Steponas Darius, tikroji pavardė Jucevičius, gimė 1896 m. sausio 8 d. Rubiškės kaime, Tauragės apskrityje, Jono Jucevičiaus ir Augustinos Jucevičenės šeimoje. Jo vaikystė nebuvo lengva: 1905 m. mirė tėvas, o po metų motina ištekėjo už Kazio Degučio. Sunkiai gyvenusi šeima, sekdama vyresniojo Stepo brolio Balio pavyzdžiu, 1907 m. gruodžio 15 d. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia, netoli Niujorko, Naujojo Džersio valstijoje, šeima apsistojo Niuvarke, o vėliau persikėlė į Elizabetą, kur Steponas pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Mokslai sekėsi puikiai, nors kartais jis ir susilaukdavo pašaipų dėl akcento. Po trejų metų šeima vėl pakeitė gyvenamąją vietą, persikeldama į Čikagą, Ilinojaus valstijoje. Čia Steponas baigė pradinę ir pradėjo vidurinę mokyklą, kur ir pradėjo aktyviai sportuoti. 1916 m. baigė Harisono vidurinę technikos mokyklą, o vėliau tęsė studijas technikos mokslų srityje Lane Junior College. Jau paauglystėje jį sužavėjo aviacija, ypač brolių Raitų skraidymo eksperimentai. Jis dirbo pasiuntiniu jų parduotuvėje ir užsidirbtus pinigus skyrė lėktuvų modelių pirkimui.
1917 m. balandžio 6 d. Jungtinės Amerikos Valstijos paskelbė karą Vokietijai, ir Steponas Darius, pakeitęs savo pavardę iš Jucevičius į Darius, savanoriu įstojo į JAV kariuomenę. Jis ruošėsi stoti į karo aviaciją. Nuo 1917 m. balandžio 16 d. iki rugsėjo 1 d. jis dalyvavo įvairiuose apmokymuose, rugpjūčio mėnesį buvo paskirtas pulko štabo telefonistu. Rugsėjo 1 d. išvyko į Niujorką, kur tęsė darbą telefonistu ir mokėsi braižybos. Spalio 18 d. jo pulkas laivu „Prezidentas Linkolnas“ išplaukė į Europą. Lapkričio 3 d. laivas atplaukė į Prancūziją, o pulkas pasiekė Sen-Nazarą. Karo metais Darius tiesė telefono linijas, dirbo telefonų centrinėje, dalyvavo pratybose, o kartais atlikdavo ir „valytojo“ pareigas mūšio lauke. 1918 m. rugpjūčio 1 d., taisydamas telefono linijas, jis buvo sužeistas vokiečių patrankos skeveldros. Po operacijos ir gydymo ligoninėje, jis grįžo į frontą. Karo pabaiga, lapkričio 11 d., sutiko jį keliaujant su divizija į Belgiją, Liuksemburgą ir Vokietiją. 1919 m. balandžio 18 d. jis išplaukė atgal į Ameriką. Gegužės 10 d. Darius buvo paleistas į atsargą ir jam suteiktas grandinio laipsnis.
Grįžęs į Ameriką, 1920 m. S. Darius pradėjo lankyti Čikagos universitetą ir tuo pačiu metu artilerijos karininkų kursus. Po karo jis aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių karių organizacijoje SALK (Susivienijimas Amerikos Lietuvių Kareivių), kur užėmė atsakingas pareigas, įskaitant SALK centro valdybos sekretoriaus. Jo pastangomis pavyko surinkti apie 60 savanorių, ir 1920 m. liepos 3 d. jis išplaukė į Lietuvą.
Atvykęs į Lietuvą, Darius ir J. Milius buvo paskirti į Generalinio štabo Žvalgybos skyrių. Tarnybos reikalais aplankydamas Lietuvos miestelius, jis aplankė ir savo tėviškę. 1920 m. spalio 15 d. įstojo į Karo mokyklą. Jau 1921 m. gegužės 8 d. baigęs karo mokyklą, Darius buvo paskirtas į artileriją, tačiau birželio 19 d. įrašytas į karo aviacijos mokinių sąrašus. 1922 m., baigęs teorinius kursus, jis vykdė žvalgo pareigas, o vėliau buvo paskirtas į mokinių lakūnų grupę. Iki 1923 m. birželio 13 d. jis įvaldė kelis lėktuvų modelius, įskaitant dvivietį žvalgybinį lėktuvą LVG. C.V. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas į 3-čiąją žvalgybinę eskadrilę. 1923 m. liepos 14-21 d. jis buvo pasiųstas į Klaipėdą sutikti JAV karo lakūną. Siekdamas karo lakūno vardo, Darius atliko 65 skraidymo uždavinius ir įvaldė aukštąjį pilotažą. 1924 m. gruodžio 1 d. jam suteiktas karo lakūno vardas, o gruodžio 18 d. - vyresniojo leitenanto laipsnis.
Steponas Darius aktyviai dalyvavo ir Klaipėdos krašto savanorių armijos veikloje. 1923 m. sausio 9 d. prasidėjus sukilimui, jis ėjo 3-čios sukilėlių grupės vado padėjėjo pareigas. Sausio 15 d. sukilėliams užėmus gubernatatūrą, Darius buvo paskirtas į mažosios Lietuvos savanorių armijos štabą. Sausio 24 d. jam buvo patikėta vadovauti 1-ojo Klaipėdos savanorių pulko 8-ajai kuopai. 1923 m. vasario 19 d. Klaipėdos kraštas oficialiai pripažintas Lietuvai.
Steponas Darius buvo ne tik kariškis, bet ir iškilus sportininkas. Jau Amerikoje jis žavėjosi futbolu, beisbolu, krepšiniu, boksu ir bėgimu. Grįžęs į Lietuvą, jis tapo vienu svarbiausių tarpukario Lietuvos sporto pradininkų. 1919 m. įsteigta pirmoji sporto draugija - LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi Sąjunga). S. Darius buvo vienas geriausių karo mokyklos futbolininkų, o 1921 m. Lietuvos lengvosios atletikos varžybose užėmė 2-ąją vietą ieties metime. Jis buvo pagrindinis Lietuvos futbolo rinktinės vartininkas, dalyvavo daugelyje tarptautinių mačų. Taip pat buvo rezultatyviausias pirmųjų Lietuvos krepšinio rungtynių žaidėjas. 1922 m. S. Darius paskirtas LFLS pirmininku ir prisidėjo prie sporto populiarinimo Lietuvoje, mokydamas LFLS narius ir karo aviacijos karius sportinių žaidimų. Beisbolas, ledo ritulys ir futbolas buvo itin paplitę tarp aviatorių. 1922 m. LFLS pirmininkas S. Darius "išsikovojo" sklypą stadionui Kaune, kurio statyba baigta 1924-1925 m. Jis taip pat vadovavo Lietuvos Sporto Lygai, Lietuvos Futbolo lygai ir Lietuvos Beisbolo lygai. Dariaus iniciatyva buvo leidžiamas sporto žurnalas „Sportas“, o jis pats parašė dvi knygas apie beisbolo ir krepšinio žaidimą.
1925 m. rugsėjo 2 d. Darius susidūrė su sunkumais tarnyboje. Karo aviacijos viršininkas generolas leitenantas J. Kraucevičius, nepritardamas Dariaus demokratinėms pažiūroms ir iniciatyvai, apkaltino jį prasižengimu ir skyrė 5 paras daboklės. Nepaisant to, kariuomenės vadas gen. S. Žukauskas, po Dariaus pateikto raporto, viešai atsiprašė jį už neteisingą nubaudimą ir atleido likusią bausmę. Vėliau, 1925 m. rudens atestacijų posėdyje, Darius buvo perkeltas į 4-ąją eskadrilę lakūno pareigoms, taip išvengdamas atleidimo iš kariuomenės.
Darius buvo vienas iš Lietuvos aeroklubo (LAK) sumanytojų ir steigėjų. 1927 m. gegužės 1 d. jam suteiktas kapitono laipsnis. Lietuvos karo aviacijoje jis tarnavo penkerius metus (1922-1927), skraidė 377 valandas 29 minutes.
1927 m. Steponas Darius vėl išvyko į Ameriką aplankyti giminių. Kelionės metu jis stebėjo Čarlzo Lindbergo priėmimą Paryžiuje. Jau išvykdamas iš Lietuvos, jis turėjo aiškius planus grįžti lėktuvu. 1929-1931 m. jis dirbo Čikagos aerouoste prekybinės aviacijos lakūnu ir instruktoriumi. Deja, pirmojo pasaulinio karo pasekmės ir sunkus darbas kaupiant lėšas skrydžiui atsiliepė Dariaus sveikatai - 1929 m. žiemą jis susirgo plaučių tuberkulioze. Tris žiemas praleido šiltose valstijose, gydydamasis.
Nuo pat sugrįžimo į JAV Darius rengėsi skristi į Lietuvą. Jam pavyko surasti bendraminčių - Stasį Girėną. 1933 m. liepos 15 d. kartu su Stasiu Girėnu lėktuvu „Lituanica“ jie išskrido iš Niujorko į Kauną. Jų legendinis skrydis nutrūko po 37 val. 11 min. tuometinėje Vokietijoje, ties Kuhdamu (dab. Pščelnikas, Lenkija). Lietuvių lakūnai buvo pirmieji, oficialiai iš JAV į Europą skraidinę oro paštą.
Po mirties lakūnų kūnai buvo balzamuoti ir 1937 m. lapkričio 1 d. perkelti į mauzoliejų Kauno senosiose kapinėse. Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atminimui yra pastatytas paminklas Kaune. Jo gimtinėje, Dariaus kaime, Klaipėdos rajone, atstatyta gimtoji sodyba ir įkurtas memorialinis muziejus. Jo vardu pavadinta viena svarbiausių Lietuvos aviacijos įmonių - „Aviacijos d. S. Darius ir S. Girėnas“.
Lituanica - Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis
Steponas Darius buvo legendinis lietuvių lakūnas, kovų už nepriklausomybę dalyvis, sportininkas, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos pirmininkas ir garbės narys. Jo gyvenimas - tai pasiaukojimo, drąsos ir meilės Tėvynei bei aviacijai pavyzdys.
