Vaiko gimimas - tai džiugus įvykis, bet kartu ir didelis iššūkis, nes pakeičia daugelį dalykų šeimos gyvenime. Pats vaiko gimimas kaip nuostabus įvykis nei suvienija, nei išskiria šeimų, nes šeimos santykiai priklauso nuo to, kokie jie buvo iki vaikui gimstant. Iš dviejų šeimos narių atsiranda trijų narių šeima ir prie to reikia prisitaikyti. Didžiausi sunkumai, kuriuos stebiu individualių konsultacijų metu, vienus išskiria, o kitus dar labiau suvienija. Pvz., vienas poras sunkumai, vieno iš partnerių ligos, vaiko gimimas ir kt. sutelkia sunkumų įveikai, o kitiems ir mažos smulkmenos tampa tragedija. Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Kodėl taip nutinka, kad du vienas kitą mylintys žmonės, susilaukus vaiko, pradeda stipriai pyktis arba dar geriau sutarti? Juk vaikas rūpi abiem tėvams: tiek tėčiui, tiek mamai. Natūralu būtų tikėtis, kad vaiko gimimas dar labiau suartins du vienas kitą mylinčius žmones, nes iš dviejų žmonių meilės vienas kitam gimė naujas žmogus, tai tarsi stebuklas - nauja gyvybė. Gimus vaikui, abu tėvai yra atsakingi už rūpinimąsi juo, nes be suaugusiųjų rūpesčio jis neišgyvens. Tad kas nutinka, kad tėtis ir mama nesutaria/sutaria dėl vaiko rūpinimosi, auginimo ir priežiūros.
Mamos savo vaikus išmoko mylėti. Motinos meilė formuoja būsimą kartą ir keičia žmoniją: mūsų ateitis gula ant jūsų pečių. Taip jau yra, kad viena karta keičia kitą. Mamos jautrus buvimas šalia savo naujagimio, jo priglaudimas prie savęs yra ilgo kelio žmogaus savikūroje pradžia ir ypatingas laikas. Kiekvienas iš mūsų gimęs buvome bejėgis, nebūtume išgyvenę, jeigu šalia nebūtų buvusios jautrios, rūpestingos ir globėjiškos mamos. Kol pradedame vaikščioti, praeina maždaug metai, kol imame aiškiai reikšti nuoseklias mintis - maždaug dar dveji, o kol išmokstame savimi pasirūpinti - ir suvis daugybė. Norėdami išgyventi esame visiškai priklausomi nuo šalia esančių žmonių. Daugumoje kultūrų įprastai šalia būna mamos.
Aplinka tiesiogiai veikia šeimų gyvenseną, jų narių tarpusavio santykius, o tai turi įtakos ir vaikų auklėjimui. Tad svarbu analizuoti vykstančius pokyčius visuomenėje ir žmonių tarpusavio santykiuose, numatyti arba bandyti įsivaizduoti, kokia galėtų būti ateities visuomenė ir kokių savybių gali reikėti žmogui, kad jis sėkmingai save realizuotų.
Vaikų adaptacija darželyje ir mokykloje
Artėjant rugsėjo 1-ajai, vaikų laukia adaptacijos mokykloje ar ikimokyklinio ugdymo įstaigoje iššūkiai, netgi tų, kurie į ugdymo įstaigą eina ne pirmą kartą. Jiems jau pažįstama aplinka, jeigu jie sugrįžta į tą pačią ugdymo įstaigą, yra įpratę prie žmonių, dienos režimo, tarpusavio santykių. Vaikui pradėjus lankyti darželį, tėvams kyla didesnė baimė nei pačiam vaikui. Dažnu atveju tėvų baimė, kad vaikas nesugebės sėkmingai prisitaikyti, verks išsiskiriant, negalės pasilikti ir kt., veidrodinių neuronų pagalba sustiprina vaiko baimę ir nesaugumo jausmą. Pagalvokime, kaip turi jaustis vaikas, atsidūręs nepažįstamoje aplinkoje, tarp nepažįstamų žmonių ir dar matydamas, kad mamai ar tėčiui baisu. Tikriausiai nejaučia mūsų pasitikėjimo juo, kad jis viską gali įveikti pats. O tai būtina vaikui pajusti, kad galėtų sėkmingai įveikti iššūkius, su kuriais susiduria pradėjęs lankyti darželį. Vaikams reikia tėvų palaikymo ir paramos.
Kuo vaikai mažesni, tuo jų tėvai prieš rugsėjo 1-ąją išgyvena didesnį vidinį stresą dėl jų adaptacijos darželyje ar mokykloje. Tai natūralu, ypač jei tai pirmas vaikas, jis pirmą kartą išeis iš namų aplinkos ir jam reikės prisitaikyti prie naujos aplinkos bei naujų žmonių. Kas išleidžia ne pirmą savo atžalą arba iki vaikui pradedant lankyti darželį jau teko palikti jį su močiutėmis, seneliais, auklėmis ar kitais žmonėmis, tikėtina, jiems bus lengviau. Bet nebūtinai. Kiekvienas atvejis yra unikalus, vienintelis ir išskirtinis, nes šeimos narių tarpusavio santykiai, šeimos taisyklės, susitarimai, tėvų nuostatos yra skirtingi. Pakalbėkime apie tėčius ir mamas, apie jų jausenas, išleidžiant vaikus į darželį.
Darželio lankymo pradžia - svarbus ir neretai sudėtingas etapas tiek vaiko, tiek tėvų gyvenime. Ir nesvarbu, ar pirmas vaikas, ar jau antras, ar trečias tos pačios šeimos vaikas eina į darželį - kiekvienas kartas bus ypatingas ir nepanašus į kitus. Pirmiausia reikia pasakyti, kad sunkumai adaptacijos laikotarpiu yra normalu. Kodėl kai kurie vaikai adaptacijos metu patiria sunkumų? Maži vaikai skirtingai reaguoja į aplinkos pasikeitimus ir atskyrimą nuo artimųjų. Vieni prie vaikų darželio pripranta greitai, nesukeldami jokių rūpesčių. Kiti adaptuojasi ilgiau: gali būti nerimastingi, prastos nuotaikos, daug verkia. Yra ir emociškai jautrių vaikų, kuriems adaptacijos laikotarpis gali užsitęsti keliems mėnesiams. Tam, kad adaptacija būtų sėkminga, reikia iš anksto ruoštis svarbiam šeimos gyvenime etapui. Pasistenkite kartu su auklėtojais padėti vaikui, kad jis greičiau ir lengviau priprastų prie naujų reikalavimų ir sąlygų.
Stebėkite savo emocinę būseną. Jūsų nerimas gali veikti vaiką. Atkreipkite dėmesį į savo emocinę būseną. Stenkitės išlikti ramūs ir optimistiškai nusiteikę. Pagalvokite, su kokiomis mintimis vedate vaiką į darželį: labai nerimaujate, bijote dėl jo; jaudinatės, kad jis vėl verks, kad jį gali įžeisti. O gal jaučiate kaltę už tai, kad tokį mažą ir bejėgį vaikelį atiduodate į svetimas rankas? Maži vaikai labai jautriai reaguoja į artimų žmonių savijautą, ypač mamos. Neretai mamos nerimas persiduoda ir vaikui. Be to, kai mamos ir močiutės jaučia kaltę dėl to, kad išgyvena atskyrimą su vaiku, jos bando išpirkti šią „kaltę“ per daug globoja, tenkina visus vaiko norus. Jeigu labai stipriai nerimaujate, aptarkite tai su psichologu. Kuo mažesnis vaikas, tuo jis jautresnis suaugusiųjų emocinei būsenai. Jei mama labai dažnai ir stipriai jaudinasi, kai atiduoda vaiką į darželį, nereikia laukti lengvos adaptacijos. Vaikas taip pat jaus nerimą ir susirūpinimą.
Rytoj aptarkite su vaiku ateinančią dieną. Pasistenkite praleisti rytą be šurmulio, vaikui įprastu ritmu. Kol ruošiatės į vaikų darželį, kalbėkite su vaiku. Paklauskite, kas valgys košę, jeigu vaikas mėgsta košę. Priminkite apie žaidimus grupėje ir pan. Įtraukite vaiką į nusirengimo-apsirengimo procesą. Rūbinėje būtinai įtraukite vaiką į apsirengimo-nusirengimo procesą, jeigu jis tuo metu neverkia. Paklauskite, kur padėti drabužius, pasiūlykite parodyti batukų „namelį“, paprašykite padėti su „nepaklusniais“ sandalais. Sugalvokite atsisveikinimo ritualą, kuris bus malonus ir jums, ir vaikui. Atsiminkite: kuo ilgiau įkalbinėjate vaiką, tuo ilgesnis bus atsisveikinimas. Kad šito išvengtumėte, sugalvokite atsisveikinimo ritualą, kuris teiks malonumą jums ir jūsų vaikui ir bus tarsi atsisveikinimo signalas. Ritualas padės atsisveikinimą padaryti malonų ir neskausmingą. Kad priimtumėte atsisveikinimo ritualą, kartais reikia laiko, todėl gerai, jeigu šeimoje tai būtų daroma dar iki darželio. Po to, kai vaikas persirengė, iš karto išeikite. Perrengtą vaiką nuveskite į grupę. Jeigu jis ir toliau verkia, perduokite auklėtojui į rankas.
Adaptacijos metu vaikai dažniausiai yra įsitempę. Svarbu padėti išmokti atsikratyti įtampos. Emocinė vaiko įtampa darželyje gali būti susijusi su būtinybe nuolat būti tarp kitų vaikų ir svetimų suaugusių, ginti savo teises - į žaislą, teritoriją, norimą elgesį. Vieni vaikai įtampos atsikrato per ašaras arba agresyvų elgesį, o kitiems kaupiasi. Jeigu įtampos nebus atsikratyta, su laiku organizmas nebeturės resursų ir tai galės pasireikšti dažnomis ligomis, apatija, nuovargiu, lėtinių ligų paūmėjimu. Svarbu suprasti, kad vaiko susierzinimas ir kaprizingumas po darželio gali būti susiję su nuovargiu. Kai paimate vaiką iš darželio, neskubėkite. Apkabinkite jį, leiskite pasėdėti keletą minučių ant kelių, pajusti jūsų buvimą. Nesiblaškykite į pokalbius su auklėtoja arba kitais tėvais. Po darželio skirkite laiko pasivaikščiojimui - tai padės vaikui persijungti į kitą aplinką. Namie nepulkite prie namų ruošos darbų. Dar šiek tiek pabūkite su vaiku. Kai kuriems vaikams svarbu gauti taktilinius pojūčius, kurių jiems galbūt trūko dienos metu. Apkabinkite vaiką, šiek tiek pasūpuokite jį, padarykite lengvą masažą. Pabaigoje galima pasilinksminti kutenant vienas kitą. Atsiminkite, kad kai kuriems vaikams būtina pabūti tyloje ir vienumoje. Duokite vaikui erdvės emocijoms iškrauti. Pavyzdžiui, padarykite namie kampelį, kur vaikas gali pajudėti, pašokinėti, mėtyti kamuoliukus. Taip pat reikalinga vieta, kur vaikas gali laisvai piešti dažais, lipdyti, žaisti su smėliu. Kai renkatės atsipalaidavimo būdus, būtinai atkreipkite dėmesį į vaiko ypatumus, sekite jo reakcijas.
Vaikų elgesio ir emocijų supratimas
Pastaruoju metu dažniausias ugdymo įstaigų ir tėvų sprendžiamas klausimas - 2-3 metų vaikų kandžiojimasis. Kalba sukosi ne tik apie žaidžiant pasitaikančius įkandimus, bet ir gana stiprius skirtingose vaikų vietose. Dažnai girdėjau sakant, kad negali nuspėti, tai nutinka netikėtai. Kai pirmą kartą vaikas įkanda, turime iškart jam suprantamai pasakyti, kad kąsti negalima. Kaip taip nutinka, kad iš pradžių mes, tėveliai, žaidžiame su savo vaikais, juokaujame ir patys žaisdami kandžiojame, sukuriame smagią atmosferą, vaikui būna smagu, tad net nepagalvojame, kad savo reakcijomis stipriname netinkamus kandžiojimosi įpročius. Kai vaikas darželyje pradeda žaisti su kitais vaikais ir juos kandžioja kaip tėtį ir mamą žaisdamas, tai tampa mokytojų ir kitų vaikų problema. Tai tik viena iš priežasčių ir, tarp kitko, gana dažna. Vaikai iš šeimos atsineša įpročius, kuriuos taiko ir grupėje, bet ten jie visiškai netinka, o mes pagrindinę atsakomybę perkeliame mokytojoms, kad nesužiūrėjo ar ne taip kažką padarė. Ir jeigu grupėje yra keli tokie vaikai, mokytojoms lieka tik stebėti ir saugoti vaikus, kad jų nesukandžiotų. Tad ką daryti tokioje situacijoje, kai vaikas kandžioja kitus. Pirmiausia bandykime suprasti priežastis. Stiprios bendruomenės savo problemas sprendžia pačios. Pastaruoju metu teikdama pagalbą vaikams daug dėmesio skyriau tėvų ir mokytojų tarpusavio dialogo plėtojimui ieškant konfliktinių situacijų sprendimo. Kai pradedama rašyti raštus, kaltinti vieni kitus bei ieškoti, ką kiti padarė ne taip, nebelieka laiko galvoti apie vaiko / vaikų ateitį ir modeliuoti tinkamus pagalbos vaikams modelius. Sugaištama labai daug laiko, beprasmiškai išeikvojama labai daug energijos įrodinėjant savo tiesas vieni kitiems, kaltinant, priekaištaujant, o tuo metu vaiko / vaikų įgūdžiai lieka savieigai. O juk visi siekiame to paties tikslo - padėti vaikams išsiugdyti gyvenimiškus įgūdžius. Tad nepameskime ryšio, kuris sieja tėvelius ir ugdymo įstaigos mokytojus, švietimo pagalbos specialistus bei kitus darbuotojus.
Kiekvienas esame gamtos dalis. Spartus gyvenimo tempas įsuka į kasdienių veiksmų rutiną ir lieka mažai laiko patyrinėti savo emocijas, suprasti automatinius veiksmus bei pasinaudoti gamtos terapiniais resursais. Pasikalbėkime apie emocijų pažinimą, savireguliaciją ir santykį su gamta.
Pastebėjau, kad jeigu vaikus supančių artimiausių žmonių mąstyme dominuoja įsitikinimai, kad gyvenimas yra sunkus, užduotys irgi sunkios, aplinkiniai nusiteikę priešiškai, visi nori mums pakenkti, kiti mus nuolat skriaudžia, tai ir vaikai dažniausiai perima šią mąstyseną. Galbūt buvote auklėjami taip, kad manėte, jog skaitymas yra sunkus darbas, o muzikavimas - atsipalaidavimas, arba atvirkščiai. Šie įsitikinimai dabar lemia, kokia varginanti mums atrodo tam tikra veikla.
Mokslai, aprašantys žmogaus raidą, ugdymą gyvenimo tarpsniais, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje. 7-11 vaiko gyvenimo metai. Tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Jis laikosi disciplinos ir vykdo tam tikrus suaugusių nurodymus. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus. Tai bendruomenė, kurioje dalyvauja vaikai, auklėtojos ir kiti specialistai. Tai vaiko santykis su kitais žmonėmis - tėvais, broliais, seserimis, auklėtojomis, draugais, taip pat institucijomis, kuriose jis lankosi. Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia. Jei dirbate su pirmomis klasėmis turbūt pastebėjote, kad vaikams patinka „rimti užsiėmimai“ - skaitymas, rašymas, aritmetika. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas kartu su kitais klasės draugais mokinasi bendrus dalykus, atlieka tokius pat namų darbus - taip vaikas pradeda jaustis klasės dalimi. Vyrauja nuomonė, kad egzistuoja vaikų visuomenė, kurios centras - mokytojas. Ji vėliau perauga į paauglių visuomenę. Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius. Jei yra pateikiama užduotis visai klasei - tik vaikai turintys aukštesnį atsakomybės laipsnį pergalvoja, kaip ją atlikti. Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi. Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis. Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną. Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti - paprastai tuo naudojasi psichologai. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku. Vaikas lengviau save išreiškia per žaidimą ar kitą neverbalinę veiklą nei išsako tai žodžiais. Jei vaikas bijo tamsos, sugalvokite žaidimą, kuris žaidžiamas tamsoje - taip vaikas nugalės savo baimę.
Žinių vertinimas pažymiais gali sukelti vaikui psichinę įtampą mokykloje. Pažymiai yra skirti įvertinti vaiko žinias, pastangas mokantis, tačiau daugelis tėvų pažymius supranta kaip vaiko asmenybės įvertinimą. Per didelis pažymių sureikšminimas didina įtampą, nerimą ar baimę. Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir panašiai.
Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių. Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas. Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais. Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas. Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos. išaiškinkite vaikui, kad iš nesėkmės galima daug ko išmokti, kad ji - normali gyvenimo dalis. Vaikas save vertina kai juo rūpinamasi. Išklausyti vaiką jo nevertinat, kad ką jis besakytų. Visada atminti vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas. Visada palaikyti abipusį dalijimąsi. Kalbėdamiesi su vaikais, visada pabrėžkite, kad jūs panašūs į juos. Niekuomet neapsimetinėkite. Jie jaučia ar jūs kalbate nuoširdžiai, ar ne. Visada atsargiai abejokite vaiko fantazijomis. Vaikai dažnai pateikia nerimą kaip esamą, svajonę - kaip egzistuojančią. Melas parodo, kad vaikas nepajėgia susitvarkyti su tikrove. Meluoti niekas staiga nepradeda. Tai vyksta dėl to, kad vaikas nežino kas bus po to. Kartais patys pastumiame vaikus į melą. Pvz., vaikas nori išsinešti naują žaislą į lauką. Mes sakome: -„Jei leis tėtis - neškis”. Vaikas gerai žino, kad neleis. Atsargiai elkitės su savo neigiamais jausmais, nes vaikai gali galvoti, kad tuos jausmus sukėlė jie. Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai. Niekuomet nebandykite vaiko pasitikėjimo. Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi. Visuomet pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi. Mes norime, kad vaikai būtų aktyvūs, bet baudžiame už klaidas. Tada vaikas bijo padaryti klaidų ir nėra aktyvus. Vaikas paliekamas po pamokų, kad nepadarė namų darbų. Niekad neturėkite vaikams neišsakytų laukimų. Nelaukite, kad vaikui vos tai pasakius jis iš karto pasikeis. Norėdami pakeisti vaiko elgesį tiksliai pasakykite, kaip jis turi elgtis ir kodėl jūs to norite. Visuomet prisiminkite, kad jūs esat modelis vaikams. Jie elgiasi taip, kaip jūs. Dalinkitės su vaiku savo patyrimu. Juk jie jaučia, kad pasakojame tik mums reikšmingiems žmonėms. Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę. “Man nepatinka tai, ką tu padarei, bet tai nereiškia, kad nepatinki tu“. Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo AŠ. “Aš pykstu, kai tu….” Taip vaikas nesijaus kaltinamas ir nejaus reikalo gintis, teisintis. Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį. Veikite kaip tiltas tarp vaiko ir išorinio pasaulio. Vaikų patirtis ribota ir pasakodami apie savo vaikystę jūs parodote elgesio modelį. Leiskite vaikams pasirinkti. Mes sakome, kad reikia elgtis taip ir taip, o ar negeriau būtų sakyti „Ar ne geriau būtų elgtis taip ar taip“. Leiskite pajusti vaikui to pasirinkimo pasekmes. Vaikas nepareina laiku valgyti pietų - reikia viską nuimti. Tegul valgo šaltą maistą. Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų. Skatinkite vaiką išsakyti, ką jis išgyvena, skirkite tam pakankamai laiko.
Šeimos vaidmuo vaiko ugdyme
Šeima - tai pirmoji aplinka, kurią vaikas pradeda sąmoningai suvokti. Augdamas vaikas prisitaiko prie aplinkos, perima dalį tėvų manierų, dažnai pradeda elgtis ir mąstyti kaip jo tėvai bei artimieji. Tėvų atsakomybė už besiformuojančią asmenybę yra labai didelė. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys. Su laiku vaikas augdamas susikuria savąją autonomiją. Svarbus mokytojų bendradarbiavimas su tėvais. Mokytojas turi tokį „žinių bagažą“ ir patirtį, kuris gali pasitarnauti kartu sprendžiant kilusias problemas. Mokytojas gali patarti, priminti, pamokyti vaikų tėvus. Jei tėvams nedrąsu ieškoti jūsų - padėkite jiems savo naujomis idėjomis, nevenkite pasitarti su tėvais, kas jus neramina vaiko elgesyje ir kaip galėtumėte kartu keisti vaiko elgesį - ne bausti, bet skatinti. Svarbu, kad namų taisyklės sutaptų su mokyklos taisyklėmis, labai svarbus toks pat poelgių vertinimas. Tėvai turi išmanyti pedagoginius bei psichologinius vaiko mokymosi ir vystymosi dėsningumus.
Septynerių metų vaikas savo fiziniu ir psichiniu išsivystymu jau yra pasiruošęs mokintis mokykloje. Tėvai ir vaikai tampa labiau nepriklausomi vieni nuo kitų, o tai ne visada lengva priimti. Tėvai gali nerimauti, kad nebegali savo rūpesčiu garantuoti vaiko fizinio ir emocinio saugumo. Kartais jie gali pasijausti nebereikalingi, nes vaikai siekia vis daugiau laiko praleisti ne su jais, o su bendraamžiais. Tėvams iškyla svarbus uždavinys - įveikti savo nerimą ir parodyti vaikui pasitikėjimą juo, palaikyti jo pastangas tapti savarankiškesniu. Tai, kad vaikui labiau rūpi bendravimas su vienmečiais, nereiškia, kad tėvai jam nebesvarbūs. Šiuo metu labai svarbus yra bendravimas su savo lyties tėvu. Mergaitės, bendraudamos su mamomis, jas stebi ir mokosi, kokia turi būti moteris. Vaiko pasiekimams mokykloje tėvai yra ne mažiau svarbūs nei mokytojai. Toks jūsų elgesys leis vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savimi, savo sugebėjimais. Tai padės siekti geresnių rezultatų gyvenime. Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą. Jį auklėdami nustatykite aiškias leistino elgesio ribas, kad vaikas visada žinotų, kaip gali elgtis, o kaip ne. Rodykite vaikui, kad priimate jį ir leidžiate elgtis taip, kaip jis nori, jei neperžengia leistinų ribų. Pasitikėkite savimi ir savo vaiku.
Šiandieninėje visuomenėje vis daugiau atsiranda nepilnų šeimų, kur dažniausiai vaikas gyvena su mama. Vaikai išgyvena tėvų skyrybas - jaučiasi vieniši, nereikalingi. Šeimose vis mažėja brolių ir seserų,- daug vaikų neretai augina asocialios šeimos. Didelę įtaką turi vis didėjanti šeimų turtinė ir socialinė diferenciacija. Šeima - tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu. Gera, dora, išsilavinusi šeima doroviškai brandina vaiką. Šeima, kaip ir mokykla, sudaro įtakos vaikui sistemą. Labai sunku spręsti, kuri šeima laiminga. Net toje pačioje šeimoje vieni gali jaustis laimingi, o kiti ne. Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas sąmoningai nesistengia padaryti vaiką baikštų, drovų, netaktišką, nepakenčiamą. Tačiau augant dalis vaikų įgyja nepageidaujamų bruožų, ima jaustis nesaugūs ir neišmoksta gerbti savęs nei kitų. Norime, kad vaikai būtų mandagūs, o jie yra šiurkštūs, norime, kad jie būtų tvarkingi, pasitikintys, saugūs, laimingi, o jie tokie nėra.
Skyrybos sunkus procesas ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Retai jos būna ramios, dažniausiai - triukšmingos. Kiekvienas vaikas savaip reaguoja į tėvų skyrybas. Tai priklauso nuo tėvų konflikto stiprumo, vaiko amžiaus, charakterio savybių, emocinės patirties, vaiko atsiskyrimo nuo draugų ar bendraklasių. skausmas ir liūdesys - gali pasireikšti labai įvairiai. Vaikai elgiasi taip, lyg būtų mažesni. Pyktis - vaikas skirsto į balta ir juoda- “blogi” jei pykstasi, “blogas” jei išėjo. Pykti gali ant vieno iš tėvų ar ant gyvūnų, daiktų. Vaikai jaučiasi įžeisti. Gėda dėl tėvų skyrybų - vaikas slepia tai nuo bendraamžių, vengia kalbėti apie skyrybas. Po skyrybų vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei vaikai iš neišsiskyrusių šeimų. Kita vertus, nesutarimai šeimoje turi įtakos vaiko elgesiui dar prieš skyrybas. Mokytojui: vaikui būtina suprantamai paaiškinti skyrybų priežastis. Reikėtų vaikui leisti išreikšti savo jausmus - pyktį, liūdesį, skausmą saugiai, kad vaikas žinotų, jog už tai nebus nubaustas. Vaikui būtina žinoti, kad net po skyrybų jis turės abu tėvus ir galės juos mylėti. Paprastai per 2 - 3 metus įsivyrauja pusiausvyra.
Alkoholizmas - tai dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga. Vaikui saugumo jausmą kuria tėvai nuo pat jo gimimo. Tačiau tokioje šeimoje tėvai vaiko saugumo negalima užtikrinti. Vaikas mato, kaip jo tėvo elgesys tampa neprognozuojamas ir gąsdinantis. Jis mato savo tėvą ar motiną apsvaigusius ir praradusius orientaciją, silpnus ir tuščiažodžiaujančius, apsiašarojusius ir tironiškus, patenka į pasaulį, esantį už vaiko suvokimo ribų. Žino, kada tėvams nieko nėra svarbiau už degtinę. Nors sergantiems alkoholizmu tėvai gali labai mylėti savo vaiką, bet negali juo nuosekliai rūpintis. Toks vaikas gali turėti psichologinių, sveikatos, elgesio ar mokymosi problemų.
Vaikų psichikos sveikata ir raida
Psichikos sveikata - tai natūrali būsena, leidžianti žmogui jausti darną su jį supančia aplinka, užtikrinanti gebėjimą įveikti stresus, palaikanti tikėjimą savo bei kitų verte. Ji nėra atskiras vienetas, o - bendrosios žmogaus sveikatos dalis. Psichikos, socialinė ir fizinė sveikata yra tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos neatsiejamos. Normalus vystymasis ir psichikos sveikata vaikystėje yra sinonimai. Psichikos sutrikimai pasireiškia kaip kraštutinis psichikos sveikatos negalavimas. Atidus vaiko būklės įvertinimas gali padėti anksčiau nustatyti ar įtarti psichikos sutrikimą. Stiprūs neigiami išgyvenimai šeimoje neabejotinai turi įtakos vaiko asmenybei ir kartu ugdymo procesui mokykloje.
Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 14 - 20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų. Labiausiai paplitę yra dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai. Nerimo ir depresiniai sutrikimai dažniausiai pasitaiko tarp paauglių mergaičių nei tarp berniukų. 1 - 6 proc. vaikų turi specifinių mokymosi, tarimo ir kalbos, socialinio bendravimo, tuštinimosi, šlapinimosi sutrikimų. Vystymosi, reaktyvaus prieraišumo sutrikimus bei mutizmus patiria mažiau nei 1 proc. vaikų. Epidemiologiniais tyrimais nustatyta, kad keturiems iš penkių pas psichiatrą apsilankiusių vaikų psichikos sutrikimai neatpažįstami. Tėvai dažniausiai į pediatrus ar neurologus kreipiasi ne dėl pakitusio elgesio ar emocinės būklės, o tuomet, kai vaiko elgesys pradeda jiems trukdyti arba tada, kai vaikas ima skųstis somatiniais simptomais. Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Šie sutrikimai dažnai kyla dėl nemokėjimo mokytis ir nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymo stiliaus. Reikėtų stiprinti mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją.
Galbūt vaikui lengviau prisiminti ne vaizdinę informaciją, bet gaunamą lytėjimu. Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus. Toks vaikas paklaustas tyli - taip elgtis gali pamokų metu, o su draugais ar tėvais būti aktyvus, kalbus. Vaikas taip elgiasi, nes yra neįprastoje aplinkoje ir jam reikia laiko adaptuotis. Tylinčiam vaikui reikalinga saugi aplinka. Galima būtų pokalbį pradėti apie vaikui įprastus, jam svarbius dalykus. Reikėtų tokį vaiką įtraukti į bendrą veiklą - tegul tai būna per rankas siunčiamas kamuoliukas sustojus rautu. Vyresnėse klasėse gali pasitaikyti tylėjimas „iš principo“. Nereikėtų kovoti su tokiais vaikais. Priežastys gali būti įvairios - įgimtas savisaugos, kovos už būvį ar vyravimo poreikis, socialinis išmokimas (tėvas muša mamą, brolis muša vaiką) ir palaikymas („mokėk apsiginti“, „duok atgal“), išmokimas stebint (laidos per televiziją). Reikėtų iširti vaiko elgesio motyvus: galbūt jis jaučiasi nesugus, nepilnavertis. Galbūt reikėtų formuoti adekvataus socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius.
Mokymosi sunkumai - tai ne kliūtis, o signalas, kad vaikui reikia kitokio tempo, kitokios struktūros ar papildomos pagalbos.
Kvėpavimo takų ligos, tokios kaip astma, bronchiolitas, bronchitas ar alergijos, vaikams pasitaiko gana dažnai ir gali pareikalauti nuolatinės priežiūros.
Pirmasis apsilankymas pas odontologą vaikui gali tapti svarbia patirtimi, kuri nulems jo požiūrį į burnos priežiūrą ateityje.
Tėvams svarbiausia - kad vaikas augtų sveikas, laimingas ir drąsiai šypsotųsi. Deja, net ir kruopščiai prižiūrint dantukus, vaikų dantų pažeidimai nėra retenybė.
Psichikos sveikatos ir sveikatos priežiūros sistemos iššūkiai.
tags: #straipsniai #apie #vaikus
