Šis straipsnis skirtas aptarti naujagimių, turinčių sklaidos defektų, priežiūros ypatumus. Straipsnyje remiamasi medicinos ir genetikos žiniomis, siekiant pateikti išsamią informaciją apie gemalo vystymosi etapus, galimus sutrikimus ir profilaktines priemones.
Gemalo vystymosi etapai ir galimi sutrikimai
Normaliam gemalo vystymuisi itin svarbu tinkamai vykstantys procesai nuo pat apvaisinimo.
Pirmas savaitės: Segmentacija ir kelionė
Po apvaisinimo prasideda gemalo segmentacija - zigotos dalijimasis į blastomerus. Šis procesas trunka apie 24-30 valandų po apvaisinimo. Blastomerai intensyviai dalijasi, bet neauga iki motininės ląstelės dydžio. Skylančio gemalo užuomazga keliauja kiaušintakiu gimdos link apie 3 paras. Mitybai reikalingos medžiagos gaunamos iš kiaušinėlio trynio atsargų ir kiaušintakio gleivių. Žmogaus segmentacija yra visiška, t.y., skyla visa gemalo užuomazgos masė. Trečiąją parą gemalas susideda iš 12-16 blastomerų ir vadinamas morule. Morulė tankėja, keičiasi ląstelių forma, susidaro tarpląstelinės jungtys. Apie ketvirtąją parą morulė patenka į gimdos ertmę ir virsta blastocista. Išoriniai blastocistos ląstelės sudaro trofoblastą, o viduje lieka embrioblastas, iš kurio vėliau formuojasi gemalas, amnionas ir trynio maišas. Iki implantacijos blastocista laisvai migruoja gimdos ertmėje, maitinama gimdos liaukų sekreto. Šeštąją parą trofoblastas pradeda gaminti fermentą, kuris ištirpdo dalį skaidriosios srities, ir blastocista "išsirita". Išsilaisvinusi blastocista prilimpa prie gimdos gleivinės, prasideda implantacija. Jau po 24-48 val. po apvaisinimo gemalo ląstelės pradeda išskirti imunosupresinį baltymą - ankstyvąjį nėštumo faktorių (EPF).
Literatūroje teigiama, kad nuo trečdalio iki pusės visų apvaisintų kiaušinėlių nepasiekia morulės ar blastocistos stadijos ir žūsta dėl nekokybiškos segmentacijos. Dalis apvaisintų kiaušinėlių net nepradeda skilti, dažniausiai dėl chromosomų sutrikimų.
Antroji savaitė: Implantacija ir dvilapės blastocistos susidarymas
Antrąją savaitę vyksta blastocistos implantacija į gimdos gleivinę. Normaliai šis procesas vyksta užpakalinėje ar priekinėje gimdos dugno ar kūno sienelėje, kuomet gleivinė yra sekrecijos fazėje. Apie 7-ąją parą blastocista pradeda skverbtis į gimdos gleivinę, trofoblastas pasidalija į citotrofoblastą ir sinciciotrofoblastą. Sinciciotrofoblastas gamina proteolizinius fermentus, ardančius gleivinės audinius, rezorbuoja suardytus produktus, fagocituoja ląstelių liekanas ir pradeda sekretuoti žmogaus chorioninį gonadotropiną (ŽCG). Implantaciją palengvina ir suaktyvėjusi gleivinės ląstelių apoptozė. Žmogaus gemalo užuomazgos implantacija vadinama tarpaudinine, nes blastocista visiškai panyra į duobutę, kurios anga užsidengia fibrino kamšteliu. Blastocistą supa gleivinės jungiamasis audinys, kuriame vyksta decidualinė reakcija: gleivinė storėja, paburksta ir tampa pilnakraujė, joje daugėja jungiamojo audinio, leukocitų ir atsiranda atkrintančiosios plėvės decidualinių ląstelių. Sinciciotrofoblasto kiekis sparčiai didėja, jame atsiranda ertmių - lakūnų, į kurias išsilieja motinos kraujas. Pradeda formuotis placentinė kraujotaka. Apie 12-13-ąją parą po apvaisinimo gimdos gleivinės implantacinės duobės kraštai apauga epiteliu ir visiškai užgyja.
Kol vyksta implantacija, tęsiasi segmentacija. Embrioblastas pasidalija į du lapelius: epiblastą ir hipoblastą. Tarp epiblasto ląstelių atsiranda ertmė, kuri virsta antriniu amnionu. Iš hipoblasto kilusios ląstelės apriboja didelį pirminį trynio maišą. Antrosios savaitės pabaigoje pirminis trynio maišas suplyšta ar supliukšta ir virsta antriniu trynio maišu. Negemalinė mezoderma apsupa galutinį amnioną ir trynio maišą, iš vidaus iškloja blastocistos ertmę - susidaro gaurelinis dangalas. Sutankėjusios negemalinės mezodermos ląstelės, siejančios uodeginį gemalo galą su gaureliniu dangalu, vadinamos jungiamuoju stiebeliu, kurio vietoje atsiras bambos virkštelė. Taigi embrioblastas virsta dvilapiu gemaliniu disku, o blastocista - dvilape blastocista. Susidarius dvilapei blastocistai, baigiasi žmogaus gemalo segmentacija.
Trečioji savaitė: Gastruliacija ir gemalinių lapelių formavimasis
Trečiąją savaitę vyksta gastruliacija - procesas, kurio metu susidaro trys gemaliniai lapeliai: ektoderma, endoderma ir mezoderma. Gemalinių lapelių formavimosi šaltinis - epiblastas. Savaitės pradžioje uodeginiame epiblasto gale susiformuoja pirmykštė linija, kurios galvinis galas pasibaigia sustorėjimu - Henzeno (Hensen) mazgu. Iš linijos susidaro pirmykštė vaga, o iš mazgo - pirmykštė duobė. Vagos ir duobės ląstelės pradeda grimzti bei kryptingai migruoti po epiblastu. Gemalinė endoderma ir chorda yra kilusios iš ląstelių, įsimovusių pro pirmykštės vagos priekinį galą ir pirmykštę duobę. Dalis šių ląstelių invaginuoja iki pat hipoblasto, įsiterpia tarp jo ląstelių, nustumia jį į gemalinio disko kraštus ir sudaro gemalinę endodermą. Kitos ląstelės migruoja tiesiai į galvinį disko galą ir formuoja stuburo stygos ataugą, kuri virsta stuburo styga, arba chorda. Chorda - gemalinio disko ašis. Pro pirmykštę vagą įsimovusios ląstelės migruoja po epiblastu kraniolateraline kryptimi ir formuoja gemalinę mezodermą. Epiblasto ląstelės, nepraėjusios pro pirmykštę duobę ir vagą, duoda pradžią gemalinei ektodermai.
Būsimo gemalo kūnas formuojasi į priekį nuo pirmykštės duobės, todėl gemalinis diskas auga kranialine kryptimi, o pirmykštė vaga trumpėja, kol išnyksta (4-osios savaitės pabaigoje). Ektodermą ir endodermą atskiria mezodermos lapelis visame gemalinio disko plote, išskyrus ryklinę burnos membraną ir kloakos membraną. Tarp chordos priekinio galo ir ryklinės burnos membranos yra priešchordinis lapelis, kurio ląstelės skleidžia molekulinius signalus, kurie skatina būsimų smegenų ir kitų galvos struktūrų sklaidą (cefalizaciją). Taigi dvilapis diskas virsta trilapiu gemaliniu disku, o dvilapė blastocista - trilape.
Trečiosios savaitės pabaigoje ektodermoje prasideda neuruliacija, o mezodermoje - somitogenezė ir vaskuliogenezė. Neuruliacija - tai neuroektodermos (nervinio vamzdžio ir skiauterės) susidarymas, kurį stimuliuoja chorda. Pastaroji skatina virš jos esančios ektodermos ląsteles aukštėti ir sutankėti. Taip ektodermoje susidaro nervinė plokštelė, kuri pradeda įlinkti, susidaro nervinė vaga, jos šonuose - klostės. Klostėms suaugus susidaro nervinis vamzdis - galvos ir nugaros smegenų užuomazga. Jo galuose lieka atviros angos: galvinis ir uodeginis neuroporas. Klostėms suaugant, vamzdis atsiriboja nuo paviršiaus ektodermos. Dalis klosčių ląstelių atsiskiria ir išsidėsto abiejose pusėse tarp vamzdžio ir paviršiaus ektodermos. Taip susidaro nervinė skiauterė. Jos ląstelės greitai pasklinda po visą gemalą ir diferencijuojasi į periferinės nervų sistemos, antinksčių šerdies, širdies tarpskilvelinės pertvaros, pigmentines ir kitokias ląsteles. Iš paviršiaus ektodermos vėliau formuosis viso kūno odos epitelis ir jo dariniai.
Abipus chordos išsidėsčiusi mezoderma susiskirsto į paašinę, tarpinę ir šoninę. Paašinę mezodermą sudaro segmentuoti somitomerai ir somitai. Pirmieji somitomerai atsiranda 3-iosios savaitės pabaigoje abipus chordos galvinio galo. Kiti per dvi savaites (po tris poras per parą) susiklosto paeiliui kraniokaudaline kryptimi. Gemalo kakle ir kūne jie kompaktizuojasi ir virsta somitais, kurių iš viso susidaro 42-44 poros. Su šonine mezoderma somitus jungia tarpinė mezoderma. Šoninę mezodermą sudaro du nesegmentuoti lapeliai - somatinis ir vidurių. Pasieninis mezodermos lapelis kartu su paviršiaus ek…
Folio rūgšties svarba nėštumo metu
Folio rūgštis yra būtinas vitaminas normaliam smegenų funkcijai, protinei ir emocinei sveikatai palaikyti. Yra daug mokslinių įrodymų, kad folio rūgštis reguliuoja vaisiaus nervų sistemos formavimąsi ir saugo chromosomas nuo pakitimų, todėl ji yra gyvybiškai būtina nėščiosioms.
Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenis, per metus pasaulyje gimsta apie 300 tūkstančių naujagimių su nervinio vamzdelio defektais ir apie 12 apsigimimų tūkstančiui naujagimių kitose Europos valstybėse. Mokslinių studijų duomenimis, įgimtą stuburo ir nugaros smegenų išvaržą vidutiniškai turi 1 iš 1000 naujagimių ir tai yra antra pagal paplitimą įgimta patologija po Dauno sindromo.
Europos maisto saugos tarnyba (EMST) patvirtino, kad folio rūgštis padeda apsaugoti būsimą naujagimį nuo labai sunkių smegenų ir nervų sistemos apsigimimų. Prieš pastodamos moterys turi gauti pakankamai vitamino B12 ir folio rūgšties tam, kad sumažėtų rizika, jog kūdikis gali gimti su sunkiomis galvos ir stuburo smegenų ydomis. Pakankamas folio rūgšties kiekis yra būtinas nėščiai motinai, kad vaisiui neišsivystytų nervinio vamzdelio sklaidos defektai, kurie gali lemti sunkią ligą visam gyvenimui ar net mirtį.
Moksliškai įrodyti ir dažniausiai pasitaikantys du įgimti stuburo patologijos defektai yra spina bifida (stuburas būna su įgimtu plyšiu, kuomet nesuauga slankstelių lankai) ir anencefalija (smegenų nebuvimas). Paskutinių dešimtmečių moksliniai tyrimai įrodė, kad folio rūgšties vartojimas planuojant pastoti (mažiausiai mėnesį iki pastojimo) ir iki 12-16 nėštumo savaitės sumažina nervinio vamzdelio defektų riziką iki 70 proc.
Remiantis tarptautiniais moksliniais tyrimais nustatytas reikiamas folio rūgšties kiekis - apie 400 mikrogramų (μg) per dieną. Folio rūgšties yra visose žalialapėse daržovėse (salotose, poruose, petražolėse, špinatuose, brokoliuose), pupelėse, avokaduose, lęšiuose, saulėgrąžose, kepenyse, inkstuose, kiaušiniuose, juodoje duonoje, baravykuose, riešutuose.
Lietuvos įgimtų vystymosi defektų ir paveldimų ligų registro LIRECA duomenimis, vidutinis nervinio vamzdelio defektų dažnis Lietuvoje 1993-2005 m. buvo 15,2 atvejo 10 000 naujagimių. Patobulėjus prenatalinės diagnostikos metodams bei profilaktiškai vartojant nėštumo metu folio rūgštį, nugaros smegenų išvaržų paplitimas po 1997 m. sumažėjo ir šiuo metu yra apie 4,6 atvejo 10 000 naujagimių.
Infekcijos nėštumo metu ir jų poveikis vaisiui
Nėštumo metu svarbu vengti infekcijų, kurios gali pakenkti vaisiaus vystymuisi.
- Raudonukė: Apie 90 procentų kūdikių, kurių motinos pirmosiomis 8-10 nėštumo savaitėmis užsikrečia raudonuke, gali turėti klausos, regėjimo ar smegenų veiklos sutrikimų. Didesnė ir persileidimo ar priešlaikinio gimdymo grėsmė.
- Toksoplazmozė: Ja galima užsikrėsti valgant maistą, kuriame yra parazito cistų (blogai išvirtą mėsą, neplautus vaisius ir daržoves), ar kitaip lietus katę, nes šis gyvūnas yra potencialus ligos nešiotojas.
Aspiracijos sindromas
Aspiracijos sindromas apima visas būkles, kurių metu pašaliniai skysčiai patenka į kvėpavimo takus ir plaučius. Dažniausiai aspiruojama maistu ar skrandžio turiniu, esant tam tikroms būklėms: gastroezofaginiam refliuksui, anatominiams defektams, rijimo sutrikimams bei neurologinei disfunkcijai. Aspiruojamas turinys pažeidžia kvėpavimo takus ir plaučius.
Aspiracijos rizika didėja esant gastroezofaginiam refliuksui (GERL) - rūgštaus skrandžio turinio grįžimui į stemplę. Studijos rodo, jog aspiracija rūgščiu turiniu į plaučius sąlygoja kvėpavimo takų epitelio, alveolių linijinių ląstelių bei kapiliarų pažeidimus bei sukelia stiprią uždegiminę reakciją. Nors 84% kūdikių, jaunesnių nei 6 mėnesiai, dėl savo nebrandžios organizmo struktūros ir nervų funkcijos turi GERL, tačiau tik pusei iš jų kyla rimtesnių, kvėpavimo takų pažeidimą nurodančių simptomų. Medikų įsikišimo reikia 7% atvejų. GERL glaudžiai siejamas su bronchine astma. Jis nustatomas 25 - 80% sergančiųjų. Tačiau trečdalis pacientų, turinčių kvėpavimo takų pažeidimo požymius, neturi jokių stemplės pažeidimo simptomų. 70% rijimo sutrikimų turinčių pacientų turi besimptomę aspiraciją. Rizika aspiracijai didėja turint įgimtų anatominių lūpos - gomurio defektų.
Dažniausiai aspiracija pasitaiko vaikams iki pusės metų amžiaus ir turintiems sklaidos trūkumų, sergantiems bronchine astma, dirbtinai ventiliuojamiems pacientams ir sergantiems degeneracinėmis nervų sistemos ligomis.
Protinė negalia: mitai ir tikrovė
Svarbu atskirti protinę negalią nuo psichikos negalios. Protinė negalia - tai įgimtas ar įgytas intelekto deficitas, kuriam esant žmogui sunkiau įsiminti naujus dalykus, mokytis, dirbti darbus, reikalaujančius aukštosios protinės veiklos. Psichikos negalios sąvoka apima psichikos sutrikimus, pavyzdžiui depresiją, šizofreniją, generalizuoto nerimo sutrikimą ir kitus.
Dažnas mitas, kad protinę negalią turintys yra agresyvūs. Tačiau agresija tikrai nėra būdinga visiems turintiems protinę negalią. Taip pat klaidinga manyti, kad protinę negalią turintieji nieko nesupranta. Intelekto sutrikimų turintis asmuo supranta tiek, kiek leidžia jo suvokimo lygis, jis sureaguos į pašaipią šypseną ar įžeidžiančią frazę priklausomai nuo jo mąstymo, suvokimo, dėmesio koncentravimo sugebėjimų.
Aktyvi veikla, bendravimas, gali pagerinti savijautą ir būti integracijos į visuomenę stimuliatoriumi, priešingai, nei nuolatinis buvimas namuose. Nėra matavimo vienetų, kurie leistų kitiems žmonėms laikyti prastesniais ar mažiau vertais geresnio gyvenimo. Intelekto negalią turintys žmonės dažniausiai nemoka meluoti, drąsiai pasako kas patinka ir nepatinka, išreiškia meilę, yra paprasti, nuoširdūs. Visi sveiki, sergantys, protinę, psichinę negalią turintys žmonės yra lygūs. Nors kai kuriems iš jų reikia papildomos priežiūros, visiems asmenims turi būti ori vieta visuomenėje, tik reikia ją atrasti.
Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse vaiko sunkumai mokantis skaityti anksčiau buvo tapatinami su žemu intelektu. Jei nesugebi išmokti skaityti - esi kvailas ir taškas. Per šį laikotarpį radikaliai keitėsi tiek disleksijos samprata, tiek skaitymo gebėjimų mokslinis modelis apskritai. Nors ganėtinai greitai buvo suprasta, jog disleksija yra genetinio pagrindo raidos arba mokymosi sutrikimas, dar iki 20 amžiaus vidurio disleksija daug kur buvo suvokiama kaip liga, kurią galima išgydyti medicininiais metodais. 1920-1960 metais, Jungtinėje Karalystėje stiprėjant plačiosios visuomenės raštingumo poreikiui bei įvedus privalomą išsilavinimą, įvairūs mokymosi sutrikimai tapo labiau pastebimi ir atpažįstami, įskaitant ir specifinius skaitymo sunkumus. 1963 metais Londone įkuriamas „Žodžių aklųjų centras vaikams su disleksija“ (angl. k. „Word Blind Centre for Dyslexic Children“, WBC) - tyrimų centras, kuriame buvo teikiama pedagoginė pagalba vaikams su skaitymo sutrikimais. Vienas pagrindinių pokyčių nuo tada yra mokslininkų požiūris į sąsają tarp intelekto ir skaitymo gebėjimų.
20-ame amžiuje sparčiai keitėsi mokslinis suvokimas apie disleksiją, prielaidos, kas ją sukelia, ir metodai, kuriais galima padėti vaikams su skaitymo sunkumais. Disleksija, kaip diagnozė, buvo atskiriama nuo „bendro pobūdžio“ skaitymo sutrikimų, kurie pasireiškia vaikams su žemesniu intelektu (dažniausiai kartu su kitais mokymosi sunkumais). Tačiau ši klasifikacija buvo paremta ne moksliškai pagrįstais faktais, o sąlygota socialinių aplinkybių: skaitymo sunkumai buvo traktuojami kaip „netikėti“, kai jie pasireikšdavo vaikams su aukštesniais intelektiniais gebėjimais, ir dėl to į juos atkreipiama daugiau dėmesio. Į pirmuosius disleksijos tyrimus daugiausiai būdavo įtraukiami pasiturintys tėvų vaikai, dažniausiai berniukai. Percy F. Jis visada buvo gabus ir protingas berniukas, greitai žaidė žaidimus ir niekuo nenusileido kitiems savo amžiaus vaikams. Didžiausias jo sunkumas buvo ir dabar yra nesugebėjimas išmokti skaityti. 20-o amžiaus viduryje skaitymo sunkumų „netikėtumas“ buvo formalizuotas kaip neatitikimas tarp vaiko intelekto (IQ) ir mokymosi pasiekimų (gebėjimų skaityti, rašyti) - tai tapo ilgą laiką naudotu „specifinės disleksijos“ apibrėžimu. Šiandien tokia interpretacija yra paneigta, kadangi vaiko intelektas ir gebėjimai (įskaitant skaitymą) yra vienas kitą įtakojantys veiksniai. Tačiau intelekto ir pasiekimų neatitikimo aspektas kartais vis dar yra akcentuojamas. Pavyzdžiui, Tarptautinės disleksijos asociacijos disleksijos apibrėžimas (priimtas 2002 metais ir naudojamas iki šiol) įvardina, jog „[skaitymo sunkumai] įprastai kyla iš fonologinio kalbos komponento nepakankamumo, kuris dažnai yra netikėtas kitų kognityvinių gebėjimų atžvilgiu“. Vis dėlto, dauguma šiuolaikinių tyrėjų mano, jog intelekto ir skaitymo gebėjimų neatitikimas neturi stipraus mokslinio pagrindo bei nėra naudingas diagnostinis kriterijus, todėl siūlo jo neakcentuoti.
Kodėl disleksijos apibrėžimas ir diagnozavimas ilgą laiką rėmėsi bendro intelekto (IQ) ir mokymosi pasiekimų neatitikimu? 20-ame amžiuje mokslininkai manė, jog disleksija turi vieną šaltinį - yra sąlygota konkretaus (bet nežinomo) genetinio faktoriaus, kuris gali būti identifikuotas ir kuris leistų atskirti skaitymo sunkumus sukėlusius defektus nuo kitų kognityvinių funkcijų. Tai teoriškai turėjo padėti atsijoti vaikus su disleksija nuo vaikų su „bendrais“ intelekto sutrikimais bei taikyti jiems specifines mokymosi priemones. Konkrečių gebėjimų (tokių kaip skaitymas) atskyrimas nuo bendro intelekto buvo svarbi dialogo apie individualius mokymosi poreikius pradžia. Tačiau žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, IQ testų rezultatai buvo ganėtinai primityviai naudojami kategorizuojant vaikus į gabius ir negabius, neatsižvelgiant į individualius niuansus, suteiktas išsilavinimo galimybes, gretutinius sutrikimus bei mokymosi sutrikimų dimensiškumą. Gilėjant žinioms apie kalbos sutrikimus, su laiku intelekto ir pasiekimų neatitikimo modelio buvo atsisakyta. Pirma, remiantis moksliniai tyrimais, K. Stanovich parodė, jog vaikų intelektą ir pasiekimus veikia „Mato efektas“: verbaliniai vaikų įgūdžiai gerėja besimokant skaityti ir skaitant, taigi vaikai, kurie turi skaitymo sunkumų, taip pat sunkiau įgauna ir verbalinių gebėjimų. Antra, skaitymo sunkumai turi daugiau panašumų nei skirtumų lyginant vaikus su įvairiais intelekto lygiais (išskyrus vaikus su stipria intelekto negalia). Tai patvirtina moksliniai tyrimai, rodantys, jog tiek aukštesnio, tiek žemesnio intelekto vaikai, susiduriantys su skaitymo sunkumais, dažniausiai turi panašaus pobūdžio fonologinio kalbos funkcijų nepakankamumą. Intelekto ir pasiekimų neatitikimo modelio po truputį atsisakoma ne tik diagnozuojant skaitymo sutrikimus, bet ir mokymosi sutrikimus apskritai. Vietoje to, diagnostikai rekomenduojama atsižvelgti į vaiko mokymosi pasiekimus bendraamžių atžvilgiu bei įvertinti, ar vaikui padeda mokymosi intervencijos. Šie pokyčiai nereiškia, jog intelekto testai nebeturi prasmės, tačiau jie nebėra laikomi vieninteliu ir vienareikšmiu kriterijumi, siekiant nustatyti individualius mokymosi poreikius. Nors dideliam kiekiui vaikų, susiduriančių su disleksija, pasireiškia ryškus intelekto-pasiekimų neatitikimas, nemažai daliai jis nepasireiškia arba sunku įvardinti, ar jis yra „reikšmingai“ didelis.
Skaitymo sutrikimų klasifikacija paremta supaprastinto požiūrio į skaitymą (angl. k. Simple View of Reading, 1986 m.) modeliu, kuris teigia, jog skaitymo gebėjimą sudaro du elementai: žodžių dekodavimas ir (sakytinės) kalbos supratimas. Ilgą laiką disleksija buvo apibrėžiama prastais dekodavimo ir gerais supratimo įgūdžiais bei manoma, jog ją sukelia tik fonologinių gebėjimų nepakankamumas. Nors tai ganėtinai naudingas supaprastintas modelis, tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo, jog skaitymo gebėjimui reikalinga įvairių kognityvinių gebėjimų visuma. Dažnai jų funkcijos yra susijusios tiek su dekodavimu, tiek su supratimu, todėl kartais sunku nubrėžti aiškią ribą tarp disleksijos ir kalbos sutrikimų. Atsitraukimas nuo bendro intelekto testų atspindi ne tik naujus būdus disleksijai diagnozuoti, bet ir platesnį perversmą suvokime apie disleksiją, mokymosi sutrikimus ir „netipišką“ vaikų raidą. Remiantis 20 amžiaus pabaigoje suformuluota neuroįvairovės paradigma, į disleksija nėra žiūrima kaip į vieną izoliuotą sutrikimą. Ji vertinama kaip kompleksinė būklė, kuri dažnai pasireiškia kartu su kitais neurologiniais ypatumais, tokiais kaip autizmas, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas ar kalbos raidos problemos. Prie šios perspektyvos susiformavimo stipriai prisidėjo amerikiečių psichologo bei neuromokslininko Bruce F. Pennington darbas. Šiame modelyje (vėliau pavadintame „daugialypės rizikos sistema“, angl. k. multiple risk framework) fonologiniai sutrikimai yra tik vienas iš galimų rizikos faktorių, todėl modelis leidžia paaiškinti ne tik kodėl disleksija pasireiškia, kai fonologinių problemų nėra, bet ir jos sąryšį su kitas raidos sutrikimais. Pennington‘o pasiūlytas modelis taip pat atskleidžia disleksijos dimensiškumą: skaitymo sutrikimai yra ne binarinė diagnozė, bet iš skirtingų komponentų sudarytas spektras, kuris priklauso nuo sąveikos su kitais neurologiniais ypatumais ir jų lygmens. Pagrindiniai disleksijos požymiai šiai dienai yra beveik tie patys, kaip ir prieš 100 metų. Tačiau kas tiksliai sukelia disleksiją ir kaip ji turėtų būti diagnozuojama, išlieka atviru klausimu tiek tyrėjams, tiek edukacijos specialistams. Visuotinai nėra sutariama net dėl disleksijos apibrėžimo - vyksta nuolatinės diskusijos, ar disleksija ir skaitymo sutrikimai yra sinonimai bei ar disleksija yra kalbos sutrikimų tipas ar atskira būklė. Dėl šių (bei kitų) priežasčių, skirtingose šalyse naudojami disleksijos identifikavimo ir intervencijos metodai yra labai įvairūs, o reikalinga pagalba pasiekia mažąją dalį žmonių. Kad ir kaip bebūtų, galime pasidžiaugti, jog mokslinės įžvalgos padeda vis tiksliau suprasti disleksiją ir plačiau pamatyti skaitymo sunkumų sąveiką su kitais žmogaus ypatumais.
[1]: Fonologinį kalbos komponentą sudaro garsinės kalbos sandaros suvokimas, jos atvaizdavimas atmintyje bei gebėjimas ją naudoti. Pvz., fonologinis supratimas, fonologinė (verbalinė) atmintis, greitasis vardijimas (ne visada priskiriamas prie fonologinių gebėjimų).
[3]: Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2022-2023 metais 1.6% mokinių turėjo bent vieną (specifinį) mokymosi sutrikimą. Vienas iš jų yra „specifinis skaitymo sutrikimas“, tačiau nėra pateikiama statistika tokiu lygmeniu.
tags: #sklaidos #defektu #turinciu #naujagimiu #eksponatai
