Tautosaka - tai tradicinis sakomo ir dainuojamojo žodžio menas, sakytinė arba gyvo žodžio liaudies kūryba. Norint suvokti tautosakos prigimtį, kuo ji skiriasi nuo kitų menų, reikia atkreipti dėmesį į keletą svarbių jos požymių. Esminis tautosakos bruožas - kolektyviškumas (tautosaka yra anoniminė, bevardė), kitas svarbus bruožas - tradiciškumas (tik iš kartos į kartą perteikiama tautosaka ištisus šimtmečius išlieka gyva). Priešingi požymiai - pastovumas ir kitimas (kūrinių variantiškumas) taip pat būdingi tautosakai, tačiau vyrauja vis tik pastovumas, tradiciškumas. Dar vienas bruožas - tautiškumas, kurį nulėmė lietuvių kalba, nes ja sukurta tautosaka atsiveria visu kalbos grožiu ir poetinėmis galiomis. Taikoma įvairioms progoms tautosaka susiskaldė į daugybę žanrų, pagal kuriuos ji skirstoma į tris rūšis - pasakojamąją, dainuojamąją ir smulkiąją. Šiame straipsnyje kalbėsiu apie smulkiąją tautosaką.
Smulkioji tautosaka - tai mažos apimties tekstai, neturintys nei melodijos, nei išvystyto siužeto, tačiau įvairuoja savo idėjiniu-tematiniu turiniu, paskirtimi, gyvavimo bei atlikimo būdu, išsiskiria vidine sandara - menine forma. Smulkiajai tautosakai priklauso patarlės ir priežodžiai, mįslės, minklės, greitakalbės, skaičiuotės, užkalbėjimai, gamtos garsų pamėgdžiojimai, linkėjimai, laiminimai, erzinimai, žaidimai ir t.t. Smulkioji tautosaka iki šiol yra labai glaudžiai susijusi su įvairiomis žmogaus visuomeninio ir asmeninio gyvenimo sritimis: su darbu ir poilsiu, papročiais ir apeigomis, pramoga ir lavinimusi. Ji iki pat gelmių sutapusi su tautos istorija, kultūra, gamta, buitimi, žmonių būdu, temperamentu, jausena ir mąstysena - liaudies išmintis užima reikšmingą vietą lietuvių liaudies poetinėje kūryboje. Taigi mūsų mažytė pareiga - perduoti jaunajai kartai šią išmintį, ją įvertinti ir įprasminti šių dienų gyvenime.
A-k! Pirmą kartą įkvėpdamas oro, žmogus įkvepia ir kalbos bei kalbėjimo galimybę. Galimybę, kuri įjungs į bendruomenę, leis džiaugtis bendravimu. Psichologų teigimu, vaiko mąstymo raida susijusi su jo kalbos tobulėjimu. K. Fosleris teigia, kad kalba yra dvasios instrumentas, materialus reiškinys, per kurį žmogus prabyla atskleisdamas visus savo požiūrius ir nuotaikas. Žodžiai gimsta bendraujant su aplinka - mažamečiui žaidžiant su įvairiais daiktais, juos prakalbinant, klausantis įvairių žanrų kūrinių, nuolat girdint vaizdingą, raiškią suaugusiųjų kalbą. Vaiko žodynas priklauso nuo to, kokius žodžius jis girdi savo aplinkoje. Daug geros medžiagos gali suteikti tautosakos lobynas. Lietuvių tauta, neturėdama rašytinės senosios savo istorijos, turi dvi priemones savo senajai praeičiai pažinti. Dirbant su vaikais pastebėta, jog dėl įvairiausių priežasčių: televizijos, kompiuterinių žaidimų, dvikalbystės, tėvų užimtumo, dažno vyresnio ikimokyklinuko žodynas yra skurdus. Nepamainomą pagalbą gausinant vaikų žodyną, turtinant jį vaizdingais veiksmažodžiais, epitetais, jaustukais, frazeologizmais ir kt., teikia liaudies kūryba: patarlės, priežodžiai ir kita, tai kas susilieja pasakose. Ugdant vaiko rišliąją, o kartu ir vaizdingą kalbą, turtinant jo žodyną svarbus yra atkuriamasis pasakojimas. Vaikams siūloma atkurti neilgus, kelis kartus girdėtus pasakojimus, įvykius. Tai pasakojimai, kuriuose nuolat kartojasi įvykiai, posakiai. Nepamainomą pagalbą gausinant vaikų žodyną, ugdant jų žodinę kūrybą teikia grožinė literatūra. Daug naujų žodžių, posakių, žodžių sąskambių vaikai sužino iš pasakų. Anot A. Gučo, pasaka yra įgimta vaiko reikmė. Todėl ji tinka ne tik auklėjimui, bet ir kalbai ugdyti. Vaikas išgirsta apie negirdėtus dalykus ir daiktus, apie darbus ir žygius, jo kalba turtėja ir gyvėja. Lietuvių liaudies pasakose apstu žodžių (bei jų junginių), kuriems būdingi emociniai ekspresiniai priedai. Šie savo ruožtu skyla į dvi pagrindines atšakas: į žodžius, žadinančius emocijas, ir žodžius, keliančius vaizdą. Žodžius, itin aktyvinančius vaizduotę ir keliančius joje gyvus vaizdinius, vadiname vaizdine leksika. Yra žodžių, labiau aktyvinančių mūsų vaizduotę, negu jausmus. Jeigu kas pasakys eina, važiuoja, stovi, guli mūsų vaizdiniai dar nebus itin ryškūs. Kas kita, jeigu bus pasakyta: kūprina, darda, stūkso, drybso. Šie pastarieji veiksmažodžiai kelia labai gyvus atliekamų veiksmų vaizdus: mums nereikia klausti, kaip žmogus eina, važiuoja, jeigu pasakyta, kad jis kūprina arba darda. Vaizdinė leksika nuo emocinės skiriasi tuo, kad čia žodžio reikšmės užribyje vyrauja vaizduojamasis - gamtos garso ar judesio mėgdžiojamasis - elementas, ne jausmo žadinamasis. Labai daug vaizdingų yra veiksmažodžių. Yra daug vaizdingų kitų kalbos dalių, pavyzdžiui, daiktavardžių: drimbaila, dribšas, kriokla, gerkliūgas. Žodžių vaizdingumas labai glaudžiai susijęs su konkretumu: juo jie konkretesni, juo vaizdingesni. Rūšinis žodis visuomet vaizdingesnis už žodį, reiškiantį giminę, pavyzdžiui, vilkas už žvėrį, klevas už medį. Gyvai, vaizdingai ir turtingai lietuvių kalbai būdinga sodri, spalvinga, emocinga liaudies kalba. Tarmybių, vaizdingų posakių, frazeologizmų ir kita galima ieškoti smulkiojoje tautosakoje, pasakose. Intensyviai klausydamas pasakų, smulkiosios tautosakos vaikas intuityviai perima savo gimtosios kalbos subtilybes. Vaizdinga, estetinė, emocinė literatūra (ypač pasakos, smulkioji tautosaka) lavina, plėtoja natūralų vaiko smalsumą, vaizduotę, kūrybines galias. Jos dėka vaikas sužino ne tik tautos papročius, tradicijas, bet klausantis vaizdingos, kupinos metaforų, palyginimų, hiperbolių, tarmybių kalbos lavėja jo kalbos jausmas.
Patarlės ir priežodžiai - liaudies išminties lobynas
Patarlė - tai pastovus vaizdingas apibendrinamojo pobūdžio posakis, kuris gyvuoja tradicijos būdu. Patarlėmis neretai ko nors pamokoma, patariama, stengiamasi sudrausti sulaikyti nuo negerų darbų. Patarlė - tai tradicinis išmintingas pasakymas, pamokymas, apibendrinimas.
- Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
- Neprivalgei - neprilaižysi.
- Mažiau kalbėk, daugiau klausyk.
- Daug žinosi, greit pasensi.
- Šiluma nelaužo kaulų.
- Į ką jaunas įprasi, tą senas teberasi.
- Tik kaulai ir oda.
- Viena bėda ne bėda.
- Bėda veja bėdą.
- Ant rankų nešioti.
- Koksai paukštis, toksai ir lizdas.
- Maži vaikai - maži vargai, didi vaikai - didi vargai.
- Vienas kaip pirštas.
- Kaip paukštelis (pirštelis, lašelis, uogelė) vienas (viena) likau.
- Paukštį plunksnos gražina, o žmogų - protas.
Priežodžiai neturi didaktinio, pamokomojo elemento, tai asmenų, daiktų, situacijų tipiškus požymius nusakanti frazė. Priežodis - tai tradicinis taiklus pastebėjimas, trumpas komentaras.
- Dėl skonio nesiginčijama.
- Juoktis sveika.
- Pagyvensim - pamatysim.
- Aukštai lėkė - žemai tūpė.
- Kas aukštai lekia - žemai tūpia.
- Lazda turi du galus.
- Beria kaip žirniais į sieną.
- Bėga kaip akis išdegęs.
- Vedžioti už nosies.
- Žiūrėti pro pirštus.
- Kad rodos, tai žegnokis!
- Sėskis, didesnis nebeaugsi!
- Atitiko kirvis kotą.
- Atbulas kaip vėžys.
- Aukštyn nenukrisi.
Maginė tautosaka: nuo maldelių iki keiksmų
Vieni archajiškiausių tautosakos kūrinių, sudarantys savitą žanrų grupę, yra maginės paskirties pasakymai. Tokie tekstai seniau laikyti sakraliais ir bet kam nebuvo sakomi. Vieni maginiai pasakymai buvo susiję su oficialiais įteisintais ritualais, kiti - įprasti kasdienėje buitinėje aplinkoje. Aptarsime populiarius maginės paskirties pasakymus: maldeles, užkalbėjimus, būrimus (burtažodžius), keiksmus (keiksmažodžius) šiuolaikinių pedagoginių situacijų kontekste.
Maldelės, giesmelės - tai tautosakinis arba sutautosakėjęs literatūrinis tekstas, balsiai ar mintyse sakomas bendraujant su dievybe arba su garbinimo objektu. Maldelės ir giesmelės dievaičiams Perkūnui, Mėnuliui, Gabijai, Gavikliui, Miškiniui, Dievo karvytės ir gegutės klausinėjimai, gyvatės ir vilko užkalbėjimai atsirado labai tolimoje senovėje - dar tais laikais, kai vaikai linksmai šnekučiavo su gyvūnais, tikėjo baubais, raganomis. Po krikščionybės įvedimo Lietuvoje tokios maldos ėmė netekti religinės reikšmės ir buvo išstumtos į magijos sritį.
- Jaunas Mėnesėli, mūsų karalėli, tu švieti visados, mum linksmini. Pamatom jį ir visi nusiramenam, visi nusilinksminam. Ataneši tu mum visokių loimį. Kad tau Dievas dat pilnystį, o mum Perkūno karalystį.
Užkalbėjimai − tai maginės formulės (sakytinės arba rašytinės), kuriomis užkalbėtojas siekia paveikti kitą asmenį arba mitinę būtybę, gyvūną, augalą, gamtos reiškinį. Jie skiriasi nuo maldelių, kuriomis kreipiamasi į dievybę, nes užkalbėjimais siekiama paveikti kitą. Buvo užkalbama gydant, siekiant ūkinės, vedybinės ar kitokios sėkmės, norint apsisaugoti, kartais naudojami norint pakenkti.
- Saulė saulės, mėnulis mėnulio, kirmėlė kirmėlės; vaikšto, juodam plaukui, tegul nevodija neiškadija.
- Juoda gyvatė, ruda, eik ant dievo sūdo, atleisk savo įkandimą!
- Dagy, dagy, aš tave slegiu, kad išbyrėtų margai karvei kirmėlės. Jeigu išbarstysi, tave paleisiu, neišbarstysi - tu čia supūsi.
Būrimai - tai taikomoji magija, trumpas, dažnai be ypatingos magijai būdingos pasaulėžiūros. Būrimo tikslas: įsikišti į gamtos procesus (oro, derlingumo būrimai), pakenkti priešams (piktieji burtai), paveikti žmones (meilės burtai), gydyti (gydymo burtai), išvaryti arba kontroliuoti dvasias, sužinoti, kur dingo žmogus ar daiktas ir kt. Būrimai egzistuoja įvairiose pasaulio kultūrose bei religijose, o kaip prietarai populiarus tarp krikščionių. Vaikų būrimų užrašyta ir paskelbta nedaug.
- Pievos žalios, / Daug gėlių, / Grok, žiogeli, smuikeliu!
Keiksmai, keiksmažodžiai tarp vaikų, ypač tarp paauglių nėra svetimi, tačiau mažai kas žino, kad jie pagal taikymo sritį yra tarp žodžių magijos ir šnekos tautosakos. Keiksmai - tai formulinio pobūdžio nepasitenkinimo reiškimas ar pikto kam nors lėmimas, susidedantys iš žodžių, turinčių demonišką, šventvagišką, obscenišką ar šiaip įžeidžiamą reikšmę.
- Kad tave velniai!
- Po šimts velnių!
- Ima jį balti arimai!
- Kad tu koją nusilaužtum!
- Kad tave utėlės suėstų!
- Oi, tu rupūže (žalty)!
- Po perkūnais!
- Lįsk vabalo blauzdon!
- Kad tave zuikis subadytų!
Maginiai pasakymai (senųjų tikėjimų maldelės, užkalbėjimai, užkeikimai, atkeikimai...) - tai iš senovės laikų paveldėti žodiniai burtai.
- Žemynėle žiedkele, pakylėk mūsų rankų darbus.
Žaidimai ir pramogos su smulkiosios tautosakos elementais
Greitakalbės - neilgi, dažniausiai vieno sakinio apimties posakiai, kuriuose pasikartoja keletas sunkiai ištariamų garsų junginių, tad greitai sakant iškraipomi. Greitakalbės sakomos žaidžiant, bendraujant su draugais, jų mokomasi per pamokas, rungtyniaujama, kas ištars greičiau nesuklydęs. Greitakalbės - tai žaidimai žodžių sąskambiais.
- Geri vyrai geroj girioj gerą girą gėrė ir gerdami gyrė: geriems vyrams geroj girioj gerą girą gera gert.
- Geltons gaidys garsiai gieda girininko gardelyje.
Atvirkštinė kalba - it vaikų žaidimas, kalbėjimo būdas, kai žodžiai iškraipomi sukeičiant jų skiemenų vietą.
- Pašianpadien pagrapaži padiepana. - Šiandien graži diena.
Replikos - tai patarlėms ir priežodžiams giminingi pasakymai, kuriais reaguojama į situacijas; žodinis komentaras, reakcija į išsakytą kieno nors mintį, pasakymą.
- Eik kinkyt arklio: važiuosim į Migonius (Miegenus).
- Vėjo vaikai rėkia.
Dialogai - pajuokavimai, kuriais įsiterpiama į kasdienį pokalbį, kai, pašnekovui nelaukiant, į nekaltą jo žodį, frazę reaguojama nusistovėjusia komiška formule.
- Kai baisu, tai apsidenk maišu.
- Pakratyk ožį už ragų.
- Duok varškės. - Nuo varškės dantys išbarškės.
Pokalbiai, kuriais pavaizduojamas dviejų žmonių nesusikalbėjimas, specialiai įterpiamas bendraujant, yra vadinamas nesusikalbėjimais.
- Pas mus buvo daug svečių. / - Ir aš nemėgstu tų kačių. / Ar tu neprigirdi? / Ir man tos bjaurybės smirdi.
- - Kas tau gražiau? / - Ir aš namuos dažiau?/ - Ar tu manęs nesupratai? / - Taip, ir man atrodo keistai.
Erzinimais vadinama paauglių, ypač piemenų, kūrybinės energijos išraiška, kylanti iš polinkio šūkauti, erzintis, išlieti įtūžį, panieką ant ko nors. Vaikai (ypač mokiniai šiais laikais) dažnai eiliuoja žaisdami, ekspromtu, tad erzinimų tekstuose daug improvizacijos. Erzinant kitą ar kitus asmenis, gyvūnus, siekiama įskaudinti, pažeminti, užgauti, paniekinti, silpnesnį, pasišaipyti.
- Ydų išjuokimai - tai erzinimai, kuriais siekiama pasmerkti tam tikras meluojančio, godaus, tinginiaujančiojo vaiko ydas, pasišaipyti iš jų, sugėdinti apkalbamą objektą.
- Pagyrų ūlyčia, Medinė gryčia, Numeris geležinis, Ir tas nusitrynęs. Tinginėlio maišas, Ar dar nenugaišęs.
- Gausiausią erzinimų grupę sudaro pasišaipymai iš vardų. Jonas - kapitonas. Sandra - skafandra. Ingutė mažutė, gudri laputė.
- Gandrai gandrai, ga ga ga, tavo pati ragana…
- Vincuk, insuk, insuk ir paleisk; Mare, Mare, tavo vyrą karia!
Garsų pamėgdžiojimai - trumpi liaudies poezijos kūrinėliai, sukurti pamėgdžiojant gyvosios ir negyvosios gamtos garsus panašiai skambančiais prasmingais žodžiais. Tai vienas žaismingiausių trumpųjų pasakymų tautosakos žanrų, labai panašus į erzinimus, tačiau skiriasi nuo jų, nes pamėgdžiojimais pakartojama žmonių kalba išlaiko tam tikrus sąskambius ir perteikia tų garsų žmogui sukeltą nuotaiką. Garsų pamėgdžiojimais imituojami įvairių gyvūnų balsai, t. p. darbo įrankių, muzikos instrumentų, gaminamų valgių skleidžiami garsai. Manoma, tai labai senas ištakas turinti lietuvių liaudies kūryba. Pamėgdžiojimai būna ir eiliuoti, jie ekspresyvūs ir dinamiški, fonetikai būdinga garsų pakartojimai, gausu asonansų ir aliteracijų, daug garsažodžių, ištiktukų, kreipinių, pakartojimų.
- Kur man, kur man (katė).
- Sveiki, gyvi, sveiki gyvi! (pempė).
- Vyt vyt! Vyt vyt! (kregždė).
- Kvarkt, kvarkt! / Imkit žagres art, art, art! (varna).
- Tak tak taku. / Medį plaku. / Kai paplaksiu, / Kirmėlių rasiu! (genys).
- - Krės, krės / Varškės / - Kam, kam? / - Vaikams. / - Kokiems? / - Mažiems (griežlė).
- Čivyru, čivyru, pavasaris, /Jurai, mesk skrandą į pašalį.
Skaičiuotės - tai trumpas, tradicinis posakis, kuriuo pateikiama gyvenimo išmintis. Skaičiuotės netiesiogiai, metaforiškai, užuominomis nusako kokį nors daiktą, o vaikas turi jį atspėti. Pagal skaičiuotes žaidžiant pasiskirstoma, kam teks gaudyti, nežiūrėti ar kitką daryti. Skaičiuotėms būdinga greitas tempas, ryškus kapotas ritmas, lydimas ritmiškų veiksmų (pvz., rankų judesių), lakoniškumas (2-6 eilutės), humoras.
- Vienas kiauliavaisis verda 7 minutes.
Mįslė - tai žodžiais poetiškai perkurtas realaus pasaulio vaizdas, kurį reikia įminti. Mįslė-uždavinys - tai mąstymo žaismingos pratybos.
- Auksinis obuolėlis po žemę ritinėja. (Saulė.)
- Užaugo ant lauko be šaknų.
- Danguj yra, / Ant žemės nėra, / Prie diedelio du, / O prie bobutės nė vieno.
Minklė - tai humoristinis žaidimas žodžiais ir netikėtu požiūriu į pasaulį. Klausimu išreikštas užsiminimas.
- Kieno gražiausia juosta? - Dangaus.
Juokavimai - tai linksmi pasišaipymai iš vardų, įpročių, kalbų, žodžių.
- Vėjas pučia. - Pūsk prieš vėją.
- Kaip vardas? - Rankovė. - Kaip pavardė? - Išsimovė.
Lietuvių trumpųjų pasakymų tautosaka yra nevienalytė, jos žanrai skiriasi raiška ir funkcijomis. Skiriamasis trumpųjų pasakymų požymis - apimtis - nuo frazės iki kelių sakinių. Pagal gyvavimo sritis skirtini keli porūšiai: šnekos tautosaka, kalbos magija, kalbos uždaviniai (mįslės), kalbos žaidimai, t. p. šūksniai, žodinė reklama. Lietuvių kalbos magijai priskiriama užkalbėjimai, maldelės, būrimai, keiksmai, prakeikimo frazės. Keiksmais reiškiama neigiamos emocijos, įtūžis, nepalankumas (kartais - nuostaba ar pasigėrėjimas). Ekspresyviomis formulėmis išliejama emocinė įtampa (adresato nėra) arba jos skiriamos kitam asmeniui. Kam nors adresuojami keiksmai dažniausiai turi pikto linkėjimo (nebūtinai realaus) formą (Suk tave devynios! Kad tu pasiustum! O kad tave paralis sutrauktų!). Itin ekspresyvūs, su aiškiai išreikštu pikto linkėjimu keiksmai vadinami prakeiksmais (Kad tavo kaulus varnos išnešiotų!). Prie keiksmų šliejasi ir grasinimai - atviri (Kaip duosiu, šlapia vieta liks!) arba netiesioginiai (Žiūrėk, kad ant stogo raudonas gaidys neužgiedotų; Pasilik sau ant pazvanų!). Keiksmais bei prakeiksmais linkima ar šaukiamasi kam kitam pikto, bet dažniausiai netikėtos, nenatūralios mirties. Adresatas kartais siunčiamas tolyn nuo savęs, dažniausiai į pragarą. Būdinga trumpos, lakoniškos formuluotės (Kad tave skradžiai!). Keiksmuose gausu mitologinio ir eufemistinio būtybių įvardijimo. Eufemizmais švelninamos ir drastiškos, vulgarios keiksimų formulės. Yra ir juokaujamų keiksmų (Kad tave zuikiai užbadytų!). Tikėjimais - trumpais pasakymais - išreiškiama mitinė pasaulėžiūra. Jiems dažniausiai priskiriami į folkloro kitus žanrus nepatenkantys mitinio ar maginio pobūdžio tekstai. Dalis tikėjimų - draudimai, perspėjimai, spėjimai - turi tipišką sintaksinę ir semantinę struktūrą jei (kad)…, tai… (Kad kūrenant ugnis čyp, tai tų namų bėda sudeg). Juos sudaro skaičiuotės, skaičiavimai, atvirkštinė kalba, greitakalbės, garsų pamėgdžiojimai, erzinimai, parodijos. Parodijomis imituojami rimto, dažniausiai religinio turinio tekstai. Komizmo įspūdį sukelia parodijuojamo objekto ir jo sumenkinto atvaizdo neatitikimas. Šūksnių žanro kūrinius, labai skirtingus savo forma ir vartojimo sritimi, sieja praktinė funkcija. Dauguma jų humoristiniai. Piemenų šūksniuose vyrauja įsakmiai kartojami ir įvairiai moduliuojami signalai - specialūs onomatopėjinio pobūdžio garsažodžiai (šiu, jus gul, uz bir, drebulia, liuo trr, gili, olia ir kiti). Šūksniai atitinkamai intonuojami, o kai kurie ir dainuojami. Lietuvių žodinei reklamai priskiriami prekių gyrimai bei užšaukimai. Tai yra neilgos reklaminės kalbos, sakytiniai skelbimai, skirti turguose ir mugėse privilioti pirkėjams ir įsiūlyti prekę.
