Namai yra kur kas daugiau nei adresas, kuriuo galiu būti surastas. Tai šventa vieta, kurioje gera būti, kurioje norisi pasilikti su brangiausiais žmonėmis. Ten, kur galiu parodyti kitam ir pirmiausia sau pačiam savo veidą. Vieta, kur žmogus pasijunta žmogumi, mylimu, svarbiu, gerbiamu, išgirstamu.
Kelias iš namų visuomet trumpesnis, lengvesnis - nesvarbu, kad ir kur jis nuvestų. Tik atgal, į namus jis kartais pasirodo toks nepaprastai ilgas, komplikuotas. Atplėšę save nuo gimtųjų namų, mes, kažkokios klaidinančios idėjos vedami, puolame tarsi nuogas į dilgėles, į mums naują, nepatirtą gyvenimą. Kelias į namus visada sunkus. Nelygu, kiek, kaip toli nuo jų nuėjome. Ar išeidami netrinktelėjome durimis? Ar dar yra kam juose mūsų laukti?
Norint surasti, dažnai tenka išeiti. Norint atrasti tikruosius namus, kartais prireikia juos palikti.
Namų svarba ir reikšmė:
- Visur kitur esi svetimas, tik namuose - savas.
- Tavo namai yra ten, kur pats turi teisę užrakinti duris.
- Nors namuose kartėlio daugiausia, bet ir laimės daugiausia.
- Nereikia kariauti, namai - ne mūšio laukas.
- Namai, tai kaip mažas mūsų dangus.
- Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos. [Ciceronas]
- Liūdni namai, kuriuose vištos gieda garsiau už gaidį. [Škotų liaudies išmintis]
- Gimtieji namai - tai šiluma, tai prieplauka, kurioje visada esi laukiamas, jautiesi saugus, sušildytas artimųjų meilės. Ir ne tik vaikystėje, bet visą gyvenimą.
- Geriau sužiedėjusi duona savo namuose, negu daugybė valgių ant svetimo stalo.
Kaip bitės renka medų, taip ir žmogus kuria savo namus neskubėdamas, metų metais. Ir tai natūralu, nes namai - tai jo nueito kelio atspindys. Puoselėkite, saugokite savo šeimos židinį ir būkite laimingi!
Kai paukštis nori grįžti namo, jis skris net tada, jei nukirpsi jam sparnus. [Afrikiečių liaudies išmintis]
Jeigu tu svetimas namuose, ar tapsi savas tarp svetimų. [Kinų liaudies išmintis]
Šiais laikais tėvai taip skuba ir siekia karjeros, turtų, kad nebelieka laiko pabūti su vaikais. Tad nenuostabu, kad namai tampa ta vieta, kurioje prasideda pasaulio taikos destrukcija. [Motina Teresė]
Pirkite ne namą, bet kaimynus. [Rusų liaudies išmintis]
Širdis - namai. Ir kiekvieną kartą įsileidęs žmogų tikiesi, kad įsileidai svečią. Bet ką daryti su tais, kurie nenusivalo kojų???
Žmogui gimtieji namai - tai ypatinga vieta, dažniausiai siejama su šiluma, jaukumu, vidine ramybe. Tai erdvė, kurioje žmogus subrendo kaip asmenybė, patyrė naujų išbandymų, išmoko reikšmingų gyvenimo pamokų. Tačiau dažnai dėl tam tikrų aplinkybių žmogus yra priverstas palikti juos ir, priklausomai nuo tų aplinkybių, tai gali paveikti asmenybę tiek teigiamai, tiek neigiamai.
Savo noru palikęs gimtuosius namus žmogus neretai jaučiasi laimingas naujoje aplinkoje, tačiau lietuvių literatūroje dažniau vaizduojamas ne savo noru palikusio namus žmogaus skausmas. Šioje dvyliktos klasės kalboje apibrėžiama, ką iš tikrųjų jaučia ir patiria meniškos asmenybės žmogus, palikęs savo gimtąjį kraštą. Gyvendami svetimoje aplinkoje, šie žmonės nepraranda vilties sugrįžti į Tėvynę, todėl savo kančią bando išgyventi su šiltais ir jaukiais prisiminimais apie gimtuosius namus.
Gimimas - didžiausias stebuklas žemėje. Gimdamas kiekvienas gauna gausybę dovanų. Tačiau viena iš svarbiausių dovanų - gimtoji kalba. Kiekvienas gyvis yra apdovanotas garsais, garsų sąskambiais, kuriais gali išreikšti save, susikalbėti su kitais. Kalbų būna įvairių. Lietuvių kalbą atsinešiau savo širdyje gimdama, vėliau mokiausi kiekvieno jos žodelio stebėdama mamos, tėčio, močiutės, senelio lūpas, šnabždančias lopšinės, dainų žodžius, sekančias gražiausias pasakas, meilingai tariančias švelniausius žodžius. Galiausiai pati pradėjau lementi pirmuosius skiemenis, kurie buvo panašūs į paukščių čiulbėjimą. Manau, kad pirmieji mūsų garsai - širdies balsas, nes mes, kaip tie paukšteliai, tik atkartojame mums mieliausius garsus, bandome „čiulbėti“, kaip galime gražiausiai. Iki kol mes išmokstame tarti žodžius, esame panašūs į paukščius, savo balseliais, intonacijomis kuriame skirtingas reikšmes, praveriame lūpas mėgindami atkreipti kitų dėmesį, tačiau tuomet mes kalbame tik sau suprantama kalba.
Mūsų šeima gyvena šalia miško, todėl daug laiko praleidžiu gamtos apsuptyje, mes kiekvieną dieną einame pasivaikščioti į mišką. Vaikščiodama po mišką ir bendraudama su tėvais, aš visada sakydavau, kad, man atrodo, aš suprantu paukščių čiulbėjimą. Kiekvienas paukštelis klega savitai, jie turi savo gimtą šnektą. Gegutė - kukuoja, žvirblis - čirena, genys - čeku, čeku, lakštingala - jurgut, jurgut… Kai kalbu, kaip tas paukštelis stengiuosi kiekvieną žodį ištarti savitai, tarsi tai plauktų iš mano savasties. Galbūt keista, kad mano kalba man asocijuojasi su paukščių čiulbesiu, bet, kai buvau maža, dažnai eidavau su močiute į mišką, ji mane mokė klausytis kiekvieno garso girios tankmėje, o paskui mokydavo juos atkartoti. Dar ir dabar, kai anksti pavasarį išgirstu gegutę kukuojant, aš, tarsi kalbėdamasi su ja, tariu nuostabiai skambančius žodžius „Kukū! Pagalvėlis pūkų. Kukū, kukū! Duos gegė taukų: pasitepsi ratus, važiuosi metus.“ O kai išgirstu patį skambiausią giesmininkės lakštingalėlės balselį, atliepiu „Jurgut, Jurgut! Kelk, kelk! Kinkyk, kinkyk, kinkyk! Patepk, patepk, patepk! Važiuok, važiuok! Kartais, kai mūsų pasivaikščiojimai užsitęsdavo ilgiau, man atrodydavo, kad sugebu išsirinkti tam tikrus garsus iš visos tos melodingos miško simfonijos. Kiekvieno paukštelio čiulbėjimas išsiskirdavo iš kitų, jų balsai atrodė tarsi kvietimas prisijungti prie jų pokalbių.
Mano kalba, kuria aš kalbu, pasakoju istorijas, kuriu eilėraščius, galiu pristatyti save ir sužinoti apie kitus, yra lietuvių kalba. Ne tik lietuvių kalba yra mano pasididžiavimas, bet ir senelių dzūkų tarmė yra mano išskirtinumas ir džiaugsmas. Kai kalbu dzūkiškai, aš išsiskiriu iš kitų. Kaip paukščiai mes galime čirškėti, švilpti arba dainuoti, kad išreikštume savo nuotaikas ir mintis. Man asmeniškai kalba leidžia bendrauti su kitais, pasidalyti savo patirtimi ir mokytis iš kitų. Dėl šios priežasties mano kalba - lietuvių kalba - yra svarbi ne tik kaip paukščių čiulbėjimas, išmokusi kalbėti aš įsiliejau į visos Lietuvos garsų simfoniją, aš galiu bendrauti ir čiulbėti savo gimtąja kalba su visais.
Tiesiog smegenys aktyviai slopina gimtuosius žodžius, trukdančius kalbėti užsienio kalba. Pasirodo, gimtosios kalbos nepamirštame net tada, kai ja nekalbame ilgą laiką.
Kelionės po svečias šalis - puiki galimybė patobulinti užsienio kalbų žinias. Daugelis žmonių, įsilieję į kitą kalbinę aplinką, po kurio laiko pastebi, kad jiems sunku kalbėti sava kalba.
Prasidėjo stovykla birželio 28 -ąją. Tai - šeštoji stovykla, organizuojama Veiverių KLC direktorės, projekto vadovės Virginijos Mitrikevičienės, Vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Kankliukai“ vadovės Dalios Venckienės, meno vadovės Vilmos Pučkienės, ir tų veiveriškių, kuriems rūpi, kad tradicijos tęstųsi ir išliktų. Stovykloje dalyvavo vaikai ir jaunimas iš Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, Marijampolės, Prienų, Kazlų Rūdos miestų ir rajonų. Suvalkietiškomis kanklėmis, lumzdeliais, skudučiais, armonikomis ir smuiku groti, šokti folklorinius šokius, ratelius, dainuoti ir mažesnius, ir didesnius mokė kraštietis, iš netolimo Patašinės kaimo kilęs, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedros docentas, Lietuvos Dainų švenčių ir tarptautinių studentų švenčių „Gaudeamus“ vyriausiasis dirigentas, aranžavęs per 130 kūrinių kapeloms - Vytautas Alenskas, Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejininkė Laura Lukenskienė, Prienų meno mokyklos mokytojas, ansamblio „Raskila“ vadovas Algirdas Seniūnas, , „Žiburio“ gimnazijos muzikos mokytoja, ekspertė, „Raskilos“ vadovė Roma Ruočkienė, Veiverių KLC meno vadovė Vilma Pučkienė, tautodailininkė Audronė Šlyterienė bei smuiko mokytojas Imantas Lukenskas.
Antai Lukas, iš molio padaręs daug darbų, būsimas Veiverių gimnazijos trečiokas, tikino, jog ir toliau lankys meno mokyklą ir gilins žinias ir, žinoma, kad dalyvaus kitų metų stovyklose. Marijampolietis Šarūnas taip pat pasidžiaugė savo ir draugų darbais iš molio. Beje, visi stovyklos dalyviai kiekvieną dieną fiksavo tai, kas buvo įdomiausia, ir užrašė į didelius popieriaus lapus. Su jais ir kitais darbais, pagamintais stovyklos metu, galima buvo susipažinti parodoje. Trečius metus armonika grojanti žiburietė Kamilė Kandrotaitė pasakojo, kad kiekviena stovyklos diena labai įdomi ir ypatinga. Ketvirtąją dieną stovyklautojai pabuvojo Skriaudžių buities muziejuje, aplankė senųjų kanklininkų kapus. Pasak Kamilės, ir pamokos labai įdomios buvo, ir vakariniai susibūrimai, kuriuose dalyvavo ir jų vadovai.
Stovyklos uždarymo koncertas prasidėjo vaikų, mokytojų bei tėvelių drauge atliekamu himnu „O kano žali sodai“. Apie praėjusių stovyklų istoriją pasakojo viena pimųjųjų jos iniciatorių mokytoja Vilma Pučkienė. „Bus ašarų… Jos jau buvo. Laukiam, atvažiuokit, mylėkit, išvažiuodami - verkit“, - šiltai prasitarusi apie ašaras kvietė sugrįžti geroji Vilma. Ir su būreliu pradedančiųjų kanklininkų atliko pirmuosius kūrinius. O kad Skriaudžiai ta vieta, kur daugelis pradėjo kankliavimo karjerą, kur gilios kankliavimo tradicijos, pasakojo visų gerbiamas Vytautas Alenskas. Jis priminė ir vadovo P. Puskunigio dainą „Paklausykit jūs lietuviai“. Ir dainavo ją visi, nes „…ta daina paukščiu lai skrenda per laukus gimtuosius“… Su mažaisiais vaikais bei jaunimu dirbę mokytojai kartu atliko muzikinius kūrinius. „Davė parako“ Roma Ruočkienė, pakvietusi į bendrą ratelį. „Suvalkijos regionas susiformavo vėliausiai, todėl rasime ir kitų regionų skambesio“, - sakė ji, džiaugdamasi dalyvių aktyvumu ir kuriant dainos žodžius. „Stovyklos atradimas ir patyrę mokiniai“, - tikino Algirdas Seniūnas, pristatydamas naujausią, tik stovykloje paėmusį į rankas armoniką armonikierių Kasparą bei jau patyrusius žiburiečius Kamilę ir Luką. Jiems grojant „Tiesiog valsą“ salėje sukosi poros. Stovyklos organizatorė, Veiverių KLC direktorė V. Kad iš šios stovyklos žmonių užaugs šaunių muzikų, dorų Lietuvos piliečių, vylėsi ir visus sveikinęs ir rajono savivaldybės mero padėkas perdavęs vicemeras Algis Marcinkevičius. Pats būdamas neabejingas muzikai ir dainai, jis ir visiems linkėjo naudotis tuo, kas kuriama ir sukurta.
