Nevaisingumas yra aktuali ir sudėtinga problema, su kuria susiduria daugybė porų. Tačiau svarbu suprasti, kad medicina nestovi vietoje ir nuolat siūlo naujus, efektyvius nevaisingumo gydymo būdus. Šiame straipsnyje gilinsimės į tai, kaip vyksta apvaisinimas, kokios yra nevaisingumo priežastys ir kaip jos gali būti sėkmingai gydomos.
Kas yra nevaisingumas ir kada verta sunerimti?
Nevaisinga pora laikoma, jeigu būdama sveika ir turėdama reguliarius lytinius santykius bei nesisaugodama nėštumo nepastoja per metus. Maždaug 80 proc. porų pastoja per pirmus dvylika mėnesių, iš likusių 20 proc. dar 80 proc. pastoja per antrus metus. Jei nepastojant į gydytojus kreipiamasi po metų, tuomet pora tiriama ir ieškoma nevaisingumo priežasčių. Jei poros kreipiasi anksčiau, nevaisingumas nediagnozuojamas - su tokiais pacientais aptariama, kad pastojimui reikia laiko.
Anksčiau nevaisingumą galima diagnozuoti esant išskirtinėms indikacijoms, pavyzdžiui, jei moteriai labai nereguliarios mėnesinės arba jų išvis nėra, jei kuris nors iš partnerių yra turėjęs operacijų ar tam tikrų uždegimų, taip pat, jei buvo taikytas onkologinių ligų gydymas. Tuomet tikrai nereiktų laukti ir į gydytojus kreiptis anksčiau. Jeigu tokių dalykų nėra, tuomet galima ramiai laukti metus.
Pagrindiniai nevaisingumo simptomai, be nevaisingo dvylikos mėnesių termino, yra nereguliarios mėnesinės, skausmai pilvo apačioje, gimdos ir kiaušidžių uždegimai. Tai gali sukelti tam tikrus kiaušintakių arba pilvaplėvės sutrikimus. Kitų specifinių požymių išskirti negalima - aiškios kitų problemų simptomatikos nėra. Todėl dažniausiai poros gyvena normalų lytinį gyvenimą, nė neįtardamos, kad gali būti nevaisingi.
Kada derėtų kreiptis į specialistus? Jei yra tam tikrų žinomų indikacijų, delsti nereikėtų, tačiau esant normalioms aplinkybėms neverta ir skubėti - per pirmuosius du mėnesius pastoja vos 15 proc. porų. Taigi į specialistus rekomenduojama kreiptis, jei sveika pora nesisaugodama nepastoja per dvylika mėnesių, taip pat, jei yra nereguliarios mėnesinės arba moteriai yra daugiau nei 35 metai, ji yra turėjusi operacijų pilvo ertmėje arba kokių nors uždegimų - tokiais atvejais reiktų kreiptis ir tyrimą pradėti anksčiau.
Nevaisingos poros tyrimas pradedamas, jei:
- Moteris nepastoja vienerius metus ar ilgiau.
- Moteris nepastoja 6 mėnesius ar ilgiau ir yra 35 metų ar vyresnė.
- Žinoma kokia nors aiški poros nevaisingumą sukelianti priežastis, pvz., sutrikęs mėnesinių ciklas, anksčiau buvę dubens organų uždegimai, gimdos ir kiaušidžių endometriozė, kiaušintakių patologija, ginekologinių operacijų pasekmės, vyro spermos kiekio ir judrumo sutrikimai.
Nevaisingos poros tyrimą rekomenduojama atlikti specializuotose klinikose, kuriose dirba patyrę šios srities specialistai ginekologai arba, vyro nevaisingumo atveju, urologai-andrologai. Tiriami abu partneriai.
Nevaisingumo priežastys: moterys, vyrai ar abu?
Apytiksliai paskaičiuota, kad maždaug po 30 proc. problemų dėl nevaisingumo tenka tiek moterims, tiek vyrams, dar tiek pat tenka ir abiem partneriams kartu. Dažniausios priežastys - ovuliacijos sutrikimai, kiaušintakių problemos sutrikimai ir spermos patologijos. Visi šie sutrikimai yra gydomi, tik skirtingais būdais. Apskritai didžioji dalis nevaidingumo atvejų yra pagydomi - ar medikamentiniu, ar chirurginiu būdu, gali būti pasitelktos ir dirbtinio apvaisinimo procedūros.
Amžius ir vaisingumas
Ar amžius turi reikšmės pastojimui? Taip, ypač moterų. Moters amžius yra svarbus ne tik dėl to, kad su metais daugėja chromosominių ir genetinių bei pačios moters organizmo ligų, tokių kaip endometriozė ar kt., bet ir dėl to, kad mažėja kiaušidžių rezervas - potencialas pagaminti kiaušialąstę. Ta tikimybė mąžta su amžiumi, ypač drastiškai ji pradeda mažėti po 35 metų. Vyrams tokios apibrėžtos ribos nėra. Tačiau, žinoma, jiems su amžiumi taip pat daugėja problemų. Dažniausia jų - spermos patologijos.
Apvaisinimo procesas: spermatozoido ir kiaušialąstės kelionė
Apvaisinimas: spermatozoido ir kiaušinėlio susitikimas Lytinio akto metu į moters organizmą patenka milijonai spermatozoidų, tačiau tik nedidelė dalis jų pasiekia kelionės tikslą - kiaušintakį, kuriame laukia kiaušinėlis. Keli šimtai atkakliausių apsupa kiaušinėlį, tačiau tik vienam spermatozoidui pavyksta prasiskverbti pro jo apvalkalus ir jį apvaisinti.
Genetinė informacija: Tiek spermatozoidas, tiek kiaušinėlis yra lytinės ląstelės (gametos), turinčios po 23 chromosomas (haploidinis rinkinys). Jose užkoduota genetinė informacija iš tėvo ir motinos. Spermatozoidas taip pat nulemia būsimo vaiko lytį - jei jis turi Y chromosomą, gims berniukas, jei X - mergaitė.
Zigotos susidarymas: Kai spermatozoidas susilieja su kiaušinėliu, jų branduoliai susijungia, sudarydami zigotą - pirmąją naujo organizmo ląstelę su pilnu chromosomų rinkiniu: 46 chromosomomis (23 poros). Nuo šios akimirkos prasideda naujos gyvybės vystymasis. Apvaisinimas dažniausiai įvyksta kiaušintakyje.
Nuo zigotos iki embriono: pirmasis vystymasis Po apvaisinimo zigota pradeda kelionę kiaušintakiu link gimdos ir tuo pačiu metu ima sparčiai dalintis:
- Dalijimasis: Pirmasis ląstelės pasidalijimas įvyksta maždaug po 24-30 valandų. Vėliau ląstelės dalijasi vis greičiau, maždaug kas 12-15 valandų.
- Morulė: Praėjus maždaug 3-4 dienoms po apvaisinimo, susidaro ląstelių kamuolėlis, sudarytas iš keliolikos ar keliasdešimties ląstelių, vadinamas morule (išvaizda primena avietę).
- Blastocista: Keliaudama link gimdos, morulė toliau vystosi ir virsta blastocista - pūslelės pavidalo struktūra, turinčia vidinę ląstelių masę (iš kurios vystysis embrionas) ir išorinį sluoksnį (trofoblastą, iš kurio formuosis placenta). Blastocistą sudaro jau apie 100-250 ląstelių.
Implantacija: Maždaug 6-10 dieną po apvaisinimo (atitinka maždaug 20-24 ciklo dieną), blastocista pasiekia gimdą ir pradeda įsitvirtinti jos gleivinėje. Šis procesas vadinamas implantacija. Implantacijos metu kai kurios moterys gali pastebėti nežymų kraujavimą ar patepliojimą, kurį kartais galima supainioti su prasidedančiomis mėnesinėmis. Šiuo metu nėštumo testas dar gali būti neigiamas, nes hormono hCG (kurį jis aptinka) koncentracija šlapime dar per maža.
Kiaušintakiai yra vamzdeliai tarp gimdos ir kiaušidžių. Jie atsakingi už kiaušialąstės ir spermatozoido susitikimą. Jame dažniausiai jie ir susitinka, tada kiaušialąstė apvaisinama ir apvaisintas kiaušinėlis keliauja į gimdą. Kelionė užtrunka apie 5-6 dienas ir įsitvirtina gimdoje. Tačiau jei yra tam tikrų spermos pakitimų arba nevyksta ovuliacija, jei yra kliūčių kiaušintakiuose arba gimdoje, ląstelės susitikti negali ir apvaisinimas neįvyksta.
Nevaisingumo tyrimai ir diagnostika
Nevaisingumo tyrimai pirmiausia pradedami nuo moters sveikatos istorijos peržiūrėjimo - įvertinamas mėnesinių ciklas ir turėtos operacijos, atliekamas ultragarso ir hormoninis tyrimai. Trumpai aptariami galimi rizikos veiksniai, žalingi įpročiai, gyvenimo ir darbo aplinkybės, kurios galėtų turėti kokių nors kenksmingų veiksnių. Taip pat rekomenduojama atlikti spermos tyrimą. Dar prieš jį arba jei ištyrus randami kokie nors pakitimai, rekomenduojama urologų konsultacija, per kurią ultragarsu įvertinami lytiniai organai, patikrinama, ar nėra pakitimų čia.
Jei viskas gerai arba įtariama, kad yra buvę kokių nors kiaušintakių sutrikimų, tuomet ilgai nelaukus atliekamas kiaušintakių funkcijos įvertinimas.
Kiaušintakių pratekamumo tyrimai
Kiaušintakių būklė - vienas svarbiausių, natūralų pastojimą lemiančių veiksnių. Jų pratekamumo tyrimais, atliekamais pasitelkiant ultragarso arba rentgeno įrangą, nustatomi galimi kiaušintakių užakimai bei pažeidimai ir, jei reikia, parenkamas optimaliausias gydymo kelias - nuo medikamentinės ar chirurginės terapijos iki pagalbinio apvaisinimo.
Išsamūs ir kompleksiniai vyro spermos tyrimai (spermograma)
Spermograma leidžia įvertinti svarbiausius vyro vaisingumo rodiklius - spermatozoidų kiekį, judrumą, formą ir bendrą spermos būklę. Prireikus gali būti atliekami ir išplėstiniai tyrimai, tokie kaip DNR fragmentacijos ar MAR testas. Gauti rezultatai padeda nuspręsti, ar taikytinas natūralus pastojimo būdas, ar reikalingos pagalbinio apvaisinimo procedūros. Tyrimas greitas ir neskausmingas, tačiau labai reikšmingas diagnostikos procese.
Hormonų tyrimai dėl endokrininių sutrikimų
Moterų nevaisingumui įtakos dažnai turi hormonų pusiausvyros sutrikimai - ovuliacijos nebuvimas, policistinių kiaušidžių sindromas ar skydliaukės ligos. Atlikus kraujo tyrimus įvertinamas hormonų lygis ir nustatomi galimi endokrininiai sutrikimai. Gydymas gali apimti medikamentinę korekciją, ovuliacijos stimuliaciją ar gyvenimo būdo pokyčius. Tinkamai diagnozuotas hormoninis disbalansas padidina pastojimo tikimybę.
Nevaisingumo gydymas: nuo medikamentų iki pagalbinio apvaisinimo
Nevaisingumo gydymas yra individualus ir priklauso nuo nustatytų priežasčių.
Kai nevaisingumas įtariamas dėl ovuliacijos sutrikimų, kad ne visiškai tinkamai funkcionuoja kiaušidės, dažniausiai skiriamas medikamentinis gydymas. Kartu galima atlikti ir intrauterinę inseminaciją arba stimuliuoti kiaušides vaistais ir bandyti pastoti natūraliai.
Jei yra nežymių pakitimų spermoje, rekomenduojama vartoti vitaminus, pakeisti gyvenimo būdą, atsisakyti žalingų įpročių arba taikoma ta pati inseminacija, kai sperma specialiai paruošiama laboratorijoje.
Nustačius, kad nevaisingumo priežastys yra cistos, gimdos miomos ar polipai, šios problemos pašalinamos chirurginiu gydymu.
Tuo atveju, kai problemos didesnės - jei pokyčiai spermoje itin ryškūs arba nefunkcionuoja kiaušintakiai, rekomenduojamas pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje.
Pagalbinio apvaisinimo procedūros
Intrauterininė inseminacija (IUI)
Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kurios metu specialiai paruošta sperma suleidžiama tiesiai į gimdą. Ji dažniausiai taikoma atvejais, kai pora, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, neturi visaverčių lytinių santykių arba yra pakitusi spermos kokybė ar gimdos kaklelis. Procedūra trumpa, nereikalauja nejautros ir dažnai atliekama ambulatoriškai. Nors tai paprastesnis metodas nei apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF), tam tikrais atvejais jis gali būti labai veiksmingas.
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF)
Viena pažangiausių pagalbinio apvaisinimo procedūrų, kai kiaušialąstės apvaisinamos laboratorijoje, o užsimezgę embrionai perkeliami į moters gimdą. IVF dažniausiai atliekamas tada, kai pastoti natūraliai nepavyksta dėl kiaušintakių nepratekamumo, ovuliacijos sutrikimų, endometriozės ar neaiškios kilmės nevaisingumo. Procedūra atliekama keliais etapais - pirmiausia stimuliuojamos kiaušidės, tuomet atliekama folikulų (kiaušidžių) punkcija, apvaisinimas ir embrionų perkėlimas. Šis metodas taikomas visame pasaulyje ir pasižymi dideliu veiksmingumu.
Intracitoplazminė spermatozoido injekcija į kiaušialąstę (ICSI)
Procedūra, kai į kiekvieną kiaušialąstę mikroskopu įvedamas vienas pasirinktinis spermatozoidas. Ji atliekama, kai spermos kokybė yra stipriai pakitusi - žema spermatozoidų koncentracija ir judrumas, netaisyklinga forma arba kai sperma išgauta chirurginiu (TESA) būdu. ICSI padidina apvaisinimo tikimybę tais atvejais, kai įprastas apvaisinimas nepavyksta. Procedūra yra sudėtinga bei reikalauja aukštų laboratorinių kompetencijų.
Fiziologiškai atrinktų spermatozoidų intracitoplazminė injekcija į kiaušialąstę (PICSI)
PICSI yra ICSI procedūros atmaina, kuomet spermatozoidai atrenkami pagal gebėjimą pritraukti kiaušialąstę supančią hialurono rūgštį. Tokiu būdu parenkami brandesni, genetiškai kokybiškesni spermatozoidai. Ši procedūra dažniausiai rekomenduojama, kai ankstesnių ICSI bandymų metu embrionai arba neužsimezgė, arba buvo prastos kokybės. Pasirinkus fiziologiškai tinkamesnius spermatozoidus, padidėja tikimybė, kad embrionai vystysis sėkmingai.
Spermatozoidų aspiracija iš sėklidžių (TESA)
Kai vyro ejakuliate nėra spermatozoidų (azoospermija), jie gali būti išgaunami tiesiai iš sėklidžių. Procedūra atliekama taikant bendrinę nejautrą - plona adata per odą paimamas sėklidžių audinys ir iš jo išskiriami gyvybingi spermatozoidai. TESA dažniausiai taikoma kartu su ICSI arba PICSI.
Kaip veikia apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF) – Nassim Assefi ir Brian A. Levine
Embrionų šaldymas ir kiaušialąsčių šaldymas
Embrionų šaldymas
„Baltijos Amerikos klinika“ buvo pirmoji Lietuvoje, įdiegusi ypač greitą embrionų ir kiaušialąsčių šaldymo metodą - vitrifikaciją. Šio proceso metu naudojamos specialios apsauginės medžiagos (krioprotektoriai), todėl šaldant embrioną jame nesusiformuoja ledo kristalai, ląstelių vidinė terpė nėra „subraižoma”, nepažeidžiamos vidinės ląstelių struktūros. Tai užtikrina didesnį embriono išgyvenamumą ir kokybę po atšildymo.
Atliekant kiaušidžių stimuliaciją ir folikulų punkciją, dažniausiai gaunama daugiau kiaušialąsčių, o atlikus pagalbinio apvaisinimo procedūras - daugiau embrionų, nei perkeliama vieno ciklo metu. Tinkamos kokybės pertekliniai embrionai užšaldomi ir gali būti panaudoti vėliau, jei prireiktų papildomo bandymo ar pora norėtų susilaukti dar vieno vaiko.
Moksliškai nėra įrodyta, kad užšaldymo-atšildymo procedūra kenkia būsimam kūdikiui. Skystame, žemos temperatūros (-196°C) azote visi biologiniai procesai tarsi sustoja laike. 2008 m., po klinikoje atliktos vitrifikacijos ir atšildytų embrionų patalpinimo gimė pirmasis „vitrifikuotas“ kūdikis Lietuvoje.
Kiaušialąsčių šaldymas
Kiaušialąsčių šaldymas (vitrifikacija) - tai galimybė moteriai išsaugoti savo vaisingumą ateičiai. Procedūra dažnai atliekama prieš onkologinį gydymą, esant genetinėms ligoms ar nusprendus motinystę atidėti dėl asmeninių ar profesinių priežasčių. Užšaldytos kiaušialąstės laikomos -196°C temperatūroje, todėl jų kokybė išlieka aukšta nepaisant prabėgusio laiko.
Užšaldytų ir atšildytų embrionų patalpinimas (FET)
Procedūra, kurios metu į moters gimdą patalpinamas(-i) atšildytas(-i) embrionas(-ai). Tinkamu moters ciklo metu, embrionas per ploną kateterį švelniai įvedamas į gimdą. Sėkmės tikimybė tokia pati, kaip ir perkeliant neužšaldytus embrionus, o pora gali pasirinkti tinkamiausią laiką nėštumui planuoti.
Blastocistų auginimas ir patalpinimas
Kai kurie embrionai laboratorijoje stebimi ir auginami iki 5-6 dienų - ši vystymosi stadija vadinama blastocista. Kadangi šį etapą pasiekia tik dalis embrionų, siekiant geriausių rezultatų patartina išsirinkti stipriausius. Blastocistų perkėlimas į gimdą dažnai siejamas su didesne pastojimo tikimybe. Šis metodas ypač tinka atvejais, kai užsimezga keli kokybiški embrionai ir siekiama sumažinti embrionų perkėlimų skaičių.
Prevencija ir mitai apie nevaisingumą
Nors kai kurios teorijos gali nuskambėti kaip paprasčiausi mitai, tačiau iš tiesų nevaisingumą gali nulemti, atrodo, patys nekalčiausi dalykai. Mažiems berniukams nepatartina ilgai nešioti sauskelnių, o vyrams - vilkėti aptemptus džinsus ir kelnaites, taip pat - dažnai kaitintis pirtyse ir karštose voniose, sėdėti ant šildomų sėdynių. Visa tai gali turėti reikšmės spermos pokyčiams. Paaiškinimas paprastas - kapšelyje turėtų būti žemesnė temperatūra, kad būtų užtikrintas sklandus spermos gaminimas.
Vis dėlto neišvengsime ir mitų. Vienas didžiausių - nevaisingumą sukelia kontracepcijos naudojimas. Tuo metu, kai moteris naudoja kontracepciją, ji pastoti nenori ir greičiausiai nepastoja, tačiau ji ir nežino, koks jos vaisingumas. Todėl nustojus naudoti kontraceptikus ir vis nepastojant, dėl to jų kaltinti nėra jokio preteksto. Iš tiesų tam tikri kontraceptikai kartais netgi skiriami nevaisingumui gydyti, pavyzdžiui, tais atvejais, kai nustatomas hormonų disbalansas. Kontraceptikais sureguliuojamas moters ciklas ir hormonų disbalansas, o didžiausia tikimybė pastoti būna per pirmuosius mėnesius po kontracepcijos nutraukimo.
Gyva istorija: kelias į tėvystę per IVF
Savo patirtį šioje srityje pasakoja Ingrida - 36 metų amžiaus moteris, prieš 8 metus dirbtinio apvaisinimo būdu pagimdžiusi dukrytę Emą.
8 metus su vyru negalėjome susilaukti kūdikio, todėl kreipėmės į gydytoją G. Bogdanskienę. Procedūrai buvome ruošiami Vilniuje, o viskas tuomet vyko dar Londone. Pirmas bandymas pastoti buvo nesėkmingas. Tačiau vyras po 3 mėnesių vėl pasiūlė pabandyti. Tiesą pasakius, labai bijojau ne procedūros, o jausmų, kurie aplanko tokiais atvejais.
Vis dėlto pabandėm dar kartą. Šis kartas buvo sėkmingas. Abiem atvejais buvo įsodinta po 3 embrionus. Pastojusi ypatingo džiaugsmo iš pradžių nejutau, nes negalėjau tuo patikėti. Ir gal tik po mėnesio tikrai „sužydėjau“.
Nėštumas buvo labai sėkmingas, jaučiausi ypač gerai. Būdama 29 metų cezario pjūvio būdu pagimdžiau normalaus svorio mergytę. Emai dabar 7 metai, auga sveika ir žvali, kaip ir visi vaikai.
Savo patirtį laikau sėkminga, bet kai kurioms kartu važiavusioms moterims pasisekė mažiau - viena vilnietė net 8 kartus kas 3 mėnesius ruošdavosi procedūrai, tačiau kas kartą nepasisekdavo. To nepatyrusiam sunku suvokti, kiek žmogui reikia ištvermės.
Pernai vėl bandėme daryti procedūrą, jau Vilniuje. Sumokėjome 10 000 Lt, tačiau, procedūrai nepavykus, nutarėm daugiau nebandyti. Juk jau Dievas mus apdovanojo vaikeliu… Tikiu, kad jeigu Dievas nepadės, tai nieko nebus, nes iš medicinos pusės garantijų nėra…
Dėl pirmos procedūros iniciatyvą rodžiau aš, tačiau antrai be jo noro nebūčiau ryžusis. Jis labai man padėjo, tačiau negalėjo suprasti, iš kur turiu tiek stiprybės.
Esu tik už dirbtinį apvaisinimą moters vyro sperma, nes apvaisinimas donoro sperma yra neetiškas pirmiausia vaiko atžvilgiu. Juk jis turi žmogišką teisę žinoti, kas yra tėvas.
Etiniai ir medicininiai aspektai
Kiekviena pora - unikali, kaip ir jos kelias į tėvystę. Nevaisingumo gydymas - tai jautrus ir atsakingas procesas, kuris prasideda nuo nuoširdaus pokalbio ir abipusio pasitikėjimo. Su kiekviena pora dirbame individualiai, įsigilindami į jos situaciją, patirtį ir lūkesčius. Mūsų tikslas - ne tik taikyti pažangiausius gydymo metodus, bet ir būti šalia viso proceso metu.
IVF baby - taip vadinami vaikai iš mėgintuvėlio. Visame pasaulyje jų jau yra daugiau nei milijonas. Šis klausimas sukelia labai prieštaringas diskusijas tarp medikų, politikų, dvasininkų ir kitų visuomenės atstovų. Mes nesiimame spręsti - gerai tai ar ne, tiesiog pateikiame skirtingas nuomones ir paliekame teisę tai daryti jums, skaitytojai.
Kokie yra dirbtinio apvaisinimo būdai? Yra du dirbtinio apvaisinimo būdai - apvaisinimas mėgintuvėlyje ir šiek tiek paprastesnis nevaisingumo gydymo metodas - dirbtinė inseminacija, kai į moters lyties organus sušvirkščiama specialiai apdorota spermijų suspensija ir apvaisinimas įvyksta natūraliai moters kūne.
Kokiais atvejais atliekamas dirbtinis apvaisinimas? Procedūra mėgintuvėlyje atliekama ne visoms poroms, kurios kreipiasi. Dirbtinis apvaisinimas atliekamas, kai yra kiaušintakių nepraeinamumo sutrikimų arba kai yra blogi spermos tyrimai. Tai yra kraštutinis variantas, siūlomas tuomet, kai jokiais kitais būdais moteris negali pastoti. Daugelis mano, kad dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje atliekamas tik su donoro sperma. Tai netiesa - juk Lietuvoje uždrausta naudoti ne moters partnerio spermą, nėra spermos bankų, be to, donorų spermos reikia tik mažai daliai pacientų.
Kokia jūsų nuomonė apie dirbtinį apvaisinimą? Jei kalbame apie dirbtinį apvaisinimą ir kitas šiuolaikines technologijas, kurios įsiskverbė į žmogaus gyvybės pradžios sferą, lieka tik stebėtis žmogaus proto skvarbumu ir kasdien laukti vis naujų atradimų. Nerimą kelia tik tai, kad šiuolaikinės technologijų galimybės dažnai lenkia suvokimą, kas yra etiška, o kas - ne. Juolab kad kuo toliau, tuo labiau mokslas keisčiau nubrėžia žmogaus gyvybės pradžią. Aš palaikyčiau tokias technologijas, kuriose užsimezgusi žmogiška gyvybė nebūtų naikinama, šaldoma, donuojama ir pan.
tags: #spermos #keliavimas #kiausintakiu
