Minint Gedulo ir vilties dieną, prisimenami tremtyje ir įkalinimo vietose kentėję tautiečiai - jų atminimas gyvas ir šiandien. Mes patys nepatirsime, neišgyvensime to, ką išgyveno mūsų protėviai. Tačiau šįkart panarpliokime tremtį kitokiu žvilgsniu, ne skausmo ir baimės pilnomis tremtinių, o Sibire gimusių vaikų - tremties vaikų, akimis.

Nuo vaikystės istorijas pasakoja Sibiro tremtyje gimusi mama Emilija. „Tie nekalti žmonės, kurie buvo išvežti į nežinomą kraštą, į laukinį kraštą, nežinojo, kas jų tenai laukia. Jie ten gyvendami iškentėjo badą, pažeminimus, ligas, tačiau liko ištikimi moralinėms vertybėms.“

Daugelis mano bendraamžių gali papasakoti labai panašių patyrimų apie ilgus pokalbius ir tai, kad artimųjų tremties, įkalinimo patirtys, regis, visada buvo šalia. Mano šeima nėra išimtis - žmonių, paliestų tremties, yra aibė visoje šalyje. Kiekvienas nešiojasi savą istoriją.

Istorijos, kurios neleidžia pamiršti

Misija Sibiras projekto dalyvė žurnalistė Audra Avižiūtė pasakoja, kad nuo vaikystės mena, jog mamos pase gimimo vieta - Rusija, vėliau tai ėmė kelti klausimų, artimųjų patirtis tremtyje paskatino domėtis istorija. „Nemanau, kad mano močiutę, einant į mokyklą Lietuvoje, būtų pagavę keli berniukai ir sulaužę jai nosį už tai, kad ji yra neva fašistė. Lietuvoje to, ko gero, nebūtų įvykę. Jau vien kai tu girdi tokias istorijas, supranti, kad jos augimo aplinkybės buvo kitokios. Tai, bent jau mane, paskatino domėtis Lietuvos istorija.“

Dvidešimt ketverių uteniškė Monika Kaškauskaitė parašė dainą, kuriai ją įkvėpė močiutė ir jos pasakojimai apie praleistus metus Sibiro tremtyje. Monikai šie atsiminimai labai jautrūs. Monikos troškimas realybe virto pernai, drauge su „Misija Sibiras“ projektu nuvykus į Kazachstaną. „Mes patys nepatirsim, neišgyvensime to, ką išgyveno mūsų protėviai. Mūsų atsakomybė yra išsaugoti šią skaudžią istoriją ir ja dalintis, nes tos gyvos istorijos - mūsų senelių ir močiučių - jau gali greitai ir nebebūti,“ - sako M. Kaškauskaitė.

34erių Marijus Štilinis neturi artimųjų, kurie gyveno Sibiro tremtyje ar įkalinimo vietose, tačiau jam šie įvykiai labai svarbūs. Gedulo ir vilties diena Marijui - pasididžiavimo ir pagarbos diena. Jo teigimu, šiltai ir pagarbiai turime padėkoti žmonėms už jų stiprybę. „Šiandien jie, jaunosios kartos akimis, yra herojai.“

Istorija apie tremtį, partizanus, bendrai apie okupaciją, bus gyva tol, kol bus gyvas bent vienas lietuvis. „Neatsimenu, kurio partizano yra pasakyti žodžiai, tačiau jie skamba kažkaip taip panašiai: „Lietuva bus laisva tol, kol bus gyvas nors vienas partizanas“. Perfrazuojant galima pasakyti, kad istorija apie tremtį, partizanus, bendrai apie okupaciją, bus gyva tol, kol bus gyvas bent vienas lietuvis. O bent vienas lietuvis bus gyvas dar ilgai,“ - neabejoja ir tuo tiki M.

Masiniai trėmimai ir jų aukos

Birželio 14-tąją, 1941-aisiais, Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus. Sovietams okupavus Lietuvą, 1940-1953 metais iš šalies ištremta apie 130 tūkst. žmonių. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga Nepriklausomybės dieną pasitiko su antrąja serijos „Tremties vaikai“ knyga.

Kaip žinoma, pirmoji tremtis vyko auštant 1941 metų birželio 14-ajai. Dar trečią valandą nakties - vienu metu visose trijose Baltijos valstybėse - Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje - Maskvos nurodymu prasidėjo gyventojų trėmimai. Perpildyti ešelonai vienas po kito riedėjo į Rytus, išveždami daugiau nei 40 tūkstančių įvairių tautybių žmonių, daugiausia lietuvių, iš kurių daliai nebuvo lemta sugrįžti. Daugiau kaip 70 procentų tremtinių sudarė moterys ir vaikai. Ištremti vaikai į Tėvynę sugrįžo jau suaugę…

Iš viso tada iš Lietuvos deportuoti 18 500 žmonių, kurių didžioji dalis iškeliavo į tremtį, kiti - į GULAGo lageriuose. Dauguma jų - to meto politikai, visuomenės veikėjai, valdininkai, inteligentai, menininkai.

Birželio 15-osios vakare turėjo būti surinkti visi tremtiniai, bet kadangi kai kurios šeimos slapstėsi, kitų asmenų namuose nerado, treti trėmimo metu pabėgo, operacija užsitęsė iki birželio 18 dienos.

Kaip skelbė Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, 1941 metais buvo ištremta į Altajaus kraštą, Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komijos ASSR. Nuo šeimų atskirti vyrai išvežti į įvairius lagerius - Karlagą, Vorkutlagą (Komijos ASSR), Siblagą (Kemerovo sr.), Sevurallagą (tuomet - Sverdlovsko sr.), Kraslagą (Krasnojarsko kr., Rešotų m.), Norillagą, Bellagą (Karelijoje) ir Oneglagą (Archangelsko srityje).

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1941-1952 metais iš Lietuvos į atšiaurias Sovietų sąjungos vietoves buvo ištremta 55 350 iki 16 metų vaikų, tremtyje gimė dar 18 306. Dalis jų žuvo net nepasiekę Sibiro, pirmąją tremties žiemą ar vėliau. Nebuvo pasigailėta net nėščių moterų, tad dar šimtai kūdikių gimė vagonuose antisanitarinėmis sąlygomis. Tūkstančiai mažų širdelių kentėjo badaudami, šaltyje, vaikystę praleido niekinti, su tremtinio etikete, turėjo mokytis svetima kalba.

Gyvenimas tremtyje: išlikimo istorijos

Knygos autorius Stanislovas Abromavičius prakalbino apie pusę šimto mažųjų kankinių. Dauguma jų tvirtina, kad jų šeimoms išgyventi padėjo malda.

Genė Brazdžiūtė-Rozenbergienė, Vabalninkas

Irkutsko srities Sujetichos stotį pasiekėme balandžio 10 dieną. Sujetichjos gyvenvietės (dabar Biriusinskas) barakuose, buvusiame kalinių lageryje, aptvertame tvora ir su bokšteliais sargybiniams, gyvenome sunkiomis sąlygomis, be jokio baldo apie 16 kvadratinių metrų kambarėlyje. Statybose dirbo tik tėvelis, jis turėjo išmaitinti visus septynis. Statė iš rąstų trobas tremtiniams, nes po mūsų atvežė daug žmonių iš Aukštaitijos, vėliau ir iš Ukrainos. Be to, čia radome ir 1948 metų tremtinių. Reikėjo apsiprasti su aplinka. Maisto nusipirkti nebuvo, išskyrus duoną pagal normą, prie kurios eilėse stovėdavome per naktį.

1950 metų pavasarį susirgau maliarija - pagelto liežuvis, akys, iki keturiasdešimties laipsnių pakilo temperatūra. Sesutė sirgo mažakraujyste. Tėveliai sunerimo. Visa laimė, kad susitaupę nusipirkome ožkelę, kuri kasdien duodavo po pusantro litro pienelio. Ožkos pienas buvo mums vaistas. Antrais tremties metais pradėjome rauti jauną pušyną ir su kastuvais ruošti žemę bulvėms ir daržovėms sodinti. Apsigynėme nuo bado, tačiau sotūs nebuvome. Slapta per geležinkelį ėjome į taigą pasirinkti miško gėrybių. Ten augo riešutai, grybai, uogos, gražios gėlės. Žinoma, už tai galėjome turėti rimtų nemalonumų komendantūroje. Įgaliotinis anksti ryte ir vakare ėjo per barakus ir tikrino, ar visi namuose, ar kas nepabėgę.

1949-ųjų rudenį pradėjau lankyti mokyklą. Lietuvoje buvau bebaigianti ketvirtą, o čia pasodino į trečią klasę. Kai išmokau rusų kalbos, mokslai sekėsi. Lietuviai buvo pavyzdys visiems, mokėmės geriau už vietinius. Kad įsigytume knygų ir sąsiuvinių, vasarą turėjome dirbti. Vyresnėse klasėse reikalavo už mokslą mokėti. Iki šiol esu išsaugojusi mokesčio už mokyklą kvitus - kas pusmetį reikėjo mokėti po 75 rublius. Rudenį veždavo dirbti į kolūkius, dažniausiai kasti bulvių. Sibire religines šventes švęsti buvo uždrausta, tačiau šv. Velykas ir šv. Kalėdas šventė visos lietuvių šeimos. 1952 metais iš tremties pas tėvus į Sujetichą atvažiavo kunigas Antanas Bitvinskas (1925-2006), kuris slapta tuokė, krikštijo, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai. Gimęs Raseinių apskrities Girkalnio parapijoje ūkininkų šeimoje, buvo dainininkas, giesmininkas, linksmuolis. 1945 metais baigė Raseinių gimnaziją, o 1949-aisiais - Kauno kunigų seminariją. Šeštadieniais jaunimas kuriame nors barake suruošdavo šokius. Įsirengėme tinklinio, krepšinio aikšteles. Sujeticha atrodė labai niūri, apstatyta apšiurusiais nameliais.

Danutė Laužadytė, Obeliai

Mus vežęs vežimas sustojo Antanašėje, prie buvusio policininko Lapienio sodybos. Paėmė jo šeimą. Pasiekę Obelius, sulaukėme dėdės Klemento, jis perdavė „benzinką“ (primusą), kad galėtume pašildyti vandenį. Kai mus atgabeno į Rokiškio geležinkelio stotį, vėl atsirado dėdė, atsiprašė, kad negali perduoti pinigų, nes ruošėsi trėmimui ir patys. Mamos jauniausioji sesuo Bronė buvo netekėjusi, 33 metų amžiaus, gyveno kartu su mumis. Išvykus į Sibirą, namuose ji liko viena, nes jos tremiamųjų sąrašuose nebuvo. Nelaimės sukrėsta, nesėdėjo sudėjusi rankų, o nuskubėjo į Zibolius pranešti seseriai Marytei. Sugrįžusi pasišėrė gyvulius, užkūrė duonkepę, pašovė duoną. Bet ištraukti iš krosnies nespėjo, nes po kelių valandų į trobą suvirto tie patys kankintojai. Parodė pirštu į tetą Bronę ir pasakė: „Šita dar didesnė banditka!“ Liepė rengtis ir atvežė į tremtinių aptvarą Obeliuose.

1979 metais Ignas Pauliukas Rokiškio vidaus reikalų skyriui patvirtino, kad kartu su NKVD darbuotojais dalyvavo tremiant Prano Laužadžio šeimą. Mat jie turėjo didelį 20×40 metrų namą, kiemo statinius, pirtį, keturias karves ir du veršelius, tris arklius ir kumelį, avių ir kiaulių. Namuose - keturi stalai, šešios kėdės ir daug kitų daiktų. Ištrėmus turto akto niekas nesurašė, jis tapo bešeimininkiu, tačiau kas jį išgrobstė, jis nežinojo… Kitame raštelyje, pasirašytame dar trėmimo dieną, tai yra 1941 metų birželio 14-ąją, jis nurodė, kad yra Obelių valsčiaus Zibolių „selsovieto“ pirmininkas. Tremiant šeimą į Sibirą, Prano Laužadžio sodyboje liko 5 karvės ir veršelis, 2 arkliai ir kumeliukas, kiaulė su 6 paršeliais, 4 avys su jaunikliais.

Mus atvežė į Altajaus krašto Pavlovsko gyvenvietę, prie Katūnės upės. Prasidėjo pirmasis skirstymas: vaikus ir moteris paliko, o vyrus atskyrė. Kad taip atsitiks, žinojome dar vagonuose. Tremtyje tik teta Bronė gaudavo kortelę duonai, nes ji dirbo miške. Mama liko su mumis, į darbą nėjo.

Birutė Morkūnaitė

Pasakojimas apie Birutės Morkūnaitės, gyvenusios Biržuose, tremtį. Nesuprantama kodėl, tačiau 1942-ųjų pavasarį septyniolikametė Birutė su mama buvo atrinktos dar tolimesnei kelionei į šiaurę, jau už Poliarinio Rato, prie Laptevo jūros. Nuplukdytos virš 3000 kilometrų prie Jenisiejaus žiočių. Paraplauktos Igarka, Norilskas, Dudinka… Aplink plytėjo tik nuogas krantas, samanomis nukloti kalnai, be medelio ar augalėlio. Tokiam rūsčiam peizažui Birutei sugalojo, o ir šiandien kartoja, terminą šiaurės šiaure. Tada ji dar nežinojo, kad skirtingai nuo kitų užgrūdintų čionykščių tautų gyvenimo, tremtiniams šiaurės šiaurėje šansų išlikti buvo nedaug. Vietovė net pavadinimo neturėjo: ją vadino Tašku (točka - rusiškai). Grįždami tremtinius lydėję palydovai pažadėjo netrukus grįžti ir atplukdyti namukus. Tačiau teko gerokai palaukti. Retsykiais čion užklystantiems nencams aptarnauti, netoli Točkos stovėjo menkutė ligoninė. Sako, joje šeimininkavo antitarybiškai nusiteikęs ir greičiausiai dėl to į čia atsiųstas felčeris latvis Liakš. Pagaliau barža atplaukė medieną. Sunešė ją į kalną ant pečių, savo jėgomis ir išmone susirentė namelius, samanomis užkamšė tarpus tarp rąstų. Nameliai buvo išsimėtę 20-30 metrų atstumu. Točkoje apsigyveno apie 80 tremtinių: po lygiai lietuvių, latvių, ukrainiečių ir Leningrado vokiečių. Tarp lietuvių buvo du žydai. Malkų pakrantėn išmesdavo Jenisiejus. Nuo spiginančios saulės skaudėjo akys. Tremtinius kankino skorbutas, kojas nelaimėliai vyniojo skudurais. Tik Birutė džiaugėsi atsivežtais veltiniai, kuriuos jai išvykstant padovanojo draugė rusaitė.

Sniego pūgos be pertraukos iki poros savaičių. Perbėgdama per pūgą ji nepataikė į kaimynų namus, nuklydo ir sušalusi žuvo. Kartą į kaimelį nuo jūros pusės elniais atklydo ir netoli jų palapinėse apsistojo klajojantys nencai. Tai buvo viena iš vietinių šiaurės Sibiro tautų. Jie vertėsi elnininkyste ir medžiokle. Kažkokiu būdu pas juos atvykdavo amerikiečiai ir supirkinėjo brangius baltų arktinių lapių kailius. Iš elnių kailių nencai gamindavo blizgučiais papuoštus aukštaaulius batus. Blizgučių jiems priveždavo amerikiečiai. Nencai labai vertino arbatą. Tremtiniai maitinosi žuvimi: nuo nedidelių maksūnų iki keliasdešimt kg sveriančių nelmos, eršketo. Tinklų statymas, tikrinimas bei žuvies surinkimas turėjo savo specifiką. Tremtiniai poilsio dienų neturėjo. Artėjant prie eketės, siaubą kėlė mintis, kad užklupus pūgai namų ir nebesurasti. Todėl, kaip orientyrai, kelias į eketes būdavo nusmaigstomas pagaliukais. Spiginant 40-ties laipsnių šalčiui, dirbant vandenyje nuogomis rankomis jų skausmas buvo sunkiai pakeliamas. Tinklus statydavo, tikrindavo (dažniausiai vyro ir moters arba trijų moterų) grandys. Birutės laimei, jos porininkas Stasys Mackevičius buvo labai stiprus. Tinklams įleisti reikėdavo iškirsti dvimetrines eketes, gal nepilno metro diametro. Stasys darbavosi su kirstuvu, o Birutė sėmė ledų luitus iš namų atsineštu indu. Pirštinės akimirksniu tapdavo ledo gabalu, tai reikėdavo darbuotis nuogomis rankomis. Šlapdavo veltiniai. Vėliau tiesdavo tinklus. Stasio jėga ypač praversdavo, kai tekdavo į krūvas pertempti šimtus kilogramų čia pat sustingusių žuvų. Susikaupdavo suledėjusios žuvies kalnai.

Zigmas Bartkus, Liudvinavas

Atėjo nelauktoji diena - 1948-ųjų gegužės 22-oji, šeštadienis. Laukus dengė silpnas rūkas ir žadėjo būti graži diena. Gale namo ir gale klojimo sėdėjo po stribą. Sulaikė pro šalį važiuojantį ūkininką su vežimu. Grįžau namo. Mama pamatė ateinančią tetą Liudviną ir vėl pasiuntė mane perspėti jos, kad grįžtų, nes kitaip ir ji bus sulaikyta. Po kurio laiko atvažiavo sovietų kareiviai su stribais ir liepė krautis daiktus. Kartu su jais buvo ir Kazys Milkaitis (1919-2001). Jis, tėvui kalint, apardavo laukus ir atlikdavo kitus vyriškus ūkio darbus. Mama norėjo jam atiduoti tėvo vestuvinį kostiumą, bet jis pasakė, kad ir juos tremia. Kol sulaksčiau iki tetos Liudvikos, grįžęs radau vežime sukrautus daiktus. Užbėgau ant aukšto ir pasiėmiau dar rudenį mano krikštatėvio Jono Gulbino (1910-2003) pasiūtą žieminį paltuką. Pajudėjom tuos penkis kilometrus Lukšių link. Mus pasivijo tetos Liudvina ir Ona. Teta Ona Gulbinaitė (1916-1970) buvo mano jauniausios sesers Onutės podė - taip mūsų krašte vadindavo krikšto motinas. Atvežė prie Zyplių dvaro. Čia tokių nelaimėlių jau buvo ne viena šeima. Vienus atveždavo, kitus sunkvežimiais išveždavo į Pilviškių geležinkelio stotį. Nežinau kodėl, bet visur papuldavome vos ne paskutiniai. Matyt, buvome „nepaklausi prekė“. Jau pavakare pasikrovė į sunkvežimį ir atvežė į Pilviškius. Pamačiau, kad palaukėj stovėjo daug namukų ant ratų - gyvulinio vagono iki tol nebuvau matęs. Mus įlaipino į pirmą vagoną, jau prigrūstą žmonių. Naktį pervežė į Palemono stotį. Ryte, kai atidarė duris, prie mūsų vagono buvo prikabintas mažas dviašis vagonas, kuriame buvo gal trys ar keturios šeimos. Kitą naktį pervežė į Naująją Vilnią, ten mažasis vagonas dingo. Atsidūrė ešelono viduryje - tai labai pravertė tolimesnėje kelionėje. Iš Naujosios Vilnios pajudėjome pavakare, vežė dieną ir naktį. Truputį praverdavo duris, bet vyrai sugebėdavo jas visai atidaryti, o kai traukinys lėtindavo greitį, vėl uždarydavo. Stotyse gamtinius reikalus atlikdavo po vagonais: vyrai vienam gale, moterys - kitame. Kartais duodavo kareiviškame gal 20 litrų talpos termose sriubos ir forminės duonos. Dažniausiai būdavo rauginti kopūstai. Gal ketvirtą parą, sustojus ilgesniam laikui, leido išsivirti maisto. Vienas ūkininkas vežėsi prieš trėmimą papjautą kiaulę, tai valgė visas vagonas, nors skerdiena buvo jau su kvapeliu. Netoliese matėme pjuvenomis apipiltus didžiulius ledo luitus. Mama labai nerimavo, kad mus greitai nuveš ten, kur labai šalta. Pravažiavome patvinusią Volgoje, uolėtus Uralo kalnus. Sustojus Sverdlovske išmaudė duše. Mama norėjo, kad leistų pasimatyti su tėčiu. Ešelonas riedėjo į rytus. Pravažiavome Novosibirsko lygumas, prasidėjo kalnuotesnės ir miškingesnės Krasnojarsko krašto vietovės. Vieną rytą Tinskajos stotyje atkabino kelis vagonus ir liepė nešti daiktus į tokį aptvarą. Iš čia pradėjo sunkvežimiais išvežinėti po miškuose pastatytus barakus. Kadangi buvome „nepaklausi prekė“, teko kelias paras praleisti po atviru dangumi, kol vieną popietę išvežė šiaurės kryptimi. Vietovė kalvota - kildavome ir leisdavomės, kol pagaliau viršuje privažiavome kažkokią gyvenvietę. Prie Medniko barako vairuotojas norėjo mus palikti, bet viena moteris, kaip vėliau sužinojome, Višinskienė, pradėjo rėkti, kad čia nėra vietos. Mus atvežė į chimleschozo (miškų sakinimo ūkis) centrą Zavodovką (50 kilometrų nuo Tinskajos) ir paliko mokykloje. Atvažiavo vežikas vienu arkliu ir liepė krautis. Pajudėjome pietvakarių kryptimi į Filatovkos baraką, pastatytą 5,5 kilometro nuo Zavodovkos, viduryje miško. Kai įvažiavome į mišką, prasidėjo košmaras. Užpuolė kraugeriai uodai. Apgyvendino trečiame bokse, kuriame buvome septynios šeimos. Pasieniais - narai, viduryje - metalinė krosnelė. Sakinimo sezonas jau buvo prasidėjęs, ir mama eidavo dirbti. Duonos gaudavo 700 gramų, kartais padidindavo iki kilogramo. Galiojo sovietinis principas: kas nedirba, tas nevalgo. Vaikščiojau po mišką ir rinkdavau čeremšą (meškinį česnaką), kartais rasdavau vieną kitą grybą. Aplink Filatovką buvo daug gyvačių. Kartą mačiau net septynias. Iš Lietuvos man atsiuntė linines nagines ir sakė, kad per jas gyvatės neįgels. Mano pareiga buvo parūpinti malkų. Vasarą parinkdavau šakų, o iškritus pirmajam sniegui, su Laura Mačiokaite eidavome pjauti nestorų pušelių, kurias parsiveždavome jos motinos parūpintomis rogutėmis. Gyvenimas kiek pagerėjo rudenį, kai eidavome į Zavodovką pas ruses kasti bulvių. Už dienos darbą mamai duodavo kibirą, o man su broliu - po pusę kibiro bulvių. Išvirdavo čiugunovką (toks nupjautos piramidės formos ketaus puodas) bulvių, patiekdavo dubenį raugintų agurkų ir kiek nori duonos. Tai būdavo tikras „balius“. Visų jų namai atrodė panašiai: ant sienos po stiklu kabėdavo šeimos nuotraukos. Retai buvo šeimų, kurių nors vienas narys nebūtų žuvęs kare.

Naujame režisieriaus Rimo Bružo dokumentiniame filme „Vilties galia“ pasakojama apie pirmuosius 1941-ųjų birželio tremtinius iš Lietuvos, kuriems teko sunkiausia dalia. Jie naiviai tikėjo, kad į kitas Sovietų Sąjungos respublikas „perkeliami“ laikinai, nežinojo, kad vyksta ne dirbti, o vežami mirti ir ne daug kam pavyks ištrūkti iš amžinojo įšalo žemės. Tačiau viltis - galinga. Senovinėje, išblukusioje fotografijoje užfiksuoti trys vatiniais paltais vilkintys vaikai, kuriems pavyko pasprukti. Nuotrauka daryta 1947 m. Kaune, joje - Jonas Puodžius, Valensas Puodžius ir Meilutė Marcinkevičiūtė. Tai viena žymiausių lietuvių tremtį iliustruojančių fotografijų. Joje užfiksuotų žmonių istorija ir pasakojama naujausiame R.Bružo dokumentiniame filme „Vilties galia“. Filme visi trys šios nuotraukos herojai susitinka po pusės amžiaus ir pasakoja savo neįtikėtiną pabėgimo iš tremties istoriją, kuri šiandien jiems yra tapusi didžiausiu gyvenimo nuotykiu.

Ilga ir pavojinga kelionė per visą Sovietų Sąjungą - nuo Laptevų iki Baltijos jūros, dešimtys tūkstančių kilometrų, įveiktų lėktuvais ir traukiniais, beveik du mėnesiai kelionėje ir pirmoji nuotrauka grįžus namo. Šiame filme neįtikėtinos kelionės herojai susitiks po 60 metų dar vienai nuotraukai toje pačioje vietoje. Rimo Bružo dokumentinio filmo „Vilties galia“ premjera birželio 14 d., sekmadienį, 17 val. 15 min.

Birželio 14-ąją sukanka 74 metai nuo pirmųjų masinių trėmimų į Sibirą pradžios. 1941 metų birželio 14-oji. Trečia nakties. Niekas nežadėjo nelaimės šią tykią priešaušrio valandą. Tačiau ji jau sliūkino į tūkstančius namų, ramiai prieš dienos darbus besiilsinčių sodybų, į tūkstančius šeimų, nė nenujautusių, kad ši paskutinė nakties valanda daugeliui taps ilgesingais prisiminimais apie tai, kai visi dar buvo drauge. Tą valandą nelaimė jau stovėjo ant slenksčio. Valsčiuose ir miesteliuose prie parengtų sunkvežimių jau rikiavosi ginkluoti sovietų kareiviai, stotyse garvežiai stumdė parengtus gyvulinius vagonus, netrukus tapsiančius septyniolika ešelonų, kurie per artimiausias keturias dienas išveš toli nuo tėvynės daugybę niekuo dėtų žmonių. Taip prasidėjo pirmieji masiniai lietuvių trėmimai. Apie tai, kaip kruopščiai jiems buvo rengtasi, pakalbėsime kiek vėliau. Dabar tik pasakysime, kad „operacijos“ išvakarėse vyriausiojo sovietų budelio Lavrentijaus Berijos pavaduotojo V. Černyšovo išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I. Serovui ir V. Abakumovui nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 114 žmonių, iš jų 7498 - į lagerius, o 13 616 - į tremtį. Baisiausia, kad tarp sovietinės valdžios priešų buvo ir daugybė vaikų: beveik pusei to birželio tremtinių nebuvo ir šešiolikos. Okupantai nesigailėjo net nevaikštančių kūdikių - gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 vaikai iki vienų metų amžiaus. Kas trečias iš jų netrukus mirs nuo šalčio, bado ir ligų. Klaiku net pagalvoti, ką turėjo išgyventi vaikai Sibiro pragare. Šiandien mes tai galime sužinoti iš nedaugelio tų, kurie, dar visiškai maži buvo prievarta išplėšti iš savo pasaulio, išgyveno, sugrįžo ir šiandien yra su mumis.

Lietuviai tremtiniai gyvuliniame vagone 1941 m. birželį. Aldona Grigalavičiūtei-Šimkienei tomis dienomis buvo vos pusantrų metų. Jos tėvas, buvęs AB „Maistas” ūkio dalies vedėjas, tuo metu dirbo kasininku banke Panevėžyje. Buvusį šaulį, atsargos karininką ir kaimo mokyklų mokytoją kažkas įspėjo apie gresiantį pavojų ir patarė pasitraukti į Vakarus. Jau seniau buvo kalbų, kad žmones gali vežti. Tačiau pasitaręs su žmona vyriškis nusprendė, kad trauktis nėra reikalo. „Už ką gi mus gali vežti, mes nieko nepadarėme. Kodėl turėtume trauktis ar išsikraustyti iš Panevėžio,“ - sakė tėtis.

Kalbos apie galimus trėmimus iš tiesų būta, ir jos turėjo priežastį. Antra, 1941-ųjų trėmimams taip pat ruoštasi iš anksto. Jau 1940 metais, vykdant specialias NKVD direktyvas, buvo pradėta slapta registruoti šio nusikaltimo aukas. Registracija turėjo būti baigta iki 1941 metų vasario 10 dienos. Iš pradžių informacija apie būsimus tremtinius buvo renkama iš nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijų archyvų. Enkavedistai, padedami A. Sniečkaus paskirtų lietuvių komunistų ir komjaunuolių, tūkstančiuose bylų ieškojo duomenų apie buvusius policininkus, teisėjus, prokurorus, kalėjimų tarnautojus, fabrikantus, stambius dvarininkus. Tačiau reikiamam tremtinių „kontingentui“ surinkti šios informacijos nepakako. Tad 1941 metų gegužės 21 dieną prasidėjusiame baigiamajame pasirengimo etape buvo pasitelkti sovietinio saugumo informatoriai ir valsčių vykdomuosiuose komitetuose įsitaisę sovietiniai kolaborantai. Būtent iš pastarųjų trėmimų organizatoriai gavo pažymas apie valsčiuose gyvenančių asmenų „socialinę kilmę ir turimą turtą“, dalyvavimą Nepriklausomybės kovose ar priklausymą tautinėms organizacijoms. Tokia informacija buvo laikoma „kompromituojančia medžiaga“ ir tapo svarbiausiu kriterijumi atrenkant būsimas tremties aukas. Tačiau to nepakako. Visas pasirengimas vyko ypatingo slaptumo sąlygomis. Likus dešimčiai dienų iki trėmimų pradžios, jo vykdymo grupių nariai po instruktažo neturėjo teisės išeiti iš tarnybinių patalpų, o jiems talkinti paskirti sovietiniai ir partiniai aktyvistai apie operacijos pradžią turėjo sužinoti tik jai prasidėjus. Tačiau šiokia tokia informacija bent jau apie informacijos rinkimą valsčiuose vis dėlto galėjo nutekėti, tad nenuostabu, kad vienas kitas būsimas tremtinys galėjo būti perspėtas.

Tarpukario Lietuvos mokytojų dukrą Dainorą Tamošiūnaitę-Urbonienę tremtis užgriuvo jai sulaukusia aštuonerių. Ji pasakoja: „1941 metų birželio 13-ąją buvome pasirengę važiuoti arba į tėvelio, arba į mamos tėviškę. Džiaugiausi būsima vasara. O rytą pabudau nuo mamos verksmo. Išbėgusi iš miegamojo pamačiau ją sėdinčią ir prie jos stovintį žmogų su šautuvu. Tuo metu tėvelis buvo išvažiavęs į paštą laikraščių. Netrukus pamačiau jį stovintį tarpduryje su į nugarą įbestu šautuvu. Tai buvo man baisiausias momentas. Žmogus su šautuvu mane stumia, tuo metu pabunda ir pradeda verkti pusantrų metų broliukas Arutis. Imu jį ant rankų, norėdama nuraminti, kitas kareivis bėga paskui mane į jo kambarį, ir tuo metu kyla baisiai didelis šurmulys. Vienas liepia dėtis daiktus, kitas kažko barasi rusiškai, mama pasimetusi. Susikrovę daiktus buvome išvaryti į kiemą, kur stovėjo sunkvežimis. Į tėvelį visą laiką buvo nukreiptas šautuvas. Netrukus šeima buvo atvežta į Panevėžį, kur laukė dar didesni baisumai. Cukraus fabriko kieme pilna šaukiančių kareivių, rusiškai raginančių lipti į paruoštus gyvulinius vagonus. Čia visa šeima atsiduria kartu, tad mergaitė visiškai nurimsta. Tačiau kitą rytą prasideda košmaras. „Įlipo kareivis, perskaitė sąrašą, visos moterys sukliko. Tėvelis atsisveikino ir buvo išvestas.“ O dar kitą jau Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje mama buvo išleista atnešti karšto vandens. Kaip tik tuo metu šalia tremtinių traukinio atsirado dar vienas sąstatas grotuotais langais, pro kuriuos žiūrėjo vyrai. „Tiesiai prieš mūsų vagoną pamačiau tėvelį. Ir mama pamatė. Mama pribėgo, kalbėjosi, rodė į vagoną, rankas pakėlė ir aš supratau, kad prašo parodyti Arutį. Parodžiau Arutį, tėvelis nusišypsojo. Tada kareivai nuvarė tėvelį nuo lango. Apie šiurpias šeimų atskyrimo scenas galėtų papasakoti beveik visi tuomet tremti vaikai.

Iš anksto parengtoje instrukcijoje buvo nurodyta pirminiame operacijos etape visus suimtuosius gabenti į pradines surinkimo stotis ir konvojuoti į ešelonų formavimo vietas. O jau ten tremiamieji turėjo būti padalinti į dvi grupes „A“ grupę, kuriai priskiriama šeimos galva, ir „B“ grupę, į kurią turėjo patekti likusieji šeimos nariai. Taigi, šeimos narių laukė skirtingi keliai. Sąstatams pajudėjus, niekas nežinojo, kur juos veža. Vėliau paaiškės, kad vienintelis iš vienuolikos „B“ grupės tremtinių ešelonas pasuks į Komiją. Viena iš jų buvo ir Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė. Ji prisimena, kaip sąstatui riedant į Rytus, tvankiame ir perpildytame vagone skambėjo giesmės ir maldos. Kaip besibaigiantį namų maistą pakeičia retkarčiais duodama valdiška košė su virintu vandeniu. Nuo tokių sąlygų ima sirgti vaikai, ypač mažesnieji. Nemažai jų iki kelionės pabaigos neišgyvens. „Laidodavo pakelyje. Ne mažiau klaikių kelionės epizodų prisimena Reda Minetaitė-Tatorienė, kuriai buvo lemta atsidurti jau minėtame vieninteliame ešelone, pasukusiame į Komiją. Į jos vagoną buvo įgrūsta nėščia moteris, pavarde Juškevičienė. Kūdikis gimė vagone. „Nebuvo į ką suvynioti to gimusio vaikelio. Davė kažkokių skudurėlių, suvyniojo, o kai išvyniojo jau barake, visas naujagimis buvo nusėtas utėlėmis. Tas naujagimis dar kažkiek pagyveno. Ką jis ten čiulpė - ar motinos pieną, ar motinos kraują, bet pagyvenęs iki metų ar pusantrų žiemą jis mirė. Kapinių nebuvo.

Kaip jau minėjome, dauguma tų dienų tremtinių atsidūrė Altajaus krašte. Jų trijų savaičių kelionė gyvuliniuose vagonuose baigėsi Barnaulo geležinkelio stotyje. Po kratų, per kurias buvo atimami net šeimos nuotraukų albumai, tremtiniai sunkvežimiais nugabenti į laikinas apgyvendinimo vietas. Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė drauge su daugeliu kitų pateko į kažkokią bokšteliais ir tvoromis aptvertą stovyklą, kurioje, kaip spėjama, iki tol buvo kalinių vasaros lageris. Atėjo ruduo. Išbadėję vaikai matė, kaip už stovyklos teritorijos plytinčiame lauke vietos gyventojai kasa bulves. Kasė ne itin kruopščiai dalis derliaus taip ir liko pūti žemėje. Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė pamena, kaip drauge su kitais vaikais mėginusi pasirinkti bulvių nukastame lauke, tačiau kareiviai vaikus suvarę atgal į stovyklą. Vėliau vaikai prasimanydavo visokių gudrybių: įsirengę drabužėliuose slaptavietes po žaidimų tame lauke jie vis dėlto parsinešdavo vieną kitą bulvę. Netrukus jų laukė dar didesni sunkumai. Prasidėjus ankstyvai Sibiro žiemai, tremtinius vėl išvežė. Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė: šią išvežimo sceną prisimena taip: „Suvarė į stotį su ryšuliais, susodino į vagonus ir nuvežė į Telmenkos stotį. Kai ten išlaipino, jau buvo pūga. Suvarė į tokią daržinę, užkūrė krosnelę - buvo daug dūmų, drėgmės. Prabuvome ten naktį, paskui atvažiavo sunkvežimis, liepė sudėti daiktus. Su mažais vaikais leido susėsti. Pasodino mane su Aručiu, o mama ėjo paskui vežimą. Mama beveik visą laiką ėjo pėsčia. Tremtinių kelio tikslas buvo miškų kirtimo kvartalai. Apgyvendinti šaltuose barakuose apšerkšnijusiomis iš vidaus sienomis pradeda sirgti vaikai, miršta kelios silpnesnės senutės. Vieną naktį miršta ir D. Urbonienės brolis Arutis, ir jos geriausias draugas bendraamžis Vygandas Repšys. Kvartale liko trys kapai, bet tai dar buvo ne viskas. Kitu, dar baisesniu pragaro ratu tapo 82-asis kvartalas, kuriame tremtinius užklupo baisioji 1941-1942 metų žiema. „Šaltis, pūgos, duonos normos nebeatveždavo. Suskaičiavau 63 bulves. Bulvių, žinoma, neužteko. Porą savaičių visiškai nebuvo ko valgyti. Vyresnės moterys, kurių nevarė į darbą ir kurios dėl to negaudavo maisto normos, ėmė mirti badu. Toks pats likimas grėsė ir visoms, turinčioms vaikų, nes į darbus varydavo tik labai jaunus ir bevaikius. „Labai bijojome, kad ir mūsų mamos gali numirti,“ - prisimena D. Urbonienė. Nuo bado mirties tąsyk išgelbėjo traktorius, atvežęs šiek tiek duonos. Paskui atėjo ilgai lauktas pavasaris, atsirado žolės, grybų, uogų, už darbus duodamas šioks toks maisto davinys kuriam laikui nuvijo bado šmėklą.

Gyvenimas pasirodė šviesesnis, tačiau neilgai. 1942 metais 2795 tremtiniai iš Altajaus buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę, prie Laptevų jūros, ir įkurdinti Lenos deltos salose. Aldona Grigalavičiūtė-Šimkienė tuomet buvo gal trejų metų. Pirmasis jos prisiminimas iš Trofimovsko salos - prie gulto pririštos kojos - taip į darbą iškeliavusi mama rūpinosi, kad dukra niekur neišeitų ir nepražūtų. Moterų darbas buvo labai sunkus - jaunesnes ir stipresnes atrinkdavo žvejoti. Smarkioje ledinėje upės srovėje joms tekdavo traukti didžiulį tinklą. „Prisimenu mamą iki juosmens įbridusią vandenyje ir laikančią tą tinklą, kad nepaleistų. Paleisi - taigi visos brigados uždarbį paleisi,“ - pasakoja A. Šimkienė. Į žvejybos brigadas užsirašydavo ir jauni vaikinai - jiems buvo pažadėta uždarbį išmokėti maistu. Sąlygos prie Laptevų jūros buvo neįsivaizduojamai sunkios. Akivaizdu, jog žmonės ten buvo siunčiami tam, kad neišgyventų. Neįsivaizduojamas šaltis, poliarinės naktys, neperregimos pūgos, kai žengęs bent žingsnį į šalį nuo specialiai ištemptos virvės paklysi ir jau nebesugrįši. Aldona Grigalavičiūtė-Šimkienė Trofimovską prisimena kaip mirusių vaikų žemę. „Kai Trofimovske būdavo pirmosios bado žiemos, o tokios baisios žiemos buvo dvi, labai mirė vaikai nuo vienerių iki septynerių metų amžiaus. Pagal statistiką Trofimovske buvo 74 tokio amžiaus vaikai. Dvejų metų atsidūrus Altajuje, o vėliau - Lenos deltoje, atsiminimai apie namus išblėso iš jos vaikiškos atminties. Pasaulis mergaitei buvo vien plikos negyvos salos, išmėtytos lediniame šiaurės vandenyje. „Susidariau tikrą įspūdį - yra kažkur toli toli didelė didelė sala joje - didelė didelė jurta ir vienam jos kampe gyvena mano seneliai,“ - prisimena A. Šimkienė. Žiūrėdama į savo šeimos gyvenamos jurtos langus, kuriuose vasarą stiklą atstodavo pergamentinis popierius, o žiemą - ledas, ji sako vis dėlto tikėjusi, kad Lietuvoje geriau. „Lyg ir jaučiau, kad netikri čia tie langai. Gal man sakė, kad juose turi būti stiklas, o ne ledas. Aš ir klausdavau: „Tai mamyte, pasakyk, ar Lietuva su langais?“ Vadinasi, ar su tikrais langais, ar su tokiais pat kaip čia. Tiek Altajuje, tiek ledinėje šiaurėje apie sugrįžimą į Lietuvą svajojo visi. Tačiau laikui bėgant, ne vienas prarado viltį sugrįžti į gimtąją žemę. Ne vienas pasidavė. Ne vienas palūžo. Taip galėjo nutikti ir su Dainoros Grigalavičiūtės-Urbonienės mama. Moteris ir dabar prisimena tą dieną, kai juodvi pasiekė žinia apie tėvo mirtį Rešotuose. „Mama bėgo į mišką, norėdama nusižudyti. Sustabdė barako kaimynės. Pradėjo aiškinti, kad ji turi dukrą. Aš verkiu, prašau apsikabinusi. Tada kažkaip atsipeikėjo. Pamačiusi ir pajautusi mane suprato, kad reikia gyventi. Ir po to įvykio, nors ir labai gedėdama, mama nieko nebebijojo. O kaimynė ne tik susirgo, bet ir palūžo. Taip ir mirė. Ieškoti galimybių išlikti. Šis principas liko gyventi nepasidavusių tremtinių vaikuose. Po karo palengvėjus gyvenimui, jie svetimoje žemėje siekė ne tik mokytis, bet ir būti geriausi. Į Lietuvą sugrįš mažiau nei pusė 1941 metų tremtinių. Jų vaikų gimtojoje žemėje lauks nauji išbandymai ir persekiojimai. Tačiau tai jau kitos istorijos tema. O baigiant šį pasakojimą belieka pabrėžti, kad anksti subrendę, užgrūdinti nepakeliamai sunkaus gyvenimo ir baisių netekčių, jie, kaip ir jų tėvai, nepalūžo. Šiandien, gyvendami tarp mūsų, jie skleidžia tvirtybės, vilties ir meilės gimtajai žemei šviesą.

FM99 Studijoje pokalbių laidoje „Papasakok man“ su Vija, dviejų tremties vaikų pasakojimas apie vaikystę Sovietų sąjungos šiaurėje. Pašnekovai: gydytoja neurologė Nelė Tocionytė ir radijo stoties FM99 direktorius Liudas Ramanauskas. Taip, taip, šie žmonės, gimę šeštajame dešimtmetyje, tremtyje patyrė tai, ko mes ir nesapnavę. Dar nesulaukę pilnametystės, NKVD suklastotomis gimimo datomis pasendinti ir išvežti.

Nelė Tocionytė: Tremtinių vaikų atmintyje šmėžuojantis Sovietų Sąjungos baudžiamojo kodekso 58 straipsnis pasako daug - jie laikyti liaudies priešais. Ar smagu buvo mergaitei su tėčiu drauge medžioti? Kodėl Liudo atmintyje skamba buriatų (šiaurės Azijos tauta) senutės niūniuojama melodija? Atsakymus išgirsite „Papasakok man“ laidos įraše.

Kaip nebūtų keista, tačiau kai kurių tremtinių grįžimas atgal į išsvajotą tėvynę - Lietuvą, nebuvo džiugus. Koks jausmas būti svetimu savo Tėvynėje? Viską malanti mėsmalė - tuometinė sistema pasiglemžė jaunų žmonių svajones, galimybes, sugniuždė siekius. Ar įmanoma pamiršti skriaudą, atleisti? Tai kas tas tremties vaikas? Erelis pašautu sparnu, apie kurį taip ir neįstengė baigti pasakojimo Liudas. Kodėl nepajėgė pabaigti istorijos? Nes vis dar skauda.

tags: #tremtis #vaiku #akimis

• Lietuvos įžymybių gyvenimo detalės
• Lietuvių kilmės WWE žvaigždė
• Darbuotojų pareigos dalinant maistą vaikams
• Kaip naudoti Philips Avent Comfort elektrinį pientraukį
• Kaip naudoti Sulsena šampūną