Neįtikėtini surogacijos ir dirbtinio apvaisinimo teisiniai faktai, kurių nežinojote!

Dirbtinis apvaisinimas yra medicininė procedūra, kuri padeda poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma. Ši technologija taikoma tais atvejais, kai pora susiduria su nevaisingumu dėl įvairių priežasčių, tokių kaip kiaušidžių funkcijos sutrikimai, kiaušintakių nepraeinamumas, vyro spermos kokybės problemos ar nepaaiškinamas nevaisingumas.

Teisė į dirbtinį apvaisinimą

Jūs turite teisę į dirbtinį apvaisinimą, jei labai sunku arba neįmanoma natūraliai susilaukti vaiko. Jūsų teisė susilaukti vaiko dirbtinio apvaisinimo būdu yra saugoma teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Dirbtinė reprodukcija yra donoro arba genetinių tėvų spermos ir kiaušidžių (gametų) dirbtinis suliejimas, jei natūraliai yra sunku ar neįmanoma susilaukti vaiko.

Lietuvoje dirbtinę apvaisinimo procedūrą iš dalies finansuos valstybė, jei įvykdysite tam tikrus reikalavimus. Jei atitinkate įstatyme nustatytus reikalavimus, valstybė finansuoja pagalbinį apvaisinimą. Jei reikalavimų neatitinkate, valstybė nefinansuos jūsų dirbtinio apvaisinimo procedūros.

Jums reikės sudaryti specialų susitarimą su medicinos įstaiga, kad būtų atlikta dirbtinio apvaisinimo procedūra. Informacija apie konkretų dirbtinio apvaisinimą atvejį ir donorystę yra paslaptis. Jei naudojote donoro ląstelę, jūsų tapatybė negali būti atskleista donorui. Jūsų asmeniniai duomenys bus įtraukti ir saugomi nevaisingų šeimų ir dirbtinės reprodukcijos registre, kurį naudoja jūsų pasirinkta medicinos institucija. Šie registrai nėra viešai prieinami.

Surogacija: teisiniai ir etiniai aspektai

Surogacija, kuri vis dažniau naudojama dirbtinio apvaisinimo srityje, yra opus politinis ir socialinis klausimas įvairiose valstybėse narėse. Teisinė aplinka valstybėse narėse yra skirtinga: vienose valstybėse narėse surogacija yra visiškai teisėta ir konkrečiai reglamentuojama, o kitose - neteisėta arba nereglamentuojama.

Tiesą sakant, teisinė aplinka valstybėse narėse yra skirtinga: vienose valstybėse narėse surogacija yra visiškai teisėta ir konkrečiai reglamentuojama, o kitose - neteisėta arba Airijos atveju - nereglamentuojama. Panašu, kad Lietuvos Seimas, pasirinkdamas įtvirtinti surogacijos draudimą, vadovavosi daugelio Europos šalių pavyzdžiu. 2013 m. duomenimis, apibūdinančiais surogacijos reglamentavimą Europos Sąjungoje, surogacija draudžiama Austrijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Maltoje, Portugalijoje, Ispanijoje.

Nevaisingumas tarptautinėje ligų klasifikacijoje pripažįstamas liga. Tradicinės surogacijos atveju surogatinės motinos kiaušialąstės yra apvaisinamos biologinio vaiko tėvo lytinėmis ląstelėmis. Tai atliekama intrateurininės inseminacijos būdu (IUI). Gestacinės surogacijos atveju surogatinės motinos lytinės ląstelės nėra naudojamos, taigi gimsiantis vaikas neturi jokio biologinio (genetinio) ryšio su surogatine motina. Apvaisinimo procedūra atliekama IVF (in vitro fertilization) būdu, kai iš genetinių tėvų lytinių ląstelių sukurtas embrionas patalpinamas į surogatinės motinos gimdą.

Priežastys, dėl kurių nusprendžiama pasinaudoti surogacija, gali būti labai įvairios. Dalis porų dėl įvairių priežasčių, susijusių su nevaisingumu, kitomis ligomis arba negalia, negali turėti vaikų įprastu būdu.

Dėl surogacijos kyla ne tik sudėtingi teisiniai klausimai, susiję su sutartiniais tokių sutarčių aspektais (pirma, ar tokių sandorių sudarymas gali būti laikomas teisėtu, antra, ar surogacija turėtų būti atlygintinė ar altruistinė, trečia, jei surogacija atlygintinė, kaip apskaičiuoti surogatinės motinos patirtas išlaidas ar kur tą atlyginimą įtvirtinti). Dar daugiau klausimų kyla gimus vaikui. Pirmas klausimas yra susijęs su tėvystės nustatymu: kas yra laikomi tėvais surogacijos atveju? Kokias teises turi surogatinė motina tradicinės surogacijos atveju?

Iš Europos Sąjungos valstybių narių praktikos matyti, kad daugelis klausimų, susijusių su surogacija ir tėvų - vaikų ryšiais, vis dar nėra tinkamai reglamentuojami daugelyje valstybių narių (pavyzdžiui, Belgijoje ir Danijoje nereglamentuojama altruistinė surogacija, reikalaujama įsivaikinti vaiką, gimusį po surogacijos procedūros). Populiariausia surogacijos turizmo šalis yra Indija, tiek dėl mažų surogacijos kaštų, tiek dėl gerai išvystytos surogacijos tarpininkų sistemos.

Surogacijos klausimai jau sprendžiami ir tarptautiniuose teismuose: dėl surogacijos nevienodo reglamentavimo kyla daug sudėtingų klausimų, susijusių su privačiu šeimos gyvenimu ir pagal tokias sutartis gimusių vaikų statusu. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2014 m.

Valstybėse, kuriose pagal teisės aktus surogacija yra leidžiama, pavyzdžiui, Ukrainoje arba JAV Kalifornijos valstijoje, laikoma, kad „numatytieji“ (socialiniai) tėvai yra teisėti gimsiančio vaiko tėvai. Pagal daugumos Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinę teisę visų pirma siekiama užtikrinti surogatinės motinos teisinę apsaugą. Šiuo atveju gali susidaryti tokia situacija, kurioje neaiškus tiek tėvų teisinis statusas, tiek vaikų ir tėvų teisinio santykio pripažinimas, galiausiai - Belgijos ir Danijos atveju - įvaikinimo teisinis santykis (kai vienas iš įvaikinančių tėvų yra genetinis vaiko tėvas).

Bet kokiu atveju tiek įstatymų leidybos lygmenyje, įtvirtinant surogaciją, tiek privačių asmenų santykiuose, sudarant surogacijos susitarimus, turi būti atsižvelgiama į geriausius gimsiančio vaiko interesus (įskaitant ir vaiko teisę žinoti savo tėvus).

Surogacijos šalininkai pasisako už tai, kad surogacija būtų įteisinta, o visos su ja susijusios problemos - teisiškai sureguliuotos. Tuo tarpu oponentų nuomonė yra priešinga. Jų teigimu, surogacija prieštarauja ne tik gerai moralei ir visuomenėje nusistovėjusioms normoms, bet ir lemia dar didesnes problemas, tokias kaip: moterų išnaudojimas, prievarta, prekyba žmonėmis, organais ir kūdikiais. Visos šios sritys pasaulyje yra griežtai reguliuojamos, todėl ne išimtis turėtų būti ir surogacija.

Didėjantis surogacijos populiarumas lemia tai, kad kiekviena šalis anksčiau ar vėliau susidurs su surogacijos keliamomis problemomis. 1970 m. pabaigoje nevaisingų porų skaičius pasaulyje siekė 5%. Šiais laikais, šis skaičius išaugo iki 10-15%. Pasak kai kurių pranešimų, šis skaičius yra didesnis nei 30%.

Užsienio valstybėse daugiausia įstatymas yra bandoma sureguliuoti iš surogacijos kylančias problemas, susijusias su civiliniais klausimais: tėvystės nustatymu, vaiko pilietybe, įvaikinimu ir pan. Tačiau pagrindinis valstybių keliamas klausimas yra susijęs su tuo, ar surogacija turėtų būti uždrausta kaip reiškinys, prieštaraujantis gerai moralei ir visuomenėje nusistovėjusioms normoms, ar priešingai - ją reikėtų legalizuoti, sureglamentuojant su šia technologija susijusius klausimus. Akademikai sutaria vienu klausimu - šios srities palikti įstatymiškai nesureguliuotos negalima.

JAV dauguma valstijų turi išleidusios savo įstatymus, susijusius su surogacija, tačiau teisinis reglamentavimas varijuoja nuo visiško surogacijos draudimo ir jos kriminalizavimo iki pakankamai liberalaus požiūrio (vienose valstijose (Mičigano, Vašingtono, Kolumbijos) - griežtai uždrausta; kitose - griežtai reglamentuojama (Arkanzase, Floridoje, Ilinojuje, Nevadoje, Teksase, Jutoje, Virdžinijoje). Europos Sąjungoje: net 19-oje iš 28 valstybių valstybių narių nėra surogacijos sritį reglamentuojančių įstatymų (2008 m. duomenimis). Šešiose valstybėse surogacija yra uždrausta, keturiose iš jų numatyta baudžiamoji atsakomybė. Griežčiausiai už surogaciją yra baudžiama Italijoje. Italijoje šios veiklos subjektu yra pripažįstami tarpininkai, vaisingumo klinikos ir jose dirbantys gydytojai. Šiems asmenims už surogacijos procedūros organizavimą ir įgyvendinimą numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 3 mėnesių iki 6 metų ir bauda nuo 600 000 iki 1 000 000 eurų. Tarpininkai, kaip nusikalstamos veikos subjektai, yra pripažįstami ir Prancūzijoje. Vokietijoje įstatymai baudžiamąją atsakomybę numato tiems, kurie atlieka dirbtinio apvaisinimo procedūras surogatei. Vienintelėje Portugalijoje baudžiamoji atsakomybė yra numatyta ir surogatei. Nei vienos iš minėtų valstybių įstatymuose nėra konkrečiai įvardijama, kas laikoma nukentėjusiuoju pagal šią nusikalstamą veiką.

Liberalus požiūris į surogaciją yra Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje, Danijoje. Šiose šalyse yra leidžiama altruistinė surogacija, tačiau ji griežtai reglamentuota. Graikija iš šių šalių išsiskiria tuo, kad poroms, siekiančioms pasinaudoti altruistine surogacija, pirmiausia reikia gauti teismo leidimą. Toks reikalavimas įsigaliojo nuo 2002 m., siekiant geriau užtikrinti surogačių teises bei įvertinti, ar moteris sutinka tapti surogate laisva valia ir niekieno neverčiama. Graikijoje, priešingai, nei kitose valstybėse, yra numatyta ir baudžiamoji atsakomybė tiems, kurie nesilaiko Graikijos įstatymų.

Indijoje surogacija legalizuota nuo 2002 m. („reprodukcinio turizmo“ šalis). Izraelyje, kaip ir Indijoje, leidžiama bet kokios rūšies surogacija (tačiau visos surogacijos sutartys privalo būti patvirtintos teisme; sutikimas dėl surogatinės motinystės turi būti patvirtintas specialaus komiteto, susidedančio iš socialinių darbuotojų, gydytojų ir religinių veikėjų.). Įstatymai Armėnijoje, Kirgizijoje nustato standartus, kad surogatinės motinos neturi teisės atsisakyti atiduoti kūdikį asmenims ar susituokusioms poroms, kurie naudojo apvaisinimo technologijas ir yra sudarę susitarimą.

Lietuvoje surogacija nėra įteisinta, t.y. nėra surogacijos klausimus reglamentuojančių įstatymų. Lietuvoje atlygintina surogacija galėtų būti prilyginta prekybai žmonėmis ir taikomos baudžiamosios atsakomybės priemonės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 str. „Prekyba žmonėmis“ (baudžiama laisvės atėmimu nuo 2 iki 10 metų); baudžiamojo kodekso 157 str.).

Dirbtinio apvaisinimo procedūros ir metodai

Jei lytinio akto tarp vyro ir moters metu įvyksta natūralus apvaisinimas, spermatozoidas(-ai) apvaisina moters organizme esantį(-ius) kiaušinėlį(-ius) ir užsimezga nauja gyvybė. Neretai pasitaiko atvejų, kai porai nepavyksta pastoti natūraliai. Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija.

Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Kitas nevaisingumo gydymo metodas, kuris laikomas vienu iš veiksmingiausių pagalbinio apvaisinimo būdų, yra in vitro fertilizacija (IVF), suteikianti galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme. IVF procedūros metu moters partnerio (arba donoro) sperma patalpinama į specialią talpą su moters kiaušialąste, ir spermatozoidai paliekami ją apvaisinti.

Kaip vyksta pagalbinis apvaisinimas?

Viskas prasideda nuo poros apsilankymo pas specialistą ir konsultacijos, kurios metu gydytojas surenka anamnezę, paskiria reikalingus laboratorinius ir/ar diagnostinius tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus. Atliekami gydytojo paskirti tyrimai, jeigu prireikia atliekamos diagnostinės operacijos. Pagal gydytojo paskirtą protokolą pradedama kiaušidžių stimuliacija - moteris stimuliuojama specialiais hormoniniais vaistais, kurie skatina subręsti daugiau folikulų, o tuo pačiu ir kiaušialąsčių, nei natūraliame moters mėnesinių cikle.

Intrauterininė inseminacija (IUI)

Jei gydytojo ir poros sprendimu nusprendžiama atlikti intrauterininę inseminaciją (IUI), masturbacijos būdu surinkta (arba specialia adata tiesiai iš sėklidžių paimama) vyro sperma yra specialiai paruošiama, atskiriant progresyvaus judėjimo tiesiaeigius spermatozoidus nuo nejudrių ir negalinčių apvaisinti spermatozoidų ir sukoncentruojant juos labai mažame specialios terpės kiekyje. Intrauterininės inseminacijos (IUI) metu sukoncentruotas vyro spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą.

Apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija)

Jei pasirenkamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija), po moters organizmo stimuliacijos hormonais, atliekama transvaginalinė punkcija, kurios metu išsiurbiamas folikulų turinys ir jame ieškoma kiaušialąsčių. Tuomet eina sekantis etapas - spermos surinkimas. Jį galima atlikti tik medicinos klinikoje (negalima surinktos spermos atsivežti iš namų) masturbacijos būdu arba specialia adata paimant tiesiai iš sėklidžių.

Transvaginalinės punkcijos (ultragarso kontrolėje per makštį punktuojant moters kiaušides specialia adata) metu išsiurbiamas folikulų turinys, kuriame ieškoma kiaušialasčių. Procedūra atliekama su narkoze. Pacientė klinikoje praleidžia apie 2 valandas.

Sperma surenkama masturbacijos būdu tik medicinos klinikoje (vežti surinktą spermos mėginį iš namų negalima), arba specialia adata paimama tiesiai iš sėklidžių. Folikuliniame skystyje mikroskopo pagalba yra surandamos moters kiaušialąstės, kurios patalpinamos į specialias terpes (skysčiai, kuriuose yra palaikančios kiaušialąsčių gyvybingumą medžiagos). Vėliau į lėkšteles su surinktomis kiaušialąstėmis įlašinamas tam tikras specialiai paruoštos spermos kiekis, arba esant nepakankamam spermatozoidų kiekiui mikromanipuliatoriaus pagalba atrenkami greičiausi, morfologiškai taisyklingiausi spermatozoidai, kurie intracitoplazminės spermatozoido injekcijos metu, įtalpinami po vieną, į kiekvieną kiaušialąstę.

Teisinis reguliavimas Lietuvoje

2001 m. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso V skirsnio „Dirbtinis apvaisinimas“ 3.154 straipsnyje yra numatyta, kad dirbtinio apvaisinimo sąlygas, būdus ir tvarką, taip pat vaiko, gimusio dirbtinio apvaisinimo būdu, motinystės bei tėvystės klausimus reglamentuoja kiti įstatymai. Rengiant Civilinio kodekso projektą, mėginta reglamentuoti santykius, susijusius su dirbtiniu apvaisinimu.

Pagal Civilinio kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, dirbtinio apvaisinimo įstatymas turėjo būti parengtas iki 2002 m. gegužės 1 d. Nors buvo parengti ir svarstyti keli dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektai, tačiau praėjus 13 metų, toks teisės aktas nėra priimtas, o dirbtinio apvaisinimo atlikimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. įsakymu „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“, kuris, reprodukcinei medicinai sparčiai žengiant į priekį ir keliant vis aukštesnius kokybės bei saugos reikalavimus, atsilieka nuo dabarties medicinos mokslo ir praktikos. Vertinant pasaulinės praktikos atžvilgiu, šis įsakymas yra kontraversiškas teisės aktas, jis neapima visų svarbiausių dirbtinio apvaisinimo problemų, kurios turėtų būti teisiškai reglamentuojamos, taigi turi spragų ir atsilieka nuo realaus gyvenimo: nepakankamai sureguliuota embrionų ir lytinių ląstelių apsauga; moters kiaušialąstės donorystė; spermos banko problema; surogacija; reikalavimai lytinių ląstelių donorams; atsakomybė už dirbtinio apvaisinimo tvarkos pažeidimą. Esminis klausimas lieka tai, kad dirbtinis apvaisinimas leidžiamas tik susituokusiai moteriai ir tik jos sutuoktinio sperma.

Paminėtina, kad 2002 m. grupė Seimo narių parengė Reprodukcinės sveikatos įstatymą, tačiau Seimas jam nepritarė (atmestas 2005 m.). Šiame įstatymo projekte siūlyta bent minimaliai teisiškai reglamentuoti šeimos planavimo klausimus, siūlyta įteisinti įvairius šeimos planavimo metodus. 2014 m. kovo mėn. parengtas naujas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas (pateikė Seimo nariai).

2002 m. Sveikatos apsaugos ministerija buvo parengusi dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą (numatė gana liberalią dirbtinio apvaisinimo reglamentavimo sistemą). 2003 m. SAM parengė patobulintą įstatymo projektą. Iš šio projekto buvo išbrauktos normos, įteisinančios vienišų moterų apvaisinimą ir embrionų donorystę. 2004 m. Seimo narių grupė parengė alternatyvų įstatymo projektą. Visi trys įstatymo projektai susilaukė įvairiausios kritikos, todėl įstatymo priėmimas įstrigo.

Seime 2010 m. rugsėjo - spalio mėn. buvo įregistruoti dviejų dirbtinį (pagalbinį) apvaisinimą reglamentuojančių įstatymų projektai. Seimo narys, liberalas, buvęs sveikatos apsaugos ministras A. Čaplikas pateikė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą (XIP-2388). Seimo nariai D. Mikutienė ir V. Gapšys netrukus pateikė alternatyvų Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą (Nr. XIP-2502).

Liberaliajame Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekte (XIP-2388) įteisinama ne tik sutuoktinio ar partnerio, bet ir donoro lytinių ląstelių donorystė. Vienos procedūros metu nepanaudotus embrionus leidžiama užšaldyti ir panaudoti vėliau, jei procedūra nepavyksta.

Pagal konservatyvųjį Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą (Nr. XIP-2502) dirbtinio apvaisinimo procedūra galėtų būti atliekama tik santuoką įteisinusiems sutuoktiniams, o donoru galėtų būti tik pats sutuoktinis. Embrionų turėtų būti sukuriama tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į moters gimdos ertmę arba kiaušintakius, tačiau ne daugiau trijų. Šaldyti būtų leidžiama tik kiaušialąstes. Dirbtinio apvaisinimo paslaugos neturėtų būti apmokamos 100 proc.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įvertinusi minėtus įstatymų projektus, 2011 m. pritarė tikslui įstatymu sureguliuoti dirbtinį (pagalbinį) apvaisinimą ir siekiui padėti nevaisingoms poroms susilaukti vaikų taikant pasaulinėje praktikoje naudojamus dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo metodus ir atkreipė dėmesį į prieštaringas tiek vieno, tiek kito įstatymų projektų nuostatas (teisinis reglamentavimas negarantuoja pakankamos žmogaus embrionų apsaugos; nuostatos nesuderintos su Valstybinės šeimos politikos koncepcijoje nustatytu valstybinės šeimos politikos įgyvendinimo principu - gyvybės kultūros puoselėjimo principu, kuris pabrėžia pagarbą gyvybei ir siekį apsaugoti pradėtą gyvybę; įtvirtinta anoniminė ne partnerių lytinių ląstelių donorystė gali sukelti sudėtingų socialinių ir medicininių pasekmių - kraujomaišą ir kt.; įtvirtinami teisiniai apribojimai neleistų pacientams pasinaudoti visomis dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo, kaip gydymo metodo, teikiamomis galimybėmis ir tai galėtų pabloginti sveikatos priežiūros paslaugos prieinamumą; draudimas asmenų, kurių nesieja santuokos ar teisės aktų nustatyta tvarka registruotos partnerystės ryšiai, lytinių ląstelių donorystės, galbūt apribotų dalį Lietuvos nevaisingų porų susilaukti vaikų ir jie negalėtų pasinaudoti galimybe gauti mokslo įrodymais pagrįstą medicinos pagalbą; ribojamas sukuriamų embrionų skaičius ir draudžiama juos užšaldyti).

Seimo nario A. Čapliko pateiktas liberalusis Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas (XIP-2388) 2011 m. Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto buvo atmestas, kadangi pritarė Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektui Nr. XIP-2502. 2011 m.

Iki šiol Pagalbinio apvaisinimo įstatymas nėra priimtas. Šiuo metu Lietuvoje pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi minėtu 1999 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Šiame teisės akte aprašyti tik dirbtinio apvaisinimo būdai ir sąlygos, taigi toks minimalus reglamentavimas sudaro sąlygas privačioms medicinos įstaigoms pagalbinio apvaisinimo procedūras teikti nekontroliuojamai.

Lietuvoje oficialaus nevaisingumo registro nėra. Vadovaujantis Statistikos departamento tyrimo duomenimis, apie 15-20 proc. visų Lietuvos šeimų (kas penkta ar šešta pora) yra nevaisinga ir negali susilaukti vaikų. Iš jų tik 2 proc. kreipiasi dėl pagalbos į medicinos įstaigas.

Etiškumo ir teisiniai apribojimai

Tačiau darbas su žmogaus ląstelėmis yra susijęs su tam tikrais teisiniais ir etikos klausimais, todėl šios teisės įgyvendinimui gali būti taikomos tam tikros sąlygos ir apribojimai. Egzistuoja tam tikri etinio pobūdžio apribojimų, pavyzdžiui, dirbtinio apvaisinimo procedūra negali būti naudojama žmogaus klonavimui. Neleidžiama pasirinkti vaiko lyties, išskyrus atvejus, kai konkrečios lyties vaikas gali paveldėti genetinę ligą.

Konstitucinio Teismo nutarimai

Kaip žinia, Konstitucinis Teismas 2025 m. balandį priėmė du nutarimus, vienaip ar kitaip susijusius su šeimos konstitucine samprata: 2025 m. balandžio 10 d. nutarimą „Dėl dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės)».

Šiame komentare norėtųsi pateikti trumpą analizę pirmojo iš šių dviejų nutarimų, t.y. 2025 m. balandžio 10 d. nutarimo, kuriame buvo konstatuota, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai.

Čia reiktų priminti, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas - procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės […]“.

Kadangi įstatymo nuostatos atitikimą konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui galima vertinti tik tuo atveju, jei konstatuojamas konkrečios Konstitucijoje ar įstatyme numatytos žmogaus teisės ribojimas, todėl šį komentarą reikėtų pradėti būtent nuo (šiame nutarime konstatuoto) ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo 53 str. 1 daliai, kurioje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos paslaugas žmogui susirgus.

Moters teisė į pagalbinį apvaisinimą

Taigi, visų pirma, reikia nustatyti, ar moters teisė į pagalbinį apvaisinimą kyla iš Konstitucijos 53 str. (1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Kaip matome, moters teisė į pagalbinio apvaisinimo procedūros paslaugą tiesiogiai yra numatyta ne Konstitucijoje, o ordinarinėje teisėje, t.y. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“.

Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas - procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagalĮstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.).

Be to, dirbtinio apvaisinimo paslauga negali būti laikoma sveikatos priežiūros paslauga ne tik pagal šį įstatymą ar Konstitucijos 53 str. 1 dalį, bet ir remiantis kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose minima žmogaus sveikatos sąvoka. Taigi, dirbtinio apvaisinimo procedūra pagal minėtą įstatymą yra laikoma medicinos, o ne sveikatos priežiūros paslauga. Tiesa, Konstitucijos 53 str.

Todėl galima drąsiai teigti, kad dirbtinio apvaisinimo ir kitos su juo susijusios įstatyme numatytos medicinos paslaugos nepatenka į Konstitucijos 53 str. Visgi, nežiūrint to, kad žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje.

Konstitucijos 29 straipsnis

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“ (17).

Visgi, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį. Visų pirma, su žmogaus teisėmis susijusių (o kartais ir kitų) Konstitucijos straipsnių nuostatos paprastai suformuluotos taip, kad 1 dalyje yra pateikiamas bendras su konkrečia žmogaus teise susijęs principas, o kitose straipsnio dalyse šio principo turinys detalizuojamas, kartais pateikiant ir šio principo išimtis.

Pavyzdžiui, 20 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus laisvė neliečiama“, tuo tarpu 2 dalyje nurodoma, jog, visgi, įstatymas gali nustatyti laisvės atėmimo pagrindus ir procedūras, o 3 dalyje - kad asmenį galima sulaikyti nusikaltimo vietoje ir pristatyti į teismą. Panašiai sukonstruotas ir 22 straipsnis: jo 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, tuo tarpu 3 dalyje teigiama, jog, visgi, „pagal įstatymą“ ir „motyvuotu teismo sprendimu“ galima rinkti informaciją apie privatų asmenį.

Kitaip tariant, negalima interpretuoti šių Konstitucijos straipsnių teigiant, kad, pavyzdžiui, 20 straipsnio 2 dalies nuostata, leidžianti nusikaltimo vietoje sulaikyti asmenį, neva tai prieštarauja 1 dalyje numatytam asmens neliečiamumo principui.

Taigi, analogiškai sukonstruotas ir Konstitucijos 29 straipsnis, kurio 1 dalyje yra suformuluotas bendras principas (“Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs”), o jo 2 dalyje šis principas detalizuojamas, teigiant, kad asmenų lygybės principas, be kita ko, reiškia draudimą žmonėms teikti privilegijas pagal 9 kriterijus, t.y. dėl asmens „lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu” (tiesa, paskutiniai trys kriterijai gali būti suprantami ir kaip vienas). Taigi, 29 str.

Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“.

Visgi, nors Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų pildyti Konstitucijos 29 str. 2 dalyje įvardintų kriterijų, draudžiančių teikti asmenims privilegijas (o ne „diskriminuoti“, kaip teigia Teismas) kriterijų, čia galima priminti, kad minėtoje Konstitucijos nuostatoje vienu iš draudžiamų kriterijų yra žmogaus „socialinė padėtis“, į kurios turinį iš principo gali įeiti ir asmens „šeiminė padėtis“, nes šeima, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės, kaip socialinio junginio, „pagrindas“.

Taigi, Konstitucinis Teismas šiame nutarime turėjo ne „prikurti“ naujų kriterijų (nepaaiškinęs kokiu teisiniu pagrindu), o pateikti Konstitucijos 29 str. 2 dalies nuostatos atitinkamą išaiškinimą. Visgi, pabandykime įsivaizduoti, kad Konstitucinis Teismas būtų draudimą teikti privilegijas dėl asmens „šeiminės padėties“ sąvoką išvedęs iš Konstitucijos 29 str. Taigi, atsakant į šį klausimą, reikia priminti, kad Konstitucijos 38 straipsnyje su šeimos samprata yra siejami du institutai: motinystės, tėvystės ir vaikystės institutas (2 d.) bei vyro ir moters santuokos institutas (3 d.).

Konstitucijos leidėjas taip numatė greičiausiai todėl, kad būtent iš vyro ir moters gimsta vaikai ir kad būtent santuokos pagrindu sudarytoje šeimoje yra geriausia vieta augti vaikams. Kitaip tariant, Konstitucijoje ne tik šeima, bet ir santuoka yra įvardinta, kaip tam tikras konstitucinis gėris, išskiriant jį iš kitų bendro sugyvenimo formų šeimos konstitucinės sampratos kontekste.

Be to, dirbtinio moters apvaisinimo tikslas yra susilaukti vaikų, todėl pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnį, „visi klausimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus“.

Taigi, čia galime konstatuoti būtinybę šioje byloje į konstitucingumo analizę įtraukti Konstitucijos 38 str. 2 dalies nuostatą, teigiančią, jog „valstybė saugo ir globoja“ vaikystę kartu su „motinyste ir tėvyste“. Beje, analizuojant konstitucines vaiko teises, svarbu analizuoti ne tik 38 str. 2 dalies nuostatas, bet ir kitas Konstitucijos nuostatas: 26 str. 5 dalį, 38 str. 6 ir 7 dalis bei 39 straipsnį. Taigi, skirtingai, nei šiame nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčijama Pagalbinio įstatymo nuostata galėtų būti pripažinta privilegijuojanti susituokusias moteris (vienišų ir nesusituokusių moterų atžvilgiu) tik tuo atveju, jei pastaroji moters teisė šiuo atveju būtų pripažinta svarbesnė nei įstatymo leidėjo siekis geriausius vaiko interesus sieti su tokia šeimos aplinka, kurioje jis augtų su abiem tėvais ir kurie kyla iš Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatyto “motinystės, tėvystės ir vaikystės” instituto.

Be to, teisės hierarchijos kontekste čia reikia priminti, jog jau anksčiau buvo pastebėta, kad moters teisė į dirbtinį apvaisinimą nėra įtvirtinta Konstitucijoje, skirtingai nei vyro ir moters teisė į santuoką bei „vaikystės“ instituto siejimas su „motinystės ir tėvystės“ institutu.