Salomėjos Nėries, tikruoju vardu Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, gimimo metai apibrėžiami ties 1904 metų lapkričio 17 diena. Ši jautrios sielos poetė užaugo Vilkaviškio apskrityje, o tiksliau - Kiršuose, Alvito valsčiuje. Kiršai priklauso Alvito miesteliui.
Salomėja Nėris augo pasiturinčiai, kaip ir daugelis menininkų, ūkininkų šeimoje. Tėvas buvo protingas ir apsiskaitęs, gabus žmogus, o motina buvo be galo pamaldi ir turinti stiprų religijos ryšį. Alvito pradinėje mokykloje mokėsi Salomėja Nėris. Už poros kilometrų, prie Širvintos upės, yra senoji Bačinskų sodyba. Karas sunaikino gyvenamąjį namą, tačiau daug kas čia mena S. Nėrį: keroja vešlūs alyvų krūmai, žaliuoja diemedis, auga senos obelys. Prie paminklinio akmens rasime padėta gėlių. Nestinga čia ir lankytojų, bei ekskursijų, kasmet skaitoma Poezijos pavasario laureatų poezija.
Salomėjos Nėries gyvenime buvo keletas mokyklų, iš kurių ji sėmėsi žinių: Alvito pradinė mokykla, Marijampolės mergaičių progimnazija, Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazija. 1919 m. persikėlė į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos ketvirtą klasę. Gimnazijoje pasižymėjo kaip dailininkė ir poetė, dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje. Nuo 1919-24 mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, priklausė katalikiškai ateitininkų organizacijai. 1923 ateitininkų žurnale Ateitis (nr. 11) išspausdintą eilėraštį Pajūry pirmą kartą pasirašė slapyvardžiu Neris (vėliau Nėris). Pirmuosius eilėraščius pasirašinėjo Liūdytės ir Juraitės slapyvardžiu, nuo 1923 m. - Salomėjos Nėries slapyvardžiu.
Ši meniškos sielos asmenybė studijavo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, kur domėjosi įvairiausiais dalykais bei turėjo daug veiklos. 1924 m. S. Nėris įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą. Greta studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką-psichologiją, dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje. 1928 m. baigė Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą (lietuvių literatūrą, vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką). Dalyvavo Šatrijos meno draugijos veikloje.
Salomėja Nėris buvo labai kukli ir nuoširdi. Po studijų metų Salomėja Nėris išbandė save mokytojos vaidmenyje, labai mėgo literatūrą. Poetė mokėsi daug kalbų, nemažai keliavo po pasaulį, kad plėstų savo akiratį. 1928-31 Lazdijų gimnazijoje dėstė vokiečių kalbą. Atostogų metu poetė keliavo po Vakarų Europą, gilino vokiečių kalbos studijas. 1929 m. dalį vasaros Salomėja Nėris praleido Vienoje, kur susibičiuliavo su kairiųjų pažiūrų menininkais Kaziu Boruta ir jo bičiuliais.
1931 m. persikėlė į Kauną. 1931 m. S. Nėris apsigyveno Kaune, kur vertėsi pamokomis, redagavo lietuvių liaudies pasakas. Redagavo Vytauto Didžiojo universiteto leidžiamus tautosakos rinkinius. 1934-36 dirbo mokytoja Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Nuo 1937 m. rudens įsikūrė Palemone. Iki 1940 m. vasaros dirbo mokytoja Kauno gimnazijose. Mokytojavo Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune. Buvo ištekėjusi už skulptoriaus Bernardo Bučo. 1937 m gimė vienintelis jų sūnus Saulius Bučas (mirė - 2007 metais). Palemone veikia S. Nėries memorialinis muziejus (įkurtas 1961).
1931 m. Trečio fronto nr. 5 paskelbtas trečiafrontininkų pareiškimas, kurį pasirašė ir S. Nėris, pasmerkdama savo ankstesnes ideologines ir menines pozicijas, pažadėdama, kad jos poezija bus išnaudojamųjų masių kovos įrankis ir reikš jų norus ir tikslus. Tais pačiais metais buvo išspausdinti revoliucinių motyvų turintys eilėraščiai bolševikinės krypties literatūriniame žurnale Trečias frontas. Čia buvo išspausdintas ir pasižadėjimas dirbti bolševikams, tik jį parašė ne pati S. Nėris. Po atostogų Salomėja Nėris grįžo labai pasikeitusi. Naujos jos nuotaikos, ryžtingas nusiteikimas keisti savo poeziją ir gyvenimą atsispindėjo antrajame poezijos rinkinyje Pėdos smėly (1931). Abstraktūs pirmosios knygos kontrastai tarp beribių erdvių ir mažos širdies antrajame rinkinyje peraugo į konkrečias dramatiškas įtampas, paaštrėjo lyrinio subjekto santykis su pasauliu, pasigirdo nusivylimo ir priekaištų, ryškus laikinumo ir mirties motyvas, meilės tema suskambo dramatiškesne romanso gaida, atsirado nauji pažeminimo, socialinės neteisybės paveikslai, sudėtingesnė tapo eilėraščio struktūra. Kritikus sužavėjo poetės gebėjimas didelius egzistencinius išgyvenimus perteikti trumpu poetišku aforizmu, jausti gyvenimo trapumą ir stebuklingumą. Tikru akibrokštu visuomenei tapo 1931 m. pasirodžiusiame penktajame kairiojo sparno avangardo žurnalo Trečias frontas numeryje išspausdinti trys Salomėjos Nėries eilėraščiai ir pareiškimas, kad ji „sąmoningai stoja prieš darbo klasės išnaudotojus ir visą savo darbą nuo šiol sujungia su išnaudojamųjų masių veikimu…“. Rašyti avangardistine rėksminga poetika jai, subtiliai lyrikei, nesisekė: eilėraščiai panėšėjo į eiliuotą publicistiką, prikištą trafaretinių klišių.
1934-1936 m. S. Nėris dirbo mergaičių gimnazijoje Panevėžyje. Mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje poetė susipažino su vietos menininkais, tarp jų ir su skulptoriumi Juozu Buču. Įsiliepsnojo didelė ir ilgai laukta meilė. Laimingi kartu sutiko 1936-uosius, įsigijo sklypą namui Palemone, rudenį išvyko į Paryžių, kuriame civiliškai susituokė gruodžio mėnesį. Laimingi Prancūzijoje gyveno ir kūrė dar pusmetį. Vasarą grįžo į Lietuvą, rudenį Salomėja Nėris pagimdė sūnų. Jį augindama, rengė naują knygą Diemedžiu žydėsiu, kuri pasirodo 1938 m. gegužę.
1935 m. išėjo trečiasis Salomėjos Nėries poezijos rinkinys Per lūžtantį ledą, dedikuotas tragiškai žuvusiems lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui. Jame dominuoja platūs mostai, veržlus sakalų įvaizdis, jūros, bangų, žuvėdros, lūžtančio ledo metaforos, perteikiančios lyrinio subjekto prieštaringų emocijų skalę, dinamišką aktyvumą, norą per audras ir pavojus realizuoti save, pasiaukoti prasmingoje kovoje, dvasiškai apsivalyti. Šalia iki tol vyravusio „aš“ atsiranda bendrinis „mes“, kartais kalbama brolių, draugų vardu. Salomėja Nėris šiame rinkinyje prakalbo daug įtaigesne, pagaulia retorika, tvirtai komponavo eilėraščio mintį.
Palyginti su rinkiniu Per lūžtantį ledą, tai visiškai kitokios nuotaikos knyga. Joje dvelkia dvasine ramybe bei pusiausvyra. Dingęs nepasitenkinimo apmaudas, nuskaidrėjusia mintimi kontempliuojama būties paslaptis ir pasaulio grožis, kuris darosi vis brangesnis nujaučiant karą ir negandas. Tūkstantmetė tautos išmintis, kurią Salomėja Nėris atrado liaudies kūryboje, įsigėrė į pasaulio matymą bei jutimą, tapo eilėraščio filosofine potekste, slypinčia už poetinių vaizdų. Vaizdai komponuojami tautosakiniu paralelizmo principu, perteikiančiu universalias gimimo, gyvenimo, mirties, prisikėlimo kategorijas. Žmogaus ir gamtos ryšys yra amžinas, žmogus - gamtos dalis. Žmogaus gyvenimas - tai pavasarinis žydėjimas, trumputis, bet nepaprastas stebuklas. Įstabios minties ir vaizdo koncentracijos pasiekta akvarelinėse miniatiūrose „Diemedžiu žydėsiu“, „Alyvos“, „Rudenio arimuos“, „Saulės kelias“, „Aš nenoriu mirti“. Šie eilėraščiai pagrįstai laikomi lietuvių poezijos šedevrais. Brandžiausiame prieškario poetės rinkinyje sutelkta ir aukščiausiu lygiu meniškai realizuota visa ankstesnė vaizdo kūrimo, minties koncentracijos, eiliavimo tobulinimo patirtis, dominuoja trumputis, lakoniškas eilėraštis, kuriame telpa viskas - susimąstymas, meilės išgyvenimas, realus gatvės piešinys. Eilėraščių rinkinys Diemedžiu žydėsiu (1938, Lietuvos valstybinė literatūros premija, 32004) melodinis orientyras - liaudies daina, vyrauja lopšinės lyrizmo tradicija, teigiama gyvenimo harmonija, paremta motinos ir vaiko ryšiu.
Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos kelią perlaužė 1940 m. vasarą prasidėjusi sovietinė okupacija. Žinoma ir populiari poetė, Valstybine premija apdovanoto eilėraščių rinkinio Diemedžiu žydėsiu autorė Lietuvos sovietizaciją režisuojančių jėgų (Vladimiro Dekanozovo, Nikolajaus Pozdniakovo ir kt.) įtraukiama į propagandinių balsų chorą ir tampa jo „skambiausia styga“. 1940 m. buvo vadinamojo Liaudies seimo įgaliotos delegacijos, vykusios į SSRS Aukščiausiosios Tarybos dėl LSSR priėmimo į SSRS, narė. Jai buvo pavesta parašyti poemą Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. Be to, ji rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. Ligi šiol yra daug įvairių nuomonių apie jos „visišką ištikimumą“. Tiesa, N. Šepetys akcentuoja, kad pati S. Nėris laiškuose ir dienoraščiuose gausiai aprašinėjo tiek laimingas, tiek nelaimingas meilės istorijas, visa tai gana anksti pateko į viešumą ir tapo bendros rašytojos legendos dalimi.
Prasidėjus SSRS-Vokietijos karui pasitraukė į Rusiją, gyveno Penzoje, Ufoje, Maskvoje. Kilus karui, S. Nėris buvo išvežta į Rusiją. 1943 m. pradžioje Maskvoje išleidžiamas Nėries rinkinys Dainuok, širdie, gyvenimą, o 1944 m. rudenį sudarytas rinkinys Prie didelio kelio ilgai išguli leidykloje, kol 1945 m. vasarą vietoj jo pasirodo gerokai sutrumpinta knygelė Lakštingala negali nečiulbėti - be epigrafų, perredaguota, pakeista eilėraščių eilės tvarka, o kai kurių svarbesniųjų išvis atsisakyta, kitaip sudėliojant prasminius akcentus. Nors vėliau buvo paskelbti visi rinkinio Prie didelio kelio eilėraščiai, pačios knygos likimas sovietmečiu buvo nutylimas. 1941-45 SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė. Karo metų eilėraščiuose, be privalomo tam laikui kvietimo į kovą, priešų pasmerkimo, ryškus žmogaus ryšys su gimtąja žeme motyvas, motiniška užuojauta einantiems į mūšį ir pasmerktiems žūti kariams. Iš troškimo gyventi ir suvokimo, kad mirtis neišvengiama, kylanti įtampa yra daugelio eilėraščių pagrindas. Derindama tautosakines ir originalias raiškos priemones kalbėjo apie savo vienišumą svetimame krašte, paliktų namų ilgesį. Antrojo pasaulinio karo metais Nėries lyrikoje susilieja tautosakos motyvai, tragiški įspūdžiai ir universali tremtinystės, kosminės našlaitystės retorika. Atsigręžiama į Maironį, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Kristijoną Donelaitį, Adomą Mickevičių, liaudies dainas - klasikos įvaizdžius, žadinančius tėvynės ilgesį. Išpažintiniuose eilėraščiuose Nėris drąsiai atskleidė „nefasadinę“, komplikuotą asmenybės pusę, atvirai kalba apie savigailą, savigraužą, depresiją - oficialiam „sovietinio žmogaus“ portretui nebūdingus bruožus. Nėries karo metų lyrika - viena lietuvių poezijos viršūnių, o kartu tragiškos epochos prieštaringas liudijimas. Nepaisant ideologinės takoskyros, ši poezija temų ir motyvų atžvilgiu artima visų XX a. vidurio išvietintųjų kūrybai - jie emocingai ir kartais patetiškai kalba apie pasiilgtąją tėviškę kaip apie prarastą rojų.
1944 m. grįžo į Kauną, bet sunkiai susirgo ir mirė Maskvos ligoninėje 1945 m. liepos 7 d. Palaidota Kaune, Kultūros muziejaus sodelyje, perlaidota Petrašiūnų kapinėse. Salomėja Nėris mirė 1945 m. liepos 7 d. ir iškart buvo įtraukta į sovietinių didvyrių panteoną - palaidota nepriklausomos Lietuvos „aukso amžių“ menančiame Kauno karo muziejaus sodelyje (1992 m. perlaidota Petrašiūnų kapinėse).
Kūrybos bruožai ir reikšmė
Pirmasis poezijos rinkinys Anksti rytą (1927) - jaunystės svajonių ir jausmų išraiška, jame kalbama apie pavasarišką jaunystės džiaugsmą, meilę, veržimąsi į pasaulio platumas; melodinguose eilėraščiuose pinasi pasaka ir realybė, simbolistiniais įvaizdžiais siekiama ne transcendentinės būties, o einama pasakos link. Šioje knygoje ir eilėraščių rinkinyje Pėdos smėly (1931) eilėraščiai veikiami romanso poetikos, vyrauja lemtingos meilės motyvai, kategoriškai gretinamos priešybės. Antrasis eilėraščių rinkinys ekspresyvesnis, atsiranda nepasitenkinimo pasauliu, polemizuojama su miesčioniško gyvenimo normomis pripažįstant tik aukščiausią, Dievo, teismą. Trečiafrontininkų idėjas savo eilėraščiuose kartais deklaruodavo tiesiogiai, tačiau tribūno ir agitatoriaus vaidmuo netiko S. Nėries meninei prigimčiai.
Salomėja Nėris atskleidė tėvynės netekties temą: vaizduojamas tėvynę palikusio, tautinių vertybių išsižadėjusio žmogaus kaltės bei ilgesio vidinis jausmas. Dažnai eilėraščių rinkiniuose tvyroja sielvartingi ir skaudūs išgyvenimai, kupini meilės jausmo, liūdesio, bet kartu ir džiaugsmo. Dėmesio centru, žinoma, tapo vidinė individo būsena, kuri kur kas svarbesnė už išorinio pasaulio faktus. Salomėjos Nėries kūryboje rodomas jautrus pasiilgimas ne tik pačios tėvynės, bet ir jos gamtos: spalvos, garsai, tyla, kraštovaizdis, gaivumas. Vyrauja netekties, žmogaus būties trapumo, laikinumo temos, lydimos vienišumo, apleistumo motyvų. Atveriamas ne tik žmogaus dvasinis pasaulis, bet ir visos tautos simbolis. Nuolatos vaizduojamas individas, kuris jaučiasi prislėgtas ir nerandantis vietos pasaulyje, besiblaškantis ir jautrus.
Pirmasis rinkinys Anksti rytą (1927) - jaunystės svajonių ir jausmų išraiška. Kritikai debiutinę poetės knygą vienbalsiai išgyrė, pabrėždami minties vaiskumą, fantazijos žaismą, eiliavimo lengvumą, stiprų muzikinį pradą, dainingumą. Nors šiek tiek jautėsi Maironio, simbolistų, impresionistų įtaka, vis dėlto Salomėja Nėris prabilo unikaliu balsu, iškart subūrė savo skaitytojų ratą ir pateko į lietuvių poezijos elitą. Jos eilių savitumas reiškiasi visišku pasikliovimu savo moteriškuoju aš, jaunatvišku veržlumu, drąsia meilės jausmo adoracija, lakia ir glausta eilute, tapybiškais vaizdais, muzikaliu aliteracijų bei asonansų sąskambiu, netikėtomis ir taikliomis asociacijomis.
Antrasis eilėraščių rinkinys ekspresyvesnis, atsiranda nepasitenkinimo pasauliu, polemizuojama su miesčioniško gyvenimo normomis pripažįstant tik aukščiausią, Dievo, teismą. Trečiafrontininkų idėjas savo eilėraščiuose kartais deklaruodavo tiesiogiai, tačiau tribūno ir agitatoriaus vaidmuo netiko S. Nėries meninei prigimčiai.
Eilėraščių rinkinys Per lūžtantį ledą (1935) skirtas S. Dariaus ir S. Girėno atminimui; jame poetizuojamas prometėjiškas pasiaukojimas, vaizduojamas realusis pasaulis, socialinės problemos. Jame dominuoja platūs mostai, veržlus sakalų įvaizdis, jūros, bangų, žuvėdros, lūžtančio ledo metaforos, perteikiančios lyrinio subjekto prieštaringų emocijų skalę, dinamišką aktyvumą, norą per audras ir pavojus realizuoti save, pasiaukoti prasmingoje kovoje, dvasiškai apsivalyti. Šalia iki tol vyravusio „aš“ atsiranda bendrinis „mes“, kartais kalbama brolių, draugų vardu. Salomėja Nėris šiame rinkinyje prakalbo daug įtaigesne, pagaulia retorika, tvirtai komponavo eilėraščio mintį.
Eilėraščių rinkinys Diemedžiu žydėsiu (1938, Lietuvos valstybinė literatūros premija, 32004) melodinis orientyras - liaudies daina, vyrauja lopšinės lyrizmo tradicija, teigiama gyvenimo harmonija, paremta motinos ir vaiko ryšiu. Palyginti su rinkiniu Per lūžtantį ledą, tai visiškai kitokios nuotaikos knyga. Joje dvelkia dvasine ramybe bei pusiausvyra. Dingęs nepasitenkinimo apmaudas, nuskaidrėjusia mintimi kontempliuojama būties paslaptis ir pasaulio grožis, kuris darosi vis brangesnis nujaučiant karą ir negandas. Tūkstantmetė tautos išmintis, kurią Salomėja Nėris atrado liaudies kūryboje, įsigėrė į pasaulio matymą bei jutimą, tapo eilėraščio filosofine potekste, slypinčia už poetinių vaizdų. Vaizdai komponuojami tautosakiniu paralelizmo principu, perteikiančiu universalias gimimo, gyvenimo, mirties, prisikėlimo kategorijas. Žmogaus ir gamtos ryšys yra amžinas, žmogus - gamtos dalis. Žmogaus gyvenimas - tai pavasarinis žydėjimas, trumputis, bet nepaprastas stebuklas. Įstabios minties ir vaizdo koncentracijos pasiekta akvarelinėse miniatiūrose „Diemedžiu žydėsiu“, „Alyvos“, „Rudenio arimuos“, „Saulės kelias“, „Aš nenoriu mirti“. Šie eilėraščiai pagrįstai laikomi lietuvių poezijos šedevrais. Brandžiausiame prieškario poetės rinkinyje sutelkta ir aukščiausiu lygiu meniškai realizuota visa ankstesnė vaizdo kūrimo, minties koncentracijos, eiliavimo tobulinimo patirtis, dominuoja trumputis, lakoniškas eilėraštis, kuriame telpa viskas - susimąstymas, meilės išgyvenimas, realus gatvės piešinys.
Artėjančio karo nuojauta sustiprėjo 1939-40 sukurtuose eilėraščiuose. SSRS okupavus Lietuvą parašė Poemą apie Staliną (1940 31951), 1940-41 - prosovietines poemas Bolševiko kelias (skirta Leninui) ir Keturi (skirta 1926 sušaudytų Lietuvos komunistų vadų atminimui). Tautosakos motyvais pagrįstose poemose Eglė žalčių karalienė (1940 92020), Našlaitė (1940 42000) perteikiami lietuvių liaudies pasaulėjautos bruožai. Maskvoje išėjo eilėraščių rinkinys Dainuok, širdie, gyvenimą (1943). S. Nėris sudarė karo metų eilėraščių rinkinį Prie didelio kelio (išleistas 1994), kur žmogaus gyvenimo dramatizmas karo metais itin išryškintas, tačiau leidykla knygą pertvarkė pagal sovietinei poezijai keliamus reikalavimus ir išleido pavadinimu Lakštingala negali nečiulbėti (1945).
S. Nėries poezijos tradicija - viena gyvybingiausių lietuvių poezijoje, ji paveikė E. Mieželaičio, P. Širvio, J. Degutytės ir kitų kūrybą. S. Nėries poezija versta į 12 kalbų.
Poetės, vienos žymiausių XXa. lietuvių lyrikės Salomėjos Kačinskaitės - Bučienės - Nėries (1904-1945) gimtinė Kiršų k., Virbalio sen., Vilkaviškio r. sav. Sodyba - privati nuosavybė, priklauso poetės giminėms. Memorialinės ekspozicijos nėra. Sodybos pastatai sudegė 1944 m. Išlikę 2 tvartai, gyvenamojo namo pamatai. 1972 m. prie buvusių gyvenamojo namo pamatų pastatytas paminklinis akmuo (autorius - skulptorius V.Pleškūnas). Salomėja Nėris - viena iškiliausių Vilkaviškio krašto asmenybių.
Poezijos pavasaris - lietuvių poezijos šventė, gyvuojanti jau nuo 1965 metų, rengiama kiekvieną pavasarį, gegužės mėnesį. Ši šventė artimai susijusi su Salomėjos Nėries vardu. Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamo renginio atidarymas vykdavo ne Vilniuje, o Kaune, vadinamoje Lakštingalų krantinėje, Palemone prie Kauno Marių, Salomėjos Nėries namo. Pirmuoju respublikinio Poezijos pavasario laureatu tapo poetas Justinas Marcinkevičius. Jam buvo įteikta grafiko Stasio Krasausko emblema, kuri ant „Poezijos pavasario” almanacho išliko iki šių laikų. Ant prizo galima perskaityti užrašą: „Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Salomėjos Nėries vardo prizas poetui Justinui Marcinkevičiui.” Kiršuose Poezijos pavasario šventės dalyviai lankosi jau nuo 1968 metų, kai pirmąkart gegužės 25-ąją dieną čia svečiavosi poetai E.Matuzevičius, M.Martinaitis, S.Nėries kūrybą skaitė Laimonas Noreika. Vėliau tokie apsilankymai tapo tradicija, o 1971 metais gimė Salomėjos Nėries vardo literatūrinės premijos idėja. Tą atmintiną dieną šventė truputį „vėlavo”, buvo surengta birželio 5 dieną. Suprantama, Kiršuose, nes dar niekam nebuvo atėjusi mintis „uždaryti” ją vien į kultūros namus.
Šventės kvietimai skelbė, kad tai - Sūduvos poezijos pavasaris. Dalyvavo Vilkaviškio, Kapsuko ir Šakių rajonų atstovai. Tautinių juostų takas pasitiko LTSR Aukščiausios Tarybos deputatą, liaudies rašytoją J.Baltušį, poetus J.Marcinkevičių, A.Drilingą, S.Anglickį, V.Šulcaitę, D.Saukaitytę, P.Keidošių, aktorių L.Noreiką, svečių iš Lenkijos LR delegaciją. Pirmą kartą Poezijos pavasario šventė sulaukė ir tolimų svečių: dalyvavo turkmėnų poetas S.Ovezberdijevas. Tuometinio S.Nėries vardo (dabar Čyčkų gyvenvietė) kolūkio pirmininkas A.Griška renginio metu paskelbė, kad ūkio valdyba steigia premiją geriausio eilėraščio kaimo tematika autoriui. 1972 metais buvo uždėtas ąžuolo lapų vainikas pirmąjam S.Nėries kolūkio premijos laureatui.
Apie S. Nėris sukurtas dokumentinis filmas Salomėja Nėris (1971, režisierius V. Imbrasas).
Salomėjos Nėries biografija vingiuoja nuo ateitininkų draugijos iki kairiųjų žurnalo „Trečias frontas“, nuo aistringo pamaldumo iki ryžto gyventi „be bažnyčios, be altorių“, galiausiai atsigręžimo į tikėjimą dar kartą jau mirties patale.
„Pradėjau skaityti jos eilėraščius, kūrybą ir, užuot turėjusi nebylios, apdulkėjusios, pelėsiais ir kerpėm apaugusios kaimo mokytojos paveikslą, kaip tada įsivaizdavau, supratau, kad tai buvo pasaulio asmenybė, intelektualė, kuri lankėsi Paryžiuje, mokėsi Vienoje, tobulino vokiečių kalbos žinias ir bendravo su intelektualais, - pokalbyje sakė A. Kaziliūnaitė. - Supratau, kad tai labai įdomi, kontroversiško likimo asmenybė.“
Lietuvoje, be kita ko, studijavusi vokiečių kalbą, 1929 m. S. Nėris žinias gilino Vienoje. Grįžusi į Kauną, kuriame gyveno 1931-1934 metais, vertėsi privačia mokytojavimo praktika, grožinės literatūros vertimais, atsitiktiniu literatūriniu darbu. Netrukus suartėjo su vadinamaisiais trečiafrontininkais - kairiųjų pažiūrų literatūros lauko veikėjais, susibūrusiais apie leidinį „Trečias frontas“. Dalis jų palaikė ir aktyvius ryšius su Lietuvos komunistų partija.
„Jeigu klaustume, ar tai buvo suviliojimas, ar apsisprendimas, man atrodo, kad, nepaisant visų tų meilės istorijų, kurios iš jos ir į ją kilo ir buvo esminės biografijoje, tai buvo sąmoningas apsisprendimas ir padarytas sveiku protu. Net jeigu motyvas ir buvo nukreiptas tiesiogiai prieš Eretą (S. Nėries dėstytojas Juozas Eretas, kurį poetė buvo įsimylėjusi, - LRT.lt) ar noras išsikapstyti iš nesėkmingos istorijos, tai vis tiek buvo sąmoningas apsisprendimas, už kurį ji buvo pasiryžusi prisiimti atsakomybę ir ne kartą tai parodė pokalbiuose su daugybe žmonių įvairiose situacijose“, - šį epizodą S. Nėries biografijoje aptarė N.
Panevėžys, Paryžius, tėviškė Kiršuose, galiausiai S. Nėris vėl sugrįžta į sostinę Kauną. Ne vieną meilės istoriją išgyvenusi S. Nėris šiuo laiku ištekėjo už skulptoriaus Bernardo Bučo ir susilaukė sūnaus, tarsi atsidėjo sėslesniam, ramesniam gyvenimui. Tačiau, žinant vėlesnį S. Nėries politinį aktyvizmą Sovietų Sąjungos okupacijos fone, šis laikotarpis lieka iki galo neišskleistas. „Turbūt sunkiausia atsakyti, ar tai buvo ilgalaikis posūkis, t. y. ar galima liniją tęsti nuo „Trečio fronto“ iki pat 1940 metų, ar vis dėlto buvo kažkoks laimingas santuokos ir ramaus gyvenimo tarpsnis, nusėdimas į ramų uostą nuo 1936-ųjų iki 1940-ųjų. Apie tai turbūt verta svarstyti atskirai, bet kadangi „Trečias frontas“ savaime nebuvo toks nekaltas, manau, kad įvyko daugiau per tuos trejus metus jos bendravimo su kairiaisiais intelektualais, rašytojais marksistais ir, žinoma, komunistais. Šis bendravimas, matyt, jai suteikė tam tikrų patirčių, įsipareigojimų ar suvaržymų, kurie vėliau atsirūgo ir nuo kurių, ko gero, negalėjo išsilaisvinti. Manau, vienas svarbiausių dalykų buvo tai, kad net kai gyveno ramiai, ji buvo taikiklyje, numatyta kaip žmogus, kuris gali pasitarnauti laikui atėjus“, - kalbėjo N.
A. Kaziliūnaitė atkreipia dėmesį, kad S. Nėries pasirinkimus dažnai linkstama aiškinti per santykius su vyrais ir jų įtaką jai. Tai tarsi užgožia poetės savarankiškumą ir asmenybę. Tarp jos romanų, įsimylėjimų ir neatsakytų jausmų veikėjų - poetas Juozas Tysliava, vedęs ir vaikų turintis profesorius Juozas Eretas, marksistuojantis studentas Bronius Zubrickas. Gandas sklandė ir apie Panevėžio kapeliono Alfonso Stašio daugiau negu ganytojiškus jausmus. „Manau, kad ir tuo metu tai reiškėsi ir šiuo metu reiškiasi. (...) Kaip Judith Butler yra pastebėjusi, dažniausiai profesionalą mes sutapatiname su vyru ir taip jo lytis tiesiog paslepiama, o moteris mūsų kultūros lauke dažnai matoma būtent kaip moteris, o ne profesionalė. Salomėja Nėris irgi, aš manau, žaidė pagal tam tikras žaidimo taisykles ir dėl to buvo pastebėta kaip talentinga poetė, aišku, neginčijant jos talento ir viso kito. Nes ji elgėsi tvarkingai ir leidosi būti atrandama vyrų, kurie patys buvo mokslininkai ir turėjo pozicijas galios lauke“, - kalbėjo A.
Lietuvos okupacijos ir aneksijos preliudija bei artimiausi metai po to nusvėrė S. Nėries kaip poetės nuopelnus. Ji paskirta kolaboracinio Liaudies Seimo atstove, išrinkta į lietuvių delegaciją, vykusią į Maskvą kreiptis dėl Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. S. Nėris dalyvavo sovietų valdžios surežisuotame politiniame spektaklyje, kuriuo pridengtas Lietuvos užgrobimas. Tiesa, kai kas S.
„Rusiškoje erdvėje dar nuo vėlyvųjų sovietinių laikų, ypač kai atsidarė Kominterno archyvai apie 1991-1993 metus, pradėjo rodytis trumputė jos biografija, kur minima, kad tai, ką ji darė jau po vedybų, iš esmės vyko pagal Kominterno liniją, t. y. kad ji buvo ryšininkė, - sakė N. Šepetys. - Lietuvos saugumas jos beveik nesekė, ji kelis kartus figūruoja Cvirkos byloje, o pati minima tik tada, kai apsigyveno pas Vincą Mykolaitį-Putiną, - rašoma, kad jis visiškai nemokamai ją išlaiko, o ji, pasinaudodama priedanga, kadangi ir Putinas gausiai remia komunistus, užsiima šita veikla. Tai dar prieš išvažiuojant į Panevėžį. Svarbus klausimas yra ne tai, ką ji simboliškai padarė ir perskaitė, bet ar iš tikrųjų ji buvo iš tų žmonių, kuriuos sovietai numatė kaip būsimą penktąją koloną čia kuriant sovietų valdžią, - pabrėžė N. Šepetys. - Ne priimti kažkokius sprendimus, nes niekas jų čia nepriėmė, nesvarbu, kas ir kur nubalsavo ar ką pasirašė, - svarbu, kad žmogus sutiko būti marionete. Ką ji darė per tuos metus nuo sovietinės iki nacių okupacijos, išskirtina ne tuo, kad ji rašė ideologinę kūrybą - tą ji darė ne viena, - o kad rašė palyginti daug, įsigilinusi, kūryba buvo daug aukštesnės kokybės negu kitų.
S. Nėries kaip komunistės, sovietinės partinės veikėjos vaidmuo nedera su jos kūryba ir romantišku, tačiau dramos kupinu mitu. A. Kaziliūnaitė S. „Kartais labai lengva priimti žmogų kaip vienmatį: žmogus kolaborantas, žmogus nusikaltėlis. Arba, žiūrint į kitą pusę, žmogus kūrėjas, genijus ir panašiai. Karo metais, į Lietuvą įžengus vokiečiams, S. Nėris pasitraukė į Rusijos gilumą ir grįžo tik jam besibaigiant, jau susilpnėjusios sveikatos. Literatūrologai jos priešmirtinėje kūryboje randa atgailos motyvų, sunkiai sirgdama ji ir vėl atsigręžė į tikėjimą. Teigiama, kad paslapčia jai buvo iškviestas kunigas, kad atliktų išpažintį, tačiau esama ir versijos, jog dvasininkui Juozui Gustui buvo patikėta ir dar viena užduotis - iš S. Nėries jis gavo sąsiuvinį „su jos žodžiais tautai“, kaip kad įvardijo jos biografas Viktoras Alekna. Minėtasis kunigas J. Net jei toks sąsiuvinis iš tikrųjų kur nors yra, N. Šepetys sako nemanantis, kad jo turinys drastiškai keistų supratimą apie S. Nėrį. „Ar iš to galime daryti kokias nors išvadas? Nemanau, žmogus gyvenime patyrė ne vieną sudėtingą posūkį, manau, kad jos gyvenimas iki 1931-ųjų buvo visiškai tikras ir po 1931-ųjų buvo visiškai tikras. Net jeigu tuo metu, kai gyveno ramų šeiminį gyvenimą tuos ketverius metus, ji darė kokius nors veiksmus, kurių iš jos buvo reikalaujama, nemanau, kad lengva širdimi. Kaip galima išgyventi sovietinės tvarkos metais jautriam, lyriškam žmogui, matant aplinkui baisius dalykus? Juk ji buvo Sovietų Sąjungos gilumoje, susidūrė su įvairiausiais dalykais. Ir čia grįžusi į Lietuvą matė. Žmogų veikia tokie dalykai, negali neveikti. Kadangi ji nebuvo nei ideologinė cinikė, nei nusikaltimus darė, akivaizdu, kad visa tai jai krovėsi ir slėgė“, - kalbėjo N.
Apibendrindama S. Nėries atsigręžimą į politiką, A. „Susidaro vaizdas, kad jos kairiosios pažiūros neva buvo vienas iš dviejų - ar dėl to, kad persismelkti tam tikromis pažiūromis sugundė tam tikri vyriškiai, ar dėl to, kad turėdama didelį ego ji nusprendė tapti kolaborante dėl visokios naudos. Bet, manau, neatmestinas ir trečias variantas. Tuo metu, kaip žinoma, Europoje daug intelektualų buvo persismelkę kairiosiomis idėjomis tiek Paryžiuje, kuriame ji lankėsi, tiek kituose miestuose kairiosios idėjos buvo gyvos. Įdomus tas dalykas, kad mes vertiname Salomėjos Nėries kairiąsias pažiūras visai kitaip, tarsi nuodėmingiau dėl savo skaudžios istorijos negu, pavyzdžiui, Fridos Kahlo kairiąsias pažiūras, nors jos mite mums tai tampa žavu. Galbūt tikrai, kaip Nerijus sakė, ji vėliau pastebėjo, kad idėjos nuo jų įgyvendinimo ir tikrovės labai skiriasi, negalėjo nepastebėti“, - svarstė A.
N. Šepečio vertinimu, S. „Mes nematome jos užuojautos mažutėliams, to tikro socializmo, kuris iš jos praktikos sklistų, tai turbūt labiau buvo teorinis susižavėjimas iš knygų skaitymo. Tai nebuvo labai socialiai aktyvus, empatiškas žmogus. Net ir turėdama privačių mokinių iki pat 1940-ųjų, pavyzdžiui, Putino seserį, ji kalbėdavo apie tai, ką perskaitė studijuodama ir kas jai padarė didžiausią įspūdį - Schopenhaueris, Nietzsche.
Salomėja Nėris (Bačinskaitė-Bučienė, 1904-1945) - lietuvių lyrikė, subtiliausiai perteikusi moteriškąjį pasaulio jutimą, gyvenimo džiaugsmą ir skausmą. Gimė 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršuose (Vilkaviškio r.), valstiečių šeimoje. Vaikystėje mėgo liaudies dainas ir pasakas. Mokėsi Alvito pradžios mokykloje, Marijampolės progimnazijoje, paskui - Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Anksti atsiskleidė gabumai literatūrai, dailei. 1921 m. pradėjo siųsti eilėraščius į Kaune leidžiamą Tėvynės sargą.
Kelerius metus trukęs meilės romanas su vedusiu profesoriumi Juozu Eretu nuteikė miesčionišką Kauno visuomenę ir bažnyčią prieš Salomėją Nėrį, kuri 1928 m. baigusi universitetą išsiunčiama mokytojauti į tolimą užkampį - Lazdijus. Čia ji jautėsi tremtinė, atstumtoji. Po dvejų ilgų ir nuobodžių mokytojavimo metų pasitaikė proga išvykti į užsienį patobulinti vokiečių kalbos.
Lietuvos okupacijos ir aneksijos preliudija bei artimiausi metai po to nusvėrė S. Nėries kaip poetės nuopelnus. Ji paskirta kolaboracinio Liaudies Seimo atstove, išrinkta į lietuvių delegaciją, vykusią į Maskvą kreiptis dėl Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. S. Nėris dalyvavo sovietų valdžios surežisuotame politiniame spektaklyje, kuriuo pridengtas Lietuvos užgrobimas.
Antrojo pasaulinio karo metais Nėries lyrikoje susilieja tautosakos motyvai, tragiški įspūdžiai ir universali tremtinystės, kosminės našlaitystės retorika. Atsigręžiama į Maironį, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Kristijoną Donelaitį, Adomą Mickevičių, liaudies dainas - klasikos įvaizdžius, žadinančius tėvynės ilgesį. Išpažintiniuose eilėraščiuose Nėris drąsiai atskleidė „nefasadinę“, komplikuotą asmenybės pusę, atvirai kalba apie savigailą, savigraužą, depresiją - oficialiam „sovietinio žmogaus“ portretui nebūdingus bruožus. Nėries karo metų lyrika - viena lietuvių poezijos viršūnių, o kartu tragiškos epochos prieštaringas liudijimas.
| Pavadinimas | Metai |
|---|---|
| Anksti rytą | 1927 |
| Pėdos smėly | 1931 |
| Per lūžtantį ledą | 1935 |
| Diemedžiu žydėsiu | 1938 |
| Dainuok, širdie, gyvenimą | 1943 |
| Lakštingala negali nečiulbėti | 1945 |
