Šarminė fosfatazė (ŠF), dar žinoma kaip ALP (angl. Alkaline Phosphatase), yra fermentas, randamas daugelyje žmogaus organizmo audinių, įskaitant kaulus, kepenis, tulžies latakus ir žarnyną. Jis atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant kalcio ir fosforo apykaitą bei dalyvauja kituose biocheminiuose procesuose. Kraujo tyrimas, nustatantis šarminės fosfatazės kiekį, yra dažnai atliekamas siekiant įvertinti kepenų, kaulų ir tulžies latakų būklę.
Fermentų izofermentai - tai skirtingos fermento formos, kurios skiriasi kilme. Šarminė fosfatazė turi kelis pagrindinius izofermentus: kepenų, kaulų, žarnyno ir placentos. Nustatant, kuris izofermentas aktyviausias, galima tiksliau nustatyti šarminės fosfatazės padidėjimo priežastį.
Normalus šarminės fosfatazės kiekis kraujyje svyruoja: suaugusiems vyrams ir moterims norma yra apie 30-120 TV/l. Vaikams šis rodiklis yra aukštesnis dėl intensyvaus kaulų augimo ir gali siekti nuo 80-500 TV/l naujagimiams ir mažiems vaikams iki 100-350 TV/l paaugliams. Padidėjęs šarminės fosfatazės kiekis suaugusiems gali signalizuoti apie kepenų, kaulų ligas ar net vėžį. Vaikams jis dažniausiai susijęs su normaliu kaulų augimu.
Nėštumo metu moters organizme vyksta daugybė fiziologinių pokyčių, kurie gali turėti įtakos ir šarminės fosfatazės rodikliams. Svarbu suprasti šiuos pokyčius, kad būtų galima tinkamai interpretuoti tyrimų rezultatus.
Šarminės fosfatazės pokyčiai nėštumo metu
Nėštumo metu šarminės fosfatazės kiekis kraujyje gali natūraliai padidėti, ypač trečiąjį nėštumo trimestrą. Tai susiję ne tik su kepenų šarminės fosfatazės aktyvumo padidėjimu, bet ir su intensyvesne placentos gaminamo izofermento gamyba. Taip pat gali būti stebimas ir kaulų šarminės fosfatazės sintezės padidėjimas, kuris išlieka ir iki 6 savaičių po gimdymo. Dėl šių priežasčių, nėštumo metu šarminės fosfatazės tyrimas gali būti ne visai tikslus diagnozuojant nėščiųjų cholestazę.
Nėštumo metu bendras kraujo plazmos tūris padidėja apie 45-50%, o eritrocitų kiekis - apie 20-30%. Dėl šių pokyčių gali atsirasti fiziologinė anemija, o kraujo klampumas sumažėti. Didėja ir leukocitų kiekis, ypač neutrofilų, o limfocitų kiekis gali svyruoti priklausomai nuo nėštumo trimestro. Trombocitų kiekis dažniausiai nekinta arba nežymiai sumažėja dėl hemodiliucijos ir padidėjusio jų sunaudojimo. Nėštumas yra hiperkoaguliacinė būklė, didinanti trombozės riziką.
Pagrindiniai kepenų funkciją atspindintys rodikliai nėštumo metu yra bendrasis bilirubinas, AST ir ALT. Bendrojo bilirubino kiekis paprastai būna mažesnis nei ne nėščioms moterims. AST ir ALT aktyvumas paprastai nesikeičia, todėl jų padidėjimas virš normos ribų reikalauja detalesnio ištyrimo. C reaktyviojo baltymo (CRB) kiekis nėštumo metu gali būti didesnis, atspindint nedidelį sisteminį uždegiminį atsaką.
Šlapimo išskyrimo sistemoje taip pat vyksta pokyčiai: glomerulų filtracijos greitis (GFG) padidėja iki 50%, o tai rodo suaktyvėjusią inkstų funkciją. Dėl to kraujo plazmoje sumažėja šlapalo ir kreatinino kiekis.
Intrahepatinė nėščiųjų cholestazė (INC)
Intrahepatinė nėščiųjų cholestazė (INC) yra viena dažniausių kepenų ligų, diagnozuojamų nėštumo metu. Ji paprastai pasireiškia antrojo ar trečiojo nėštumo trimestro pabaigoje ir pasižymi odos niežuliu, padidėjusiomis tulžies rūgščių koncentracijomis kraujyje ir kartais gelta. Tiksli INC priežastis nėra visiškai aiški, tačiau manoma, kad jai įtakos turi genetiniai, hormoniniai ir aplinkos veiksniai.
INC dažniau pasitaiko tam tikrose etninėse grupėse, taip pat gali pasikartoti kitų nėštumų metu. Nėštumo metu padidėjusi lytinių hormonų koncentracija, didesnis vaisių skaičius, vyresnis moters amžius ir tam tikrų medikamentų vartojimas prieš nėštumą gali didinti INC riziką. Po gimdymo INC simptomai paprastai greitai praeina, nes sumažėja lytinių hormonų gamyba.
Klinikiniai INC simptomai dažniausiai pasireiškia po 30 nėštumo savaitės ir apima intensyvų odos niežulį, ypač delnuose ir paduose, kuris gali sutrikdyti miegą. Apie 25% sergančių moterų gali pasireikšti gelta. Retesni simptomai gali būti nuovargis, skausmas dešiniajame pašonkaulyje, pykinimas, vėmimas.
INC kelia riziką vaisiui: tulžies rūgštys gali sukelti vaisiaus priešlaikinį gimdymą, pakenkti jo antinksčiams, kepenims, sukelti širdies aritmijas ir net intrauterininę mirtį. Taip pat gali pasireikšti vaisiaus augimo atsilikimas, hipoksija ir ūminis respiracinis distreso sindromas. Moterims retais atvejais gali pasireikšti pogimdyminis kraujavimas, inkstų infekcijos ar riebaluose tirpių vitaminų trūkumas.
Diagnostika ir gydymas
INC diagnozuojama remiantis klinikiniais simptomais ir laboratoriniais tyrimais, pirmiausia - tulžies rūgščių koncentracijos kraujyje nustatymu. Padidėjusi tulžies rūgščių koncentracija (dažnai daugiau nei 10 μmol/l) yra pagrindinis diagnostinis kriterijus. Taip pat atliekami kepenų fermentų (ALT, AST) tyrimai, bendras kraujo tyrimas ir diferencinė diagnostika, siekiant atmesti kitas kepenų ligas.
Pagrindinis INC gydymo metodas yra ursodeoksicholio rūgšties (UDCR) vartojimas, kuri padeda sumažinti niežulį ir pagerinti laboratorinių rodiklių rezultatus. Gydymas gali būti empiriškas, pradedamas nustačius simptomus. Jei UDCR nepakankamai veiksminga, gali būti skiriami papildomi medikamentai, tokie kaip S-adenozil-metioninas, cholestiraminas ar rifampicinas, nors jų vartojimas ir efektyvumas gali skirtis.
Nėštumo užbaigimo sprendimas priimamas atsižvelgiant į vaisiaus ir motinos būklę, riziką bei gestacijos savaitę. Dažnai rekomenduojama gimdymą sužadinti 36-37 nėštumo savaitę, ypač jei INC yra sunki ar nepraeinantis niežulys.
„Artemis II“ klausimų ir atsakymų transliacija su dr. Vidu Dobrovolsku
Prenatalinė priežiūra ir cholestazė po gimdymo
Nėščiosios, sergančios INC, turėtų būti atidžiai stebimos. Nors nestresinis testas ir kiti vaisiaus būklės vertinimo metodai gali būti naudojami, jie ne visada efektyviai spėja staigų vaisiaus žūties mechanizmą. Sprendimas dėl nėštumo užbaigimo priimamas individualiai.
Po gimdymo rekomenduojama įvertinti moters kepenų fermentų tyrimus praėjus 6-8 savaitėms. Jei rodikliai nesusitvarko, reikalinga gastroenterologo konsultacija. Ankstyvuoju pogimdyviniu laikotarpiu kepenų fermentų tyrimai atliekami 3-5 dieną po gimdymo, o vėliau - po 2 ir 6-8 savaičių.
| Rodiklis | Ne nėščios moterys | I trimestras | II trimestras | III trimestras |
|---|---|---|---|---|
| Šarminė fosfatazė (ŠF) | 30-120 TV/l | 32-100 TV/l | 43-135 TV/l | 133-418 TV/l |
| ALT | 0-40 U/l | 6-32 U/l | - | - |
| AST | 7-40 U/l | 10-28 U/l | 11-29 U/l | 11-30 U/l |
