Vaikų brendimas - tai sudėtingas ir daug išbandymų keliantis laikotarpis tiek vaikams, tiek jų tėvams. Kiekvienas vaikas patiria sunkumų, o tėvų vaidmuo yra padėti jiems juos įveikti. Svarbu suprasti, kad tėvų kontrolė turėtų būti subalansuota: per didelė kontrolė gali sukelti maištą ar pasyvumą, o visiškos laisvės suteikimas gali priversti vaiką pasijusti vienišu ir apleistu.
Santykyje su paaugliu svarbu išlaikyti draugiškumą, tačiau auklėjančią draugystę. Tėvai turėtų skatinti vaiką reikšti savo nuomonę, tartis įvairiais klausimais ir kartu spręsti problemas, taip ugdydami jo savarankiškumą. Būti atvirais, besidominčiais ir pasiruošusiais suteikti pagalbą, kai jos reikia, yra itin svarbu.
Sunkumų priežasčių išsiaiškinimas
Kai pastebimas pažangumo suprastėjimas, svarbu pirmiausia išsiaiškinti jo priežastis. Dažnai tai susiję su sveikatos problemomis ar sunkumais santykiuose su šeima, bendraamžiais ar mokytojais. Reaguoti tinkamai galima tik supratus tikrąsias problemas. Tėvai neturėtų skubėti daryti išvadų, pavyzdžiui, kad vaikas tingi ir nesimoko, o turėtų nuoširdžiai ir atvirai kalbėtis su vaiku, vengdami vertinimo.
Situacija, kai paauglys pradeda nelankyti pamokų, yra dar sudėtingesnė. Tai gali būti susiję su adaptacija naujoje mokykloje, sunkumais užmezgant draugystes, patyčiomis ar konfliktais su bendraamžiais ir mokytojais. Tokiu atveju tėvų greita reakcija ir tinkama pagalba vaikui yra labai svarbi.
Jei paauglys nesikalba apie savo sunkumus ir nenori išsipasakoti, tėvai turėtų nenustoti domėtis ir klausti. Taip pat naudinga pasikalbėti su vaiko mokytojais ar kitų vaikų tėvais, kaip jie mato situaciją.
Dažniausios paauglių problemos ir tėvų pagalba
Viena dažniausių problemų yra akademinis stresas, susijęs su pažymiais ir pasiekimais. Tėvai neturėtų per daug akcentuoti pažymių svarbos, o skatinti vaiką atrasti mokymosi džiaugsmą ir domėtis mokomaisiais dalykais.
Kita nerimą kelianti problema - psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas. Paauglystė yra maištavimo ir nepriklausomybės siekimo amžius, todėl svarbu ugdyti pasitikėjimą savimi, padrąsinti vaiką ir priminti, kad klysti yra normalu. Tėvai turėtų padėti vaikui mokytis įveikti nerimo situacijas, pavyzdžiui, modeliuojant jas namuose, ir leisti jam išsikalbėti.
Svarbu atkreipti dėmesį, kas vaikui sekasi geriausiai, ir padėti jam atrasti sritis, kuriose jis galėtų save realizuoti, ypač jei jam nesiseka tikslieji mokslai. Tai gali būti meninė veikla ar sportas.
Auklėjimo metodai ir santykiai su vaiku
Baudimai ir atiminėjimai (pvz., prieigos prie interneto ar telefono) yra netinkamos auklėjimo priemonės paaugliui, nes tai yra privatumo pažeidimas. Tėvai neturėtų riboti ar reguliuoti paauglių kaip mažamečių vaikų, nes tai nebeatitinka jų amžiaus ir raidos poreikių.
Svarbu nesivelti į konfliktus su prieštaraujančiu paaugliu, nes paauglių prieštaravimai yra normali raidos dalis. Jautrus ir šiltas tarpusavio santykis su tėvais yra vienas svarbiausių dalykų paaugliui. Tėvai turėtų kurti artimą ryšį su vaiku, užsiimti bendra veikla, o ne tik vertinti, kritikuoti ar patarinėti.
Per didelė tėvų kontrolė skatins paauglio maištą, pasyvumą, o jeigu jam bus suteikiama visiška laisvė - jis gali pasijusti vienišas, pažeidžiamas, tėvams nerūpimas. Tas santykis turėtų būti panašus į draugystę, bet tokią auklėjančią draugystę: tėvai turėtų skatinti paauglį išsakyti savo nuomonę, tartis įvairiais klausimais, kartu spręsti iškylančias problemas, ugdant savarankiškumą. Todėl tėvams naudinga tiesiog išlikti atviriems, besidomintiems ir galintiems suteikti pagalbą, kada paaugliui jos reikia.
Tėvų santykis su savimi ir vaiku
Tėvystė dažnai atskleidžia pačius tėvus, jų vidines programas ir įsitikinimus. Motinos, pradėjusios auginti vaikus, kartais save pameta, aukoja save, kad vaikai būtų laimingi, ir taip „perdega“. Svarbu palaikyti ryšį su savimi, klausiant savęs, ar situacijoje yra erdvės ir jiems patiems, ne tik vaiko poreikiams tenkinti.
Tėvai negali užtikrinti vaikų laimės tiesiogine prasme, bet gali mokyti juos, kaip siekti laimės, rodydami pavyzdį. Gyvenime pasitaiko nusivylimų ir nesėkmių, ir tėvai negali pašalinti visų kliūčių iš vaiko kelio. Tačiau leisdami vaikui susidurti su mažomis kliūtimis, jie moko, kad laimė - tai ne kliūčių nebuvimas, o saugus užnugaris - tėvai.
Siekiant perteikti gyvenimo išmintį vaikui, tėvai turi patys gyventi pagal ją: skirti laiko poilsiui, kreipti dėmesį į save, pažinti save ir žinoti, kas teikia džiaugsmą, nes tai yra stiprybės šaltinis.
Ryšys su vaiku ir lūkesčiai
Dažnai tėvai nori, kad vaikai būtų kitokie, nei jie yra iš tikrųjų, nes turėjo tam tikrų lūkesčių. Kai vaikai elgiasi ne pagal tėvų įsivaizdavimą, ryšys su jais gali būti prarastas. Turėti ryšį reiškia būti su tuo, kas yra prieš akis, o ne su įsivaizduojama vaiko versija.
Labai sunku palaikyti ryšį su vaiku, jeigu nejaučiame ryšio su savimi. Šis kelias turi prasidėti nuo savęs: ar darbas patinka, ar santykiai darnūs? Tik radę ryšį su savimi, tėvai galės leisti vaikui būti tuo, kuo jis yra, įsiklausydami, kas jam svarbu.
Skyrybos ir tėvų atsakomybė
Skyrybos sukelia didelį stresą visiems šeimos nariams, ypač vaikams, kurie patiria daugybę jausmų: pyktį, nerimą, baimę, nuoskaudą, kaltę ir praradimo jausmą. Tačiau tėvai, nutraukdami tarpusavio santykius, nepraranda vaiko. Vaiko emocinis ryšys nenutrūksta nė su vienu iš tėvų, jam svarbu bendrauti ir jausti abiejų palaikymą.
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse akcentuojama abiejų tėvų prievolė rūpintis savo vaikais. Tėvų pareigos yra vienodos tiek gyvenant santuokoje, tiek ją nutraukus. Abu tėvai vaikui yra nepakeičiami - mama ir tėtis atlieka savo funkcijas vaiko gyvenime, todėl nereikia stengtis vienam iš jų perimti kito pareigas.
Statistikos duomenimis, skyrybų skaičius Lietuvoje išlieka aukštas, todėl vis daugiau vaikų lieka gyventi su vienu iš tėvų. Teisininkai pabrėžia, kad tėvų atsakomybė savo vaikams yra vienoda tiek iki, tiek po skyrybų. Tėvai privalo dorai auklėti ir prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos ir sudaryti palankias sąlygas visapusiškai vystytis.
Kerštaujant buvusiai antrai pusei ir stengiantis įteigti vaikui, kad vienas iš tėvų yra blogas, labiausiai nukenčia vaikas. Abu tėvai turi stengtis, kad vaikai patirtų kuo mažesnę skyrybų traumą, susitardami ir pasidalindami pareigomis.
''Ekspertai pataria'': Tėvų skyrybos. Kaip padėti vaikams?
Tėvų bendradarbiavimas ir vaiko gerovė
Visi klausimai, susiję su vaikų auklėjimu, sprendžiami abiejų tėvų tarpusavio susitarimu, nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas. Tėvai turi spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai, aptarti vaiko poreikius, negyvenančio tėvo ar motinos svarbą dalyvaujant vaiko auklėjime ir ugdyme.
Abiejų tėvų dalyvavimas vaiko gyvenime po skyrybų, bendravimas su kartu negyvenančiu tėvu, pozityviai veikia vaiką intelektualine, socialine ir emocine prasme. Situacija, kai vienas iš tėvų praranda ryšį su vaiku, sukelia jam liūdesį, agresiją, priešiškumą ir nepasitikėjimą. Vaikui svarbu jaustis reikalingam ir tėčiui, ir mamai, mylimam abiejų tėvų.
Tyrimai rodo, kad atskirai gyvenantys tėčiai ne visada aktyviai bendrauja su vaikais. Tai turi neigiamų pasekmių ir vaikams, ir tėvams. Tėvystės santykių tęstinumas po tėvų skyrybų turi teigiamos įtakos vaiko socialinei, emocinei gerovei, jo akademiniams pasiekimams ir elgesiui.
VšĮ „Vaikų ir paauglių socialinis centras” įgyvendina projektą „Paslaugų vaikams ir šeimoms krizinėse situacijose prieinamumo didinimas“, teikiant pagalbą šeimoms, išgyvenančioms skyrybų krizę. Projekto metu teikiamos socialinės, psichologinės, teisinės, edukacinės paslaugos, ugdomas visuomenės sąmoningumas.
