Vaiko gimimas - natūralus ir įprastas reiškinys mūsų visuomenėje. Tradicinė šeima daugeliui neįsivaizduojama be vaikų. Tėvystė laikoma normaliu socialiniu reiškiniu ir tie žmonės, kurie negali susilaukti vaikų, išgyvena asmeninę tragediją. Poros jaudinasi, kad jų padėtis visuomenėje yra kitokia, jų draugai, turintys vaikų, skiriasi interesais ir kitokiu gyvenimo būdu. Tokia situacija, kai negali pasiekti to, kas atrodo taip natūralu ir įprasta, veda prie neigiamų jausmų, kontrolės praradimo ir bejėgiškumo.
Pati nevaisingumo diagnozė, gydymas vaistais, kasdienis nevaisingumo patyrimas paliečia abu: tiek vyrą, tiek moterį. Negalėjimas susilaukti vaikų keičia vedybinius santykius, kokybiškai keičiasi santykiai ir su aplinkiniais. Dėl patiriamo bendruomenės spaudimo susilaukti biologinio vaiko, nereta šeima jaučiasi prislėgta ir tarsi užspausta į kampą. Visa tai veda į dar didesnę įtampą ir išgyvenamą sielvartą.
Šalia patiriamų emocinių išgyvenimų, problemą spręsti riboja ekonominiai sunkumai, ir nors gydymo procedūros yra labai brangios, nereta šeima priversta apriboti kitas materialinio aprūpinimo reikalaujančias sritis. Daugeliui šeimų nevaisingumas - skaudus patyrimas, ypač skausmingas ir giliai išgyvenamas, paliečiantis visas gyvenimo sritis.
Kas yra nevaisingumas ir kokia jo statistika?
Nevaisingumas − negalėjimas pastoti per vienerius metus šeimai gyvenant normalų lytinį gyvenimą ir nenaudojant kontraceptinių priemonių. Nevaisingumas įtrauktas į PSO tarptautinių ligų klasifikaciją. Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 10 iki 20 proc. porų susiduria su vaisingumo problemomis. Besivystančiose šalyse, išskyrus Kiniją, net apie 25 proc. porų negali susilaukti vaikų. Epidemiologiniais skaičiavimais Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų. Kasmet jų padaugėja dviem tūkstančiais. Apie 15-20 proc. visų Lietuvos šeimų negali susilaukti vaikų.
Remiantis statistika, apie 30-40 proc. atvejų pora negali susilaukti vaikų dėl vyro vaisingumo sutrikimų. Apie 40 proc. porų - nevaisingumo problemų turi vyras; apie 40 proc. porų - moteris; apie 20 proc. atvejų nevaisingumo priežastys yra abiejų partnerių.
Daugeliui pagalbiniai apvaisinimo būdai yra vienintelė galimybė susilaukti savo kūdikio. Ilgas gydymas reikalauja ne tik daug fizinių, emocinių, bet ir finansinių jėgų. Poras, atliekančias medicinines intervencijas, lydi emocijų kaita, o po ilgesnio gydymo - chroniškos reakcijos. Didžiausia emocinė įtampa, pacientų teigimu, lydi gydymo metu prieš pat nėštumo testo atlikimą ir esant neigiamam jo atsakymui. Po nesėkmės ciklo lydi aštri depresija, susierzinimas trunka daug savaičių, o pilnai atsigauti pavyksta po pusmečio.
Kas ketvirta vaisingo amžiaus pora susiduria su sunkumais susilaukti vaikų. Mokykloje dažnai daroma klaida sukuriant įspūdį, kad pastoti yra labai lengva. Todėl pirmas nesėkmingas bandymas jau moteriai tampa pirma krize. Tačiau tiesa tokia, kad tikimybė pastoti pirmą mėnesį sveikai, jaunai moteriai yra vos 12 procentų, per metus - 35 proc. Kuo moteris vyresnė, šansai mažėja - persiritus per 35-erius pastoti tikimybė krenta iki 15-20 proc.
„Per vienerius metus natūraliai pastoja ir gimdo 75 proc. moterų iki 30 metų ir 65 proc. moterų iki 35 metų. Nuo 35 metų tikimybė pastoti po truputį mažėja, o nuo 40 metų - mažėja žymiai, taip pat su amžiumi daugėja savaiminių persileidimų. Nevaisingumas paliečia apie 10-15 proc. porų arba maždaug kas šeštą porą. Remiantis tarptautine statistika, vyrų sveikatos problemos lemia 20-30 proc., moterų - 20-35 proc., abiejų partnerių - 25-40 proc. visų vaisingumo sutrikimų atvejų. Neaiškios kilmės nevaisingumas sudaro 10-20 proc.“, - vardija skaičius akušerė ginekologė Diana Jatužienė.
Nevaisingumo priežastys ir mechanizmai
Apie 80 proc. porų nevaisingumas yra medicininio/somatinio pobūdžio. Apie 20 proc. lieka neišaiškintas - neaiškios kilmės nevaisingumas. Nevaisingumas išsivysto dėl kiaušidžių ar kiaušintakių patologijos (pilvo chirurginės operacijos, apendikso trūkis, sukeliantis pilvaplėvės uždegimą, dėl kurio išsivysto sąaugos. Susiaurėję ar visiškai užakę kiaušintakiai. Nepraeinami kiaušintakiai (dubens uždegiminės ligos, pvz. Endometriozė - serga iki 10 proc. Neaiškios kilmės nevaisingumas.
Viena priežasčių, skatinančių moterų nevaisingumą, pasak gydytojos akušerės-ginekologės Gražinos Bogdanskienės, yra ankstyvas lytinis gyvenimas ir dažnai keičiami lytiniai partneriai: „Dažnai keičiant partnerius moterims padidėja rizika užsikrėsti ŽPV ir lytinėmis infekcijomis, kurios gali sukelti uždegimus, padidinti kiaušintakių nepratekamumo riziką“, - sako gydytoja. Kita priežastis, kodėl moterys susiduria su sunkumais pastoti, yra hormonų apykaitos sutrikimai, kurie gali būti įgimti ar įgyti. Pasak gydytojos, dažniausias moterų hormonų sukeltas sutrikimas - lėtinės anovuliacijos sindromas arba įgimtas policistinių kiaušidžių sindromas. Dėl šios priežasties moterys, pastebėjusios menstruacijų ciklo sutrikimus, staiga padidėjusį plaukuotumą, taip pat tos, kurias vargina nutukimas, turėtų susirūpinti ir apsilankyti pas gydytoją ginekologą.
Tiek aktyvus, tiek pasyvus rūkymas taip pat mažina moterų vaisingumą, be to, yra ryšys tarp rūkymo ir spermos kokybės.
„Jei moterų KMI≥30 kg/m2, joms reikia ilgesnio laikotarpio, kad pastotų. Jei moterų KMI≥30 kg/m2 ir nevyksta ovuliacija, numetus svorio padidėja nėštumo tikimybė. Poros taip pat turėtų žinoti, kad nevaisingumas pats savaime, taip pat daugelis jo tyrimo bei gydymo procedūrų bei jų rezultatų laukimas dažnai susijęs su stresu, galinčiu lemti libido susilpnėjimą, depresiją, tarpusavio santykių įtampos padidėjimą, retesnius lytinius santykius. Visa tai mažina pastojimo galimybes, todėl tokioms poroms gali būti naudinga psichoterapinė konsultacija bei dalyvavimas palaikymo grupėse“, - pataria gydytoja.
„Jei siekiančios pastoti moterys vartoja ne daugiau kaip vieną - du standartinius alkoholio vienetus per dieną ir ne dažniau kaip 1-2 kartus per savaitę be intoksikacijos epizodų, vaisiaus pažeidimo rizika nedidelė. Piktnaudžiavimas alkoholiu blogina spermos kokybę, tačiau patikimų duomenų apie alkoholio įtaką spermos kokybei nepakanka. Jei vyrai vartoja ne daugiau kaip 2-3 alkoholio vienetus per dieną, tai alkoholis vargu ar turi įtakos jų vaisingumui“, - sako gydytoja.
Pasak D. Jatužienės, saikingas gėrimų, turinčių kofeino (kavos, arbatos, kolos), vartojimas (100-200 miligramų kofeino per dieną, t. y. 1-2 puodeliai kavos per dieną) neturi poveikio vaisingumui arba nevaisingumo gydymui bei nėštumo eigai. Dažnai vartojant kavą (500 mg kofeino arba daugiau nei 5 puodeliai per dieną) nevaisingumo rizika padidėja 45 proc. Kavos vartojimas neturi įtakos vyrų spermos kokybei.
Psichologiniai nevaisingumo aspektai
Psichologinės priežastys sukelia nevaisingumą. Psichoanalitikės H. Deutsch manymu, neįsisąmonintas nerimas dėl motinystės ir seksualumas yra pagrindiniai mechanizmai, sukeliantys nevaisingumą, ir dažniausia nevaisingumo priežastis yra neįsisąmoninta baimė. Buvo įrodyta, kad egzistuoja ir somatinės nevaisingumo priežastys. Pripažinta, kad genetiniai faktoriai, tam tikros ligos ir infekcijos gali būti nevaisingumo priežastimi be jokių psichologinių veiksnių įsikišimo.
Manoma, kad nevaisingumas, bevaikystė gali privesti prie psichologinių problemų, tokių kaip stresas, pyktis, depresija, žema savigarba, seksualinė disfunkcija. Psichologinis distresas gali būti sukeltas nevaisingumo, jo gydymo arba gali kilti dėl to, kad nesulaukiama vaikų, kaip bevaikystės rezultatas. Sutinkama, kad nevaisingumas yra neigiamas gyvenimo įvykis, kuris tampa streso priežastimi. Taigi psichologinės problemos gali būti streso šaltiniu ir taip sukelti hormoninį disbalansą. Tyrimų duomenimis, aukštas streso lygmuo siejasi su žemesne nėštumo tikimybe.
Nevaisingumo ir psichologinių problemų sąsajos pradėtos aiškinti psichoanalitiniu požiūriu, dabar labiau siejamos su streso teorija, kuria siekiama paaiškinti patiriamo streso bei streso dėl nevaisingumo gydymo, poveikį vaisingumo problemoms. Daugelio tyrimų duomenimis nustatyta, kad yra ryšys tarp streso ir reprodukcinės sistemos nepakankamumo. Patiriama kasdienė psichologinė įtampa/stresas sukelia reakcijas smegenyse. Įsijungia imuninė, endokrininė ir nervų sistemos, atsakydamos į streso poveikį. Žinoma, kad stresas sukelia streso hormonų išsiskyrimą (kortikotropinus, gliukokortikoidus ir pan.). Neurohormonai aktyvina simpatinės nervų sistemos veiklą. Imuninė sistema reaguoja, sukeldama priešuždegimines reakcijas, netoleruoja nėštumo.
Sunkus emocinis išgyvenimas. Moterims nesugebėjimas pagimdyti vaiką - pats sunkiausias emocinis išgyvenimas iš visų patirtų gyvenime. Motinystė dažnai neatsiejama nuo moteriškumo sampratos, todėl moterys, negalinčios pastoti, be medikų pagalbos dažnai jaučiasi praradusios lyties vaidmenį. Jos išgyvena vidinę krizę, nes tapti motina yra norma. Platus įvairiausių neigiamų išgyvenimų spektras. Moterys, norinčios turėti vaiką ir turinčios sunkumų pastoti, susiduria su fizine ir emocine, protine ir dvasine, bendravimo, profesine ir finansine kančia. Negalėjimas pastoti ar nevaisingumo diagnozė frustruoja, pribloškia ir yra labai skausmingas toms, kurios iki tol manė, kad sugebės pastoti ir turės vaiką, kai tik užsimanys. Kiekvieną mėnesį, po didelės vilties, lydi skaudus praradimo jausmas. Nusivylimo jausmai dažnai lydimi agresyvių minčių sau ir kitiems.
Dviprasmiškas požiūris į vyrų nevaisingumą. Manoma, kad vyrai mažiau liūdi dėl nevaisingumo negu moterys ir svarstoma, ar yra skirtumas tarp motinystės ir tėvystės tapatumų. Daugelis vyrų nori turėti vaikų ir šeimą, tačiau skiriasi savo pragmatišku požiūriu į tėvystę ir vaikus. Neturėti vaikų vyrams nėra pats blogiausias atvejis gyvenime. Jie paklusniai vykdo tai, ko iš jų reikalaujama gydymo metu ir nelinkę išreikšti savo neigiamus jausmus. Dėl to moteriai gali susidaryti įspūdis, kad partneris yra nejautrus. Visgi teigiama, kad vyrų patiriamas psichologinis sielvartas ne ką mažesnis nei moterų. Tarpasmeniniai santykiai. Nevaisingumas gali būti įtemptų vedybinių santykių priežastimi. Besivystančiose šalyse vyrai labiau linkę laikyti savo žmonas atsakingas už nevaisingumą, todėl daugelis moterų dėl problemos apkaltina save. Yra tyrimų, pagrindžiančių, kad santykiai šeimoje tik sutvirtėja, bendra nelaimė verčia susitelkti.
Intymūs santykiai. Dažnai intymus gyvenimas transformuojasi į „privalomą darbą”, tampa tik pastojimo priemone. Nuolatinis lytinių santykių planavimas porai sukelia papildomą stresą, atima spontaniškumą ir paverčia seksą į namų ruošą, o ne kažką malonaus.
Suvokta stigma. Socialinių normų neatitikimas. Poros dažniausiai jaudinasi dėl pasikeitusios socialinės padėties, nes dauguma aplinkinių, draugų jau turi susilaukę vaikų. Juos skiria skirtingi interesai, gyvenimo būdas. Normų neatitikimas sukelia neigiamus pokyčius: mažėja savigarba, lydi intensyvūs neigiami jausmai ir graužatis, kaltė.
Neigiamas aplinkinių požiūrio interpretavimas. Daugelis moterų neigiamai interpretuoja kitų elgesį: mano, kad kiti menkina, neužjaučia ir yra žiaurūs jų atveju. Net ir mažiausias komentaras ar gestas gali būti suprastas kaip kaltinanti ir žeidžianti užuomina. Reali stigma. Nevaisingos poros artimuosius, draugus, bendradarbius paveikia emocinės ir socialinės nevaisingumo pasekmės. Daugelis kamuojasi, nežinodami, ką pasakyti ir kaip tokioje situacijoje elgtis. Artimieji jaučiasi sutrikę ir vengia aptarti problemą. Daugelis aplinkinių negali tinkamai palaikyti, nes per mažai žino apie medicininius ir psichologinius nevaisingumo aspektus.
Pastebėjau, jog su lytiniu gyvenimu bei reprodukcija susijusios temos retai būna pirmąja priežastimi, dėl kurios kreipiamasi konsultacijai. Atvirkščiai, tikslingai neklausiant, didelė dalis moterų linkusios savo nesėkmingą patirtį nutylėti, nesureikšminti šios patirties įtakos savo prastai emocinei būsenai ar sunkumams santykiuose, dėl ko dažniausiai ir kreipiamasi į psichologus.
Kalbant apie emocinę būseną, patiriamų emocijų spektras labai įvairus. Pats vaisingumo gydymo procesas gali atnešti įvairių ir net labai intensyvių emocijų, anksčiau nepatirtų išgyvenimų. Viltis, optimizmas dažnai persipina su abejonėmis, baime neprisikurti pernelyg optimistiškų lūkesčių. Kai tenka išbandyti ne vieną vaisingumo gydymo būdą ar vis nesiseka pastoti, kai kurie žmonės pajaučia stiprų beviltiškumą, beprasmybės jausmą, stresą. Daugumai emociškai sunkiausias yra laukimo laikotarpis, kuomet suplanuoti testai ir intervencijos atlikti ir belieka sulaukti pastojimo. Susiduriama su kontrolės stokos jausmu - kaip ir viskas padaryta, bet labai norėtųsi padaryti dar kažką, kas padidintų sėkmės tikimybę. Tai savo ruožtu taip pat susiję su nerimu ir įtampa. Sužinojus, jog pastoti nepavyko ar nutrūkus nėštumui apima liūdesys, praradimo jausmas, prasideda gedėjimo procesas. Verta paminėti ir tokias dažnai užklumpančias emocijas kaip gėda (nes negaliu susilaukti vaikų), kaltė, pyktis ir pavydas (nes kitiems tarsi net nenorint pavyksta greitai sėkmingai pastoti ir netenka susidurti su vaisingumo problemomis). Žmonės jau anksčiau turėję nuotaikos sutrikimų, turi didelę tikimybę išgyventi stipresnes emocijas ir vaisingumo gydymo metu.
Kalbant apie nevaisingumą ar nesėkmingą nėštumą, ši diagnozė gali turėti didelę įtaką poros santykiams. Atliekami diagnostiniai tyrimai ir intervencijos paveikia porų intymų gyvenimą, gali pakisti ne tik seksualiniai santykiai (moterys bei vyrai dažniau jaučiasi mažiau seksualūs, vengia lytinių santykių), bet ir emocinis artumas. Lytiniai santykiai tampa darbu, lieka mažiau romantikos, spontaniškumo. Labai priklauso, kokias įveikos strategijas naudoja pora. Vengimą, atsiribojimą nuo sunkumų pasirenkantys žmonės dažnai tuo pačiu išgyvena ir atitolimą vienas nuo kito, augančią įtampą. Negana to, negalėjimas susilaukti vaikų ar kūdikio netekimas neretai gali apsunkinti santykius ir su kitais žmonėmis - pacientai pastebi, jog jie tuo metu labiau linkę atsiriboti nuo besilaukiančių ar vaikų turinčių asmenų, jiems tampa skausmingos įvairios šventės ar pasibuvimai, kuriose gali būti vaikų ar daug kalbama apie juos. Nevaisingumas paliečia ir kertinius žmogaus įsitikinimus apie save. Negalėjimas susilaukti vaikų gali atnešti beprasmybės jausmą, poreikį iš naujo pervertinti įsivaizdavimą apie savo vaidmenį gyvenime, keliamus tikslus ir lūkesčius.
Nors šiais laikais vis labiau į vyro, moters ar poros apsisprendimą neturėti vaikų dažniau žiūrima kaip į sąmoningą pasirinkimą, o ne socialinį lūkestį, visgi vaikų neturėjimas vis dar išlieka tema, apie kurią mažai kalbama. Taigi, negalėjimo susilaukti vaikų tema vis dar yra tabu ir todėl labai natūralu, kad asmeniškai su tuo susiduriantys žmonės gali pasijausti tokioje situacijoje vieniši, nerimaujantys ir be tuo metu taip reikalingos paramos. Be abejonės, psichologinė būsena turi įtakos vaisingumui, tačiau konkrečią įtaką įvardinti sunku, nes dažniausiai tai tėra vienas iš daugybės faktorių, lemiančių nėštumo testo rezultatą. Galima rasti duomenų, kad kasdienis moters patiriamas stresas sumažina tikimybę pastoti, tačiau nurodomi procentiniai skaičiai labai įvairūs. Išskirčiau ilgalaikį ir intensyvų stresą, dėl kurio gali sutrikti moters menstruacinis ciklas. Pats streso išgyvenimas taip pat gali lemti elgesio pokyčius, kurie gali mažinti tikimybę pastoti.
Dar visai neseniai buvo teigiama, kad susilaukti kūdikio gali nepavykti tik dėl moters sveikatos problemų. Vyrų nevaisingumas ilgą laiką buvo tema, apie kurią vengta garsiai kalbėti. Visgi, remiantis statistika, apie 30-40 proc. atvejų pora negali susilaukti vaikų dėl vyro vaisingumo sutrikimų.
Vyrų pagalbos ieškojimas dalinai susijęs su mūsų kultūriniais ypatumais. Vis dar gajūs pasisakymai apie stiprius ir neverkiančius vyrus. Daugelį ankstyvųjų patirčių mes nešamės kartu su savimi ir į suaugusiojo gyvenimą. Natūralu, kad žmogus, kuris buvo mokomas ir išmoko, jog su savo problemomis turi susitvarkyti vienas, dažniau vengs prašyti pagalbos, nei jos ieškos. Ir atlikti tyrimai rodo, jog nevaisingi vyrai dažniau linkę slopinti savo išgyvenamą gedulą bei emocijas ir mažiau kalbėti apie savo psichosocialines problemas nei moterys. Viename kokybiniame tyrime teko skaityti vyrų mintis po nesėkmingos IVF (apvaisinimo mėgintuvėlyje) procedūros. Daugelio jų manymu, psichologinė pagalba jiems nereikalinga ir ji turėtų būti labiau orientuota į moteris. Vyrai subjektyviai daugiau susidurdavo su sunkumais teikdami emocinę pagalbą savo partnerei, t.y. bandydami jai padėti išbūti šį sudėtingą laikotarpį. Įdomu, jog daugeliu atvejų jų partnerės nurodė, jog jos labai norėtų, kad jų partneriai taip pat gautų psichologinę pagalbą.
Kaip gyventi ir ką daryti, kai šeima negali susilaukti vaikų?
Visų pirma, negalint pastoti ilgiau nei metus (ir ilgiau nei pusmetį, kai moteris yra vyresnė nei 35 metų), rekomenduojama nedelsti ir kreiptis nevaisingumo specialisto konsultacijai ir ištyrimui. Ši rekomendacija galioja ir poroms, kurios turi vaikų, tačiau negali pastoti dar kartą. Vis dėlto, daugeliu atvejų nepastojimas yra susijęs su medicininėmis priežastimis, kurios gali būti gydomos ir išgydomos.
Atvykus pas gydytoją, svarbu nebijoti užduoti visų jums rūpimų klausimų. Informacija ir žinios yra vienas geriausių nerimo ir įtampos priešų. Įrodyta, jog vaisingumą lemia ir tokie aplinkos bei gyvenimo būdo faktoriai, kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, nutukimas. Todėl vienas iš dalykų, kurį pora turėtų padaryti pirmiausia - tai pasirūpinti ir tiek savo fizine, tiek emocine sveikata. Gyvybės užsimezgimas gali užtrukti, todėl labai svarbu šalia nėštumo planavimo ir toliau gyventi pilnavertį gyvenimą.
Su klientais dažnai pasikalbame apie ribas - labai sunku, kai visas pastangas ir resursus sukoncentruojame į vieną dalyką, visa galva panyrame į skausmingą situaciją ir kurį laiką net nepastebime, kaip nuo to nukenčia kiti dalykai, pavyzdžiui, darbinė ir laisvalaikio veikla, santykiai.
Visiškai suprantama, kad apie savo nevaisingumą vengiate diskutuoti su šeima, draugais, kolegomis. Pagrindinė priežastis - daugelis nenori gauti nepageidaujamų patarimų, atsakinėti į tuos pačius širdį veriančius klausimus, vėl išgyventi patirtis, kurias verčiau užmirštų.
Viską išbandžiusioms ir vis tiek nesulaukusioms gandrų poroms būtina ieškoti savirealizacijos galimybių. Kad ir koks įtemptas ir varginantis nevaisingumo gydymas būtų, puikiai atitraukti dėmesį ir padėti išvengti nuolatinio nerimo gali ir darbas.
Suprasti emocijas. Vaikų negalinčioms susilaukti poroms svarbu pažinti ir suprasti savo emocijas. Tik tada pasidaro aišku, ką su jomis daryti. Leisti sau išgyventi visas gedėjimo stadijas. Daugelis yra girdėję apie 5 gedėjimo stadijas: tai neigimas, pyktis, derybos, depresija ir susitaikymas.
Pasitelkti specialistų pagalbą. Labai dažnai visi jausmai, emocijos, skaudūs išgyvenimai lieka už poros namų durų. Nevaisingumas neišvengiamai neigiamai paveikia visas poros gyvenimo sritis ir santykius, todėl porai labai aktuali psichologinė pagalba.
Išbandžius viską, kas tik įmanoma, susitaikyti su nevaisingumu gali padėti suvokimas, kad vaiko auginimas - nebūtinai vien teigiama patirtis. Daugelis porų įsivaizduoja, kad gimus vaikui bus realizuotas didžiausias ir šiuo metu vienintelis gyvenimo tikslas, kad nuo to momento gyvenimas taps bus gražus ir laimingas.
Deja, pakeisti praeities negalite, tad nustokite iš naujo galvoti, kaip galėjo ar turėjo būti. Jūs taip pat negalite nulemti ateities, todėl nustokite nerimauti ir nebandykite užbėgti įvykiams už akių. Jei iki šiol visą dėmesį skyrėte partneriui, šeimai ir draugams, pats metas palepinti ir save. Pakankamai miegokite, mankštinkitės, leiskite ir kitiems jumis pasirūpinti.
Nevaisingumo gydymas šalia ir taip įvairaus emocijų ir jausmų spektro dažnai gali atnešti ir kontrolės stokos jausmą, tarsi nuo asmens niekas arba ne daug kas priklauso. Taigi, konsultavimo procesas yra visų pirma nukreiptas į pacientų emocinės krizės įveiką, aktyvų vaidmenį procese bei bent dalinį subjektyviai suvokiamos kontrolės atstatymą. Visada skatinu ieškoti ne stebuklingų ir sudėtingų įveikos būdų, bet atsiremti į turimus resursus, savo stiprybes ir paramą iš aplinkos. Patiriant daug ir intensyvių emocijų, pasinėrus į skausmingą situaciją gali būti sunku matyti galimybę joje būti kitaip. Gali būti, jog klientas ar pora nuspręs, jog jiems kyla ar gali kilti sunkumų išgyvenant gydymo proceso psichologines pasekmes, atstatant pasitikėjimą savimi ir savo kūnu, sprendžiant tapatumo klausimus, keliant kitus ilgalaikius tikslus gyvenime, surandant kitą požiūrį į nevaisingumą, kitokią gyvenimo prasmę ir pan. Tokiu atveju dažnai vienos ar dviejų konsultacijų nepakanka ir yra tikslingas ilgesnis darbas su psichologu ar psichoterapeutu.
Apibendrinti norėtųsi patarimu, jog planuojant nėštumą reikėtų pradėti rūpintis ne tik savo fizine sveikata (daug moterų dar iki nėštumo stengiasi pradėti sveikiau maitintis, vartoja papildus, pradeda sportuoti), tačiau ir emocine būsena. Net jei ji ir nebus pagrindinis kriterijus pastojant, gera emocinė būsena ne tik kad niekam nepakenkė, bet ir yra puikus startas pradedant tėvystės kelią.
Nevaisingumo gydymas yra paremtas abiejų poros narių įtraukimu. Siekiant nustatyti galimas medicinines nevaisingumo priežastis, atliekami tyrimai tiek moteriai, tiek vyrui. Šiuo aspektu apie vyro vaidmenį buvo įprasta mažiau šnekėti. Visgi manyčiau, jog šiuo metu didėja porų sąmoningumas, supratimas apie kūdikio laukimosi procesą, daugiau kalbama apie abiejų partnerių sveikatos būklės įtaką nėštumui.
Atsakyti į klausimą, ar kūdikio praradimas vienodai paveikia moteris ir vyrus, iš tiesų sudėtinga. Sakoma, kad bėda viena nevaikšto, ir dažnai žmonės ateina į konsultacijas su jausmu, jog vienu metu labai daug visko vyksta ir tam tikra situacija, pastūmėjusi juos kreiptis būtent tuo metu, gali būti tiesiog paskutinis lašas, pajutus, kad nebesusitvarkoma su susiklosčiusia įtampa ir patiems nebepavyksta jos įveikti. Kūdikio praradimas nėštumo stadijoje yra sudėtinga tema. Daugelis esame susidūrę su artimojo netektimi, žinome tradicijas, būdus, kaip elgtis, galime numatyti, kaip tuo metu jausimės. Mes turime ryšį su tuo žmogumi, prisiminimus. Ir savitarpio pagalba šiuo atveju yra didesnė. Teko girdėti moterų pasakojimų, kuomet įvykusį persileidimą ir patys medikai nuvertindavo, moteriai atvykus kraujuojant ir ieškant pagalbos negydydavo, nes nėštumas per mažas. Natūralu, kad tuomet būna ir pykčio, ir neteisybės jausmo, skausmo, kurio aplinkiniai gal ir nesupranta. Nutrūkus nėštumui, kai kurios poros net sau to negali įvardinti kaip gedulo. Dažnai renkamasi tam tikrą laiką išbūti tyloje ir izoliacijoje. Dalis psichologo darbo yra padėti pacientui ar porai įteisinti ir normalizuoti jų gedėjimo jausmą. Vyrams galbūt sunkiau pajusti patį emocinį ryšį su dar negimusiu kūdikiu, ypač jei nėštumas buvo mažas ir nebuvo pasiekta amžiaus, kuomet vyras, pridėjęs ranką prie moters pilvo, gali pajusti kūdikio judesius. Moterims, kurių kūne tai vyksta, tą emocinį ryšį pajusti lengviau.
Iš tiesų tiek nevaisingumo, tiek kūdikio praradimo krizė yra išbandymas tiek konkrečiam žmogui, tiek porai. Ir baigčių gali būti įvairių. Viena iš jų - įsimylėjimas iš naujo, suartėjimas, geresnis vienas kito pažinimas, didesnis pasitikėjimas vienas kitu. Jeigu nėštumo planavimo ir bandymo pastoti negalime visiškai kontroliuoti, tai santykių srityje asmeninės atsakomybės ir kontrolės turime daug daugiau. Partneriai gali išgyventi skirtingas emocijas, naudoti skirtingas įveikos strategijas, tačiau empatija, rūpestis kitu žmogumi, pagarba padeda šiuos dalykus sugretinti, pasinaudoti vienas kito stiprybėmis, jei reikia, išmokti tokių dalykų, kurių galbūt niekada anksčiau dar nereikėjo (pavyzdžiui, palydėti kitą per liūdesį ir skausmą, kai be galo liūdna pačiam, palaikyti, kai ir pačiam viskas atrodo baisu ir beviltiška) ir eiti išvien, vienas kitam padedant. Tokios situacijos gali padėti pamatyti tas partnerio savybes, su kuriomis anksčiau nebuvome susipažinę.
„Statistika iškalbinga - kas ketvirta vaisingo amžiaus pora susiduria su sunkumais susilaukti vaikų. Galbūt skaičiai atrodo gąsdinančiai, tačiau kita vertus, jie tik įrodo, kad nereikia tikėtis sėkmės vos tik pabandysite pastoti, - sako medicinos psichologė E. Sabaitytė. - Nepavykus susilaukti vaikų, nebijokite kreiptis į specialistus. Tai jokiu būdu dar nereiškia, kad esate nevaisinga. Priemonių ir metodų, kaip spręsti problemą, yra - taip kad nėra, ko delsti.“
„Mokykloje dažnai daroma klaida sukuriant įspūdį, kad pastoti yra labai lengva. Todėl pirmas nesėkmingas bandymas jau moteriai tampa pirma krize. Tačiau tiesa tokia, kad tikimybė pastoti pirmą mėnesį sveikai, jaunai moteriai yra vos 12 procentų, per metus - 35 proc. Kuo moteris vyresnė, šansai mažėja - persiritus per 35-erius pastoti tikimybė krenta iki 15-20 proc. Kai kurie autoriai rašo, jog kiekvieną mėnesį sulaukus mėnesinių ir nepavykus pastoti, moterys gedi panašiai kaip netekus artimo žmogaus. Kiekvieną mėnesį jos netenka vilties turėti vaikų. Tačiau jei esate moteris iki 35-erių - ginekologas jums pasakys: ramiai, metus bandykite, jei nepavyks, grįžkite. Nepavykus, eisite pas vaisingumo specialistą ir imsite spręsti problemos. Bet tai dar nereiškia, kad esate nevaisinga. Reikia aiškiai atskirti terminus. Nevaisingumas - kai moterys neturi gimdos, kiaušidžių - tai yra pastojimui būtinų dalykų. Tačiau turinčioms reikalingus organus vilties dar yra, tai yra tik vaisingumo sutrikimas.
Visuomenė baidosi ir gėdijasi nevaisingumo temos, nes galvoja, kad viskas, baigta, nėra jokių šansų. Tačiau net mano pačios atliktas tyrimas rodo, kad Lietuvos moterų, kurios kreipiasi į gydytojus pagalbos, emocinė būklė yra geresnė nei tų, kurios nieko dėl šios problemos nedaro. Taip, mes dažnai bijome gydytojų ir jų diagnozių, bet atėję pas juos, mes gauname vilties, jie pasiūlo kelią, kaip tą ribotumą apeiti.
Vyrų atveju, tai yra vyriškumo pažeidimas. Klientai prisipažįsta, kad būna ypač sunku, kai jie jau ir taip prisikankina dėl to, kad jų spermos kokybė prastesnė, bet dar iš aplinkos sulaukia replikų: tai ką, tuščiais šaudai, kad vaikų neturite? Tai yra žiauriai sunku. Kol kas yra labai mažai galimybių pagerinti vyrų spermą - yra papildai, sveikesnis gyvenimo būdas, bet ne visada tai duoda rezultatų. Todėl manau, kad vyrai šiuo klausimu išgyvena didesnę krizę. Dažna problema, kad jie bando „vyriškai“ laikytis ir toliau, atvirai nekalbėdami su specialistais, jausdami kaltę prieš žmoną. Esu konsultavusi vyrą, kuris su žmona bandė pagalbinį apvaisinimą, tačiau procedūra nepavyko dėl jo vaisingumo sutrikimo. Vėl imtis šios procedūros jiems buvo per brangu, todėl savo žmonai jis pasakė: eik, tik nenoriu žinoti, pas ką tu eini. Šiuo metu jis augina sūnų. Kaip savo.
Vis dar daugeliui psichologinė pagalba yra tabu. Labai maža dalis moterų, atėjusios į vaisingumo centrą, kreipiasi psichologinės pagalbos. Daug kam atrodo, kad pastojimas, nėštumas priklauso tik nuo fizinės būklės. Į mane kreipiasi moterys, kurioms nepasiseka pagalbinio apvaisinimo procedūra arba kurios jos bijo. Vidinė nuostata, baimės, visuomenės spaudimas, neva „tu netikra moteris, nes nesugebi natūraliai pastoti“, neleidžia ryžtis procedūrai. Kita vertus, visa tai lydi ir didelė viltis su baime „o kas, jei ir dabar nepavyks“. Mane rekomenduoja gydytojai ir tais atvejais, kai mato, kad pacientei trūksta emocinio stabilumo. Yra tyrimų, kurie sako, kad 40 proc. nevaisingumo priežasčių yra psichogeninės kilmės. Yra ir tokių, kurie sako, kad psichoterapiją išbandžiusių porų pastojimo tikimybė yra dvigubai didesnė nei tų, kurios to neišbandė. Psichoterapiją išbandžiusių porų pastojimo tikimybė yra dvigubai didesnė, nei tų, kurios to neišbandė
Taip pat pasitaiko moterų, kurios netiki, kad joms pavyks, bet fiziškai eina į procedūrą. Jų gyvenimas yra susiaurėjęs ir sukasi tik apie norą turėti vaikų, jos spinduliuoja beviltiškumu.
Kitos moterys būna praėjusios ilgą vaisingumo sutrikimų gydymo kelią ir tapusios kovotojomis - kovoja už būsimus vaikus arba prieš savo nevaisingumą. Kai kurios jaučiasi nevertos turėti vaikų - jos kaltina save, kad kažkada vyrui pasakė, jog atžaloms ne laikas, kad gėrė kontraceptines tabletes, ir dabartinius sunkumus pastoti priima kaip bausmę. Būna moterys prisipažįsta, kad taip pavargsta darbe, kad į namus jas turi užnešti vyras. Ar toks nualintas kūnas turi savyje resursų užauginti gyvybę?
Iš praktikos žinau istoriją, kai moteris bandė su vyru susilaukti vaikų, ir kaip sakant, užkibo tik tada, kai jie išvažiavo atostogų, kai ji pamatė, kaip vyras gražiai elgiasi su pirmagime. Tada ji pasijautė saugi ir grįžo su teigiamu nėštumo testu. Apie saugumą konsultacijų metu kalbu labai daug. Kaip pavyzdį imkime triušį - gyvūną, kuris dauginasi daug ir paprastai. Ar jūs galite įsivaizduoti triušį, kuris daugintųsi, kai prieš jį stovėtų vilkas arba kažkur netoliese šnarėtų krūmai? Automatinė kūno reakcija yra kaukis arba bėk. Ir kai mes bijome - nėštumo, nesėkmės, procedūros - mūsų kūne baimė įjungia labai panašų mechanizmą. Ar galite įsivaizduoti triušį, kuris daugintųsi, kai prieš jį stovėtų vilkas? Kai bijome - nėštumo, nesėkmės, procedūros - mūsų kūne baimė įjungia labai panašų mechanizmą.
Iš tiesų, kai kurios pasižymi nekantrumu ir kategoriškumu, kad „man reikia vaikų“. Bet ką reiškia „reikia vaikų“? Tai nėra kažkas, ką gali nueiti ir nusipirkti. Todėl stengiuosi moteris atvesti į sveiką būseną, kai ateina natūralus noras turėti vaikų. O ne tik tam, kad atitiktumėme standartus, pateisintumėme anytos ar mamos lūkesčius, neišsiskirtumėme iš draugų, kurie augina vaikus. Ir tas nekantrumas savaime kelia stresą. Mano tikslas būna atvesti jas į atvirumo poziciją, galvojant, kad „aš beprotiškai noriu turėti vaikų, aš jaučiu, kad jiems galiu daug duoti, bet esu pasiruošusi laukti tiek, kiek reikės“. Tai kūnui duoda atsipalaidavimą. Dažnai duodu gamtos pavyzdį - nežydintis medis neveda vaisių - pirmiausia obelis turi praskleisti lapelius, sukrauti pumpurus, praskleisti žiedą, leisti atskristi bitei, jos nenubaidyti, apvaisinti ir tada auginti vaisius. Ši analogija kilo iš konsultacijos, kai pas mane atėjo moteris, norinti pasidaryti pagalbinio apvaisinimo procedūrą. Jos pastojimo tikimybė buvo sąlyginai nedidelė. Tačiau ji nebetikėjo, bandymai sukėlė tiek kančios, žlugdė ją kaip moterį, ir ji nustojo žydėti. Išsikėlėme tikslą, kad ji pradėtų džiaugtis gyvenimu. Po pagalbinio apvaisinimo procedūros ji pranešė, kad laukiasi. Klausimas, kas suveikė - ar procedūra, o gal psichologinis pasiruošimas? Bet ką reiškia „reikia vaikų“? Tai nėra kažkas, ką gali nueiti ir nusipirkti. Todėl stengiuosi moteris atvesti į sveiką būseną, kai ateina natūralus noras turėti vaikų.
Gydytojais nepasitikinčiomis moterimis, kurios pagalbinio apvaisinimo ar nėštumo laukimo metu blaškosi tarp daugybės specialistų, klinikų, nuomonių. Taip pat su tomis, kurios aktyvios forumuose ir užsiima savigyda, kuri galiausiai dar ir pakenkia. Turėjau moterį, kuri daugiau nei 5 kartus patyrė persileidimą. Kai pagaliau pavyko susilaukti vaiko, ji prisipažino, kad paskutinį kartą bandydama galvojo, jog turbūt nebenori atžalos, jai reikėjo, kad pagaliau ta kančia baigtųsi.
Gydytojai sako, kad vaikų turėjimas, dauginimasis yra instinktas. Prieš jį nepakovosi, jis natūraliai mumyse yra. Man vis dar yra mistika, kaip tas noras susilaukti vaikų moteryse gimsta, auga, atsilaiko prieš bet kokias kliūtis. Turėjau vieną moterį, kuri daugiau nei penkis kartus patyrė persileidimą. Kai jai galiausiai pavyko išnešioti ir susilaukti vaiko, ji prisipažino, kad paskutinį kartą bandydama pagalvojo, jog turbūt nebenori atžalos, jai reikėjo, kad pagaliau ta kančia baigtųsi. Šiame kelyje svarbiausia matyti, kiek mes pažengėme į priekį. Pavyzdžiui, žinome, kad kiaušidės, kiaušintakiai, gimda - yra, vadinasi, fiziškai galimybės turėti vaikų yra, ovuliacija vyksta. Net jei išsiaiškinome, kad ji nevyksta, tai jau yra žingsnelis į priekį. Jei įvyksta persileidimas, mes galime žinoti preliminarią priežastį, kodėl. Toje situacijoje ir stengiamės kalbėtis - taip, labai apmaudu ir skaudu, bet mes žinome, kad vienas ar kitas dalykas tai galėjo lemti.
Visos intervencijos, gydant nevaisingumą, būna moters kūne. Jos kiekvieną mėnesį išgyvena tikrą jausmų chaosą - kaskart pamačiusios neigiamą testą kaip amerikietiškais kalneliais nuvažiuoja žemyn. Vyrai irgi tai išgyvena, bet kitaip. Moterys prisiriša prie motinystės instinkto, prie vaikelio iliuzijos, tačiau vyrai prie to, ko nėra matę, prisirišti negali. Jų racionalesnis mąstymas jiems leidžia šiek tiek lengviau pergyventi nesėkmę. Kita vertus, dauguma jų sako, kad privalo būti stiprūs, negali palūžti, nes turi palaikyti savo žmoną. Dažna nuogąstauja, kad „negaliu pagimdyti savo vyrui vaikų, negaliu būti visavertė moteris, kam aš jam išvis reikalinga, gal jis tegul susiranda kitą“. Kai moteris paskatinu pakalbėti apie tai su savo antrąja puse, didžioji dalis išgirsta: „Man taip desperatiškai vaikų nereikia, aš noriu su tavimi jų turėti, bet dėl to tavęs nemesiu“. Tai yra esminė žinutė, kurią vyras turėtų nusiųsti žmonai.
Kitos išgyvena, kad vyrai per mažai dalyvauja šiame procese. Tačiau galiausiai išsiaiškiname, kad moterys nepasako savo norų, nors vyrai yra pasiruošę padaryti bet ką. Čia tikrai ne vieta laikytis principų ir tikėtis, kad antroji pusė pati turi susiprasti. Sutaupysite laiko ir emocijų. Esu susidūrusi su moterimi, kuri su vyru išsiskyrė dėl to, nes jiems nepavyko susilaukti vaikų. Moteris išsityrė, tačiau vyrui nepavyko perlipti per save ir ateiti pas gydytojus. Tačiau paprastai dauguma porų, perėjusios panašiu keliu, sako, kad ši krizė juos tik suartino.
Pradėjusi dirbti ligoninėje sutikau jau besilaukiančią moterį. Ji pasakojo, kad prieš nėštumą darėsi pagalbinį apvaisinimą ir rezultatas buvo neigiamas. Tačiau kitą mėnesį ir be intervencijos nėštumo testas buvo teigiamas. Gydytojai dalinasi tokiomis istorijomis, kai moteris atėjo į pirminę konsultaciją, nes negalėjo penkerius metus pastoti. Sudėliojus gydymo planą, į kitą vizitą ji nebeatvyko, nes pradėjo lauktis. Su viena moterimi dirbę gydytojai stimuliavo ją medikamentais, tačiau nepavykus pasiekti rezultatų, atsiuntė pas mane. Paprašiau jos išeiti atostogų nuo vaikų „gaminimo“. Po atostogų ji atėjo su teigiamu nėštumo testu. Žinau moterį, kuri...
