Berlyne, 2017-aisiais, apleistame atrakcionų parke, kuriame naktimis renkasi paauglių gaujos, kur iš rankų į rankas keliauja narkotikai ir ginklai, ant suolelio randamas kūdikis. Mažylis suvystytas į audinį, siuvinėtą nežinomos kalbos žodžiais. Atsitiktinai įvykio liudininku tapęs paauglys iš Lietuvos bando neišsiduoti, ką matęs. Tą pačią naktį netoliese jis aptinka ir nužudytą merginą. Detektyvui Johanui Hartogui ir jo kolegoms teks išnarplioti, kas sieja šias, rodos, visiškai nesusijusias mirtis.
Byla netelpa į įprastus rėmus, nes atsakymų tenka ieškoti ne tik tamsiuose užkampiuose, bet ir šeimos šaknyse - istorijos gijos nusitęsia nuo Karaliaučiaus iki Sirijos, nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. O per jas vos pastebima tėkme sruvena keturių Tolvaičių šeimos palikuonių moterų likimai.
Romanas „Septyni Majos žiedai“ - tai intriguojantis detektyvas, kuriame susipina praeities ir dabarties paslaptys, iliuzijos ir realybė, o svarbiausia - moterų likimai ir jų kovos. Knygos pavadinimas, nors ir skambantis kiek romantiškai, iš tiesų slepia gilesnes reikšmes.
Pavadinimo simbolika
„Maja, žiedai, septyni. Rodos, kiekvienas iš šių žodžių galėtų papasakoti atskirą istoriją. Sujungei į vieną pavadinimą, kuris greičiau apeliuotų į meilės romaną, o ne į detektyvą... Ką skaitytojams žada knygos pavadinimas?“ - klausia interviu autorė D. Kleponė. Ji paaiškina: „Na, romantikos čia mažai. Išvertus iš sanskrito kalbos, Maja reiškia „iliuzija“. Žiedas lietuvių kalboje taip pat turi daug reikšmių - ir gėlės žiedas, ir sutuoktuvių, ir žiedinė sankryža, į kurią įvažiavęs gali ilgai sukti ratus bijodamas ištrūkti. Ir granatos žiedas.“
Skaičius septyni taip pat turi gilią simboliką. „Septyni, nes septyni Kionigsbergo - miesto, kuriame prasideda istorinė romano linija, tiltai įkvėpė Leonardą Eulerį 1736 metais sukurti matematinę grafų teoriją. Šiandien ja remiasi kompiuterių mokslas. Beje „Google“ didžiųjų grafų apdorojimo sistema vadinasi „Pregel“.“
Autorė atskleidžia, kad Deivės Pregaros legendą sukūrė jos herojė Gertrūda: „Po septyniais Kionigsbergo tiltais 1938 metais tekėjo Prieglius, tačiau šaltiniuose radau, kad anksčiau ši upė buvo vadinama Pregara. Prūsai pirmieji iš visų baltų genčių išvarė deives iš savo dievų panteono, gal todėl ši tauta ir liko tik istorijoje.“
Skaičius septyni yra reikšmingas ir kitose tradicijose: „Septyni yra reikšmingas skaičius ir rytų tradicijose, pavyzdžiui, šį skaičių galima rasti šumerų-akadų raštuose, žydų menora taip pat turi septynias šakas. Ir Apreiškime Jonui minimos septynios slibino galvos, septyni dubenys, pilni Dievo rūstybės. Evangelijoje pagal Luką rasime Mariją Magdalietę, iš kurios išėjo septyni demonai. Ruošdamasi pristatymui, suskaičiavau savo pagrindinius herojus, pati nustebau, kad ir jų yra septyni, taip pat - septynios svarbios vietos ir septyni laikotarpiai. Specialiai to neplanavau, skaičius septyni knygos pavadinime atsirado po redagavimo.“
Istorinės ir socialinės temos
„Pirmąjį savo romaną skyrėte godumui, šį - iliuzijai. Ar tai mėginimas atkartoti, ką išgyvename šiandien, kai iliuzijos dūžta viena po kitos?“ - klausia interviuotoja. Autorė atsako: „Jos dūžta ne tik šiandien. Ne darbas sukūrė žmogų, o kalbos duotas gebėjimas bendrauti, kurti bendrus mitus ir iliuzijas. Kiekvienas laikotarpis turi savas griūvančias iliuzijas. Romano trisdešimt aštuntieji - Hitlerio kliedesiai (jis praryja Austriją, Sudetus) ir neįgali Europa, romano du tūkstančiai septynioliktieji - vaizdo žaidimų pasaulyje gyvenantis paauglys, islamistų radikalizacija didžiuosiuose Europos miestuose. Du tūkstančiai dvidešimt penktieji - Putino ir Trumpo kliedesiai ir vis taip pat neįgali Europa.“
Viena iš svarbių romano temų - moterų likimai ir kančia. „Moterų linija romane tęsia „Kritusių mazgą“. Kai knyga pasirodė, sulaukiau komentarų, kad tai - vyriška knyga, kurioje daugiausia dėmesio skirta vyrų charakteriams. Buvo kalbančių, kad romanas parašytas taip, tarsi jį rašytų vyras ir tikrai užsienietis. Antrajame romane norėjau atiduoti duoklę moterims.“
Autorė atvirai kalba apie patirtą psichologinį smurtą ir diskriminaciją: „Dievas mane apsaugojo nuo fizinio smurto, tačiau su psichologiniu smurtu susidurti teko ne kartą. Ir, beje, tik Lietuvoje. Kartais jis gali atrodyti labai nekaltai, - dar prieš porą dešimtmečių buvo galima sutikti vyrų, kurie dalykiniame susitikime moteriai nepaduodavo rankos. Stovi su kitais vyrais, jie vienas kitam ranką duoda, o tau - ne. Turėdavau įžūlumo tiesiai šviesiai paklausti - kodėl? Arba tie komplimentai išvaizdai dalykiniame bendravime… Man pasisekė, aukštas pareigas dažniausiai užėmiau tarptautinėse kompanijose. O Lietuvoje teko patirti net ir „me too“ lygio istoriją.“
„Moterų portretai knygoje tarsi susijungia į vieną, įprasminantį moters kančią. Tam netgi sugalvotas terminas - femicidas.“ Autorė pabrėžia, kad moteris išlieka moterimi nepriklausomai nuo amžiaus ar šeimyninės padėties: „Moterimi išlieki ir tada, kai baigiasi ciklas. Ir tada, kai į tave niekas nebeatsisuka gatvėje, o motina esi net ir neturėdama vaikų. Esi kūrėja, visa ko augintoja ir taisytoja to, ką sugriovė vyrai. Kaip Laima ir Ragana. Kaip deivė Pregara. Keturios tapatybės ir viena keršytoja.“
Kalba ir jos svarba
D. Kleponė didelę reikšmę teikia kalbos jausmui ir jos vaidmeniui kuriant personažus ir atmosferą. „Nors mano herojai išgalvoti, buvo svarbu atkurti jų aplinką. Pradėjusi rašyti romaną išsiaiškinau, kad Lietuvos vietovėse, apie kurias rašau, kalbama vakarų aukštaičių kauniškių tarme. Lietuvių kalbos instituto tarmių audiotekoje radau tarmės įrašų. Didžiuliam mano nustebimui, tai buvo mane auginusios prosenelės tarmė. Kalba man labai svarbi, žaviuosi meistriškai lietuvių kalbą valdančiais autoriais, pavyzdžiui, Akvilina Cicėnaite. Savita veikėjų kalba padeda atskleisti jų charakterį, sukurti tinkamą nuotaiką. Senovinė kalba man dar ir padėjo knygoje atskirti istorinius laikotarpius bei socialinius sluoksnius. Todėl ir 2017-ujų metų Berlyno paauglių komunikacijoje naudojau charakteringus slengo intarpus.“
Detektyvo žanras kaip priemonė
Nors knyga priskiriama detektyvo žanrui, autorė pripažįsta, kad tai tik priemonė kalbėti apie svarbesnius dalykus. „Detektyvas - puikus žanras, savyje talpinantis ir intelektinį žaidimą, ir stiprią emociją. O ir jo rašymo procesas smagus, - autorius atsakymus turi laikyti paslėpęs pats nuo savęs. Tačiau man patinka detektyvai, kuriuos skaitydama galiu ir ką nors įdomaus sužinoti. Vienas iš labiausiai mėgstamų - Umberto Eco „Rožės vardas“. Ir istorinis, ir detektyvinis, ir filosofinis romanas. Siekiau, kad ir pirmasis „Kritusių mazgas“, ir „Septyni Majos žiedai“ nebūtų greitasis maistas, kurį praryji ir pamiršti.“
Faktų ir fikcijos dermė
Kurdama detektyvinę siužeto liniją, autorė rėmėsi realiais faktais. „Cigarečių kontrabanda, islamo grupuotės - kurdama detektyvo liniją, rėmėtės Interpolo ataskaitomis. Interpolo ataskaitas galima rasti internete. Tikiuosi, kad ne visas. Tačiau man pavyko rasti vieną apie kontrabandos kelius būtent romano veiksmo laikotarpiu. Naudojausi taip pat ir Vokietijos spaudoje publikuota medžiaga, internete rastais įrašais.“
„Visi herojai yra fikciniai, tačiau kai kurie turi prototipus, pavyzdžiui, Ali al Hamadi. Aplinką bandžiau atkurti kiek galima tikroviškiau, žemėlapiuose tikrinau buvusius ir esamus pavadinimus, skaičiavau atstumus, kalendoriuje tikrinau savaitės dienas. Minimi infanticido atvejai yra tikri, Kionigsbergo apsupties faktai - taip pat. Vokietijos paauglių slengui perteikti susiradau slengo žodynus. Dar rašydama „Kritusių mazgą“ atsisiunčiau tardymo vadovėlį anglų kalba.“
Kionigsbergas - miestas su gilia istorija
Romano veiksmas prasideda Karaliaučiuje (dabartiniame Kaliningrade), mieste, turinčiame turtingą ir sudėtingą istoriją. „Nors romano turbūt nelaikysime istoriniu, vis dėlto jame svarbi ir 1945-ųjų Karaliaučiaus apsiaustis. Kaliningrade lankiausi dar mokydamasi mokykloje. Tuo metu žymiosios miesto katedros stoge žiojėjo nuo karo likusi skylė, viduje augo berželiai, o Kanto kapą buvo sunku rasti tarp šiukšlių ir piktžolių. Reti išlikę artefaktai, buvusios kultūros griuvėsiai… Esu iš tos kartos, kuri mokykloje mokėsi kitokios istorijos, vėliau turėjome „persimokyti“. Po karo grįžusi į pražuvusį savo gimtąjį miestą mano herojė Gertrūda irgi „perrašinėja“ istoriją - nori, kad jos dukra gatves vadintų senaisiais vardais ir matytų, ko jau nebėra ir nebebus. Tačiau deivė Pregara vis taip pat teka po sugriautais tiltais.“
„Vietos, apie kurias skaitome knygoje, realiai egzistuoja. Ar kai fiziškai atsiduriate tam tikroje vietoje, istorija matosi geriau? O taip, visose vietose turiu pabūti fiziškai, pajusti jų energiją. Vieta ir laikas audžiasi į vientisą audinį, po to dėliojasi herojai. Aš jų akimis pamatau, kas čia atsitiko.“
Filologijos vaidmuo ir kalbos normos
Nors knyga ir interviu daugiausiai koncentruojasi į detektyvinį siužetą ir moterų likimus, viename iš fragmentų paliesta ir filologijos mokslo situacija Lietuvoje. Pabrėžiama, kad svarbu ne tik taisyklingai kalbėti, bet ir suprasti kalbos evoliuciją bei jos socialines funkcijas.
„Vadovaujamasi XIX amžiaus nuostatomis Bakalauro studijas baigęs Prieglius ironizavo, kad Seimui reikėtų pasiūlyti Lukiškių aikštėje pastatyti naują paminklą - filologijai. Tačiau pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šis mokslas vadovaujasi praėjusių amžių taisyklėmis. „Norėtųsi statyti paminklus savo studijuojamam ir mylimam dalykui, tačiau mes kaip humanitarai turime kelti klausimus ne tik apie mus supantį pasaulį, tačiau juo labiau kvestionuoti savo paties mokslo paminklus. Paminklus, kuriuos statome kiekvieną kartą, kai taisome draugų kirčiavimą, neteiktinus žodžius, bandome juos įtikinti, kad tą turi daryti kiekvienas save gerbiantis lietuvis. O kalbininkai yra aukščiau visko.“
„Anksčiau buvo galima sutikti vyrų, kurie dalykiniame susitikime moteriai nepaduodavo rankos. Stovi su kitais vyrais, jie vienas kitam ranką duoda, o tau - ne. Turėdavau įžūlumo tiesiai šviesiai paklausti - kodėl? Arba tie komplimentai išvaizdai dalykiniame bendravime… Man pasisekė, aukštas pareigas dažniausiai užėmiau tarptautinėse kompanijose. O Lietuvoje teko patirti net ir „me too“ lygio istoriją. Džiaugiuosi, kad laikai keičiasi. Tačiau ir iš savo studenčių, ir iš pažįstamų moterų vis dar girdžiu atvejų, kai moteris nuvertinama vien dėl to, kad ji - emocingesnė, darbo pokalbių metu drįstama klausti apie jų šeimyninę padėtį.“
