Josifo Stalino asmenybė ir jo valdymas Sovietų Sąjungoje yra viena iš prieštaringiausių XX amžiaus Rusijos istorijos temų. Iki šiol sunku rasti šeimą, kurios vienaip ar kitaip nepalietė J. Stalino represijos. Šiame straipsnyje aptarsime Stalino gimimo datą, jo gyvenimo kelią, politinę veiklą ir palikimą, remiantis istoriniais faktais ir šaltiniais.
Ankstyvasis gyvenimas ir tikroji gimimo data
Josifas Visarionovičius Stalinas (tikroji pavardė Džiugašvilis) gimė Gruzijoje, Gorio mieste. Ilgą laiką visose enciklopedijose buvo nurodoma, kad J. Stalinas gimė 1879 m. gruodžio 21 d. Tačiau pastaraisiais metais, atradus Soso Džiugašvilio gimimo ir krikšto dokumentus, tyrinėtojai pripažino, kad jis gimė 1878 m. gruodžio 18 d.
Stalinas augo skurde, o jo tėvas, kuris nuolat gerdavo ir mušdavo savo sūnus, mirė, kai Stalinui buvo vienuolika metų. Vaikystėje jis lankė bažnyčios mokyklą, o paauglystėje buvo įstojęs į kunigų seminariją, tačiau už šventvagiškų idėjų propagavimą buvo išmestas. Vėliau Stalinas įsitraukė prie pogrindinio marksistinio judėjimo, o skilus partijai, stojo į bolševikų pusę.
Būsimojo diktatoriaus ankstyvasis gyvenimas.
J.V.Stalinas gimė 1879 metų gruodžio 21 dieną Goryje, Gruzijoje, ir jo tikroji pavardė yra Džiugašvilis. Rusų kalbą jis išmoko vėliau, tačiau visada kalbėjo su gruzinišku akcentu. Stalinas augo skurde, o jo tėvas, kuris nuolat gerdavo ir mušdavo savo sūnus, mirė, kai Stalinui buvo vienuolika metų. Vaikystėje jis lankė bažnyčios mokyklą, o paauglystėje buvo įstojęs į kunigų seminariją, tačiau už šventvagiškų idėjų propagavimą buvo išmestas. Vėliau Stalinas įsitraukė prie pogrindinio marksistinio judėjimo, o skilus partijai stojo į bolševikų pusę.
Iki 1917 m. jis buvo aktyvus partijos narys, mažiausiai šešis kartus areštuotas. Manoma, kad arešto metu skirtos bausmės buvo negriežtos, ir tai, kad jam dažnai pavykdavo jų išvengti, galėjo lemti tai, kad jis kurį laiką dirbo dvigubu agentu. Būtent šiuo laikotarpiu būsimas Sovietų Sąjungos lyderis nusprendė save pavadinti „Stalinu“ - plieniniu žmogumi.
Politinė karjera ir valdžios užgrobimas
Stiprus valdžios troškimas.
Nors Stalinas šią vadovo vietą pasiekė gan greitai, jis tai darė sau būdingomis priemonėmis. Tikri ir tariami politiniai priešininkai buvo žudomi, tremiami, kalinami. Tokius sisteminius naikinimus šalies lyderis pradėjo dar 4-ajame dešimtmetyje. Vėliau toks Stalino ėjimas į valdžią buvo pavadintas „Didžiuoju valymu“.
„3-iojo dešimtmečio pirmoje pusėje tai buvo tik laipsniškas to meto politinių veikėjų išstūmimas iš politinio gyvenimo, o nuo 1934 metų, kai buvo nužudytas garsus tarybinių partijų ir valstybės veikėjas Sergejus Kirovas, J.V.Stalinas sugalvojo, kad tokį būdą galima taikyti ir kitiems oponentams“, - teigė A.Jakubčionis.
Politinis oponentas diktatoriui neturėjo pasakyti asmeniškai kažko įžeidžiančio, tai galėjo būti tiesiog balsavimas prieš tam tikrą jo pasiūlymą, ir tai jau reiškė, kad esi priešas ir kad tave reikia sunaikinti. Tokiomis smulkesnėmis operacijomis buvo pasiruošta pagrindinei daliai - 3 Maskvos procesams, per kuriuos buvo sušaudyti žymiausi partiniai veikėjai.
Žinoma, kyla klausimas, kodėl reikėjo tokių masinių žudynių, jei Stalinas jau turėjo vietą valdžioje? Atsakymas - baimė, kuri padėjo sustiprinti jo poziciją. Jis vienas sugebėjo sukurti tokią baimės atmosferą, kurią sukurtų tikrai ne kiekvienas.
„Iš tų politinių veikėjų, kurie liko po valymo, J.V.Stalinas mėgo pasityčioti. Pavyzdžiui, Chruščiovui liepdavo šokti, o jis juk buvo apvalus žmogus. Vorošilovui sakant tostą, padėdavo ant kėdės tortą, o jis, apsimetęs, kad nepastebėjo, ant jo atsisėsdavo. Jis su jais galėjo daryti ką nori, tai buvo visiškai absoliuti valdžia“, - teigė A.Jakubčionis.
Represijos ir teroras
Valdymo būdas - jokios kritikos?
Sovietų Sąjungoje žmonės buvo suimami už menkiausią kritiką. Kaip valdžia apie šiuos asmenis sužinodavo? Juos paskųsdavo kaimynai, draugai ar bet kurie kiti žmonės, kurie girdėjo iš jų lūpų ištartus kritikos žodžius. Be to, tai nebūtinai turėjo būti tiesa - skundai tikrinami nebuvo.
„Žmonės suimami galėjo būti ne tik dėl skundo, bet ir dėl anksčiau išsakytos nuomonės, pasisakymo, garsiai išreikštos minties, uždraustų straipsnių skaitymo. Tai darydavo, kai trūkdavo gyvenamosios vietos: pavyzdžiui, paskundžiu, žmogų suima, ir aš gaunu represuoto žmogaus butą“, - pasakojo A.Jakubčionis.
Bausmės irgi buvo žiaurios. Už menkiausią pasisakymą galėjai būti ištremtas, kalinimas, kai kuriems paskirdavo ir mirties bausmę. Daugelis pamiršta, bet šalia visų šių bausmių buvo ir viena žiauriausių - kankinimai.
„Vyro akivaizdoje galėjo prievartauti žmoną, pasakydavo, kad jei neprisipažinsi, tavo vaikams rankas išsuksim. Be to, egzistavo taisyklė, kad visų represuotų vyrų žmonos buvo siunčiamos į lagerius. Buvo sakoma, kad jos irgi išdavikės, nes jei žmona žinojo, kad vyras blogas, ji - bloga žmona, nes nepasakė to atitinkamiems pareigūnams. Jei nepranešė, tada ji bloga žmona, nes nežinojo, ką daro vyras“, - teigė A.Jakubčionis.
Šeimos likimai Stalino valdymo metais
Iki šiol sunku rasti šeimą, kurios vienaip ar kitaip nepalietė J. Stalino represijos. Jo šeima - taip pat ne išimtis.
Svanidze šeima
Pirmoji J. Stalino žmona Jekaterija Svanidze kilusi iš gruzino dvarininko šeimos. Jos brolis Aleksandras mokėsi kartu su J. Stalinu seminarijoje.
J. Stalinas ir J. Svanidze susituokė 1906 m. Po metų jiems gimė sūnus Jakovas. Jam nebuvo nė metų, kai J. Svanidze mirė. Berniuką vėliau augino motinos giminės.
J. Svanidze brolis Aleksandras ir jo žmona Marija daug metų buvo artimi J. Stalino draugai. A. Svanidze - buvęs bolševikas, dirbęs politinėse struktūrose. Jo žmona Marija - operos dainininkė.
Šeima ne nuolat lankydavosi J. Stalino namuose ir sodyboje. Jis taip pat lankydavosi jų namuose. Giminaičiai keisdavosi dovanomis. Apie šių susitikimų smulkmenas vėliau sužinota iš Marijos dienoraščių, kuriuos ji rašė 1934-1937 metais.
Iš pradžių M. Svanidze dienoraštyje buvo daug mielų žodžių, skirtų J. Stalinui, pasakojimų apie jų bendras vakarienes ar keliones. Tačiau jau 1936-1937 m. dienoraštyje atsirado daug pykčio. Jis buvo skirtas žmonėms, neva išdavusiems Sovietų Sąjungą.
Paskutinį įrašą dienoraštyje M. Svanidze padarė 1937 m. rugpjūčio 7 dieną. Po kelių mėnesių jos vyras taip pat buvo apkaltintas Sovietų Sąjungos išdavimu.
Jo bylos tyrimas vyko iki 1940 m. A. Svanidze buvo apkaltintas šnipinėjimu Vokietijai ir nuteistas miriop. 1941 m. jis buvo sušaudytas. Tik 1956 m. jis buvo reabilituotas - pripažinta, kad vyras buvo nekaltas.
Kol vyko A. Svanidze teismas, NKVD pareigūnai iš pradžių suėmė jo žmoną Mariją, o vėliau ir seserį Maro. NKVD sprendimu jos abi sušaudytos 1942 m. kovo 3 dieną.
Alilujevų šeima
Antrosios J. Stalino žmonos Nadeždos tėvas buvo darbininkas Sergejus Alilujevas. J. Stalinas 1917 m. gyveno S. Alilujevo konspiraciniame bute. Ten pirmą kartą pamatė Nadeždą, kuriai tuo metu buvo vos 16 metų. Praėjus metams jiedu susituokė.
Nadežda J. Stalinui pagimdė sūnų Vasilijų ir dukrą Svetlaną, o 1932 m. nusižudė. Nadežda nebuvo vienintelė Alilujevų šeimos atžala. Jie dar turėjo sūnų Pavelą, kuris tarnavo Raudonojoje armijoje. Didžiojo teroro metu Pavelas kartu su kitais Raudonosios armijos karininkais kreipėsi į J. Staliną prašydami, kad šis nutrauktų represijas prieš armiją. Tačiau 1938 m. spalio 2 d. Pavelas buvo rastas negyvas savo kabinete. Oficialiai buvo teigiama, kad jam sustojo širdis, tačiau sklido gandai, kad jis buvo nunuodytas.
Pavelo žmoną Jevgeniją NKVD pareigūnai suėmė 1947 m. Ją apkaltino savo vyro nunuodijimu, nors nuo to įvykio buvo praėję jau devyneri metai. Jevgenija buvo pasiųsta į lagerį. Netrukus buvo suimtas ir jos antrasis vyras Nikolajus Moločnikovas. Abu jie išgyveno lageryje, o vėliau buvo reabilituoti.
Pavelo ir Jevgenijos dukra Kira Alilujeva, Mažojo teatro aktorė, taip pat atsidūrė lageryje. Ji buvo suimta 1948 m. sausį. Jauna moteris neištvėrė NKVD tardymų ir davė parodymus prieš savo giminaičius, tarp jų ir prieš savo tetą Aną Redens.
A. Redens suimta 1948 m. ir apkaltinta šnipinėjimu. Moteris praleido kelerius metus kalėjime, o iš jo išėjo turėdama psichinių ligų. Ji neatpažino savo sūnų, buvo viskam apatiška. 1964 m. ji mirė ligoninėje.
A. Redens vyras - lenkų bolševikas - buvo sušaudytas dar prieš 10 metų iki žmonos įkalinimo. Po mirties kaltinimai jiems taip pat buvo panaikinti.
Mylima dukra ir nemylimas sūnus
Svetlana Alilujeva, jaunesnioji ir mylimoji J. Stalino dukra, pirmą kartą ištekėjo dar būdama studentė 1944 m. Jos išrinktuoju tapo Grigorijus Morozovas - kvepalų įmonės komercijos direktoriaus sūnus ir Svetlanos brolio Vasilijaus klasės draugas.
Santuoka trūko trejus metus. S. Alilujeva vėliau rašė, kad jos pasirinkimu tėvas nebuvo patenkintas nuo pat pradžių, mat G. Morozovas buvo žydas. 1948 m. jo tėvas buvo suimtas, santuoka su I. Stalino dukra nutraukta, o G. Morozovui išduotas naujas pasas, kuriame nebuvo informacijos apie vedybas.
1957 m. S. Alilujeva ištekėjo antrą kartą. Šį kartą už Johno Svanidze - sūnaus tų pačių A. Svanidze ir M. Svanidze, kurie lankydavosi J. Stalino namuose.
1938 m. kai buvo suimti J. Svanidze tėvai, jo išsižadėjo beveik visa giminė. Apklausų metu NKVD reikalavo, kad tuo metu vos 11-metis J. Svanidze duotų parodymus prieš tėvą.
Būdamas 16 metų, J. Svanidze atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, po to penkeriems metams buvo pasiųstas į tremtį. Į Maskvą jis grįžo tik 1956 m. Tačiau jo santuoka su J. Stalino dukra ilgai netruko.
Ilgai netruko ir J. Stalino sūnaus Jakovo santuoka su baleto šokėja Julija Melcer. Jie susituokė 1938 m. Julija jam buvo jau trečia žmona, o jis jai - penktu vyru.
Po metų jiems gimė dukra Galina, o dvejų metų - 1941 m. - Jakovas pateko į nacių nelaisvę. Praėjus dvejiems metams jis mirė koncentracijos stovykloje.
Tais pačiais metais iš kalėjimo buvo paleista ir jo sutuoktinė J. Malcer. Moteris pusantrų metų praleido už grotų. S. Alilujeva rašė, kad suimti J. Malcer nurodė asmeniškai J. Stalinas. Esą dėl jos kaltės Jakovas ir pasidavė naciams.
Vasilijaus Stalino byla
Jauniausias J. Stalino sūnus tapo vieninteliu iš visos giminės, kuris represijas patyrė jau po J. Stalino mirties.
1953 m. kovo 26 dieną, praėjus trims savaitėms po J. Stalino mirties, Vasilijus tapo atsargos generolu-leitenantu. Tačiau jau po mėnesio jis buvo apkaltintas valstybės turto pasisavinimu ir sovietų valdžios šmeižimu. Jam buvo skirta aštuonerių metų kalėjimo bausmė. Tačiau į kalėjimą jis buvo pasiųstas ne savo, o Vasilijaus Vasiljevo vardu. Jis buvo paleistas anksčiau, nei numatė skirta bausmė, 1960 m. Tačiau praėjus mažiau nei metams, V. Stalinas vėl buvo suimtas. Jis apkaltintas apsilankymu Kinijos ambasadoje ir sovietų valdžios šmeižimu ten. Teismo sprendimu J. Stalino sūnus buvo ištremtas į Kazanę, o 1962 m. mirė apsinuodijęs alkoholiu.
Stalino palikimas ir mirtis
Stalino palikimas.
Tie, kurie palaiko Staliną, mano, kad jis labai smarkiai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos perėjimo prie modernios valstybės. Žinoma, šalies industrializacija buvo būtina, nes kitaip TSRS nebūtų sugebėjusi apsiginti II pasauliniame kare. Tačiau priemonės, kuriomis buvo imamasi modernizuoti šalį, buvo žiaurios ir stipriai nuskurdino Sovietų Sąjungą.
„Sovietų Sąjunga modernia valstybe niekada nebuvo. Stalinas bandė industrializuoti ją diegdamas naujausias pramonės šakas, importuodamas pačias naujausias stakles, mašinas iš išsivysčiusių kapitalistinių valstybių. Taigi buvo bandoma diegti modernią pramonę, bet ne moderniomis priemonėmis“, - teigia istorikas.
Manoma, kad dėl diktatoriaus kaltės galėjo žūti daugiau kaip 20 mln. žmonių, o žlugus Sovietų Sąjungai, šiuos skaičius buvo galima patvirtinti. Išsiaiškinta, kad per vienerius metus nuo 8 iki 15 mln. žmonių mirė iš bado Ukrainoje, Pavolgyje, Šiaurės Kaukaze ir kitose TSRS vietose. Šis badas oficialiai yra vadinamas Holodomoru, o Ukrainos Aukščiausioji Rada 2006 metais šį badą pripažino ukrainiečių tautos genocidu. Taip pat buvo nužudyti beveik 2 mln. politinių ir kriminalinių kalinių, o nuo 3 iki 5 mln. nuteistųjų mirė dėl blogų gyvenimo sąlygų.
Josifas Stalinas mirė 1953 metų kovo pradžioje savo viloje Pamaskvėje. Buvo atlikta audinių fiksacija, balzamavimo procedūrų kompleksas.
Diktatoriaus nukarūnavimas.
Stalino darbus po jo mirties iš dalies pasmerkė TSRS Ministrų Tarybos pirmininkas Nikita Chruščiovas: 1956 metais per dvidešimtąjį Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) suvažiavimą jis perskaitė pranešimą pranešimą „Apie asmenybės kultą ir jo padarinius“. Taip jis pradėjo „atšilimą“, kurio metu buvo imti naikinti lageriai, paleista ir reabilituota dalis kalinių.
„Jokių „tautų tėvo“, „ nuostabaus žmonijos genijaus“ garbinimų nebeliko. Stalinas ir Stalino kultas išnyko iš bet kokių kūrinių, filmų, dokumentikų iki 1970 m. Po to jis vėl buvo pradėtas leisti į kino ekranus. Na, o jei kalbėsime apie dabartį, tai Stalinui iš naujo yra statomi paminklai, teigiama, kad Stalinas sukūrė stiprią valstybę, kad tai buvo pasididžiavimas, taigi kažkuria prasme jis yra reabilituojamas dabar“, - sakė istorikas.
TSRS Komunistų partijos vadovybė trėmimo, žudymo, kalinimo aukas pavadino beprasmėmis ir teigė, kad joms nebuvo jokios priežasties. Stalino valdžiai apibūdinti buvo sukurta ir dabar vartojama sąvoka „Stalino asmenybės kultas“.
Kaip mirė Stalinas?
Vienuose dokumentuose ir knygose, nagrinėjančiose Stalino mirtį, teigiama, kad jis buvo užvaldytas paranojos ir kadangi bijojo būti nunuodytas, gydydavosi pats. Tuo tarpu kiti šaltiniai rašo, kad jis labai saugojo save ir dėl menkiausio negalavimo kviesdavo gydytojų brigadas. Dėl tokios didelės nuomonių ir versijų įvairovės yra sunku atsakyti, ar Stalinas mirė sava mirtimi, ar iš tikrųjų jam kažkas „padėjo“ numirti.
Jei laikytumėmės tos versijos, kad Stalinas buvo nunuodytas, tada lemtingą vaidmenį čia vaidina vasario 28 diena. Tą dieną Stalinas pasikvietė Georgijų Malenkovą, Lavrentijų Beriją, Nikitą Chrusčiovą ir Nikolajų Bulganiną į savo vilą pažiūrėti filmo.
Vėliau jie sėdo vakarieniauti. Ir būtent vakarienės metu, manoma, Stalinui į stiklinę galėjo būti įpilta beskonių, bekvapių nuodų, kurių jis tikrai nebūtų pajutęs. Bendražygių vakarienė baigėsi apie 5-6 ryto, ir, kaip vėliau prisiminė N.Chrusčiovas, jie visi atsisveikino labai draugiškai, o pats Stalinas irgi buvo nusiteikęs labai gerai.
Kitą dieną visi Stalino draugai laukė skambučio iš valstybės vadovo, kuriuo jie turėjo susitarti dėl dar vieno susitikimo Stalino viloje, tačiau nė vienas skambučio taip ir nesulaukė.
Kaip teigia įvairūs šaltiniai, jo viloje dirbę žmonės bijojo eiti ir trukdyti Staliną, kas yra išties keista, nes nė vienas jų anksčiau užeiti nebijodavo. Šalies vadovas buvo rastas tik tos dienos vėlų vakarą, kai tuo metu viloje dirbęs apsaugos pareigūnas užėjo į kambarį perduoti pašto.
Stalinas be sąmonės gulėjo ant grindų netoli stalelio su mineralinio vandens stikline. Kaip manoma, jis atsikėlė iš lovos atsigerti vandens, o tuomet patyrė insultą.
Nors pirma minti visiems darbuotojams buvo skambinti gydytojams, tačiau pareigūnas nusprendė paskambinti L.Berijai, kuris įsakė niekam nesakyti apie Stalino mirtį.
Čia iškyla dar viena Stalino mirties versija: net jei jis ir nebuvo nunuodytas, įdomu, kodėl atvykę bendražygiai įvertino jo būklę ir nusprendė kuo labiau uždelsti gydytojų atvykimą.
„Pirmiausia reikėjo jiems visiems pasiskirstyti pareigomis, kai buvo aišku, kad Stalinas neišgyvens. Taip pat reikėjo iš karto sunaikinti Stalino asmeninį archyvą, nes jame buvo ir kitus politikus kompromituojančios medžiagos. Būtent per šį laikotarpį buvo išnešta daugiausia dokumentų, ir nežinoma, kur jie yra dabar“, - pasakojo A.Jakubčionis.
Tik kitos dienos rytą buvo paskambinta sveikatos ministrui, kad šis paskirtų gydytojus, kurie kovos dėl jų šalies lyderio gyvybės. Atvykę gydytojai Staliną rado be sąmonės, jo dešinė koja ir ranka buvo paralyžiuota, o kraujospūdis buvo labai aukštas. Žinoma, visi gydytojai labai bijojo, nes nujautė, kas gali atsakyti, jei jiems nepavyks išgelbėti šalies vadovo gyvybės.
Po dviejų dienų nuo tada, kai Staliną pirmą kartą apžiūrėjo gydytojai, radiju buvo ištransliuotas pranešimas, kuriuo buvo pranešta, kad Sovietų Sąjungos šalies vadovas patyrė insultą ir kad dėl jo gyvybės kovoja geriausi gydytojai.
Pagrindinis organas, kuris rūpinosi Stalino mirties žinios pateikimu laikraštyje, buvo Centro komitetas (CK). Jis veikė kaip dabartinės naujienų agentūros, bet priešingai nei šios, CK pranešimų neišspausdinti arba juos pakeisti buvo griežtai draudžiama.
„Tuo laikotarpiu visi laikraščiai buvo TSKP organas, profsąjungų organas. Net minties negalėjo būti, kad kažkas bus neišspausdinta ar išspausdinta kitaip“, - aiškino A.Jakubčionis.
Kol nebus rasta papildomų dokumentų, kurie bylotų apie Stalino mirties priežastį, tol visur egzistuos dvejonės ir spėliojimai, kaip ištikrųjų mirė J.V.Stalinas.
