Marija Pečkauskaitė, žinoma kaip Šatrijos Ragana, buvo viena ryškiausių lietuvių rašytojų ir pedagogių. Jos kūryba, ypač romanas „Sename dvare“, iki šiol žavi skaitytojus savo jautrumu, gamtos aprašymais ir giliomis mintimis apie gyvenimą, meilę ir dvasingumą. Šiame straipsnyje pristatome ištraukas iš jos garsaus kūrinio, atskleidžiančias autorės pasaulėžiūrą ir emocijas.
Sename dvare - jaukumo ir gamtos harmonija
Kūrinio pradžioje atsiveria idiliškas senojo dvaro vaizdas, apipintas gamtos grožiu ir jaukumu:
„Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas. Ne aukštas, bet ilgas ir platus, su dideliu prieangiu, ant baltų stiebų rymančiu, pilnas meilių kampelių, jaukus ir šiltas, ištikimas visų mūsų džiaugsmų ir liūdesių savo prieglobstin priėmėjas. Meilingai glaudžia sodnas prie plačios krūtinės tvenkinį ir rūmą - ištikimu savo draugu - ir šnibžda jiedviem kažkokias nepabaigiamas pasakas, kažkokias bylas slėpiningas, ilgias, amžinas godas.“
Šiame gamtos ir žmogaus harmonijos kampelyje atsiskleidžia ne tik dvaro grožis, bet ir gilūs gamtos ryšiai su jame gyvenančiais žmonėmis.
Vaikystės prisiminimai ir meilė mamai
Pasakojimas persikelia į vaikystės prisiminimus, kai pagrindinė veikėja, Irusia, ruošia dovaną mamai:
„Yra sodne mažas pussalėlis, į tvenkinį įsikišęs, spirėjų žydinčių krūmų uždengtas, visas gėlėmis apibertas. Ant jo kranto auga gluosnis, kurio stuobrys, matyti, kitąsyk nukirstas, išleido tris naujus stuobrelius ir sudarė tarsi fotelį, kuriame labai patogiai galima sėdėti atsilošus. Kana kados radova tą kampelį su mamate. Šį pavasarį dažnai sėdžiu gluosnio fotelyje, nes ruošiu dovanėlę mamatės vardinėms. Žiemą pramokau išsiuvinėti ir užsigeidžiau pirmąjį savo darbo vaisių jai paaukoti. Už savo pinigus nupirkau reikiamos medžiagos, ir štai, pasislėpus fotelyje, kad mamatė nepamatytų, siuvu staltiesėlę spintelei pas jos lovą. Pasirinkau šią dovaną, ne kitokią, giliai viską apgalvojusi. Vakare, mąsčiau, kai mamatė paskaičius norės užgesinti žvakę, jos paskutinis žvilgesys puls ant mano staltiesėlės, ir ji užmigs, apie mane mąstydama... O rytą pirmutinis daiktas, jos žiūrimas, yra laikrodis ant spintelės...“
Šie žodžiai atskleidžia nuoširdžią meilę ir rūpestį artimam žmogui, norą pradžiuginti jį savo rankų darbu.
Gamtos grožio stebėjimai
Autorė meistriškai aprašo gamtos detales, kurios suteikia pasakojimui gyvumo ir grožio:
„Viršum mano galvos gieda ir čiulba paukšteliai; toli, antrame tvenkinio krante, kalena gandras; ties mano kojomis mėlynuoja dangaus ašarėlių giria, stebėdamos savo atvaizdu tvenkinio veidrodyje.“
Šie vaizdai ne tik puošia tekstą, bet ir atspindi veikėjos jautrumą gamtos garsams ir vaizdams.
Pažintis su kaimynais ir teismo procesas
Kūrinys atskleidžia ir socialinius santykius tarp kaimynų, iliustruojant tai ginču dėl bičių:
Tėvelis sėdėjo prieangyje, o prieš jį stovėjo du mūsų kaimynu ūkininku su kepurėmis rankose, guviai besikalbėdami. - Gerai, kad atėjai, Marinia. Pataikinai kaip tik į teismą. Spūdis su Rimeika besibylinėdami atėjo net pas mane. - Del buvimo kur nebus. - Jei abudu kalbėsite, tai ponia nieko nesupras, - tarė tėvelis.
Ši situacija parodo buitinius nesutarimus ir skirtingus požiūrius į nuosavybę bei teisingumą.
Pasakų pasaulis ir bobutės išmintis
Pasakojimas nukelia į paslaptingą bobutės pasaulį, kuris vaikui asocijuojasi su pasakų šalimi:
„Eiti pas bobutę - kaip tai miela! Ne tik dėl to, kad ji moka gražių pasakų, bet ir dėl to, kad ten viskas taip keista, taip nematyta, taip kitoniška, negu aplink mane. Rodos man, kad nuėjus ten įžengiu į pasakų šalį. Gyvena bobutė sename mūro name, kuriame kitąsyk buvo bravoras, mažame kambarėlyje su vienu giliai įleistu langu, mažomis, saulės nudažytomis rutelėmis. Kambarėlio sienos laikraščiais išlipytos, asla švariai iššluota, visados žaliais ajerais išbarstyta. Tur būt, nuo tų ajerų ir nuo ryšulių žolių, prikabinėtų palubėse, visas kambarėlis pilnas kažkokio meilaus, ypatingo kvapo. Tiesiog kvepia pasaka.“
Bobutė, nors ir gyvena skurdžiai, dalijasi savo išmintimi ir pasakomis, kurios formuoja vaiko pasaulėžiūrą.
„Bobutė, vis verpdama, ėmė pasakoti. Ir prigužė pilna trobelė baisiausių baidyklių: ugniaakių aitvarų, kaukų pikčiurnų, ir gudrių kipšų, ir laumių viliūgių, ir mirusių nekrikštytų vaikų, ir dvasių, kenčiančių savo bausmę girgždančiuose medžiuose.“
Filosofinės įžvalgos apie gyvenimą ir mirtį
Kūrinio eigoje Šatrijos Ragana dalijasi giliomis mintimis apie gyvenimo trapumą ir mirties neišvengiamumą:
„Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip įvaizdžiai stovi čia prieš akis nepastovumas visų žemės daiktų, tas amžinasis faktas, kad viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius! Sukultos viltys, sugriauti sumanymai, neištarti žodžiai, neišgertos taurės, neišdainuotos dainos... Puvėsiai, dulkės, pelenai...“
Šios mintys ragina susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir vertybes.
Šatrijos Ragana – „Sename dvare“
„Ak ne! mirtis nėra baisi. „Senatvėje žmogus nebedraugus. „Kadangi mūsų pojūčiai neduoda įrodymų, jog dvasia egzistuoja be kūno, tai tikime ją žūvant drauge su juo. Kas per košmaras toks gyvenimas! Žinoti, kad kiekvienas tavo širdies plakterėjimas - tai žingsnis į tą niekybę ir puvėsius, kuriuose žus tavo intelektas, tavo valia, tavo jausmai.“
Šatrijos Raganos žodžiai ir vaizdai, perteikti „Sename dvare“, išlieka aktualūs ir šiandien, kviesdami skaitytojus stabtelėti, pamąstyti apie gamtos grožį, artimus žmones ir gyvenimo prasmę.
tags: #satrijos #ragana #sename #dvarecitatosietuve #esu #gimusi
