Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai žindymas baigiasi. Nesvarbu, kiek žindėte - kelias dienas, savaitę, mėnesius, kiekvienas mamos pieno lašas yra svarbus ir reikšmingas kūdikiui. Kuo ilgiau žindome, tuo labiau saugome vaiką nuo įvairių ligų ir sveikatos problemų, o nauji moksliniai tyrimai netgi rodo, kad ilgiau žindytų vaikų smegenys yra didesnės.
Pirmaisiais mėnesiais, kol mažylis valgo tik mamos pieną, didelę dalį žindymo svarbos matome mityboje: tyrimai rodo, kad žindomi vaikai auga geriau ir yra sveikesni. Tačiau krūties žindimas - tai ne vien maistas. Tai ir saugumo jausmas mamos glėbyje, nusiraminimas. Per žindymą kuriamas mamos ir vaiko emocinis santykis. Ilgiau žindydama mama darosi jautresnė vaiko poreikiams, greičiau juos atliepia ir deda vaikui saugaus prieraišumo pamatus. Kai nutraukiame žindymą, vaikas netenka ne tik maisto šaltinio, bet ir įprasto būdo nusiraminti, o mamai tenka sąmoningai suprasti ir perkeisti savo santykį su vaikui iš žindymo teikiamo artumo į artumą nebežindant.
Bėgant laikui mamas aplanko mintis arba joms aplinkiniai primena, kad laikas žindymą baigti, dažnai nurodydami priežastis, kurios ne visada yra pagrįstos. Dažnai susiduriu su nuomone, kad pienas nuo vienų metų - jau tik vandenėlis. Bet, iš tiesų, mamos pienas 12-39 žindymo mėnesį yra net kaloringesnis negu 2-6 mėnesį. Taip pat neteisinga būtų teigti, kad žindoma, kai vaikui daugiau kaip 2-3 m., yra tik dėl jo įpročio, prisirišimo. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sako, kad iki 2 m. mamos pienas yra svarbiausias vaiko maistas, o ar dvimetį žindyti, turėtų priklausyti nuo mamos ir vaiko. Išsivysčiusiose šalyse paprastai teigiama, kad nuo 1 m. jau galima ir nebežindyti, darant prielaidą, kad mes galime pasiūlyti vaikui įvairaus, pakankamai gero maisto, mamos pienas nebėra išgyvenimo klausimas.
Dažni klausimai iš aplinkinių: „Ar dar turi pieno?“, jei mama nusiteikusi žindyti, yra ne itin korektiški ir atspindi klausiančiųjų nesupratimą, kaip tas pienas gaminasi. Antra vertus, pieno gali sumažėti, kai moteris pastoja arba kai žindo rečiau - vaikas nebeprašo, mama nepasiūlo. Taip yra daroma, norint nujunkyti: maitinama vis rečiau, tarpai tarp maitinimų ilginami, kol galiausiai pienas pasibaigia. Labai dažnai tenka girdėti mamas sakant, kad, pvz., jos 13-14 mėnesių amžiaus vaikučiui žindymas pasidarė tik nusiraminimas, jis tik čiulpia, beveik nieko neryja, mama mano, kad jau nebeturi pieno, ir nusprendžia staiga nustoti žindyti.
Tokį sprendimą priėmusios mamos dažnai man skambina po dviejų-trijų dienų ir klausia, ką daryti, nes krūtys pasidarė trigubai didesnės - pasirodo, to pieno buvo dar labai daug. Aš niekada nerekomenduoju nustoti žindyti staiga. Geriausias būdas vaikui atsipalaiduoti.
Staigaus nujunkymo būdai ir jų pasekmės
Staigaus nujunkymo būdas - tiesiog vieną dieną vaikui nebeduoti krūties - yra gana populiarus Lietuvoje. Dienos metu dažniausiai tai nekelia sunkumų, bet naktimis tenka vaikutį rikdyti, nes jo dėmesio neišeina nukreipti. Paprastai po trijų - keturių naktų, kartais ir ilgiau, vaikas supranta, kad mamos pieno nebegaus, pasiduoda ir nustoja rėkti. Kartais šis būdas dar derinamas su mamos išvažiavimu kelioms dienoms, nes nėra mamos, nėra ir krūties.
Tačiau tai kelia problemų vaiko ir mamos sveikatai. Vaikas patiria emocinę traumą staiga netekdamas įprasto maisto, nusiraminimo šaltinio ir dar prarasdamas galimybę būti su mama. Vaiko kūnas turi greitai persitvarkyti virškinti vien tik kitą maistą ir nebegauti iš mamos pieno be tik maistinių, bet ir virškinimą gerinančių medžiagų. Taip pat imuninė sistema staiga netenka svarbios paramos. Vaikas turi greitai persiorientuoti į naujus nusiraminimo būdus ir tie būdai ne visada gali būti tinkami. Ir taip pat skubiai reikia keisti santykius su mama, vietoje vienų nutrūkusių sukurti kitus.
Psichologai tvirtina, kad prie pokyčių vaikai turėtų būti pratinami pamažu, kad turėtų laiko apsiprasti ir prisitaikyti. Mamai staigus nujunkymas gali kelti problemų su krūtimis - užsiblokavę latakai, mastitas gali būti staigaus nujunkymo palydovai. Moteriai gali tekti kurį laiką nutraukti pieną iš krūtų, kad jos nustotų gaminti pieną, nes krūtis nenustoja gaminti pieno dėl to, kad mes nusprendžiame nebežindyti. Staigiai nujunkant taip pat keičiasi ir hormonų pusiausvyra organizme, dėl to kai kurioms moterims gali išryškėti depresijos simptomai.
Kai mano pirmagimis sulaukė vienerių, jaučiausi pavargusi nuo naktinių žindymų ir labai norėjau pagaliau išsimiegoti. Nusprendžiau, kad jau laikas baigti naktinius žindymus ir pasinaudojau vieninteliu tuo metu mano žinotu nujunkymo būdu - tiesiog nebedaviau krūties. Trečiąją verkimo naktį nebeištvėriau ir paėmiau klykiantį vaiką iš vyro, kuris tas tris naktis jį sūpavo, rankų ir nustebau, kai mažylis nutilo ir net nepaprašęs krūties užmigo mano glėbyje.
Alternatyvos staigiam nujunkymui: lėtas ir švelnus procesas
Kuo galime pakeisti staigų nujunkymą? Negi vienintelė alternatyva yra žindyti vaiką kol jis pats atsisakys? Gera išeitis būtų ne nubrėžti ribą, iki kada žindysime vaikutį, bet leisti jam parodyti, kada jis pasiruošęs atsisakyti žindymo. Tai nebūtinai reiškia, kad vaikas žįs krūtį iki mokyklos, kaip kad neretai pergyvena mamos ar seneliai.
Nesiūlyk, bet ir neatsakyk. Nors reta mama žindydama metinuką, pati savo iniciatyva siūlo krūtį, greičiau jau leidžia mažyliui žįsti, nes supranta poreikį, pasitaiko situacijų, kuomet norėdamos turėti valandėlę ramybės (pvz., pokalbiui telefonu) mamos pačios pasiūlo mažyliui pažįsti.
Žindymo atidėjimas. Neskubėkite žindyti vos tik mažylis paprašė. Paprašykite jo šiek tiek lukterėti kol baigsite darbą ar grįšite namo. Stebėkite vaiko reakciją.
Planavimas kartu su vaiku. Šis būdas tinka su vyresniu vaikučiu, kuris jau kalba. Galite sutarti, iki kada (iki Kalėdų, iki gimtadienio) dar žįs krūtį ir vis pasikalbėti apie artėjančią žindymo pabaigą.
Tėčio įtraukimas.
Stovėjimas. Kai kuriems vaikams atrodo, kad mamai prisėdus ar atsigulus pailsėti, tai puiki proga pažįsti krūties.
Įprasto ritmo pasikeitimas. Dienos ritmas vaikui yra labai svarbus, tačiau jis taip pat gali tapti ir priminimu, kad reikia žįsti krūtį.
Sutrumpinti žindymo epizodai. Naudojančios šį metodą mamos sutrumpina laiką prie krūties.
Žindymas tik tam tikrose vietose ar tam tikru laiku. Sutarkite, kad žindysite tik tam tikrose vietose (namuose, arba dar konkrečiau, šiame fotelyje ar lovoje) arba tik tam tikru laiku (dažniausiai prieš pietų miegelį arba iškarto po jo, prieš užmiegant).
Atlygis žaislais ar pramogom. Pamirškite bandymą nujunkyti. Kai kurie vaikai, jausdami mamos spaudimą nustoti žįsti krūtį, dar labiau prie jos prisiriša, dėl to kartais verta padaryti mėnesio ar dviejų pertrauką ir vėl pabandyti. Dalis vaikų gali per tą laiką patys atsisakyt krūties, jausdami, kad ji tapo nebe tokia svarbia mamai, kai kurie po poros mėnesių subręsta tiek, kad gali lengviau atsisakyti žindymo.
Vaiko poreikiai ir mamos vaidmuo nujunkymo metu
Kai kurie vaikai ima žįsti krūtį tada, kai jiems nuobodu arba tada, kai gauna per mažai mamos dėmesio. Jeigu jums atrodo, kad jūsų situacija tokia, galite pamėginti nukreipti mažylio dėmesį nuo žindymo į kitus įdomius dalykus, kuriuos galite daryti kartu. Žaidimai, knygelių skaitymas kartu su mama mažyliui virš metų jau gali būti įdomiau, nei krūties žindimas. Vaikui gali norėtis ne tiek krūties, kiek mamos dėmesio (dėl to mažylis gali ateiti pažįsti, kai mama kalba telefonu), tad skirkite jam keletą kartų per dieną visą savo dėmesį, neužsiimdama kitais darbais.
Tokio amžiaus vaikai itin domisi namų ruošos darbais (ir daugelis mamų tikisi, kad taip bus iki paauglystės. Deja...), tad įtraukite vaiką į tuos darbus, kuriuos jums reikia atlikti. Mėgstantiems bendrauti vaikams kitų vaikų draugija arba išėjimas iš namų gali padėti užmiršti žindymą, tačiau jautriems vaikams dažni išėjimai ir didelė draugija gali kelti per daug įspūdžių, kuriuos nuraminti norėsis prie krūties. Jūs geriausiai pažįstate savo vaiką, todėl geriausiai galite nuspręs ko jam reikia - draugijos ir veiklos ar ramybės ir namų!
Taip pat svarbu neatstumti vaiko fiziškai, kai norite nujunkyti. Naujo prisirišimo objekto atsiradimas mažylio gyvenime - žaisliuko, vystykliuko - rodo, kad vaikas jaučiasi nesaugus ir bando susirasti kitą saugumą užtikrinantį objektą. Tokie pereinamieji objektai labiau reikalingi vaikams, kurie per greitai skatinami tapti savarankiškais. Mikčiojimas, paaštrėjusi ar atsiradusi išsiskyrimo baimė, žiojimasis taip pat gali būti susiję su per greitai vykstančiu nujunkymu.
Vėmimas ar pilvo skausmai, susiję su sumažėjusiu mamos pieno suvartojimu gali rodyti kad vaikui yra per sunku atsisakyti krūties. Tokiu atveju reikėtų lėtinti nujunkymo tempą ir galbūt grįžti prie dažnesnio žindymo, suteikti vaikui daugiau dėmesio, fizinio artumo, pamąstyti, ar šeimoje nepatiriate ir kitų pokyčių, kurie gali kelti vaikui nerimą.
Kaip sukurti solidų kapitalą vaikams. 8 patarimai
Mamos pieno svarba ir mitybos įtakos supratimas
Mamos pienas gaminamas iš medžiagų, esančių mamos kūne, ir pieno kiekis tiesiogiai nepriklauso nuo to, kiek ir ką mama valgo. Pieno gamybos procesą iš pradžių valdo hormonai ir endokrininė sistema, o vėliau, kai pieno kiekis susireguliuoja, pieno gamyba labiau priklauso nuo autokrininės sistemos, t. y. pieno gamyba priklauso nuo paklausos. Kuo dažniau ir kuo geriau ištuštinama krūtis, tuo daugiau ji pagamina pieno.
Nors pagrindinė pieno gamybos kontrolė vyksta per hormonus ir paklausą, tam tikri maisto produktai ir tradicijos gali padėti organizmui geriau funkcionuoti ir skatinti pieno gamybą. Svarbu suprasti, kad šios priemonės yra efektyvios tik tuomet, jei kūdikis tinkamai žinda ir krūtis gerai ištuštinama. Priešingu atveju, šios priemonės yra beprasmės siekiant pagausinti pieno gamybą.
Senovės kultūros dažnai laikėsi tradicijos maistu, o ne cheminėmis medžiagomis, padėti atgauti ar išlaikyti sveikatą. Hipokratas yra pasakęs: „Tegul tavo vaistas bus tavo maistas, o tavo maistas - tau vaistas.“
Rytų Indijos Ajurvedinė tradicija rekomenduoja mamoms valgyti migdolų riešutus, kokoso riešutus ir sezamo sėklas. Taip pat rekomenduojami anakardžių, Makadmijos riešutai, kaip gausinantys pieno gamybą. Riešutus rekomenduojama valgyti nekepintus ir nesūdytus. Kiniečių mitybos tradicijoje tikima, kad pieno gamyba priklauso nuo maisto, kuris reguliuoja kūno šilumą ir skysčius. Šiam maistui priskiriama vištienos su kaulais sriuba (kartą per savaitę), jūros gėrybių sriuba, virta paprika, soros, ryžiai, anyžiai, pankoliai, krapai, kumynas, kmynas ir imbieras. Imbieras gali pagerinti pieno atleidimą ir tekėjimą, tačiau iš karto po gimdymo, ypač jei gausiai kraujuojate, imbiero vartoti nerekomenduojama.
Kitas maistas, kuriam priskiriamos pieno gamybą gausinančios savybės, yra salotos, pievagrybiai, miežiai, avižos, avinžirniai, mung pupelės, lęšiai, kiaulpienės lapai. Šie produktai turi įvairių maistinių medžiagų, kurios galėtų padėti mamoms jaustis geriau ir gausiau gaminti pieno, jeigu mamos šių medžiagų stokoja. Daugelyje tradicinių virtuvių mamoms siūlomi iš grūdų pagaminti gėrimai, pvz., skystas piene virtų avižų ar kukurūzų miltų gėrimas Meksikoje arba miežių, pavirtų vandenyje su pankoliais, gėrimas Europoje. Grūdinės skrudintos kavos, kurių sudėtyje dažnai yra miežių, cikorijų, kiaulpienių, tradiciškai laikomų pieno gamybos skatintojais, gali būti būdas pagausinti pieno kiekį. Šiaurės Amerikoje populiaresnės avižos.
Morkos ir jų sėklos turi daug beta-karoteno, burokėliai ir salotos - geležies, vitaminų, mineralų, fermentų. Dilgėlės ir kiaulpienės skatina skysčių pertekiausį šalinimą, dėl to padeda sumažinti tinimus po gimdymo ir gali palengvinti pieno tekėjimą mažindami krūties patinimą. Dilgėlės taip pat skatina kraujo krešumą. Cikorijos, špinatai, burokėlių lapeliai, lapiniai kopūstai - visa tai tinka mineralų, vitaminų ir fermentų kiekiui palaikyti. Salotas ir lapus galima pagardinti prieskoniais, kurie taip pat manoma, skatina pieno gamybą: krapais ir kmynais, bazilikais ir mairūnais. Sausos ar daigintos liucernos sėklos puikiai dera su visomis šiomis daržovėmis ir pieno gamybos skatinimu. Ciberžolė yra ypatingai vertinama, manoma, kad ji skatina pieno gamybą ir mažina riziką susirgti krūties uždegimu, turi antioksidantinių ir antiuždegiminių savybių. Krūties uždegimo profilaktikai rekomenduojama pusė arbatinio šaukštelio ciberžolės. Česnakas ir svogūnas taip pat nuo seno laikomi pieno gamybos skatintojais. Nors tarp mamų paplitusi nuomonė, kad česnako reikia vengti dėl jo ryškaus skonio, tyrimai rodo, kad dauguma vaikų pirmą kartą į česnaką reaguoja su susidomėjimu. Vienas iš papildų, kuris, mamų liudijimu, pagausina pieno gamybą labai greitai, yra maistinės arba alaus mielės. Jose gausu chromo, B grupės vitaminų, baltymų ir fitoestrogenų. Rekomenduojami sviestas, kokosų, alyvuogių, sezamų ar linų sėmenų aliejai. Juos galite maišyti su košėmis ir salotomis.
Svarbios mitybos ir gyvensenos taisyklės
Be specifinių produktų, svarbu laikytis bendrųjų mitybos ir gyvensenos taisyklių: Valgykite bent 5 kartus per dieną. Valgykite įvairų maistą, tiek daržoves, tiek mėsą ar žuvį, tiek grūdines košes ar duoną. Gerkite pakankamai vandens ar kitų skysčių, turėkite šalia savęs atsigerti kiekvieną kartą žindydama. Pailsėkite, miegokite vos tik pasitaiko proga ir venkite streso. Laikykite kūdikį odos kontakte kaip galima daugiau. Kartus su specialiais maisto produktais tai gali pagerinti tiek pieno gamybą, tiek jo tekėjimą.
Taip pat nepamirškite pasitikrinti, ar kitos priežastys, dėl kurių pieno gamyba gali nedidėti, tikrai yra suvaldytos ar pašalintos. Svarbu atkreipti dėmesį į galimas alergijas ir stebėti kūdikio reakcijas į naujus maisto produktus.
Žindymo kultūros formavimas. Vis dar vyrauja keistoki įsivaizdavimai apie vyresnio vaiko žindymą. Daugeliui aplinkinių turbūt iškart prieš akis šmėsteli vaizdas, kaip tas vaikas plėšia nuo mamos drabužius, kad gautų pažįsti. Taip nutinka dėl to, kad Lietuvoje neturime nusistovėjusios ilgalaikio žindymo kultūros, todėl ilgai žindančios mamos paprastai improvizuoja, kaip reikėtų elgtis maitinant, ir kartais padaro klaidų. Pvz., tėvai prie vaiko krūtį vadina „papu“, nes tai lengvai ištariamas trumpas žodis, bet taip pat mes žinome, kad šis žodis yra toks, kurio viešai nesakytume, o vaikas juk to nežino. Ir jeigu autobuse pradės garsiai šaukti: „Mama, noriu papo!“, greičiausiai nepatogiai pasijaus ne tik mama, bet ir aplinkiniai. Todėl krūtį geriau vadinti tokiu žodžiu, kuris būtų žinomas tik man ir mano vaikui, kuris nekeltų asociacijų aplinkiniams. Taip pat jei namuose mama vaikui leidžia bet kada atidengti krūtį (ypač tai patogu naktį), pažįsti, kada jis nori, tikėtina, kad ir būdamas mieste viešoje vietoje bandys daryti tai, kas yra įprasta namuose. Todėl antrąjį pusmetį būtų prasminga į žindymo procesą įvesti tam tikrų auklėjimo taisyklių, ribojimų, pvz., rasti sutartinį ženklą ar gestą, kaip paprašyti pieno, taip pat nebereikėtų leisti bent jau dieną pačiam krūties atidengti - ne tik viešoje vietoje, bet ir namuose. Žinoma, reikia atsižvelgti į amžių ir į konkrečias aplinkybes: riboti žindymą galima, jeigu vaikui yra daugiau kaip vieni ir aš žinau, kad iš tos viešos vietos galiu grįžti namo per 10 min., o ne prašyti vaiko, kad palauktų, kol, tarkime, grįšime iš Klaipėdos į Vilnių.
Gaila, bet daug kam tai vis dar atrodo tiesiog nepadoru, nors iš tiesų normalu ir natūralu. Mamos pieno per televiziją nereklamuoja ir nesako, kad vaikai turi būti šitaip maitinami, todėl vienintelis būdas yra rodyti tai viešai. Antra vertus, jeigu pati mama jaučiasi blogai, žindydama viešoje vietoje, nebus jokios naudos nei vaikui, nei mamai, nei aplinkiniams. Svarbu, kaip pati mama jaučiasi, žindydama viešoje vietoje. Jeigu ji jaučiasi gerai, patogiai, jai nebaisu atidengti krūtį tiek, kad vaikas galėtų žįsti, manau, kad žindyti viešai būtų naudinga visuomenei, nes tai, su kuo susiduriama dažnai, tampa norma. Jeigu mes, mamos, esame už žindymą, tai neturėtume to drovėtis daryti ir viešai, taip perduodamos žinią, kad tai visiškai normalu. O jeigu dangstomės kiekvieną kartą, slepiamės, einame žindyti į tualetą, tai nesudaromos sąlygos visuomenei pamatyti, kad vaikai yra žindomi. Tada visuomenė darosi mažiau tolerantiška, nes tai, ko mes nematome, atrodo neįprasta ir nenormalu.
Kada jau gana? Tarp 3-4 m. daugelis vaikų savo iniciatyva atsisako pieno, bet dalis vaikų tai tęstų ir 5-6 m., labai maža dalis - ir 7 m. Tuo metu tik labai nedaugelis nusijunko tarp pirmų ir antrų metų, o iki vienų metų vaikai patys savo iniciatyva nenusijunko, nebent susiduria su kokiais nors dalykais, kai pačiam vaikui žįsti pasidaro nemalonu, tarkime, sergant ausies uždegimu, vaikui gali tapti skausminga žįsti. Yra toks etapas, maždaug iki pusantrų metų, kai gali būti lengviau nujunkyti vaiką dėl to, kad gali būti lengviau išblaškomas ir jo dėmesys lengviau nukreipiamas į kitus dalykus. Tačiau kuo vaikas vyresnis, tuo lengviau galime susitarti, įvesti ribojimų ir po truputį žindyti mažiau (tarkime, susitariame, kad dabar žįs tik ryte ir tik vakare). Nujunkant galima kalbėti su vaiku, kad ateis tokia diena, kai „tu pienuko nebežįsi, nes būsi didelis vaikas, o dideli vaikai nežinda“, galima tartis, kad kai jau bus toks didelis, galės daryti tai, ko iki šiol nedarė.
tags: #rima #kurtinaitiene #mityba #zindymo #metu
