Turbūt kiekvienas vaikystėje norėjo turėti dvynę sesę ar brolį. Kai kurie svajonės turėti dvynį nerealizavo, tačiau gyvenime sutinka žmones, kuriuos sieja ypatingas ryšys, panašus į dvynių ryšį. Istorijos apie seseris dvynes atskleidžia nuostabius jų tarpusavio ryšius, bendrus gyvenimo kelius ir netgi telepatinius gebėjimus.
Dvynės, kurių istorija prasidėjo vieną dieną
Rajat Rei ir Indi Mei gimė tą pačią dieną, nuo vystyklų mergaitės visada kartu. Pasirodo, tikros seserys yra pačios mergaičių mamos Kori ir Keti. Istorija prasidėjo, kai moterys tą pačią dieną sužinojo, kad laukiasi. Seserys tapo dar artimesnės, visą nėštumą jos kartu leido laiką, dalijosi džiaugsmais, galvojo vardus būsimoms mažylėms. Nėščių seserų palatos buvo šalia, jas stebėjo tas pats gydytojas. Kori ir Keti pažadėjo, kad jos nufilmuos viena kitos gimdymus. Tačiau jos planų neįgyvendino, kadangi paskui Keti į operacinę išvežė ir Kori. Jūs nepatikėsite, bet jų puikiosios dukrelės gimė 20 minučių skirtumu. Tiesiog stebuklas! Po mažylių gimimo seserys dar labiau ėmė padėti viena kitai. Jos jaučia, kad mažyles sieja stebuklingas siūlelis. Giminaičiai ir artimieji be galo myli mergaites. Visi įprato vadinti mažyles dvynukėmis pusseserėmis.
Šimtamečių seserų ryšys
Gimtadienis yra ypatinga proga, ir visai nesvarbu, kiek jums metų! Normai Matthews ir Editai Antonecchi 2021 m. sukaks 100 metų. „Žmonėms patinka, kad mes esame tokios artimos“, - žiniasklaidai sakė Norma. - „Nuo pat gimimo viską darėme kartu. „Edita visada buvo šalia manęs, o aš visada buvau šalia jos“, - sakė Norma. „Jei kada nors susirgdavau, Edita kažkaip tai nujausdavo net per atstumą. Seserys gimė Revere mieste, Masačusetso valstijoje. „Tai nebuvo lengva, bet mes kartu puikiai leidome laiką“, - sakė Edita. Baigusi vidurinę mokyklą Edita dirbo medicinos sesele, o Norma - kirpėja. Skirtumas tarp jų vestuvių buvo 3 mėnesiai. 1943 m. Valentino dieną Norma ištekėjo už savo mylimojo Charleso Matthewso. Jie užaugino tris vaikus. Edita ištekėjo už savo gyvenimo meilės Leo Antonecchi praėjus 3 mėnesiams po sesers vestuvių. Pora kartu susilaukė dviejų sūnų. Vienas jų prieš ketverius metus mirė nuo vėžio. Leo 1994 m. Jos nusprendė kartu persikelti į Floridą. „Edita yra ramesnė, Norma - kalbesnė“, - sakė jų kaimynė Margareta Shaffer. Seserys teigia, kad jas sieja stiprus telepatinis ryšys. Edita visada jausdavo, kai Norma susirgdavo. „Dėl Editos padaryčiau bet ką“, - pridūrė Norma.
Dvynės, atrastos po daugelio metų
Identiškos dvynės iš Pietų Korėjos, kurios buvo atskirtos iš karto po gimimo ir įvaikintos skirtingų šeimų iš Amerikos, tik neseniai sužinojo, kad yra seserys. Moterys vėl susitiko per jųdviejų 36-ąjį gimtadienį. Nei Molly Sinert, nei Emily Buchnell nežinojo, kad yra dvynės. Apskritai, jos apie savo kilmę žinojo labai nedaug. Tačiau viskas pasikeitė, kai jos nusprendė pasidomėti savo giminės linija su DNR testais. Moterys nustebo sužinojusios, kad šiame pasaulyje jos turi dvynę seserį. Moterys nusprendė atšvęsti jųdviejų 36-ąjį gimtadienį gyvai susitikdamos pirmą kartą po jų gimimo. Nėra žinoma, kodėl moterys iškart po gimimo buvo atskirtos, tačiau likus vos keliems mėnesiams iki jų gimtadienio, jos sužinojo, kad abi gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. M. Sinert įsivaikino žydų šeima Floridoje. E. Bushnell taip pat buvo įvaikinta žydų poros, tik Pensilvanijoje. Nei viena sesuo nežinojo, kad turi dvynę. Tačiau neseniai E. Bushnell 11-metė dukra Isabel užsinorėjo pasidomėti savo mamos kilme ir genetika. Isabel „Good Morning America“ pasakojo: „Aš norėjau pasidaryti DNR testą, nes ji yra įvaikinta. Norėjau sužinoti, ar turiu daugiau giminaičių iš jos šeimos pusės.“ Panašiu metu DNR testą pasidarė ir M. Sinert. Tiek M. Sinert, tiek E. Bushnell dukra tyrimų rezultatus gavo praeitą mėnesį. „Spustelėjau mygtuką „Artimi giminaičiai“ ir negalėjau patikėti“, - prisimindama akimirką, kai sužinojo, kad ji turi artimų giminaičių pasakojo M. Sinert. „Ten buvo rašoma: „49,96 proc. jūsų DNR sutampa su šiuo žmogumi. Mes spėjame, kad tai jūsų dukra“. Juk tai akivaizdžiai netiesa, nes aš niekada nesu pagimdžiusi vaiko. Aš neturiu vaikų“, - aiškino moteris. Tačiau greitai ji suprato, kad tai - jos dvynės dukra: „Mano širdyje plytėjusi skylė iškart užsipildė. Nors ir turiu šeimą, kuri mane myli, manimi rūpinasi, ir kurie buvo tiesiog nuostabūs, visuomet jaučiausi svetima. Sužinojus, kad turi identišką dvynę seserį, viskas tapo aišku. Viskas įgavo prasmę.“ Dvynės pradėjo kalbėtis, dalintis nuotraukomis ir istorijomis. Jos abi buvo nustebusios, kad vaikystėje abi augino kates, o mokyklos išleistuvėse dėvėjo panašias sukneles ir buvo vienodai susišukavusios plaukus. „Supratau, kad tai tikriausiai yra vienas iš dar daug panašumų, kuriuos atrasime“, - sakė E. Bushnell. Jos nusprendė susitikti kovo 29 d., kai moterims sukako 36-eri, ir pirmą kartą kartu atšvęsti jųdviejų gimtadienius. E. Bushnell su savo dukra nuvyko į Floridą, kur gyvena M. Sinert. „Tai yra laimingiausia mano gyvenimo akimirka. Tai sakau tikrai nuoširdžiai. Paskutiniuosius 36-erius metus iš manęs buvo pavogtas gyvenimas, kurį galėjau turėti kartu su savo sese. Bet esu labai dėkinga ir negaliu sulaukti to, kas dar laukia“, - pasakojo E. Bushnell.
Lietuvos rekordų knygos dvynės
Lietuvos rekordo diplomas įteiktas ilgiausiai gyvenančioms seserims dvynėms, buvusioms Drevinskaitėms. Malvina Katrina Samulienė ir Jadvyga Ona Slabkevičienė gimė 1921 metų lapkričio 14 dieną. Jos yra ilgiausiai gyvenančios seserys dvynės Lietuvoje. Abi seserys gyvena pas savo dukteris. Viena Biržuose, kita Nemunėlio Radviliškyje. Seserų ryšys labai stiprus. Jos abi nuolat susiskambina ir labai nori susitikti. Jų gyvenimo įvykiai klostėsi panašiai. Net sirgdavo panašiu metu. Štai ir dabar abi seserys vienu metu nesveikuoja. Ilgą laiką agentūra „Factum“ negalėjo patvirtinti fakto, kad seserys - ilgiausiai gyvenančios dvynės. Mat artimieji niekaip negalėjo rasti gimimo metrikų. Nemunėlio Radviliškio bažnytinės knygos buvo dingusios. Tik dabar paaiškėjo, kad jos Lietuvos valstybiniame istorijos archyve buvo saugomos Telšių vyskupijos kurijos archyve. Kadangi šiuo metu didelė dalis archyvo suskaitmeninta, atsirado ir dvynių seserų bažnytinės registracijos dokumentai.
Kaunietės B.Šerkšnienės namuose penktadienį bruzdėjo ir namų šeimininkės, ir būrys svečių. Moterų pasveikinti bene pirmieji atskubėjo būrys žurnalistų. „Kažkada perskaičiau, kad seniausi Lietuvos dvyniai yra gimę 1931 metais. Bet tai netiesa! Kaunietės neprisiminė, kad kas jų giminėje būtų sulaukę tokio amžiaus. „Mama mirė būdama 68-erių, tėvas - 75-erių. Brolis iš viso jaunas - 40-ies nuo kraujo vėžio. Gyva likusi jaunesnė sesuo, jai - 86-eri“, - artimųjų metus vardijo L.Skeberdytė. Ilgaamžės moterys nenorėjo triukšmingo baliaus, gimimo dieną pažymėjo paprastai. L.Skeberdytė šia proga iškepė tortą, B.Šerkšnienė pasipuošė spalvinga suknele. Virtuvėje besisukanti agronomė pasistengė - iškepė biskvitinius torto blynus, padedama dukters sutepė juos grietininiu kremu. Senolė prisipažino ir Napoleoną retsykiais pagaminanti. „Pirkti torto blynus - nesąmonė. Ten būna pridėta įvairiausių kenksmingų medžiagų. Geriau pačiai pasigaminti“, - žvaliai tikino senolė. Nepaisant garbaus amžiaus, moteris kasdien pagamina šeimai pietus - išverda sriubos, paruošia mėsišką patiekalą, desertui patiekia iš savų obuolių spaustų sulčių. Anksčiau pietumis mėgavosi ir du anūkai. Kai jie išsikraustė, prie stalo sėda trise - L.Skeberdytė ir jos dukra Rasa Jakutienė su vyru. Užtat jos sesuo dvynė B.Šerkšnienė virtuvės niekada nemėgo. „Geriau į kalėjimą negu į virtuvę“, - prisipažino medikė. Moteris mieliau laiką leisdavo darbe. Kūdikių gydytoja dirbo Kauno klinikose iki jai sukako 71-eri. B.Šerkšnienę žino tūkstančiai anksčiau laiko kūdikius pagimdžiusių mamų. „Visuomet einant gatve kas nors užkalbina, dėkoja už pagalbą. O aš jau ne visas mamas ir prisimenu. Įsimintiniausias atvejis buvo, kai gimė 500 g mergaitė. Ji išgyveno, užaugo, o kai sutikdavau ją, nuolat man dėkojo“, - prisiminė gydytoja. Dvynės ir pačios gimė anksčiau laiko. Pasaulį jos išvydo Prano Mažylio ligoninėje Kaune. Dėl mažo svorio ir kitų ankstukams būdingų sunkumų dvynės su mama mėnesį po gimimo dar leido ligoninėje.
Palangiškės dvynės: jūra, meilė ir bendrystė
Sakoma, kad dvynius sieja nepaprastas dvasinis ryšys. Kai kurie dvyniai panašūs vienas į kitą, o kiti - ne. Tačiau net panašiausi iš jų turi vos pastebimų skirtumų. Tėvai kone visada atskiria dvynius ir jų nepainioja. Tačiau netgi artimiausi žmonės gali suklysti. O ką jau kalbėti apie draugus, poilsiautojus ar kaimynus. Vyresnioji sesuo Eugenija išvydo šį pasaulį dviem su puse valandos anksčiau nei jaunėlė Regina. Galbūt todėl ji yra drąsesnė, linkusi atviriau pasakoti apie savo gyvenimą, yra tikra lyderė, vedlė. Poniai Reginai svarbiausia mokėjimas klausyti, kantrybė. „Mokykloje mums liepdavo skirtingus „kalnierukus“ nešioti, kad mokytojai mudvi atskirtų“, - juokavo seserys. Pašnekovės su meile prisiminė ir močiutės namus, jos auklėjimo būdą bei šiltą kvietimą - „Katra esate Regina ateikite“. Abi seserys baigė Palangos vidurinę mokyklą, vėliau „krimto“ aukštus mokslus. Jos pasirinko gana sudėtingas profesijas: vyresnioji sesuo Eugenija daug metų vadovavo Kauno alaus daryklai, o štai Regina - hidrotechnikos inžinierė. Profesijos pasirinkimą, galimai nulėmė dar vaikystėje išgirstas senelės pajuokavimas neva moterys tinka tik gandams ir paskaloms skleisti. O ir a.a. dvynukių tėvelis statybininku buvęs. Dvynės niekada nesistengė vienodai rengtis, rinkdavosi skirtingus apdarus, tačiau nepaprastas ryšys, išliko iki šių dienų. Nejučia jos susapnuoja vienodus sapnus, o susiskambinus paaiškėja, jog niūniuoja vieną ir tą pačią dainos melodiją. Abi rašo eiles, o ir vaikų bei anūkų gimtadienių datos, atrodytų, lyg ir atsitiktinai, sutampa.
Ošianti jūra, vėjas ir bangos, glostančios smėlio krantus, pajūryje gimusioms ir augusioms seserims, visuomet labai brangi. Abi palangiškės labai anksti išmoko plaukti, o vasaromis, jau nuo keturiolikos metų, dar būdamos moksleivės, dirbo gelbėtojomis Palangos moterų paplūdimyje, kuris anuomet buvo prie Palangos tilto. Kaip pasakojo pašnekovės, tapti gelbėtojomis nebuvo lengva, teko atlikti atranką. Nepaisant to, kad moterų pliaže negalėjo dirbti vyrai, prieš pradedant gelbėtojų karjerą, teko atlikti ir bandomąją užduotį - „kareivėliu“ nuo Palangos tilto į jūrą nušokti, su kuria abi sportiškos, anuomet tinklinį žaidusios merginos, puikiai įvykdė. Gelbėtojų įranga tuomet nebuvo labai įmantri - tik sunkus gelbėjimosi ratas ir paprasta irklinė valtis. Jaunosios gelbėtojos prasimanydavo ir pramogų, atrakcijų, nes vandens seserys nebijojo. Jos susikviesdavo nemokančias plaukti savo drauges, susisodindavo ant gelbėjimosi rato ir stumdavo jas į jūrą. Šią atrakciją anuomet jos vadinusios „Turistiniu žygiu į jūrą“. Seserys puikiai suprato, jog teisės tam neturėjo, bet visa tai būdavo labai smagu. Darbuotis gelbėjant žmones teko jaunoms merginoms net keturias vasaras, iki tol, kol sulaukė pilnametystės ir išvyko iš Palangos į studijas. Keistas atsitiktinumas, dvynukių seserų namai, anuomet dirbusių gelbėtojomis, šiuo metu visai netoli Palangos gelbėjimo stoties. „Kai statėme namus, čia dar nebuvo gelbėjimosi stoties, juolab, kad mes dirbome buvusiame moterų pliaže, prie Palangos tilto, visai kitoje vietoje. Tai, kad mūsų namai Palangoje, netoli gelbėjimo stoties - tik keistas sutapimas - atviravo moterys. Pagalba ir studijų metu Nelengvas gyvenimas laukė seserų, kilusių iš penkių vaikų šeimos. Visą gyvenimą teko daug mokytis, sunkiai dirbti. Tačiau ir studijų metu dvynių ryšys neišblėso. Kaip pasakojo ponia Eugenija, kartą ji labai susirgusi, tad sesers prašiusi, jog padėtų išlaikyti chemijos mokslus, kurių ji nelabai mėgusi. Kadangi dvynės labai panašios, dėstytojas jų neatskyręs. Tačiau chemija, fermentaciją baigusiai moteriai, labai pravertė ir gyvenime. Regina ir Eugenija liepą visada kartu švenčia ir savo gimtadienius, į kuriuos noriai renkasi šeimos: vaikai, anūkai - visi artimieji. „Gyvenime svarbiausia geras žodis, buvimas kartu, o ne gimtadienio dovanos“, - atviravo ponia Regina, kuriai be galo svarbu šeimos vienybė. O štai poetinį žodį ir nuostabų savo kūrybos eilėraštį apie laimę, mylimą Palangą mums padeklamavo vyresnėlė Eugenija. Ji atvirai pasakojo, jog lyg vijurkas sukasi įvairių veiklų sūkuryje, nors nutekėjo ir įsikūrė Kaune, bet vasaromis nepamiršta savo gimtosios Palangos. Vasarą, reikia ne tik pačiai pailsėti, bet ir poilsiautojus sutikti. O štai rudenį prasideda studijos. Ypač domina teologija, muzika, turizmas. Mokintis, judėti į priekį ir tobulėti padeda dalyvavimas Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ veiklose. „Palanga neatsilieka“ Kol ponia Eugenija smagiai pasakojo apie savo veiklas, jos dvynė sesuo ponia Regina klausėsi, tylėjo. „Palanga neatsilieka“, - išklausiusi sesers pasakojimą apie įvairias laisvalaikio veiklas Kaune, tarė ponia Regina Ji pasakojo, jog aktyviai dalyvauja Palangos Trečiojo amžiaus universiteto veiklose, yra draugijos Lietuvai pagražinti Palangos skyriaus narė. Dažnai dalyvaujanti medelių sodinimo talkose, o vasaromis paplūdimio valymo talkose. Ji taip pat Lietuvos moterų draugijos narė. Vienas iš jos laisvalaikio užsiėmimų, pomėgių yra kelionės. Aplankyta Amerika, ji taip pat ir I-osios Lietuvių delegacijos „Indija - Ceilonas - Singapūras“ dalyvė. Išvykti į tokią tolimą kelionę anuomet reikėjo daug drąsos. „Kad ir kur nuvyktum, bet Palangoje mums geriausia. Šis kurortas nuolat gražėja, puošnėja. Tai yra labai aristokratiškas miestas, pasaulinio lygio kurortas“, - atviravo ponia Regina. Dvynės atviravo, jog net ir šiomis dienomis identiškos dvynės nevengia papokštauti. Ypač moterys juokiasi, kuomet jų namuose apsilankantys poilsiautojai pradeda jas kalbinti kitais vardais, jos bando patikinti, kad ne toks esąs jos vardas, tačiau svečiai jomis patiki tik tuomet, kai pamato ir antrąją identišką dvynę.
Liaudies išmintis daug amžių diegė, kad kuklumas puošia. Tokios nuostatos laikosi vengdama daugžodžiauti ir kalbėti apie savo pasiekimus ponia Regina. „Jei visi kuklūs bus, kas vadovaus? Kažkas juk turi sprendimus priimti“, - su subtiliu humoru oponavo savo seseriai Eugenija. Nors abi iš išorės labai panašios, bet visiškai skirtingos vidumi, seserys dvynės vieningai sutarė - „Jūra didžiausia mūsų meilė, juk prie jos mes stovime tokie tyri, basomis kojomis brendame į jos bangas, o kartais grįžtame smėlėta gatve namo. Palangoje prabėgo mūsų vaikystė, čia ne kartą sulaukta tekančios saulės, klausytasi vėjo, jūros ošimo. Juk nėra nieko gražiau, kai bangos glosto smėlio krantus, tyliai leidžiasi saulė, ar praskrenda klykianti žuvėdra“, - kalbėjo gražius žodžius seserys. Jos prisiminė, kad tikriausiai dėl begalinės meilės pajūrio kraštui dar besimokančias institute jas bendraamžiai vadino „dvynėmis nuo bangos“. Dalijosi neblėstančiu optimizmu Abi jos neįsivaizduoja savo gyvenimo be gamtos, mėgsta uogauti, stebėti obelų žydėjimą, kvėpuoti pušų skleidžiamu aromatu. Atsisveikindamos jos visiems linkėjo laimės, dalijosi neišblėstančiu optimizmu, pasitelkusios numerologijos žinias ir neapsakomą seserų dvynių vienybės galią bandė išskaičiuoti laimingiausius mūsų gyvenimo momentus pagal gimimo datą. „Dabar kiti laikai, žmonės tapo truputėlį uždaresniais. Tačiau jiems linkėtume mylėti savo artimą, nepamiršti aplinkui supančių žmonių ir kuo daugiau gyvo bendravimo“, - išlydėdamos žurnalistus kalbėjo seserys. Jos patvirtino, kad visą gyvenimą siejo kažkoks ypatingas, neišblėstantis identiškų dvynių ryšys, šeimos vienybės jausmas.
Kodėl geriausias Adomaičio filmas buvo uždarytas seife 15 metų
Nesipyko ir nedejavo Abi seserys sutaria - ilgai gyventi joms padėjo požiūris į gyvenimą. „Svarbiausia gera nuotaika, optimizmas, nereikia dejuoti, be reikalo skųstis“, - sakė B.Šerkšnienė. Sesuo antrino: „Svarbiausia nesipykti, nesibarti, nedejuoti, kad valdžia bloga ar žmonės blogi.“ Kaunietės pozityviai mąstyti išmokusios nuo mažens. Nuo Biržų kilęs jų tėvas buvo praktikuojantis krikščionis, evangelikas reformatas. Tikėjimą jis įskiepijo ir savo dukroms. Moterys iki šiol lanko evangelikų reformatų pamaldas. Kadangi gyvena atskirai, bažnyčia tampa pagrindine jų susitikimo vieta. Kauniečių pozityvumo nesugriovė nė Antrasis pasaulinis karas, kuris išsklaidė šeimą po pasaulį. Po kelerių metų į Lietuvą grįžusios dvynės tapo didžiausia parama viena kitai. Nors skiriasi jų charakteriai, profesijos, ūgis, pomėgiai, kai kas ir vienija. Abi kaunietės mėgsta spręsti Sudoku galvosūkius. Viena juos sprendžia laikraščių puslapiuose, kita perka specialius galvosūkių žurnalus. L.Skeberdytė mielai skaito internetinę spaudą, mėgstą vokiškąjį „Deutsche Welle“. Į Palangą - jau per toli Abi dvynės užaugino po vieną vaiką, o šie kaunietėms padovanojo po du anūkus. Anūkai močiutes jubiliejaus proga ketino nuvežti į Palangą, kur moterys važiuodavo kiekvieną vasarą. Ten apsistodavo pas šeimos draugus, kuriuos ir vėl mielai aplankytų. Tačiau tam sukliudė ne itin stipri seserų sveikata. „Joms reikalingas stabilumas.
Gausu sutapimų Sakoma, kad dvynius sieja nepaprastas dvasinis ryšys. Kai kurie dvyniai panašūs vienas į kitą, o kiti - ne. Tačiau net panašiausi iš jų turi vos pastebimų skirtumų. Kartą pažinę dvynius kaip unikalias asmenybes, imsite juos skirti. Tėvai kone visada atskiria dvynius ir jų nepainioja. Tačiau netgi artimiausi žmonės gali suklysti. O ką jau kalbėti apie draugus, poilsiautojus ar kaimynus. Vyresnioji sesuo Eugenija išvydo šį pasaulį dviem su puse valandos anksčiau nei jaunėlė Regina. Galbūt todėl ji yra drąsesnė, linkusi atviriau pasakoti apie savo gyvenimą, yra tikra lyderė, vedlė. Poniai Reginai svarbiausia mokėjimas klausyti, kantrybė. „Mokykloje mums liepdavo skirtingus „kalnierukus“ nešioti, kad mokytojai mudvi atskirtų“, - juokavo seserys. Pašnekovės su meile prisiminė ir močiutės namus, jos auklėjimo būdą bei šiltą kvietimą - „Katra esate Regina ateikite“. Abi seserys baigė Palangos vidurinę mokyklą, vėliau „krimto“ aukštus mokslus. Jos pasirinko gana sudėtingas profesijas: vyresnioji sesuo Eugenija daug metų vadovavo Kauno alaus daryklai, o štai Regina - hidrotechnikos inžinierė. Profesijos pasirinkimą, galimai nulėmė dar vaikystėje išgirstas senelės pajuokavimas neva moterys tinka tik gandams ir paskaloms skleisti. O ir a.a. dvynukių tėvelis statybininku buvęs. Dvynės niekada nesistengė vienodai rengtis, rinkdavosi skirtingus apdarus, tačiau nepaprastas ryšys, išliko iki šių dienų. Nejučia jos susapnuoja vienodus sapnus, o susiskambinus paaiškėja, jog niūniuoja vieną ir tą pačią dainos melodiją. Abi rašo eiles, o ir vaikų bei anūkų gimtadienių datos, atrodytų, lyg ir atsitiktinai, sutampa.
Ošianti jūra, vėjas ir bangos, glostančios smėlio krantus, pajūryje gimusioms ir augusioms seserims, visuomet labai brangi. Abi palangiškės labai anksti išmoko plaukti, o vasaromis, jau nuo keturiolikos metų, dar būdamos moksleivės, dirbo gelbėtojomis Palangos moterų paplūdimyje, kuris anuomet buvo prie Palangos tilto. Kaip pasakojo pašnekovės, tapti gelbėtojomis nebuvo lengva, teko atlikti atranką. Nepaisant to, kad moterų pliaže negalėjo dirbti vyrai, prieš pradedant gelbėtojų karjerą, teko atlikti ir bandomąją užduotį - „kareivėliu“ nuo Palangos tilto į jūrą nušokti, su kuria abi sportiškos, anuomet tinklinį žaidusios merginos, puikiai įvykdė. Gelbėtojų įranga tuomet nebuvo labai įmantri - tik sunkus gelbėjimosi ratas ir paprasta irklinė valtis. Jaunosios gelbėtojos prasimanydavo ir pramogų, atrakcijų, nes vandens seserys nebijojo. Jos susikviesdavo nemokančias plaukti savo drauges, susisodindavo ant gelbėjimosi rato ir stumdavo jas į jūrą. Šią atrakciją anuomet jos vadinusios „Turistiniu žygiu į jūrą“. Seserys puikiai suprato, jog teisės tam neturėjo, bet visa tai būdavo labai smagu. Darbuotis gelbėjant žmones teko jaunoms merginoms net keturias vasaras, iki tol, kol sulaukė pilnametystės ir išvyko iš Palangos į studijas. Keistas atsitiktinumas, dvynukių seserų namai, anuomet dirbusių gelbėtojomis, šiuo metu visai netoli Palangos gelbėjimo stoties. „Kai statėme namus, čia dar nebuvo gelbėjimosi stoties, juolab, kad mes dirbome buvusiame moterų pliaže, prie Palangos tilto, visai kitoje vietoje. Tai, kad mūsų namai Palangoje, netoli gelbėjimo stoties - tik keistas sutapimas - atviravo moterys. Pagalba ir studijų metu Nelengvas gyvenimas laukė seserų, kilusių iš penkių vaikų šeimos. Visą gyvenimą teko daug mokytis, sunkiai dirbti. Tačiau ir studijų metu dvynių ryšys neišblėso. Kaip pasakojo ponia Eugenija, kartą ji labai susirgusi, tad sesers prašiusi, jog padėtų išlaikyti chemijos mokslus, kurių ji nelabai mėgusi. Kadangi dvynės labai panašios, dėstytojas jų neatskyręs. Tačiau chemija, fermentaciją baigusiai moteriai, labai pravertė ir gyvenime. Regina ir Eugenija liepą visada kartu švenčia ir savo gimtadienius, į kuriuos noriai renkasi šeimos: vaikai, anūkai - visi artimieji. „Gyvenime svarbiausia geras žodis, buvimas kartu, o ne gimtadienio dovanos“, - atviravo ponia Regina, kuriai be galo svarbu šeimos vienybė. O štai poetinį žodį ir nuostabų savo kūrybos eilėraštį apie laimę, mylimą Palangą mums padeklamavo vyresnėlė Eugenija. Ji atvirai pasakojo, jog lyg vijurkas sukasi įvairių veiklų sūkuryje, nors nutekėjo ir įsikūrė Kaune, bet vasaromis nepamiršta savo gimtosios Palangos. Vasarą, reikia ne tik pačiai pailsėti, bet ir poilsiautojus sutikti. O štai rudenį prasideda studijos. Ypač domina teologija, muzika, turizmas. Mokintis, judėti į priekį ir tobulėti padeda dalyvavimas Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ veiklose. „Palanga neatsilieka“ Kol ponia Eugenija smagiai pasakojo apie savo veiklas, jos dvynė sesuo ponia Regina klausėsi, tylėjo. „Palanga neatsilieka“, - išklausiusi sesers pasakojimą apie įvairias laisvalaikio veiklas Kaune, tarė ponia Regina Ji pasakojo, jog aktyviai dalyvauja Palangos Trečiojo amžiaus universiteto veiklose, yra draugijos Lietuvai pagražinti Palangos skyriaus narė. Dažnai dalyvaujanti medelių sodinimo talkose, o vasaromis paplūdimio valymo talkose. Ji taip pat Lietuvos moterų draugijos narė. Vienas iš jos laisvalaikio užsiėmimų, pomėgių yra kelionės. Aplankyta Amerika, ji taip pat ir I-osios Lietuvių delegacijos „Indija - Ceilonas - Singapūras“ dalyvė. Išvykti į tokią tolimą kelionę anuomet reikėjo daug drąsos. „Kad ir kur nuvyktum, bet Palangoje mums geriausia. Šis kurortas nuolat gražėja, puošnėja. Tai yra labai aristokratiškas miestas, pasaulinio lygio kurortas“, - atviravo ponia Regina. Dvynės atviravo, jog net ir šiomis dienomis identiškos dvynės nevengia papokštauti. Ypač moterys juokiasi, kuomet jų namuose apsilankantys poilsiautojai pradeda jas kalbinti kitais vardais, jos bando patikinti, kad ne toks esąs jos vardas, tačiau svečiai jomis patiki tik tuomet, kai pamato ir antrąją identišką dvynę.
Nesipyko ir nedejavo Abi seserys sutaria - ilgai gyventi joms padėjo požiūris į gyvenimą. „Svarbiausia gera nuotaika, optimizmas, nereikia dejuoti, be reikalo skųstis“, - sakė B.Šerkšnienė. Sesuo antrino: „Svarbiausia nesipykti, nesibarti, nedejuoti, kad valdžia bloga ar žmonės blogi.“ Kaunietės pozityviai mąstyti išmokusios nuo mažens. Nuo Biržų kilęs jų tėvas buvo praktikuojantis krikščionis, evangelikas reformatas. Tikėjimą jis įskiepijo ir savo dukroms. Moterys iki šiol lanko evangelikų reformatų pamaldas. Kadangi gyvena atskirai, bažnyčia tampa pagrindine jų susitikimo vieta. Kauniečių pozityvumo nesugriovė nė Antrasis pasaulinis karas, kuris išsklaidė šeimą po pasaulį. Po kelerių metų į Lietuvą grįžusios dvynės tapo didžiausia parama viena kitai. Nors skiriasi jų charakteriai, profesijos, ūgis, pomėgiai, kai kas ir vienija. Abi kaunietės mėgsta spręsti Sudoku galvosūkius. Viena juos sprendžia laikraščių puslapiuose, kita perka specialius galvosūkių žurnalus. L.Skeberdytė mielai skaito internetinę spaudą, mėgstą vokiškąjį „Deutsche Welle“. Į Palangą - jau per toli Abi dvynės užaugino po vieną vaiką, o šie kaunietėms padovanojo po du anūkus. Anūkai močiutes jubiliejaus proga ketino nuvežti į Palangą, kur moterys važiuodavo kiekvieną vasarą. Ten apsistodavo pas šeimos draugus, kuriuos ir vėl mielai aplankytų. Tačiau tam sukliudė ne itin stipri seserų sveikata. „Joms reikalingas stabilumas.
Biržų rajoną pasiekė žinia iš agentūros „Factum“ apie naują Lietuvos rekordą. Lietuvos rekordo diplomas įteiktas ilgiausiai gyvenančioms seserims dvynėms, buvusioms Drevinskaitėms. Malvina Katrina Samulienė ir Jadvyga Ona Slabkevičienė gimė 1921 metų lapkričio 14 dieną. Jos yra ilgiausiai gyvenančios seserys dvynės Lietuvoje. „Šiaurės rytai“ jau rašė, kad abi seserys gyvena pas savo dukteris. Viena Biržuose, kita Nemunėlio Radviliškyje. Seserų ryšys labai stiprus. Jos abi nuolat susiskambina ir labai nori susitikti. Jų gyvenimo įvykiai klostėsi panašiai. Net sirgdavo panašiu metu. Štai ir dabar abi seserys vienu metu nesveikuoja. Ilgą laiką agentūra „Factum“ negalėjo patvirtinti fakto, kad seserys - ilgiausiai gyvenančios dvynės. Mat artimieji niekaip negalėjo rasti gimimo metrikų. Nemunėlio Radviliškio bažnytinės knygos buvo dingusios. Tik dabar paaiškėjo, kad jos Lietuvos valstybiniame istorijos archyve buvo saugomos Telšių vyskupijos kurijos archyve. Kadangi šiuo metu didelė dalis archyvo suskaitmeninta, atsirado ir dvynių seserų bažnytinės registracijos dokumentai.
