Kiekvienam tėčiui ar mamai yra tekę raudonuoti iš gėdos dėl savo vaiko netinkamo elgesio, kai pačiu svarbiausiu momentu vaikas atsisako rengtis, išeiti iš žaidimų aikštelės, pradeda muštis su kitu vaiku ar pasisavina ne jam priklausantį daiktą. Tėvai dažnai pasimeta ir nežino, kaip reaguoti į vaiko netinkamą elgesį. Geri santykiai su vaiku ir jo tinkamas elgesys prasideda nuo trijų dalykų: namų taisyklių, skatinimo priemonių ir drausminimo priemonių. Jei šių elementų nėra, bet koks auklėjimas ir drausminimas nėra efektyvus.
Kas yra sunkus elgesys ir kodėl jis kyla?
Sunkus elgesys - tai elgesys, kuris neatitinka vaiko amžiaus normų, trukdo jam funkcionuoti kasdieniame gyvenime, kelia pavojų jam pačiam ar aplinkiniams. Tai gali būti agresija, impulsyvumas, nepaklusnumas, nuolatinis prieštaravimas, pykčio protrūkiai ir kitos elgesio problemos. Vaikų elgesio sutrikimai yra grupė sutrikimų, kurie pasireiškia elgesio ir (ar) emocinėmis reakcijomis, kurios stipriai skiriasi nuo įprastų amžiaus ir kultūros normų, nėra laikina reakcija į stresą keliančias situacijas bei pasireiškia nuolat bent dviejose skirtingose gyvenimo srityse.
1 iš 10 vaikų pasaulyje šiuo metu turi elgesio ir emocijų sunkumų arba sutrikimų. Pasak LRT.lt laidoje „Raida“ kalbintų ekspertų, jų atsiradimo priežasčių yra ne viena, tačiau bene dažniausia - patologiniai vaikų santykiai su tėvais. Stokodami meilės ir prisirišimo, mažieji nesugeba suprasti savo kūno siunčiamų signalų ir į juos reaguoja visuomenei nepriimtinais būdais.
Elgesio sutrikimai
Jau iš pavadinimo galima suprasti, kad elgesio sutrikimų atveju daugiausiai iššūkių kyla būtent dėl vaiko elgesio - pasireiškia pasikartojantis ir nuolatinis agresyvus, provokuojantis, įžūlus elgesys. Tam, kad būtų nustatyti šie sutrikimai, simptomai turi trukti ilgiau nei 6 mėnesius bei jie turi skirtis nuo vaiko amžiui būdingų elgesio ypatumų. Išskiriami du pagrindiniai elgesio sutrikimai: prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas ir elgesio sutrikimas (asocialus elgesys).
Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas pasireiškia nepaklusnumu, pastoviais konfliktais su autoritetu, ginčais su suaugusiais, dažnais atsisakymais vykdyti suaugusių reikalavimus, taisyklių pažeidimais, kitų kaltinimu. Prieštaraujantis elgesys paprastai pasireiškia ir yra laikomas normaliu apie 3-4 vaiko gyvenimo metus, tačiau, jei toks elgesys išlieka ar net padažnėja vaikui augant, šis elgesys jau laikomas problema ir gali būti naudingas įvertinimas dėl galimo prieštaraujančio neklusnumo sutrikimo.
Elgesio sutrikimas (asocialus elgesys) pasireiškia nuolatiniu kitų teises ir amžių atitinkančias visuomenės nustatytas elgesio normas pažeidžiančiu elgesiu. Jam būdingas agresyvus elgesys (muštynių iniciavimas, žiaurus elgesys tiek su žmonėmis, tiek su gyvūnais, tyčinis skausmo kėlimas, žeminimas, kankinimas), kitų nuosavybės gadinimas, melavimas, vagystės, taisyklių pažeidimai, bėgimas iš namų.
Emociniai sutrikimai
Emociniai sutrikimai paprastai skiriasi nuo elgesio sutrikimų, nes dažniausiai vaikai, patiriantys emocinius sunkumus, kenčia viduje, todėl juos sunkiau pastebėti. Dažniausi emocinių sutrikimų požymiai yra nerimas, nuolatinė liūdna nuotaika, irzlumas, jautrumas, vienišumas, įprastos veiklos vengimas, susidomėjimo praradimas, įtampa, nuovargis. Emociniai sutrikimai yra skirstomi į dvi grupes - nerimo ir nuotaikos sutrikimus.
Nerimo sutrikimai susiję su streso/baimės sistemos disfunkcija, pasireiškia stipriu nerimu, kuris trunka ilgą laiką, gali kilti be aiškios priežasties, gali tapti nekontroliuojamu ir stipriai trukdyti kasdienei veiklai. Nerimo sutrikimams priskiriami generalizuoto nerimo sutrikimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas, panikos sutrikimas, specifinės fobijos, atsiskyrimo nerimo sutrikimas, selektyvus mutizmas, socialinė fobija, potrauminio streso sindromas.
Nuotaikos sutrikimams būdingas pasitenkinimo jausmo praradimas, žema savivertė, užsisklendimas, dėmesio koncentracijos pablogėjimas. Dažniausiai pasitaikantis nuotaikos sutrikimas - depresija.
Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimai (ADHD)
Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimas - trečia grupė sutrikimų, sudarančių elgesio ir emocijų sutrikimus. Jam būdingas padidėjęs aktyvumas, impulsyvumas ir dėmesio trūkumas. Vaikams, kuriems būdingas aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimas būdingas sunkumas sulaukti savo eilės, atidėti kažką malonaus, nuolatinis judėjimas, bėgiojimas, triukšmavimas, silpna dėmesio koncentracija, sunkumas užbaigti pradėtą darbą. Tam, kad būtų nustatytas šis sutrikimas, jo požymiai turi pasireikšti bent dviejose skirtingose aplinkose (pavyzdžiui, ir namie, ir mokykloje), dažniausiai išryškėja ikimokykliniame amžiuje.
Pasak psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ psichologės Mildos Linaburkytės, klasikinį ADHD trejetą sudaro aktyvumas, impulsyvumas ir dėmesingumo stoka. Padidėjęs aktyvumas paprastai pastebimas jau 3-4 vaiko gyvenimo metais. Toks vaikas negali nusėdėti vietoje, yra nuolatiniame veiksme, labai šnekus, kalba greitakalbe. Dėmesingumo stoka, kaip ir impulsyvumas, pasireiškia kiek vėliau - 5-8 gyvenimo metais. Vaikas nesugeba išlaikyti dėmesio, nuo pagrindinės veiklos jį labai lengva atitraukti pašaliniais vaizdais ar garsais, jam nesiseka baigti pradėtų darbų, jis daro daug klaidų, yra užmaršus. Impulsyvumas pasireiškia tuo, kad pirmiausia atliekamas veiksmas, o tik po to galvojama, kas yra padaryta.
ADHD 3-5 kartus dažniau nustatomas berniukams. Tuo metu mergaitėms šis sutrikimas dažniausiai pasireiškia dėmesingumo stoka, pernelyg didelio aktyvumo gali ir nebūti. Dėl to visai gali būti, kad daliai mergaičių šis sindromas lieka nediagnozuotas, nors jos jį ir turi.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad ne kiekvienas vaikas, kuris yra aktyvus, impulsyvus ar sunkiai sukaupia dėmesį, serga ADHD. Pagrindinis kriterijus vertinant, ar tai temperamentas, ar sutrikimas, yra tai, kiek šios savybės trukdo vaiko kasdieniam gyvenimui. Jei šios savybės netrukdo ugdymosi procesui, bendravimui su kitais, socialinių kontaktų kūrimui, hobiams ir kitoms veikloms, tai labiau yra žmogaus charakterio apraiškos, o ne sutrikimas. Visgi, jei šios savybės trukdo ir ši situacija tęsiasi ilgiau nei pusę metų, tuomet būtų verta pasikonsultuoti su specialistu.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Kadangi emocijų ir elgesio sutrikimų grupę sudaro tarpusavyje pakankamai skirtingi sutrikimai, tai ir jų priežastys ar rizikos veiksniai tarpusavyje gali skirtis. Pavyzdžiui, dažniausiai įvardijama svarbiausia aktyvumo ir (ar) elgesio sutrikimų priežastis - neurologinės kilmės smegenų veiklos pakitimai bei paveldimumas. Tuo tarpu, nors elgesio sutrikimai taip pat gali atsirasti dėl biologinio paveldimumo aspekto, tačiau rizikos veiksniais laikomi ir šeimos aplinka, priešiškas, šiurkštus tėvų elgesys, smurtas, nepriežiūra, apleistumas, alkoholizmas ar kivirčai šeimoje, rizikinga kaimynystė.
Emocinių sutrikimų atsiradimo priežastys taip pat gali būti paveldimumas, tačiau taip pat ir vaiko patiriami stresiniai įvykiai, konfliktai. Kaip aiškina ergoterapeutė Giedrė Sasnauskienė, emocijų ir elgesio sutrikimas, paprastai tariant, yra žmogaus negebėjimas kontroliuoti savo emocijų. Tai dažnai pasireiškia vaikams, kadangi jų nervų sistema dar nėra subrendusi.
Pasak „Pagalbos vaikui centro“ vadovės Olgos Iljinos, vaikų, negebančių kontroliuoti savo emocijų, pasitaiko daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. „[Elgesio ir emocijų] sunkumai yra tada, kai mes matome, kad vaiko elgesys įprastoje situacijoje labai skiriasi nuo kitų vaikų. Dažniausiai tai yra pasikartojantis reiškinys, ne vieną ir ne du kartus. (...) Sutrikimui būdinga, kad toks vaiko elgesys būtų ne vienoje aplinkoje.“ Anot O. Iljinos, elgesio ir emocijų sutrikimai vaikams atsiranda dėl trijų pagrindinių priežasčių. Pirmoji iš jų - biologiniai sutrikimai ir ligos. „Žmogus, turintis tam tikras ligas, greičiausiai gali turėti ir aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, jis gali turėti nerimo sutrikimus. Antrasis veiksnys, dėl ko vaikams gali atsirasti elgesio ir emocijų sunkumų, pasak pašnekovės, yra netinkama aplinka švietimo įstaigoje. Na, o trečioji emocinių sutrikimų atsiradimo priežastis, kaip pažymi socialinė pedagogė, yra patologiniai santykiai šeimoje. „[Emociniai sutrikimai gali atsirasti], jeigu vaikas neturi pakankamo prisirišimo prie mamos arba tėčio, jeigu vaikas nesijaučia pakankamai mylimas arba jam nėra skiriama dėmesio, jeigu jis mato netinkamus santykus šeimoje. Galbūt jis mato smurtą tarp mamos ir tėčio, gali būti, kad smurtas yra nukreiptas ir į patį vaiką. Gal jis jaučiasi nereikalingas, nes šeimoje yra keli vaikai“, - aiškina O. Iljina.
Kaip tėvai gali padėti?
Namų taisyklės. Jei tokios taisyklės neegzistuoja vaikas paprasčiausiai gali nežinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne. Taisyklių gali būti iki dešimties. Teisę nustatyti taisykles turi ir vaikai. Labai dažnai vaikai nori, kad tėvai ant jų nerėktų.
Skatinimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra skatinimas už tinkamą elgesį, kaip jis yra giriamas, įvertinamas, nes jei vaikas nesulaukia iš tėvų paskatinimo, dėmesio gali pradėti reikalauti netinkamu elgesiu. Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik vaikui, darant tai, ką nori vaikas.
Drausminimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz.: kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko. Blogiausia, kai tėvai tik gąsdina nubausti vaiką, bet niekada ir neįvykdo to, ką pažadėjo. Prieš paskirdami bausmę, vaiką perspėkite (pvz.: „Gali nusiraminti ir toliau žaisti smėlio dėžėje, jei nenusiraminsi, eisime namo.“).
Išsiaiškinkite ribas. Pirmiausia nusibrėžkite ribas sau, t.y. vaiko netinkamą elgesį suskirstykite į tris kategorijas: vaiko elgesys, kurio niekada netoleruosite (pvz.: kitų mušimas, daiktų gadinimas), elgesys, kurį kartais vaikui leisite (pvz.: saldumynų valgymas prieš pietus) ir elgesys, kuris nėra reikšmingas (pvz.: vaikas nesusitvarko žaislų).
Keiskite mąstymą „turi būti“. Reikalavimai vaikui turi būti adekvatūs jo amžiui ir vystymosi raidai.
Visiems vaikams, kaip ir suaugusiems, pasitaiko sunkių akimirkų, kai tinkamai, ramiai elgtis tampa pernelyg sunku, užplūsta stiprios, sunkiai suvaldomos emocijos. Kai kuriems vaikams tokių akimirkų būna ženkliai daugiau nei kitiems. Tuomet apie juos girdime ar net patiems išsprūsta tokie ir panašūs apibūdinimai: „jis manipuliuoja, kad gautų, ko nori“, „nevaldo savo emocijų“, „lyg iš niekur nieko užsižiebė“, „juo negalima pasitikėti, jis visada taip elgiasi“. Kai kuriems iš jų netgi gali būti diagnozuojami emocijų ar elgesio sutrikimai. Tačiau nei minėti apibūdinimai, nei diagnozė greičiausiai nepadės suvaldyti vaiko elgesio ar padės jam valdytis pačiam. Tad ką daryti?
Žvelkime giliau, nei elgesys. Pirmiausia, bendrauti su vaiku svarbu nusiteikus empatiškai. Supraskime, kad už kiekvieno elgesio slypi gilesni jausmai, išgyvenimai ir poreikiai. Parodykime, kad jie mums rūpi ir į juos žiūrime rimtai, skirkime pilną savo dėmesį, kai vaikas ima dalytis išgyvenimais, o susidūrę su iššūkių keliančiu elgesiu visuomet klauskime savęs, su kokiu jausmu visa tai susiję ir, jei pavyksta, įvardykime tą jausmą ir vaikui.
Aiškiai išsakykime, kokio elgesio tikimės. Vaikai saugiau ir ramiau jaučiasi, kai gerai supranta, ko iš jų tikimės, kokios yra elgesio taisyklės. Pasistenkime kalbėti konkrečiai ir, pavyzdžiui, vietoje „gražiai elkis“ pasakykime tiksliai, ko norime: „kai kitas kalba - klausome“, „patalpą paliekame tokią, kokią radome, vadinasi, turim susitvarkyti“ ir panašiai. Kuo aiškesnės ir pastovesnės taisyklės, tuo ramiau vaikai jaučiasi ir elgiasi.
Taip pat svarbu nekelti perteklinių reikalavimų, ypač jei vaikas emociškai jautrus. Tad prieš išsakydami savo prašymą ar reikalavimą, pirmiausia paklauskime savęs, ar tikrai jis šiuo metu būtinas? Kas atsitiks, jei vaikas ir toliau elgsis taip, kaip man nepatinka? Jei elgesys nekelia pavojaus jam pačiam, kitiems, nėra gadinami daiktai ir nepažeidžiamos niekieno teisės - galbūt verta atsipalaiduoti ir šio elgesio nestabdyti?
Tikėkime vaiko geranoriškumu. Kiekvienam vaikui svarbu turėti žmogų, kuris tiki jo geranoriškumu, tad nuolat priminkime sau, kad vaikai, kai tik gali, elgiasi gerai. Tai reiškia, kad, pasirodžius netinkamam elgesiui (rėkimui, muštynėms, melui ar kt.), vaikas susidūrė su reikalavimais, kurie jam per aukšti. Pavyzdžiui, galbūt jam šiuo metu per sunku pralaimėti? Gal sunku palaukti norimo dalyko? Galbūt sunku išbūti su savo pykčiu ar nusivylimu? Jei jis ėmė blogai elgtis ir mus supykdė, išvedė iš kantrybės - būkime tikri, kad jam dabar daug sunkiau nei mums. Tokiomis akimirkomis svarbu sau priminti, kad meilės ir palaikymo vaikui labiausiai reikia tada, kai atrodo, kad jis to nusipelnė mažiausiai.
Į sunkias situacijas reaguokime ramybe ir ryšiu. Jei jau ištiko vaiko emocijų protrūkis, geriausia, ką galime padaryti - išlikti ramūs ir neatstumti vaiko. Emocijų įkarštyje jis mūsų protingų patarimų tikrai negirdės, o mūsų pyktis ar atstūmimas tik paaštrins situaciją, tad svarbu nemoralizuoti, nešaukti, neišvaryti vaiko, o tiesiog kantriai būti šalia, jei vaikas nori - apsikabinti, palaikyti akių kontaktą, leisti vaikui „išleisti“ susikaupusią emociją. Tik būdami šalia, išlaikydami ramybę ir priimdami vaiko jausmus, juos įvardydami, padėsime jam pačiam išmokti tvarkytis su stipriais jausmais.
Taisykime elgesį, o ne jausmus. Tiesa, netinkamą elgesį stabdyti vis tiek svarbu - jei vaikas mušasi, mėto daiktus ar pan., įvardykime, kad pykti, liūdėti, pavydėti jis gali, bet mėtyti daiktų, muštis - ne, nes tai nesaugu. Pasiūlykime, kokiais kitais saugiais būdais jis gali išsilieti. Kartais tokį pokalbį reikia atidėti iki kol jūs su vaiku būsite ramūs, tačiau įkarščio situacijoje svarbu ramiai, tačiau tvirtai sustabdyti nesaugų elgesį.
Padėkime vaikui išsiugdyti trūkstamus įgūdžius. Būdami ramūs apgalvokime, kas sunku būtent šiam vaikui ir kaip galime jam padėti ugdytis trūkstamą įgūdį. Pavyzdžiui, galbūt vaiką visuomet ištinka pyktis, kai reikia nutraukti jam patinkančią veiklą? Labai padėti gali iš anksto vaiką įspėti, kad laikas eina į pabaigą, duoti jam laiko užbaigti savo mėgstamą veiklą (juk mes irgi nenorėtume išjungti serialo likus tik 2 minutėms iki serijos pabaigos?). Galbūt jam sunku pralaimėti? Galima savo pavyzdžiu rodyti, kad ir pralaimėjus galima pasidžiaugti smagiai praleistu laiku, o kitą kartą tikėtis, kad pavyks geriau. O galbūt vaikui patyrus nesėkmę padės tiesiog pagirti už pastangas ar priminti tuos kartus, kai labiau pasisekė?
Padėkime jaustis geriau. Vaikai elgiasi geriau, kai jaučiasi geriau, o tam labai svarbu, kad jie jaustųsi mums svarbūs ir įdomūs. Domėkimės, kaip vaikas jaučiasi, kaip jam sekasi, rimtai priimkime jo išsakomus rūpesčius, įsitraukime į jo siūlomą veiklą. Svarbu ne tik būti su vaiku tame pačiame kambaryje, bet ir skirti jam savo dėmesį, galbūt pabandyti įsivaizduoti save to vaiko vietoje. Kiekvienas iš mūsų nori būti suprastas ir priimtas.
Stiprinkime vaiko savivertę. Vaikai, turintys elgesio ar emocijų sunkumų, ypač dažnai sulaukia suaugusiųjų kritikos ir nepasitenkinimo, pastabų. Kartais tai tikrai neišvengiama, tačiau liūdnoji dalis yra ta, kad tuomet vaikas ima vis prasčiau save vertinti ir jau pats nebetenka vilties, kad gali kažkada suaugusiems įtikti, ima jaustis tiesiog blogas. O patikti suaugusiems ir jaustis geri nori visi vaikai! Tad būtina galvoti, už ką galima pagirti kiekvieną, net ir itin nepaklusnų vaiką. Pagyrimas turi būti su aiškia žinute, ką vaikas daro gerai - galbūt jis įdomiai, kūrybiškai išsprendė problemą, galbūt jis pasielgė drąsiai arba draugiškai? Galbūt kažkuo stengėsi pagelbėti? Galbūt turi atkaklumo, kantrybės vis bandyti kažką iš naujo? Pastebėkime ir įvardykime!
Skatinkite saviraišką. Įvairios kūrybinės veiklos gali labai padėti vaikams išreikšti susikaupusias emocijas ir padėti jaustis geriau. Tam tinka dailės, muzikos, judesio, vaizduotės žaidimų metodai. Siūlykime juos ir stebėkime, kas vaikui patinka ir padeda labiausiai.
Mokymosi sunkumai vaiko kelyje: kaip atpažinti ir padėti?
Tad bendraujant su emocijų ir elgesio sunkumų turinčiais vaikais svarbiausia būti empatiškiems jų išgyvenimams ir kurti su jais ryšį, tikėti jų geranoriškumu, stengtis įžvelgti konkrečius sunkumus, slypinčius už netinkamo elgesio ar itin ryškių emocijų. Taip pat svarbu, kad vaikas aiškiai žinotų, ko iš jo tikimės, bei jaustų mūsų ramybę ir buvimą šalia ištikus sunkioms emocijoms. Galiausiai svarbu stiprinti vaiko savivertę ir padėti jam išreikšti susikaupusius jausmus.
Pastebėjus, kad vaiko elgesys įprastoje situacijoje labai skiriasi nuo kitų vaikų, jeigu tai yra pasikartojantis reiškinys ir toks elgesys būtų ne vienoje aplinkoje, tuomet reikia kreiptis į specialistus. Reikia dirbti ne tiktai su vaiku, bet ir su visa šeima ir išmokti taikyti kitus pagalbos būdus.
