Nėštumo metu moters organizme vyksta dideli hormoniniai ir anatominiai pokyčiai, taip pat pakinta kraujotaka mažajame dubenyje, o tai tiesiogiai veikia tiesiąją žarną ir aplink analinę sritį. Nėštumas ir gimdymas yra rizikos veiksniai, lemiantys perianalinių susirgimų atsiradimą. Išorinių hemorojinių mazgų trombozė ir analinės įplėšos yra dvi dažniausios perianalinių patologijų priežastys nėštumo metu ir po gimdymo. Šios ligos ne tik sutrikdo normalų nėštumo, gimdymo ar pogimdyvinį laikotarpį, bet ir gali lemti prastesnę moters gyvenimo kokybę ateityje.
Lietuvoje, nors visuomenės informavimo priemonės ir yra atkreipusios dėmesį į perianalinės patologijos nėščiųjų tarpe problemą, iki šiol nebuvo atlikta nė vieno mokslinio medicininio tyrimo šia tema, taip pat nėra duomenų apie perianalinės patologijos paplitimą Lietuvoje. Mūsų atliktas tyrimas siekia būti pirmuoju prospektyviniu kohortiniu perianalinių susirgimų nėštumo metu ir po gimdymo tyrimu, kuriame moterys būtų stebimos visą nėštumo laikotarpį ir pirmąjį mėnesį po gimdymo, nustatant šių susirgimų dažnį, rizikos veiksnius bei jų įtaką moters gyvenimo kokybei.
Tyrimo tikslas - įvertinti perianalinius susirgimus nėštumo metu ir po gimdymo, jų dažnį ir sąsajas su moters fizine būkle ir sveikata, nėštumui ir gimdymui būdingomis ypatybėmis, naujagimio fizinės būklės rodikliais, taip pat perianalinių susirgimų rizikos veiksniais bei jų įtaka moters gyvenimo kokybei. Visos nėščiosios buvo tiriamos Vilniaus universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikoje 2010-2011 m. Tyrimas apėmė 18-45 metų amžiaus nėščiąsias, kurios kreipėsi į šeimos gydytoją ar akušerį ginekologą dėl nėštumo priežiūros teikimo Centrinėje Poliklinikos filiale VĮ „Santaros klinikos“ ir Antakalnio poliklinikoje Vilniaus mieste, taip pat pagimdžiusias ir gydytas moteris VĮ „Santaros klinikos“ Centrinio filialo Akušerijos ir ginekologijos skyriuje.
Tyrimo metodai: anketinė apklausa, koloproktologo apžiūra (digitalinis tiesiosios žarnos tyrimas, anoskopija), antropometrinis tyrimas (nėščiųjų ūgis, kūno svoris, moterų kūno masės indeksas), duomenų statistinė analizė.
Nustatyta, kad dažniausiai pasitaikantys perianaliniai susirgimai nėštumo metu ir po gimdymo yra hemorojus ir perianalinė įplėša, kurių dažnis yra 43,9%. Dažniausias jų pasireiškimo laikas - trečiasis nėštumo trimestras ir pirmoji arba antroji paros po gimdymo. Rizikos veiksniai, lemiantys perianalinius susirgimus nėštumo metu, gimdymo metu ir po gimdymo: vidurių užkietėjimas nėštumo metu, perianaliniai susirgimai ankstesnio nėštumo metu ir po gimdymo, instrumentinis gimdymo būdas (vaisiaus siurbimo ekstrakcija ir žnyplės), stanginimosi trukmė (> 20 min); naujagimio fizinės būklės rodikliai (> 3800 g naujagimio gimimo svoris).
Hemorojus yra viena dažniausių perianalinių ligų, kuri dažnai pasireiškia nėštumo ir pogimdyviniu laikotarpiu. Keli nepriklausomi rizikos veiksniai yra žinomi hemorojui nėštumo metu, vienas iš geriausiai žinomų ir lengviausiai modifikuojamų yra vidurių užkietėjimas.
Šis tyrimas yra pirmasis prospektyvinis, atsitiktinių imčių, kontroliuojamas tyrimas nėščioms moterims, kurio tikslas - įvertinti mitybos, fizinio aktyvumo ir žarnyno rekomendacijų, mažinančių vidurių užkietėjimą, saugumą ir veiksmingumą hemorojaus prevencijai nėštumo metu ir po gimdymo. Tyrimo rezultatai parodė, kad mitybos, fizinio aktyvumo ir tuštinimosi higienos rekomendacijos, pateiktos šiame tyrime, yra veiksmingos (moterys po gimdymo 2,5 karto rečiau sirgo hemorojumi) ir saugios nėščiosioms (nebuvo nustatyta statistiškai reikšmingų skirtumų tarp tyrimo grupių vertinant persileidimo, priešlaikinio gimdymo ir naujagimių patologijos dažnį).
Vidutinis naujagimio svoris ≥ 3380 g ir kiaušinių vartojimas kelis kartus per savaitę gali padidinti pogimdyvinio hemorojaus riziką. Vidutinis naujagimio svoris ≥ 3380 g ir motinos KMI ≥ 21,48 yra nepriklausomi analinės patologijos rizikos veiksniai. Nėščiosios, kurios sportavo ir buvo fiziškai aktyvios, rečiau sirgo.
Mes nenustatėme hemorojaus įtakos naujagimių sveikatai.
Hemorojus yra dažna anorektalinės zonos liga. Pagrindinis veiksnys, galintis sukelti hemorojų, yra padidėjęs intraabdominalinis spaudimas (pavyzdžiui, dėl nuolatinio vidurių užkietėjimo, mažai skaidulų turinčio maisto vartojimo, skysčių trūkumo, nėštumo, nutukimo, jungiamojo audinio ligų). Tiksli šios ligos epidemiologija nėra žinoma.
Hemoroidiniai mazgai klasifikuojami pagal lokalizaciją ir iškritimo laipsnį. Jie gali būti vidiniai, išoriniai arba mišrūs. Hemorojus gali būti ūminis arba lėtinis.
Hemorojus diagnozuojamas remiantis ligos istorija ir fiziniu ištyrimu. Vidiniai hemorojai pasireiškia kraujavimu po tuštinimosi ir diskomfortu išangėje. Išoriniai hemorojai būna skausmingi, ypač jei įvyksta trombozė. Apžiūros metu išoriniai hemoroidiniai mazgai arba iškritę vidiniai mazgai yra matomi. Digitalinis tyrimas gali parodyti apčiuopiamas mases, minkštųjų audinių ar fliuktuaciją, tačiau vidiniai hemoroidiniai mazgai dažnai nečiuopiami, nebent jie yra dideli arba iškritę. Anoskopija yra efektyvus būdas vizualiai įvertinti vidinius hemorojus.
Hemorojus yra dažna anorektalinės zonos liga. Pagrindinis veiksnys, galintis sukelti hemorojų, yra padidėjęs intraabdominalinis spaudimas (pavyzdžiui, dėl nuolatinio vidurių užkietėjimo, mažai skaidulų turinčio maisto vartojimo, skysčių trūkumo, nėštumo, nutukimo, jungiamojo audinio ligų). Tiksli šios ligos epidemiologija nėra žinoma. Hemoroidiniai mazgai klasifikuojami pagal lokalizaciją ir iškritimo laipsnį. Jie gali būti vidiniai, išoriniai arba mišrūs. Hemorojus gali būti ūminis arba lėtinis. Diagnostika remiasi ligos istorija ir fiziniu ištyrimu. Vidiniai hemorojai pasireiškia kraujavimu po tuštinimosi ir diskomforto pojūčiu išangėje. Išoriniai hemorojai būna skausmingi, ypač jei įvyksta trombozė. Apžiūros metu išoriniai hemoroidiniai mazgai arba prolabuojantys vidiniai mazgai yra aiškiai matomi. Digitalinio tyrimo metu galima apčiuopti mases, minkštųjų audinių ar fliuktuaciją, tačiau vidiniai hemoroidiniai mazgai dažnai nečiuopiami, nebent jie dideli arba prolabuojantys. Anoskopija yra efektyvus būdas vizualiai įvertinti vidinius hemorojus.
Hemorojus yra dažna anorektalinės zonos liga. Padidėjęs intraabdominalinis spaudimas (dėl vidurių užkietėjimo, mažai skaidulų turinčio maisto, skysčių trūkumo, nėštumo, nutukimo, jungiamojo audinio ligų) yra pagrindinis veiksnys, galintis sukelti hemorojų. Tiksli šios ligos epidemiologija nėra žinoma. Hemoroidiniai mazgai klasifikuojami pagal lokalizaciją ir iškritimo laipsnį: vidiniai, išoriniai arba mišrūs. Hemorojus gali būti ūminis arba lėtinis. Diagnostika grindžiama ligos istorija ir fiziniu ištyrimu. Vidiniai hemorojai pasireiškia kraujavimu po tuštinimosi ir diskomfortu išangėje. Išoriniai hemorojai, ypač su tromboze, būna skausmingi. Išoriniai arba iškritę vidiniai mazgai matomi apžiūros metu. Digitalinis tyrimas gali aptikti mases, tačiau vidiniai mazgai dažnai nečiuopiami, nebent jie dideli. Anoskopija efektyviai vizualizuoja vidinius hemorojus.
Hemorojus nėštumo metu Lietuvoje
Nėštumas ir gimdymas yra rizikos veiksniai perianalinėms ligoms. Išorinių hemorojinių mazgų trombozė ir analinės įplėšos yra dvi dažniausios perianalinės patologijos priežastys nėštumo metu ir po gimdymo. Šios ligos ne tik sutrikdo normalų nėštumo, gimdymo ar pogimdyvinį laikotarpį, bet ir gali lemti prastesnę moters gyvenimo kokybę.
Nėštumo metu, ypač antruoju ir trečiuoju trimestrais, hemorojus yra dažna problema. Ją dažniausiai sukelia lėtinis vidurių užkietėjimas ir gimdos augimas, didinantis spaudimą analinio kanalo venose. Nors tai ir dažnas reiškinys, svarbu žinoti, kad riziką galima žymiai sumažinti.
Hemorojus, arba kraujuojantys mazgai, yra fiziologinė tiesiosios žarnos struktūra, užsandarinanti jos kanalą ir palengvinanti tuštinimosi kontrolę. Kraujagyslių struktūros, sudarytos iš arterijų, venų jungčių ir jungiamojo audinio, tik uždegimo ir kitų nepalankių išorinių bei vidinių veiksnių įtakoje sukelia erzininį diskomfortą ir nemalonius simptomus. Jie susidaro virškinimo ligų eigoje, dėl sėslaus gyvenimo būdo ir subalansuotos mitybos trūkumo.
Nors Lietuvoje ši problema sulaukė dėmesio spaudoje, mokslinių tyrimų trūksta. Prospektyvinis kohortinis tyrimas, atliktas Vilniaus universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikoje 2010-2011 m., buvo pirmasis tokio pobūdžio tyrimas, siekiantis nustatyti perianalinių susirgimų dažnį, rizikos veiksnius ir jų įtaką moters gyvenimo kokybei.
Tyrimo metu nustatyta, kad hemorojus ir analinės įplėšos yra dažniausi perianaliniai susirgimai nėštumo metu ir po gimdymo, pasireiškiantys 43,9% atvejų. Dažniausiai jie pasireiškia trečiąjį nėštumo trimestrą ir pirmąją ar antrąją parą po gimdymo.
Nustatyti rizikos veiksniai apima vidurių užkietėjimą nėštumo metu, ankstesnius perianalinius susirgimus, instrumentinį gimdymą (vaisiaus siurbimo ekstrakcija, žnyplės), ilgą stanginimosi trukmę (> 20 min) ir didelį naujagimio svorį (> 3800 g).
Tyrimas taip pat parodė, kad mitybos, fizinio aktyvumo ir tuštinimosi higienos rekomendacijos yra veiksmingos ir saugios nėščiosioms, padedant sumažinti hemorojaus riziką po gimdymo. Nėščiosios, kurios buvo fiziškai aktyvios, rečiau sirgo.
Vidutinis naujagimio svoris ≥ 3380 g ir kiaušinių vartojimas kelis kartus per savaitę gali padidinti pogimdyvinio hemorojaus riziką. Motinos KMI ≥ 21,48 taip pat yra nepriklausomas analinės patologijos rizikos veiksnys.
Verta paminėti, kad hemorojus yra fiziologinė tiesiosios žarnos struktūra, kuri nėštumo metu gali tapti problemiška dėl padidėjusio venų spaudimo. Hormonų pokyčiai, ypač padidėjęs progesterono kiekis, taip pat gali prisidėti prie kraujagyslių sienelių elastingumo pokyčių ir jų išsiplėtimo.
Simptomų intensyvumas priklauso nuo venų varikozės gylio. Vidiniai hemorojai dažniausiai sukelia neskausmingą kraujavimą ir gleivių išsiskyrimą. Išoriniai hemorojai, ypač su tromboze, gali sukelti stiprų skausmą, deginimo ir niežėjimo pojūtį.
Svarbu atskirti hemorojų nuo kitų perianalinių patologijų, tokių kaip abscesai, vėžys, įplėšos, fistulės ir kt. Diagnostika apima ligos istorijos surinkimą ir fizinį ištyrimą, įskaitant apžiūrą, digitalinį tiesiosios žarnos tyrimą ir anoskopiją.
Daugeliu atvejų hemorojus nėštumo metu gydomas konservatyviai, o mazgai savaime išnyksta po gimdymo. Rekomenduojama dieta su dideliu skaidulų kiekiu, pakankamas skysčių vartojimas, šilto vandens vonelės ir, esant reikalui, osmosiniai preparatai. Vietiškai gali būti naudojami tepalai ir žvakutės. Kai kuriais atvejais, ypač esant trombozei, gali prireikti chirurginio gydymo.
Rekomendacijos, kaip išvengti hemorojaus nėštumo metu, apima tinkamą mitybą, skaidulų vartojimą, pakankamą skysčių kiekį, reguliarų tuštinimąsi ir fizinį aktyvumą. Reikėtų vengti ilgai sėdėti ar stovėti ir vengti sunkumų kilnojimo. Poilsis gulint, ypač ant kairiojo šono, gali palengvinti simptomus.
Hemorojus: diagnostika ir gydymas
Hemorojus yra dažna anorektalinės zonos liga. Pagrindinis veiksnys, galintis sukelti hemorojų, yra padidėjęs intraabdominalinis spaudimas. Tai gali lemti vidurių užkietėjimas, mažai skaidulų turinčio maisto vartojimas, skysčių trūkumas, nėštumas, nutukimas, jungiamojo audinio ligos.
Hemoroidiniai mazgai klasifikuojami pagal lokalizaciją ir iškritimo laipsnį. Jie gali būti vidiniai, išoriniai arba mišrūs. Hemorojus gali būti ūminis arba lėtinis.
Diagnostika
Ligos istorija ir fizinis ištyrimas yra svarbiausi diagnozuojant hemorojų. Pacientai dažnai bet kokį išangės skausmą sieja su šia liga, tačiau priežastis gali būti visai kita. Hemorojus turėtų būti diferencijuojamas su tokiomis ligomis kaip abscesas, vėžys, kondilomos, įplėšos, fistulės, uždegiminės žarnyno ligos, polipai, proktitas, tiesiosios žarnos prolapsas ir kitos.
Simptominiai vidiniai hemorojai dažnai pasireiškia tik šviesiai rausvu kraujavimu, prolapsu, popieriaus tepliojimu, niežėjimu ar kelių simptomų kombinacija. Kraujavimas paprastai pasireiškia kraujo ruoželiais pastebimais ant išmatų ir retai kada sukelia anemiją. Išoriniai hemorojai pasireiškia labai panašiai, tačiau skirtingai nuo vidinių, jie būna skausmingi, ypač jei įvyksta trombozė.
Pacientų jaunesnių nei 40 metų, kuriems įtariamas kraujavimas iš hemoroidinių mazgų, nereikia tirti endoskopiškai, jei nėra kitų raudonų vėliavų (svorio kritimo, pilvo skausmo, karščiavimo, anemijos požymių), bei anamnezėje nėra kolorektalinio vėžio ar uždegiminės žarnų ligos atvejų šeimoje. Kolorektalinio vėžio rizikos faktoriai yra teigiama šeiminė vėžio anamnezė, adenomatoziniai polipai ar kiti paveldimi vėžiniai sindromai (Gardnerio sindromas), paveldimas neadenomatozinis kolorektalinis vėžys (Linčo sindromas). Pacientai vyresni nei 40 metų, kurie skundžiasi kraujavimu iš išangės ir jaunesni pacientai turintys rizikos faktorius turėtų būti pilnai ištirti atliekant kolonoskopija, KT kolonografiją.
Fizinis ištyrimas apima tarpvietės ir išangės zonos apžiūrą. Apžiūros metu išoriniai hemoroidiniai mazgai arba prolabuojantys vidiniai mazgai yra aiškiai matomi. Digitalinio tyrimo metu galima apčiuopti mases, minkštųjų audinių ar fliuktuaciją, tačiau vidiniai hemoroidiniai mazgai dažnai nečiuopiami, nebent jie dideli arba prolabuojantys. Anoskopija yra efektyvus būdas vizualiai įvertinti vidinius hemorojus.
Konservatyvus gydymas
Pirminis konservatyvus hemorojaus gydymas susideda iš daug skaidulų turinčios dietos (25-30g per dieną), skaidulinių papildų, didesnio skysčių suvartojimo, šilto vandens vonelių bei išmatas skystinančių osmosinių preparatų. Skaidulų papildai sumažina hemoroidinių mazgų kraujavimą 50 proc. ir palengvina bendrus simptomus. Šilto vandens vonelės skausmą malšina tik laikinai.
Yra daugybė nereceptinių vietiškai veikiančių vaistų hemorojui gydyti. Jie gali suteikti laikiną pagerėjimą, bet nėra atlikta tyrimų jų efektyvumui ar ilgalaikio vartojimo saugumui nustatyti. Tai būtų sutraukiantys vaistai (astringentai su lazdyno ekstraktu), protektoriai (cinko oksidas), dekongestantai (fenilefrinas), kortikosteroidai ir vietiniai anestetikai.
Tarp pirmo pasirinkimo vaistų hemorojaus gydymui yra ir receptinių vaistų. Dažnai vartojamas išangės įplėšai gydyti vietinio veikimo 0,4 proc. nitroglicerino tepalas, kuris sumažina išangės skausmą, kurį sukelia hemoroidinių mazgų trombozės. Vietiškai vartojamas nifedipinas taip pat yra efektyvus mažinant skausmą. Kitas galimas gydymo metodas yra botulino toksino injekcija į išangės sfinkterį, kuri efektyviai sumažina trombuotų išorinių hemoroidų skausmą.
Chirurginis gydymas
Ambulatorinės ar chirurginės procedūros taikomos gydyti hemorojų, kuris atsparus konservatyviam gydymui. Kuo mažesnis hemorojaus laipsnis, tuo veiksmingesnės ambulatorinės procedūros. Atsinaujinantis 3 ar 4 laipsnio hemorojus dažniausiai gydomas atliekant hemoroidektomiją.
Trombuoti išoriniai hemoroidiniai mazgai gali būti labai skausmingi. Chirurginis trombų pašalinimas per 1-3 dienas nuo susirgimo pradžios gali ryškiai sutrumpinti sveikimo periodą, sumažinti atsinaujinimo riziką.
Pirminiai ambulatoriniai gydymo metodai naudojami 1-20 vidinių hemoroidinių mazgų gydymui yra elastiniai Barono žiedai ir koaguliacija infraraudonaisiais spinduliais. 3-40 hemoroidai šalinami chirurgiškai atliekant hemoroidinių mazgų eksciziją. Hemoroidopeksija ir hemoroidų arterijos ligavimas yra alternatyvūs chirurginio gydymo metodai.
Hemorojus nėštumo metu 🚨 Natūralios priemonės
Lentelė 1. Hemorojinių mazgų iškritimo laipsnis [7].
| Laipsnis | Apibūdinimas |
|---|---|
| I | Hemoroidiniai mazgai išangės kanale. Tuštinimosi metu vidinė hemoroidinio mazgo dalis iškrenta iš išangės kanalo, tuštinimosi pabaigoje pati savaime grįžta. |
| II | Tuštinimosi metu vidinė hemoroidinio mazgo dalis iškrenta iš išangės kanalo, ją reikia sugrąžinti ranka. |
| III | Nuolatinis mazgo iškritimas. Atgal į išangės kanalą negrįžta. |
| IV | Nuolatinis mazgo iškritimas, kurio negalima sugrąžinti atgal į išangės kanalą. |
Šis tyrimas parodė, kad mitybos, fizinio aktyvumo ir tuštinimosi higienos rekomendacijos yra veiksmingos ir saugios nėščiosioms, padedant sumažinti hemorojaus riziką po gimdymo.
