Moterys šių dailiosios lyties atstovių nekenčia, o vyrai slapta fantazuoja. Meilužės vyrų likimuose paliko didelį pėdsaką, sugriaudamos gyvenimus, išardydamos šeimas ar apjuodindamos visuomenės akyse. Bet turbūt tie vyrai pripažintų, kad šių moterų pamiršti neįmanoma.
Kleopatra VII istorijoje dažnai prisimenama dėl legendinių savo viliojimo galių ir meistriškumo kuriant apsukrius aljansus. Vis dėlto jos politiniai ir romantiniai santykiai su Romos respublikos politiku ir karvedžiu Marku Antonijumi abiem įsimylėjėliams atnešė pražūtį ir nuvertė ištisus šimtmečius klestėjusią Ptolemėjų dinastiją, kuriai priklausė ir pati Kleopatra.
Kleopatra VII Filopator - paskutinė helenistinio Egipto karalienė iš makedonų Ptolemėjų dinastijos. Ant senovinių monetų galime pamatyti jos atvaizdą - ilga nosis, vyriški veido bruožai. Bet dievai Kleopatrą apdovanojo užburiančiu balsu ir charizma. Kleopatra buvo pirmoji valdovė iš Ptolemėjų dinastijos, mokėjusi kalbėti egiptietiškai. Ji užaugo garsiame to meto meno ir mokslo centre Aleksandrijoje, Egipto valdovų rūmuose gyveno nemažai garsių poetų ir dailininkų. Ji gimė 69 m.pr.m.e. Jos tėvai - faraonas Ptolemėjus XII ir Kleopatra V, tikra Ptolemėjaus sesuo (valdančiosiose Egipto dinastijose tai buvo įprasta).
Apie jos netradicinį grožį ir potraukį vyrams sklido gausybė legendų ir kalbų. Grožio standartai bėgant metams kito ne vieną kartą. Istorikai sako, kad Kleopatra mokėjusi save pateikti taip, kad visiems keliai linkdavę ir jos gyvenime atsirado Romos imperatorius Gajus Julijus Cezaris. Į šeštą dešimtmetį įkopęs mergišius niekaip neatsispyrė trimis dešimtimis jaunesnės egzotiškos Egipto valdovės apžavams.
Kleopatra nebuvo egiptietė. Nors Kleopatra ir gimė Egipte, jos šeima buvo kilusi iš makedoniečių Graikijos ir Ptolemėjaus - vieno iš Aleksandro Makedoniečio generolų. Ptolemėjus perėmė Egipto valdymą po Aleksandro mirties 323 metais prieš mūsų erą ir pradėjo graikakalbių valdovų dinastiją, kuri laikėsi valdžioje tris šimtmečius. Nors etniškai nebuvo egiptietė, Kleopatra priėmė daugelį šalies senovinių papročių ir buvo pirmoji iš Ptolemėjų dinastijos, išmokusi egiptiečių kalbą.
Ji buvo kraujomaišos vaisius. Kaip ir dauguma karališkųjų šeimų, Ptolemėjaus dinastijos nariai dažnai tuokdavosi su kitais šios šeimos nariais, kad išsaugotų kraujo linijos tyrumą. Dauguma Kleopatros protėvių tuokėsi su broliais/seserimis ar pusbroliais/pusseserėmis, taip pat tikėtina, kad jos pačios tėvai buvo brolis ir sesuo. Laikydamasi šio papročio, Kleopatra ištekėjo už savo abiejų brolių, kurie įvairiais jos valdymo laikotarpiais buvo ceremoniniai sutuoktiniai bei bendravaldovai.
Pirmasis jos vyras brolis Ptolemajas XIII žuvo. Santuoka su kitu broliu Ptolemaju XIV buvo tik simbolinė ir nesutrukdė pagimdyti sūnaus nuo Romos imperatoriaus. Tiesa, dėl Cezariono vardu pavadinto berniuko tėvystės būta visokiausių diskusijų. Iki šiol nėra šimtu procentų žinoma, ar jis tikrai buvo Gajaus Julijaus Cezario sūnus.
Kad ir kaip būtų, Cezaris dievino Kleopatrą. Pristatydamas ją Romai, surengė įspūdingą triumfo eiseną, pastatė jos statulą. Romėnai šią egzotišką svetimšalę sutiko ne itin džiugiais veidais.
Kleopatra mokėdavo pritraukti sąjungininkus. Kleopatra manė, kad ji yra deivė, ir kartais panaudodavo protingą pompastiką, kad priviliotų potencialius sąjungininkus ir sustiprintų savo dieviškąjį statusą. Vienas iš žymesnių pavyzdžių buvo, kai 48 metais prieš mūsų era per jos pykčius su broliu Ptolemėjumi XIII į Aleksandriją atvyko Julius Cezaris. Žinodama, kad Ptolemėjaus XIII pajėgos imsis priemonių neleisti jai susitikti su Romos generolu, Kleopatra leidosi įvyniojama į kilimą (kai kurie šaltiniai teigia, kad tai buvo lininis maišas) ir tokiu būdu įsmuko į Julijaus Cezario valdas. Julijus Cezaris buvo nustebęs pamatęs karalienę savo karališkuosiuose apdaruose ir šie netrukus tapo sąjungininkais bei meilužiais.
Kleopatros grožis nebuvo vienintelis jos privalumas. Romėnų propaganda Kleopatrą vaizdavo kaip ištvirkusią gundytoją, kuri naudojo savo seksualinį patrauklumą kaip politinį ginklą - tačiau iš tiesų ji buvo labiau žinoma dėl savo intelekto, nei grožio. Ji kalbėjo bent dešimčia kalbų ir nusimanė matematikoje, filosofijoje, astronomijoje, buvo puiki oratorė. Egipto šaltiniai vėliau ją ėmė vadinti valdove, kuri iškėlė mokslininkų sluoksnį ir mėgavosi jų kompanija. Taip pat yra įrodymų, kad Kleopatra nebuvo tokia gražuolė, kaip manoma. Monetos su jos portretu demonstruoja gana vyriškus veido bruožus ir didelę bei lenktą nosį - nors kai kurie istorikai prieštarauja ir sako, kad ji specialiai save piešė kaip raumeningą, tokiu būdu mėgindama pademonstruoti jėgą. Senovės rašytojas Plutarchas teigė, kad Kleopatros grožis nebuvo „visiškai nesulyginamas“, tačiau jos malonus balsas ir charizma, kuriai buvo sunku atsispirti, padarė ją tokią geidžiama.
Cezario nužudymo metu ji gyveno Romoje. Kleopatra prisijungė prie Julijaus Cezario Romoje 46 metais prieš mūsų erą, o jos atvykimas sukėlė nemenką šurmulį. J.Cezaris neslėpė, kad Kleopatra buvo jo meilužė - ir į miestą ji atvyko su jų meilės vaisiumi - Cezarionu. Romoje kilo skandalas, Kai J. Cezaris buvo mirtinai subadytas Romos senate 44 metais prieš mūsų erą, Kleopatra buvo priversta bėgti iš Romos - tačiau tuo metu ji jau buvo palikusi savo žymę mieste. Jos egzotinė šukuosena ir perlų papuošalai tapo madingais, o anot istoriko Joanno Fletcherio, tiek daug Romos moterų perėmė Kleopatros stilių, kad jų skulptūros imtos painioti su pačia Kleopatra.
Kleopatra ir Markas Antonijus įkūrė savo gėrimo klubą. Kleopatra užmezgė savo legendinį romaną su romėnų generolu Marku Antonijumi 41 metais prieš mūsų erą. Jų santykiai turėjo politinį prieskonį - Kleopatrai reikėjo M.Antonijaus, kad būtų apginta jos valdžia ir išlaikyta Egipto nepriklausomybė, o M.Antonijui reikėjo priėjimo prie Egipto turtų ir išteklių. Tiesa, jie itin mėgavosi vienas kito draugija, todėl šis romanas nebuvo vien iš išskaičiavimo. Anot senovinių šaltinių, jie praleido 40-41 metų prieš mūsų erą žiemą, gyvendami nerūpestingą ir besaikį gyvenimą Egipte - ir netgi suformavo gėrimo bendruomenę, žinomą kaip „Nepakartojamos kepenys“. Ši bendruomenė dalyvaudavo naktinėse šventėse ir besaikėse puotose, taip pat užsiimdavo žaidimais ir konkursais. Viena mėgstamiausių Kleopatros ir M.Antonijaus veiklų buvo vaikščioti po Aleksandrijos gatves prisidengus, kad jų niekas neatpažintų - ir krėsti pokštus vietiniams gyventojams.
Į dar didesnę nemalonę faraonė pateko po Cezario žūties, begėdiškai suviliojusi naująjį imperatorių Marką Antonijų. Markas Antonijus buvo priblokštas jos įvaizdžio ir netrukus atsidūrė po Egipto burtininkės kojomis. Šaltiniai byloja, kad tai buvo nepaprastai aistringa meilė. Kai Kleopatra ir Markas Antonijus susitikdavo, jiedu atsiskirdavo nuo pasaulio ir savaites mėgaudavosi meile. Tačiau jų meilė buvo pražūtinga - įsimylėjėliai nusižudė.
Kleopatra vadovavo laivynui mūšyje. Kleopatra galiausiai ištekėjo už Marko Antonijaus ir su juo susilaukė trijų vaikų - tačiau jų santykiai pavirto didžiuliu skandalu Romoje. M.Antonijaus varžovas Augustas naudojo propagandą, kad pavaizduotų M.Antonijų kaip gudrios viliokės paveiktą išdaviką - tad 32 metais prieš mūsų erą Romos senatas paskelbė karą Kleopatrai. Konfliktas pasiekė savo apogėjų kitais metais vykusiame žymiajame jūrų mūšyje Aktione. Kleopatra stojant į kovą kartu su M.Antonijaus laivynu, pati vadovavo kelioms dešimtims Egipto karo laivų - tačiau jų bendros jėgos neprilygo Augusto laivynui. Mūšis netrukus virto triuškinimu ir Kleopatra su M.Antonijumi buvo priversti bėgti į Egiptą.
Kleopatra galimai mirė ne nuo gyvatės įkandimo. Kleopatra ir M. Antonijus nusižudė 30 metais prieš mūsų erą, kai Augustas juos atsivijo iki pat Egipto. Teigiama, kad M.Antonijus atėmė sau gyvybę dūriu sau į pilvą, o Kleopatros mirties būdas nėra visai aiškus. Legenda byloja apie tai, kad ji priviliojo gyvatę - greičiausiai angį ar Egipto kobrą - kad ši įkąstų į jos ranką, tačiau senovės istorikas Plutarchas pripažįsta, kad „kaip buvo iš tikrųjų, nežino niekas“. Jis sako, kad Kleopatra taip pat slėpė mirtinus nuodus vienose iš savo šukų, o istorikas Strabo pažymi, kad ji galėjo pasitepti mirtinu kremu. Turint tai omenyje, dauguma mokslininkų sutaria, kad Kleopatra savižudybei panaudojo gyvatės nuoduose išmirkytą smeigtuką.
Apie ją sukurtas filmas buvo vienas brangiausių istorijoje. Nilo karalienę vaidino aktorės Claudette Colbert ir Sophia Loren, tačiau geriausiai ją įkūnijo Elizabeth Taylor 1963 metų filme „Kleopatra“. Filmo kūrimo metu buvo susidurta su scenarijaus ir kūrimo problemomis, o filmo biudžetas ilgainiui išsipūtė nuo 2 iki 44 milijonų dolerių, ir į šią sumą įėjo 200 000 dolerių vien už E.Taylor kostiumus. Tuomet tai buvo brangiausias visų laikų filmas, o dėl jo kūrimo kaštų vos nebankrutavo filmų studija - nors ir gavo nemažai pelno.
Kleopatra VII gimė 69-aisiais metais prieš Kristų, Aleksandrijos mieste. Ji buvo paskutinė Senovės Egipto faraonė, priklausiusi Ptolemėjų dinastijai, valdžiusiai Egiptą Helenistiniu laikotarpiu, po Aleksandro Didžiojo mirties. Kleopatra visus žavėjo ne tik savo kerinčiu grožiu, bet ir valdymo stiliumi bei politinėmis strategijomis. Būtent šie jaunos moters bruožai pavergė didįjį Romos karvedį Julijų Cezarį. Jis tapo jos sąjungininku ir mylimuoju. Cezario ir Kleopatros santykiai niekada nebuvo įteisinti santuoka, nes tai prieštaravo romėnų teisei. Metus pagyvenusi drauge pora susilaukė sūnaus, kurį pavadino Cezarijumi. Iki pat Julijaus Cezario žmogžudystės Kleopatra ištikimai vykdė visas žmonos pareigas.
Po Cezario mirties iškilo grėsmė ne tik Romos valstybei, bet ir Egipto žemėms. Netrukus Romoje kilo dideli politiniai neramumai, kuriuos kurstė tarpusavyje dėl valdžios kovojančios frakcijos. Viena jų buvo valdoma Julijaus Cezario ištikimo draugo, pasekėjo ir įsūnio Oktaviano, kitai vadovavo žymus Romos karvedys Markas Antonijus.
Prasidėjus kovai dėl valdžios Romos valstybėje, Kleopatra kurį laiką stebėjo įvykius iš šalies. 41-aisiais prieš Kristų Markas Antonijus pasikvietė karalienę susitikti Tarse. Pasakojama, kad valdovė miestą įplaukė nuostabiu laivu violetinėmis burėmis, pati buvo išsipuošusi kaip graikų deivė Afroditė. Antonijus, tapatinęsis su graikų dievu Dionisu, buvo akimirksniu užkariautas Kleopatros žavesio. Tiek Markas Antonijus, tiek Kleopatra vienas kitame įžvelgė tai, ko jiems reikėjo - aistrą, galią, stiprybę ir išmintį. Visų pirma jiedu rado bendrą kalbą politikoje. Markui Antonijui reikėjo Egipto palaikymo kovoje dėl valdžios Romos valstybėje. Mainais už tai Kleopatra paprašė, kad būtų nužudyta jos įseserė Arsinojė, kuriai suteiktas prieglobstis Efese, Artemidės šventykloje. Politinė sąjunga netrukus peraugo į aistringą romaną.
Kleopatra vėl atsidūrė Romos karvedžio glėbyje. Po metų, praleistų Tarse, Kleopatra į Aleksandriją sugrįžo kartu su Marku Antonijumi. Čia jie suformavo „nepakartojamų gyventojų“ visuomenę, kuri garbino dievą Dionisą, linksminosi ir elgėsi taip, lyg rytojus būtų paskutinė diena žemėje. Istorikų teigimu, Kleopatra skatino palaidą gyvenimą, kad Egipto žmonės nepradėtų piktintis jos pačios nesantuokiniais ryšiais. Netrukus Kleopatra Markui Antonijui pagimdė dvynukus. Berniuką jie pavadino Aleksandru Helijumi (šis vardas buvo siejamas su saule), o mergaitę - Kleopatra Selene (jos vardas buvo siejamas su mėnuliu).
Politiniai neramumai Romoje privertė Marką Antonijų palikti Aleksandriją ir grįžti į gimtąjį kraštą. Jis sudarė paliaubas su Oktaviano. Sutarties sąlygose buvo numatyta, kad Markas Antonijus privalo vesti Oktaviano seserį Oktaviją ir abi susigiminiavusios pusės turi baigti karą. Nepaisant vedybų su Oktaviano seserimi, Markas Antonijus nuolat rašydavo savo dievinamai Egipto valdovei meilės laiškus ir kūrė planus apie Egipto ir Romos valstybės sąjungą. Kleopatra nematė mylimojo ištisus trejus metus, kol galiausiai jie susitiko Antiochijos mieste. Lemtingas susitikimas baigėsi aistringa naktimi, po kurios Kleopatra Markui Antonijui pagimdė trečiąjį vaiką. Tais pačiais metais žymusis Romos karvedys užkariavo Armėnijos teritorijas ir perdavė jas Kleopatros valdžion.
34-aisiais prieš Kristų Markas Antonijus paliko savo besilaukiančią žmoną Oktaviją ir sugrįžo į Aleksandriją, kur surengė paramos Aleksandrijai šventę. Didžiulės minios žmonių plūdo pasižiūrėti į aukso sostuose sėdinčius Marką Antonijų ir Kleopatrą, apsuptus jų vaikų. Per šventę Markas Antonijus pripažino Cezarijų teisėtu Julijaus Cezario sūnumi, o rytines Romos ir Partos žemes padalijo Kleopatrai ir jų vaikams. Šios žinios pasiekė ir Romos valstybę. Piliečiai ėmė piktintis, kad Markas Antonijus planuoja Romos imperijos sostinę perkelti į Aleksandriją. Įsiūčio apimtas Oktavianas įpareigojo Romos senatą atimti valdžios teises iš Marko Antonijaus ir paskelbė karą Kleopatrai, vadindamas ją pasileidusia kekše. Siekdamas išvengti dar vieno pilietinio karo, Oktavianas neskelbė karo Markui Antonijui, puikiai žinodamas, kad šis palaikys mylimosios pusę.
Egipto ir Romos valstybės karas pasiekė kulminaciją Akcijaus jūrų mūšyje. Oktaviano valdomas karinis jūrų laivynas sutriuškino jungtines Kleopatros ir Marko Antonijaus karines pajėgas. Tuoj po šio mūšio Oktavianas įsiveržė į Egiptą ir užėmė Aleksandriją. Sutriuškinta Marko Antonijaus vadovaujama kariuomenė pasidavė Oktavianui, o pats karvedys, pagal garbingas romėnų tradicijas, nusižudė krisdamas ant savo kardo. Po Marko Antonijaus mirties Kleopatra buvo nuvesta pas Oktavianą. Šis pranešė, kad ji bus nugabenta į Romą ir parade bus vedama kaip didžiausias Oktaviano triumfo simbolis. Sukrėsta mylimojo mirties, nepakeldama minties apie viešą pažeminimą, Kleopatra grįžo į savo apartamentus, apsivilko karališkus apdarus, pasipuošė aukso diadema ir, atsigulusi ant auksinės sofos, pasirinko mirti nuo gyvatės įkandimo. Kartu su ja nusižudė ir ištikimiausi jos tarnai. Kleopatrai tebuvo trisdešimt devyneri metai. Du dešimtmečius ji buvo Egipto karalienė, o keturiolika - Marko Antonijaus mylimoji ir sąjungininkė. Kleopatra pasirinko itin dramatišką būdą mirti. Remiantis egiptiečių mitologija, gyvatės įkandimas simbolizuoja karališkųjų dievybių amžiną gyvenimą. Praėjus daugiau kaip dviem tūkstantmečiams, Kleopatros atminimas ir jos meilės istorija vis dar gyva visų rūšių meno kūriniuose.
Kleopatra VII buvo paskutinė Egipto faraonė, po jos mirties Egiptas tapo viena iš Romos provincijų. Visą gyvenimą Kleopatra stengėsi išlaikyti Egipto sostą.
Gajus Julijus Cezaris (lot. Gaius Julius Caesar, 100 m. pr. m. e. liepos 13 d. - 44 m. pr. m. e. Per galų karus užkariavęs Galiją Cezaris išplėtė Romos valstybės ribas iki šiaurės Atlanto pakrantės ir prie Romos prijungė visą dabartinės Prancūzijos teritoriją, taip pat buvo įsiveržęs į Britų salas. Gajus Julijus Cezaris turėjo puikius karinio stratego ir taktiko gebėjimus, nugalėjo priešininkus pilietiniame kare ir tapo Romos valstybės valdovu. Gyveno Graikijoje ir Mažojoje Azijoje. 78 m. pr. m. e. grįžo į Romą ir kovojo su savo priešininkais. Karinei praktikai būdingi drąsūs taktiniai manevrai, sumanus naujos technikos panaudojimas, tiekimo tarnybos stiprinimas. Puolimo ir gynimosi veiksmus laikė lygiareikšmiais ir sumaniai derino. Cezario laikais padidėjo vyriausiojo vado ir legionų vadų reikšmė. 61-60 m. pr. m. e. valdė provinciją Ispanijoje. 60 m. pr. m. e. grįžo į Romą ir su Pompėjumi bei Krasu sudarė I triumviratą. 58 m. pr. m. e. paskirtas Narbonos Galijos vietininku. Iki 51 m. pr. m. e. užkariavo visą Galiją, atrėmė germanų puolimus, 55-53 m. pr. m. e. surengė sėkmingus karo žygius į Britaniją ir Germaniją. 49 m. pr. m. e. su kariuomene peržengė Rubikono upę (ji skyrė Cezario valdomas sritis nuo Italijos) ir pradėjo kovą su Pompėjumi dėl valdžios (53 m. pr. m. e. žuvus Krasui I triumviratas iširo). 48-45 m. pr. m. e. nugalėjo Pompėjaus ir jo šalininkų kariuomenes. Lemiamas mūšis įvyko ties Farsalu. Po Farsalo mūšio nusivijo Pompėjų į Egiptą, kur padėjo soste įsitvirtinti Kleopatrai VII, o jos 47 m. pr. m. e. Sutelkęs valdžią (diktatorius ir liaudies tribūnas iki gyvos galvos, turėjo cenzoriaus įgaliojimus), nebesilaikė populiarių demokratinių idėjų. Nors formaliai egzistavo respublika ir Cezaris atsisakė Marko Antonijaus pasiūlymo karūnuotis[5], Romoje buvo įvesta Cezario karinė diktatūra. Cezaris stiprino centralizuotą valdžią, naikino provincijų atskirumą nuo Italijos ir konsolidavo Viduržemio jūros baseino vergvaldžius. Mokėjo laviruoti tarp įvairių socialinių grupių. 46 m. pr. m. e. reformavo kalendorių - metai turėjo 365 dienas ir kas ketveri metai buvo pridedama papildoma diena.[6]Respublikos institucijų siaurinimas sukėlė senato respublikonų opoziciją. Po Juliaus Cezario mirties Romos forume buvo pastatyta Cezario šventykla. Cezario asmenybės kultą pradėjo Romos imperatorius Augustas. Vėliau dauguma valdovų domėjosi Juliaus Cezario historiografija - tarp jų Napoleonas III, pradėjęs, tačiau nepabaigęs rašyti mokslinio darbo apie Cezarį. Julius Cezaris laikomas cezarizmo ikona. Cezarizmui būdingas stiprus charizmatiškas lyderis, kurio valdžiai būdingas asmenybės kultas, jėga paremtas valdymas, prievarta įvedama socialinė tvarka ir reikšmingas kariuomenės vaidmuo.
Kleopatra pražudė tris savo giminaičius. Kova dėl valdžios ir sąmokslai buvo tokia pat Ptolemėjų tradicija, kaip ir santuokos tarp šeimos narių. Kleopatra ir jos broliai čia nebuvo išskirtiniai. Jos pirmas brolis-sutuoktinis Ptolemėjus XIII išvijo ją iš Egipto po to, kai ji bandė tapti vienvalde Egipto valdove - o vėliau jie susidūrė pilietiniame kare. Kleopatra įgijo pranašumą susivienijusi su Cezariu, o pralaimėjęs mūšį Ptolemėjus nuskendo Nile. Po karo Kleopatra susituokė su savo jaunesniuoju broliu Ptolemėjumi XIV, tačiau manoma, kad vėliau jį nužudė, idant galėtų šalį valdyti kartu su savo sūnumi. 41 metais prieš mūsų erą ji taip pat suorganizavo savo sesers Arsinojos nužudymą - kadangi ją laikė savo varžove siekiant sosto.
Kleopatra ir Julijus Cezaris (R. Burtonas ir E.Teilor) legendiniame 1963m. filme „Kleopatra“. Ši istorija atlaikė tūkstantmečių išbandymus.
Didingoji Kleopatra neabejotinai buvo viena paslaptingiausių ir įdomiausių senovės pasaulio asmenybių. Gražiosios Egipto karalienės meilės istorija po daugiau kaip dviejų tūkstantmečių tebėra viena populiariausių literatūros, teatro ir kino temų. Williamo Shakespeare‘o pjesė „Antonijus ir Kleopatra“ buvo pastatyta kone visose didžiosiose Europos teatrų scenose. Holivudo filmas „Kleopatra“, kuriame vaidino tokios įžymybės kaip Elizabeth Taylor ir Richardas Burtonas, ilgam pakerėjo žiūrovus ir buvo didžiosiomis raidėmis įrašytas į kino istoriją. Ką jau kalbėti apie dailininkų ir skulptorių darbus, kuriuose skirtingomis perspektyvomis įamžinta žavingoji Egipto valdovė. Istorijos tyrėjai neranda bendro atsakymo į klausimą, kuo Kleopatra taip pakerėjo žmones, kad netgi šiuolaikiniame pasaulyje tebėra tiek daug aliuzijų į jos grožį, aistrą, didybę, stiprybę politikoje ir silpnybę meilėje. Neabejotina tik tai, kad Kleopatros ir Marko Antonijaus jausmai vienas kitam bei tragiška lemtis yra viena didingiausių visų laikų meilės istorijų.
Antikinė Pario ir Helenės tragedija. Kai kurių žymių žmonių tikros meilės istorijos, pagardintos aistros, išdavystės, pasiaukojimo ir tragedijos prieskoniais, nepamirštamos šimtmečiais ir jaudina vis naujas kartas.
Gajus Julijus Cezaris (lot. Gaius Julius Caesar, 100 m. pr. m. e. liepos 13 d. - 44 m. pr. m. e.)
