgoji, Lapinė, Burbulų salaitė. Netoli nuo jų Dovinės vagoje yra vieta, kur, anot žmonių pasakų, dievaičius maudyta. Kaip apžiūrėjau, tie kalneliai, esantys žemoje pelkėje, darė man įspūdį, kad jie ne visai naturališki, kad jie gali būti supilti.
Tada aš padariau tokį išvedimą, kad Daukšiai savo padėjimu sąsmaukoje tarp dviejų palių iš abiejų pusių, savo piliakalniais, kalneliais paliose, kalneliais papaliuose, kur yra iškasama žmonių kaulų, galėjo būti stipri senovės tvirtovė (gynybos vieta), kuriai lygią Suvalkų gubernijoje žinau tik Šiurpilėje Suvalk. pav., Elenėvos par., mozūrai vadinama „Surpil“. Ši aplinkybė, kad Daukšiai galėjo būti senovės tvirtovė, traukianti prie savęs lietuvius savo senais atminimais gyvenančius, rasi, galėjo būti viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko Daukšių apylinkėse, kaip vėliau matysime, ilgiau negu kitose vietose užsiliko pagonystė.
Didingi Lietuvos Piliakalniai ant kurių stovėjusios pilys, atmušinėjo žiaurių kryžiuočių antpuolius.
Kaip visoje Suvalkų gubernijoje (šiand. „Sudavija“), taip ir Daukšių parapijoje žmonių, rodos, pradėta gyventi dar ne taip seniai. Kaip kitur, taip ir čia yra dar atminimai apie pirmuosius šių vietų gyventojus. Giriose, kur dabar Daukšiai, pirmiausiai apsigyvenęs tūlas Daukšys; buvęs jisai šaulys ir girių prižiūrėtojas. Kiti pasakoja, kad čia pradėję gyventi Kamarynas, Okietynas ir dar vienas žmogus. Varnupių pirmaisiais gyventojais buvę: Grigas, Beniulis ir Kanauka. Amalviškiuose girias pradėjęs kirsti ir meškas šaudyti Meškus arba Meškynas.
Tą nelabai seną žmonių apsigyvenimą, rodos, patvirtina ir kiti tikrai žinomi dalykai. Simno bažnyčia, seniausia Suvalkų gubernijoje, statyta 1520 m. Žmonės dėlto turėjo pradėti gyventi bent apie Simną kiek anksčiau už tuos metus, bet ne pirmiau 1410 metų, kuriuose Vytautas su Jogaila nugalėjo kryžiuočius ir ant visados sutrupino jų galybę. Prieš tuos metus visa dabartinė Suvalkų gubernija buvo be gyventojų, apaugusi giriomis, ir darė sieną tarp Lietuvos ir Prūsijos.
Atminus tai, bus aišku, kad, jeigu žmonių atmintyje dar užsilikę yra pirmųjų šių vietų gyventojų vardai, o apie kalbamųjų piliakalnių ir papalių velniakelio supylimą niekas nieko nežino, tai jie bus buvę supilti anksčiau, negu dabartinių gyventojų protėviai čionai buvo apsigyvenę. Pirmesnieji dabartinės Suvalkų gub. gyventojai Getviais, Getvininkais - rodos, tikrai reikėtų vadinti tą Lietuvių tautos dalį, kuri buvo senovės Sudaviją apgyvenusi, o kurią slavėnų (gudų, lenkų) metraščiai vadina: Jatwa, Jatviagi, Jatvingi, Jačwiež, Jadzwingowie ir t. t. Pas seniausius viduramžio rašytojus šita mūsų tautos dalis yra dažniausiai Getais (Getae, Gettae) vadinama (slg. „Etnolog. Smulkmenos“ p. 12-14); pastarasis, kurs juos šituomi vardu minėjo, buvo Did. Lietuvos kunigaikštis Vytautas, kurs 1420 m. viename savo laiške jų kraštą „terra Sudorum sive Gettarum“ vadino (Codex epistol. Vitoldi pag. 468). Šita vardo forma yra seniausia, bet šalyje jos randame dar formas ir su kitais priesagomis. Taip nežinomasis autorius kronikos: „Die jiingere Hochmeisterchronik“ (Script. rer. prussic. V. 71) tarp Prūsijos provincijų: „Natangen, Bertenlant, dat lant te Posesvchen“, po 1237 m. mini ir „dat lant te Getouwen“. Negalima, rodos, abejoti, kad šitas lietuvių vardas nuo Getų tokiu pat būdu padarytas, kaip ir nuo *Latų, *Lėtų, *Lietų (slg. popiežių raštuose: Letoini, Lethowim, Letwini (Theiner) pas Henriką Latvi Leitthones, lietuviai Letthi - latviai) - lietuviai, latviai. Prie šito - viai priesagos priguli ir tokios formos, kaip Gecuen, Gacvitae, Geitvesen, Getivesitae, Getvesones. Trečioji forma, kurioje mes tos tautos vardą, užrašyta turime, yra taipogi gana įvairiai rašoma: Gatvingi, Giatviagi, Gacuingi, Gasuingi, Gazuingi, Gaczavingi, Gaczwagi, Gaczwizitae ir su perkeista g ir J pas slavėnus: Jatvzingi, Jatwiagi, Jaczvingowie, Jadzwingowie ir t. t. Šitų visų variantų priesaga irgi yra, rodos, perkeista iš lietuviško - ninkas, ninkai: taigi iš: Getuvininkai, Getvininkai, arba t. suminkštinus: Gečvininkai, (slg. Lietuvininkai, Lietuvnikai, Sudavininkai, Sudauninkai ir t. t.). Tokiu budu, rodos, turime čion tą tautos vardą užrašyta trejopoj formoje: 1) seniausia - Getai; 2) su priesaga - viai: Getuviai, su elizija litu ir suminkštinimu t ir ė - Getviai Gečviai ir 3) su pries. - ninkai Getuvininkai, Getvininkai, Gečvininkai. Šitasai, pagal lietuvių kalbos ir etninių vardų taisykles, trejopai formuotas tautos vardas mūsų laikuose vartojime išnykęs; nuo jo yra tik likę gana skaitlingi kaimų vardai (Gečiai, Gečlaukiai, Gettautiškiai ir k.) ir žmonių pravardės (Gečas, Gecis ir k., (Dr Basanavičius). Getvininkai (Jetvingiai) arba Sūduoniai (Sūdavai) buvo kryžiuočių išnaikinti antroje pusėje XIII amžiuje. Dalis jų pasidavė galingiems priešams, ir buvo perkelta į Prūsus pas Karaliaučių. Kita dalis, nenorėjusi pasiduoti, persikėlė per Nemuną į Lietuvą, kur didysis kunigaikštis...
Kas yra paperas? pãperas sm. (3b) 1. Šal., Jnšk, Č, Vad, Kvr, Vj, Prng užperėtas, neskilęs kiaušinis: Kiaušis perėtas, o neužperėtas, bus pãperas J. Katrie neužeję, tie paperaĩ Dglš. Šitas kiaušinis kliuksia - gal pãperas Slm. Užtikau visą gūžtą kiaušinių, bet visi ligi vieno paperaĩ Srv. Taigi mat nežinai, an turgaus gali kokių paperų̃ nuspirkt Sdk. Ne visi užleisti kiaušiniai - daug paperų̃ Vžns. Šiemet viščiokų neturėsma - visi kiaušiniai išėjo paperaĩs Dkk. Jei vištai perint kepsi kiaušinienę, tai visi kiaušiniai nueis paperais (priet.) LTR(Slk). ^ Smirda kaip pãperas Kp. O tai žmogaus surūgimas - kaip kiaušinio paperas! LTR. Sėdžia kaip pãperas (baisu pakliudyti, tuoj širsta, įsižeidžia), nei paklaust nieko nebemožna PnmR. Tai varnos pãperas (mažas, silpnas), nieko iš jo nebus Ds. 2. prk. išgama: Aš jum parodysiu, jūs paperai! B.Sruog. Matgi vokiečio paperas! rš. ◊ paperaĩs (pãperu) išeĩti (eĩti, nueĩti, vir̃sti) neįvykti, nebūti įgyvendintam: Tavo meilė paperaĩs išeĩs Lnkv. Dirbo, buvo, ir paperais išėjo Grž. Toks darbas visados paperais eina Grž. Aš savo sūnų ūčijau kunigu, ale nuejo paperu OG447. Mokėsi mokėsi ir paperaĩs išė̃jo Grž.
