Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu yra viena iš svarbiausių ir dažniausiai vaizduojamų temų krikščioniškoje dailėje. Šis ikonografinis tipas, kilęs iš Bizantijos, per šimtmečius transformavosi, įgavo skirtingas interpretacijas ir tapo neatsiejama Europos kultūros dalimi. Straipsnyje nagrinėjama Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu vaizdavimo istorija, ikonografija, svarbiausi dailės kūriniai ir garbinimo tradicijos, ypatingą dėmesį skiriant Šiluvos Dievo Motinos paveikslui bei jo restauracijoms.
Marijos Vaizdavimo Istorija ir Ikonografija
Nors autentiškų Marijos atvaizdų neišliko, pirmieji vaizdiniai rasti katakombų dailėje. Marijos vaizdavimo tradicija susiklostė Bizantijoje, kur Dievo Motinos gerbimas plito ikonų pavidalu. Nuo 6 a. Bizantijos dailėje paplitęs Marijos atvaizdas tradiciškai siejamas su šv. Luko tapytomis ikonomis. Susiklostė keli pagrindiniai ikonografiniai tipai: Hodegetrija (vaizduota iki pusės, ant kairiosios rankos laikanti Kūdikį Jėzų), Eleusa (apsiaustu dengianti žmones), Blachernitissa (be Kūdikio, stovinti, iškėlusi rankas maldai) ir Nikopoija (sėdinti soste ir laikanti ant kelių Kūdikį).
Vakarų Europos sakralinėje dailėje, kitaip nei Rytų Bažnyčioje, Marijos vaizdavimo šaltiniu tapo ne tik Šv. Raštas, bet ir legendos bei apokrifinė literatūra. Viduramžiai suformavo riterišką požiūrį į Mariją - kaip į Dangiškąją Mergelę, Renesanso epocha pabrėžė žmogiškąjį Motinos ir Kūdikio aspektą, Dievo Motinos atvaizdui suteikė idealių Renesanso moters grožio sampratos bruožų. Vakarų Bažnyčioje susiklostė keliolika Marijos ikonografinių tipų, dauguma jų - viduramžiais. Seniausiu laikomas iš Rytų perimtas Marijos didybės (Maesta) ikonografinis tipas. Nuo viduramžių plito Skausmingosios Dievo Motinos atvaizdai (Mater Dolorosa), pranciškonų skatintas Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos (Immaculata) ikonografinis tipas.
Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu Bartolomėjaus Estebano Murilo Kūryboje
Bartolomėjus Estebanas Murilas, gimęs 1617 m. Sevilijoje, buvo vienas žymiausių ispanų baroko dailininkų. Jo kūryboje ypatingą vietą užima religiniai motyvai, tarp jų - Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdai. Murilas nebuvo vien tik menininkas; jis buvo aktyvus, praktikuojantis katalikas. Jo paveiksluose atsispindi gilus religinis jausmas ir subtilus natūralizmas. Ypač vertinami jo Nekaltai Pradėtosios (Immaculata) paveikslai. Nuo dvidešimt šešerių metų priklausęs Rožinio brolijai, Murilas nutapė ne vieną atvaizdą, skirtą Rožinio Dievo Motinai. Garsus jo paveikslas, kuriame pavaizduota angelų apsupta Mergelė Marija su Kūdikiu, perduodanti rožinį priklaupusiam šv. Dominykui.
Viena žymiausių Murilo darbų, vaizduojančių Švč. Mergelę Mariją su Kūdikiu, yra „Rožinio Dievo Motina“, sukurta apie 1650-1655 m. Šis paveikslas, dabar saugomas Madrido Prado muziejuje, išreiškia ypatingą Motinos ir Sūnaus santykį. Marija švelniai priglaudusi Jį prie savęs, Kūdikis kupinas gyvybės. Paveikslo akcentas - rožinis, tarsi tiltas tarp Jėzaus ir Mergelės Marijos rankų, pabrėžia ir pagrindinę jo paskirtį - per maldą Marijai vis labiau vienytis su Jėzumi.
Šiluvos Dievo Motinos Paveikslas ir Jo Istorija
Šiluva - miestelis Raseinių rajone, garsus savo maloninguoju XVII a. pr. Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslu ir Švenčiausios Mergelės Marijos apsireiškimu, įvykusiu 1608 m. Tai vienas seniausių apsireiškimų Europoje.
Šiluvos Dievo Motinos paveikslas yra bizantiškojo ikonografinio tipo Hodegetria („Kelio rodytoja“) ir savitai sieja Šiluvą su šventuoju miestu - Roma. Jo pirmavaizdis - garsiausias Romos miesto ir vienas labiausiai žinomų katalikiškų Marijos atvaizdų (jo autorystė priskiriama šv. Lukui). Šiluvos paveikslas yra vienos iš garsiausių ir labiausiai paplitusių Marijos ikonų kopija. Gausybės padėkos ženklų - suaukotų votų - dengia Dievo Motinos Marijos ir Kūdikio figūras. 1674 m. žymaus Karaliaučiaus auksakalio Lauryno Hofmano nukaldinti aptaisai.
Šimtmečiams bėgant Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas ne kartą buvo restauruotas. Bene nuodugniausia ir svarbiausia - paskutinioji, 2001-2003 m. restauracija. Jos metu atlikti nuodugnūs paveikslo tyrimai, stengtasi panaikinti ne tik laiko bei teršalų žymes, bet ir ankstesnių restauracijų ne visada vykusius užtapymus. Šiluvos Madona atgavo pirmykščius švelnios, jaunos moters bruožus. Ilgas ir kruopštus restauratorių darbas pasiteisino. Mūsų akims atsivėrė grakščios Madonos veido ir kaklo linijos, išraiškingos akys, lūpos, autentiškas skruostų rausvumas. Marijos ir Kūdikio veidai švelnūs, sklidini giedrumo ir ramumo.
Restauruojant paveikslo aptaisus išlygintos deformacijos, užtaisyti įtrūkimai, metalas nuvalytas ir konservuotas. Po šios restauracijos daug tiksliau identifikuotas paveikslo amžius. Taip pat restauruojant paveikslą išsiaiškinta, kad apatinė jo dalis pridurta vėliau, veikiausiai paveikslą didinant, kad tiktų didesniam altoriui. Tad nepadidintas paveikslas tikriausiai buvo skirtas 1623-1624 m. Šiluvoje pastatytai medinei bažnytėlei, 1642 m. ją perstačius į didesnę, buvo padidintas ir paveikslas. Arba galėjo būti jis padidintas 1670 m. Šiluvos Dievo Motinos paveikslą restauravo aukščiausios kategorijos tapybos restauratorė Janina Biliotienė.
Šiluvos Šventovė ir Piligrimystės Tradicija
Šiluva nuo XVII amžiaus garsėja savo atlaidais, į kuriuos maldininkai keliaudavo procesijomis. Ši tradicija, ypač gyvai puoselėta tarpukario Lietuvoje, nenutrūko ir sovietmečiu, nors keliauti į Šiluvą būdavo labai pavojinga. Ir šiandien, dėkojant Dievui už laisvės dovaną, kasmet didžiulės piligrimų eisenos rengiamos paskutinį rugpjūčio sekmadienį.
Šiuolaikinė Šiluvos bažnyčia - Švč. M. Marijos Gimimo bazilika - yra ketvirtoji iš eilės bažnyčia; ji statyta 1760-1775 metais. Mažosios bazilikos garbės titulą Šiluvos bažnyčiai suteiktas 1976 m. Apsireiškimo koplyčią projektavo architektas Antanas Vivulskis. Tai įspūdingiausias Šiluvos statinys, panašus į baltą obeliską.
1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paaukojo Lietuvą Švč. M. Marijai. Šiandien ilgiau negu savaitę trunkantys Šilinių atlaidai yra vienas svarbiausių religinių Lietuvos gyvenimo įvykių. 2008 m. Šiluvoje švęstas Švč. M. Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejus.
Kitų Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu Vaizdavimo Pavyzdžių Lietuvoje
Lietuvos bažnytinėje dailėje Murilas nebuvo svetimas; jis - vienas iš tų menininkų, kurį mielai kopijavo vietiniai dailininkai. Žinoma nemažai jo Šv. Antano, Šventosios Šeimos, Šv. Pranciškaus paveikslų kartočių. Taip pat svarbūs yra Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslai, esantys kitose Lietuvos šventovėse, pvz., Trakų Dievo Motinos (16 a.), Aušros Vartų Vilniuje (Švč. Mergelė Marija Gailestingumo Motina, 17 a. pradžia), Žemaičių Kalvarijos (Švč. Mergelė Marija 17 a.), Pivašiūnų (Švč. Mergelė Marija Nuliūdusiųjų Paguoda 17 a. vidurys), Krekenavos (Dievo Motina) paveikslai.
Vilniaus arkivyskupija vykdo paveikslų restauravimo darbus. Tyrimų ir restauravimo darbai atskleidė būdingiausius Vilniaus arkivyskupijos šv. Mergelės Marijos ikonografijos bruožus. Nuvalius apnašas ir XX a. užtapymus, išryškėjo mažai žinomi, tačiau įspūdingi ir itin meniški kūriniai: „Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai“ iš Dūkštų, Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčių ir Vilniaus katedros, „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“ iš Vilniaus Šv. Jurgio ir Parudaminio bažnyčių, „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ iš Druskininkų, Rykantų, Varėnos bažnyčių.
