Prūsų mitologija, plačiąja prasme, yra mažai žinoma, nes jų mitai neišliko. Ankstyvieji šaltiniai nėra itin informatyvūs, tačiau V a. pr. Kr. Herodotas pirmasis paminėjo šiaurės gentis ir jų religiją. Vėliau, I a. po Kr., veikale "Germania" Publius Cornelius Tacitas rašė, kad aisčiai garbino Dievų Motiną ir nešiojo šernų atvaizdus. Petras Dusburgietis teigė, kad prūsai kaip dievus garbino gamtos reiškinius.
Pirmą kartą prūsų dievai buvo įvardyti tik kraštą apkrikštijus. Bažnyčios dokumentai, tokie kaip „Sūduvių knygelė“ ir Jano Maleckio traktatas, mini senųjų tikėjimų reliktus, prūsų apeigas bei tikėjimus. Ritualų aprašymuose į pirmą vietą iškelti ekonominės funkcijos dievai, derlingumo globėjai.
Pirmieji dievai, kurie buvo įvardinti, yra Okopirmas (aukščiausiasis dievas, neturėjęs kultinės reikšmės) ir Svaistikas (šviesos dievas). Trečiuoju minimas Aušautas (sveikatos dievas). Greičiausiai jis pradėjo dievų II sluoksnį, susijusį su gyvybingumu, derlingumu ir vaisingumu. Šiame sluoksnyje vyravo su vandeniu sieti dievai: Autrimpas (jūrų dievas), Patrimpas (tekančių vandenų), Bardaitis (laivų), Pergrubijus (augmenijos), Pilvytis (turto). Vanduo ypač pabrėžtas, nes šaltiniuose dažnai aprašyti Sembos prūsų - žvejų dievai. Tik po jų dievų sąraše minimas Perkūnas. Po jo - žemutinės sferos dievai: Pikulas (pragaro ir sutemų), pokliai (skraidančios dvasios arba velniai). Sąrašą užbaigė žemutinės mitologijos atstovai: Puškaitis (žemės dievas), barzdukai (maži vyrukai) ir markopoliai (požemio žmonės).
Prūsų panteonas ir jo kaita
XV-XVII a. šaltiniuose prūsų panteonas menkai kito. Senovėje, tikėtina, dievų buvo mažiau. S. Grunau teigė, kad senaisiais laikais Rikojote stovėjo tik 3 prūsų dievų - Patulo, Perkūno ir Patrimpo - atvaizdai, o prūsai į karo lauką nešėsi 2 vėliavas. Vienoje jų vaizduoti 2 balti žirgai, antrojoje ant baltos medžiagos buvo nupiešti 3 aukščiausieji prūsų dievai. Šaltiniai, vardijantys prūsų dievus, neminėjo moteriškų dievybių, sietų su žeme.
Kultas ir apeigos
Šaltiniuose minimas svarbus prūsų religinis centras - Romovė, kurioje rezidavo krivis, turėjęs ypatingą religinį autoritetą. Adomas Brėmenietis, P. Dusburgietis ir kiti rašė apie šventąsias giraites, šventuosius vandenis, šventąją ir negęstančiąją ugnį bei šventuosius ąžuolus.
Per karo žygius laimėtas grobis dalytas į 3 (kartais 4) dalis ir aukotas dievams. Aprašytas karo belaisvių aukojimas: burtais parinktas vienas belaisvis sudegintas gyvas, raitas ant žirgo su visa ginkluote. Tai buvo specifinė karo auka, dėkojant dievams už pergalę. Vėlesni šaltiniai aprašė aukojimus kaimuose, kuriems vadovavo viršaitis (žynys).
Pavyzdžiui, „Sūduvių knygelėje“ aprašytose pavasarinėse Pergrubijui skirtose apeigose viršaitis pirmiau šaukėsi jo, po to kreipėsi į Perkūną (kad laiku suteiktų lietaus ir nublokštų piktąsias jėgas), trečiuoju šauktasi Svaistiko ir kitų dievų. Rudens šventės aprašyme kreiptasi į Aušautą, kad šis paprašytų Pergrubijaus, Perkūno, Svaistiko ir Pilvyčio kitais metais būti palankesniems kaimo žmonėms.
Pomirtinio gyvenimo samprata
Apie 890 m. Wulfstanas aprašė ilgą nesudeginto mirusiojo laikymą namuose, aisčių sugebėjimą užšaldyti numirėlį, po to vykusias šermenų apeigas ir ritualines žirgų lenktynes. Mirusysis sudegintas su ginklais ir drabužiais.
1249 m. Christburgo taikos sutartyje minimi prūsų žyniai tulisonys ir lygašonys. Jie per laidotuves žiūrėję į dangų tvirtindavo, kad mato velionį, skriejantį ant žirgo per dangų, nešantį rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį. Pasak P. Dusburgiečio, prūsai tikėjo, kad kitame gyvenime žmonės gyvens tokį pat gyvenimą kaip ir šiame pasaulyje: kilmingieji ar vargšai liks tokie patys. Jis rašė, kad krivis galėdavęs matyti mirusiojo iškeliavimą. Įkapių dėjimas aiškintas kaip mirusiojo daiktų atidavimas jam pačiam.
Greičiausiai senieji baltai garbino ne konkrečius gamtos objektus ir reiškinius, o jų sudievintą pavidalą, personifikuotas dievybes. Ąžuolų giraitės, šaltiniai, slėniai laikyti šventais dėl ten gyvenusių dievų ir dvasių.
Prūsų ir baltų dievų panteonas
Baltų genčių religija susidomėta tik IX a., kai Danija, Švedija, Rusija su kaimynais baltais pradėjo prekiauti. Žinių apie pagonišką baltų tikėjimą pateikė ir kitų šalių keliautojai. Bartolomaeus Anglicus (apie 1190-po 1250) teigė, kad mirusieji Prūsoje deginti su gausiomis įkapėmis, žirgais, net palydovais. Tai liudijo ir P. Dusburgietis, Janas Długoszas.
Dievams dažniausiai aukotas ožys, gaidys ar kiaulė, rūkyti kvapnūs smilkalai, mirusiųjų dvasioms per petį numesta maisto, nulietas šlakas gėrimo. Tam tikrais atvejais (svarbi taikos sutartis, vado priesaika) aukotas žalas jautis, kai kada - žirgas. Neaišku, ar dievų garbei baltai degindavo karo belaisvius.
Baltai, kaip ir kiti indoeuropiečiai, turėjo aukščiausiojo ir vyriausiojo Dievo vaizdinį. Žodis Dievas (prūsiškai Deiws, latviškai Dievs, senovės indų ir iranėnų Deva, lotynų Deus) įasmenino šviečiantį dangų, dieną, šviesą. Senųjų baltų tautosakoje jis kartais vadintas Dievų dievaičiu, Didžiuoju dievaičiu. Ilgainiui aukščiausiam Dievui pavadinti sukurta papildomų asmenvardžių: Praamžius, Ūkopirmas (Okopirmas, Laikopirmas ir kiti).
Pasak S. Grunau, prūsai greta aukščiausiojo Dievo turėjo dar 3 dievaičius. Videvučio ir Brutenio (VI a.) vėliavoje jie išdėstyti tokia tvarka: viduryje Perkūnas, kairėje Patrimpas, dešinėje Patulas. Tokia seka atitinka pasaulio erdvės modelį: dangus - žemė - požemis. Tai simbolizuoja laiko sandarą (vasarą, rudenį, žiemą) bei žmogaus gyvenimo periodus (jaunystę, brandą, senatvę). Baltams priėmus krikščionybę, senovinis žodis Dievas įvardijo krikščionių vienatinį Kūrėją.
Sėkmingą ar nesėkmingą žmogaus gyvenimą lėmė deivė Laima, tarp kitų deivių paminėta 1666 m. Danieliaus Kleino giesmyne. Kaip visokio gėrio deivę ją minėjo Jokūbas Brodovskis (XVIII a.), Gotfrydas Ostermejeris, Martynas Liudvikas Rėza. Intensyvios žemdirbystės laikotarpiu gerbta Žemyna bei jos analogai Žemėpatis ir Lauksargis. Martyno Mažvydo „Katekizmo“ įžangoje (parašė Karaliaučiaus universiteto rektorius Friedrichas Staphilas) minėta, kad dar yra tokių, kurie Perkūnui daro įžadus; tie, kurie susirūpinę pasėliais garbina Lauksargą, o kurie gyvuliais - Žemėpatį.
Pagoniški dievai aprašyti Wolfenbüttelio postilės tekste (1573 m.), jų garbinimo savo Postilėje (1591 m.) ragino atsisakyti ir Jonas Bretkūnas. Namų židinio ugimi rūpinosi dievybė Gabjauja (mažlietuvių dar vadinta Panike). Prie senųjų deivių priskiriama mirties deivė, Žemynos sesuo Giltinė. Garbinti vandenų, namų ir sodybų dievai, deivės, dvasios (Bangpūtis, Kurka, Birbulis, Ragutis, Aušautas, Kelukis, Divytis ir kiti).
Ginčijamasi, ar baltai turėję šventyklų ir dievų atvaizdų. Herodoto liudijimu skitai ir dauguma genčių, siejamų su baltais, šventyklų neturėjo. Nuo XII a. baltų šventyklos minėtos Magdeburgo analuose, magistro Vincento, Vygando Marburgiečio, Jokūbo iš Ekso ir kitų kronikose, Jeronimo Prahiškio pasakojime, Jano Długoszo "Historia Polonica" [Lenkijos istorija] ir kituose šaltiniuose. Tai patvirtina archeologiniai duomenys. Tačiau šventyklų buvimą neigia istorikas Pilypas Kalimachas (1437-96), jų neminėjo P. Dusburgietis, S. Grunau. Manoma, kad šventyklų būta nedaug.
Religines apeigas vaidilos atlikinėję tiesiog gamtoje. Galėjo būti ir garbintų dievų atvaizdų, tą liudija Juodkrantėje rastos II tūkstantmečio iki Kr. gintarinės žmogaus ir gyvulių figūrėlės, nešiotos kaip amuletai. Prūsų dievų statulos pirmą kartą paminėtos Bergo vienuolyno vienuolio Arnoldo (1119-66) sudarytuose Magdeburgo analuose: krikščionys... skersai išilgai trypdami nusiaubė visą tą kraštą, padegė pilis bei miestus, o šventyklą, kuri buvo prieš Malcho miestą, sugriovė su visais stabais.
1249 m. Christburgo taikos sutartyje minima, kad prūsai kartą per metus, prisirinkę vaisių, puošdavo Kurkos stabą. Panašiai parašyta 1442 m. Sembos vyskupo paliepime: prūsai atsidavė stabų garbinimui. Kai kurie rašytiniai šaltiniai mini, kad prūsai ant mirusiųjų kapų statę kryžius - medinius stabus. Apie 1426 m. tokius kryžius reikalavo nugriauti Sembos vyskupas Michaelis Jungas.
Dievai ir jų reikšmės
Okopirmas (taip pat Okoprmas, Ukaprmas, Ukoprmas) - prūsų dievas. Minimas 1530 m. Prūsijos Pamedės ir Sembos vyskupų sinodo nutarimuose (Occopirmus). Jis tapatinamas su romėnų garbintu dievu Saturnu. Prūsijos istorikas M. Waisselis (apie 1540-1602 ar 1607 m.; Matthaeus Waisselius; Weissel) Okopirmą pirmuoju mini sąraše tų dievų, į kuriuos prūsai esą kreipiasi ištikus nelaimei ir per iškilmingiausias šventes, tapatina su aukščiausiuoju rom. dievu Jupiteriu. Sūduvių knygelėje (XVI a.) teigiama, kad Okopirmas yra pirmasis dangaus ir žvaigždžių dievas. Dangaus ir žemės dievu jį vadina J. Maleckis-Sandeckis (Occopirnum), J. Łasickis (Occopiruum), M. Strijkovskis (Okopirnos). M. Pretorijus priskiria dangaus dievams (Occopirnus). Visuose šaltiniuose (lotynų ir vokiečių kalbomis) Okopirmas visada minimas pirmas, jokiame šaltinyje nėra Okopirmui skirtų apeigų aprašymo. G. Beresnevičiaus nuomone, jis buvo prūsų aukščiausiasis dievas, bet kulto neturėjo, todėl yra artimas lietuvių Andajui, Nunadieviui, dievams, kurie sąrašuose minimi pirmi, bet kultų neturi.
Svaistikas (Svaistikas, Svaistix) - šviesos dievas.
Aušautas (Auschauts, Auszaitis) - sveikatos dievas.
Autrimpas (Autrimpus, Antrimpum) - jūrų dievas.
Patrimpas (Patrympus, Potrympus, Potrimpas) - tekančių vandenų, pavasario, derlingumo, vaisingumo, javų, karo sėkmės dievas.
Bardaitis (Bardoaytis, Bardaitis) - senovės prūsų jūreivystės dievas, jūreivių, žvejų, laivų globėjas. Jam būdavo aukojamos žuvys.
Pergrubijus (Pergrubius) - augmenijos dievas.
Pilvytis (Piluuytus, Pilvitis) - turto dievas.
Perkūnas - griausmo ir žaibo dievas, laikytas vienu galingiausių lietuvių panteono narių. Jo galia siejama su dangumi, audromis ir teisingumu. Perkūno vardas dažnai minimas liaudies dainose, kur audros motyvai simbolizuoja pokyčius ir atsinaujinimą. Jo atgarsiai matomi ir vietovardžiuose, tokiuose kaip senovės lietuvių šventos vietos, dar vadinamų alkomis. Ten būdavo aukojama dievui Perkūnui, taip siekiant užtikrinti gausų derlių ir apsaugą.
Pikulas (Pecols, Pocols, Pikulis, Pykulis) - pragaro ir sutemų dievas.
Pokliai - skraidančios dvasios arba velniai.
Puškaitis (Puschaitis) - žemės dievas.
Barzdukai - maži vyrukai.
Markopoliai - požemio žmonės.
Laima - likimo deivė, laikoma žmogaus gyvenimo kelio vedle. Jos vardas minimas lietuvių liaudies dainose ir patarlėse, ypač tose, kurios yra susijusios su gimimu, vestuvėmis ar kitais svarbiais gyvenimo įvykiais. Laimos įtaka matoma tradiciniuose papročiuose, tokiuose kaip kūdikio vardo suteikimo ritualai, kur buvo tikima, kad Laima nulemia vaiko likimą. Per vestuvių ceremonijas buvo įprasta kreiptis į Laimą, prašant jos palaimos naujai šeimai.
Žemyna - žemės ir derlingumo deivė, laikoma motina, atsakinga už augmeniją ir derlių. Jos kultas buvo ypač svarbus žemdirbių bendruomenėse, o jos vardas minimas ritualuose, susijusiuose su sėja ir derliaus nuėmimu. Žemynos atgarsiai matomi šiuolaikiniuose papročiuose, tokiuose kaip derliaus šventės, kur žmonės dėkoja už gamtos dovanas. Tradicinė duonos kepimo ceremonija dažnai lydima padėka deivei Žemynai už žemės gėrybes.
Gabjauja (Panike) - namų židinio ugnies deivė.
Giltinė - mirties deivė, Žemynos sesuo.
Bangpūtis - vakarų lietuvių ir senųjų prūsų jūros dievas. Laikytas piktąja vandenų dvasia.
Medeina - miškų ir žvėrių deivė, simbolizuoja laukinę gamtą ir stiprybę.
Saulė - šviesos ir gyvybės deivė, laikoma gyvybės šaltiniu.
Veliona - mirusiųjų sielas globojanti deivė, svarbi laidotuvių ritualuose.
Praamžius - aukščiausia dievybė, laikoma kosminės tvarkos ir dangaus sergėtoju.
Žemėpatis - žemės dievybė, gerbiamas pradedant ir baigiant įvairius darbus, atliekant šeimynines namų apeigas. M.Pretorijus rašo, kaip meldžiamasi Žemėpačiui: uždegamos 3-4 ugnelės (žvakės), prie jų padedamas mažas duonos kepalėlis ir kaušelis gėrimui. Dėkojama, kad apsaugojo šeimą, turtą nuo pikto, prašoma toliau sergėti. „Kiekvienas, pastvėręs savo kepaliuką duonos, spaudžia jį prie žemės ir kalba: „Žemėpati, tu duodi mums tokios geros duonos, už tai tau dėkojame, padėk, kad tavo malone gerai apeitume savo laukus ir gautume daugiau tavo dovanų“. Po to jis kelia duoną aukštyn ir žiūrėdamas į dangų kalba: „Dieve, pasotink mus“.
Lauksargis - žemės dievybė, susijusi su pasėliais.
Kurka - dievybė, kurios stabui prūsų puošdavo vaisius.
Aitvaras - namų dvasia, nešanti turtą.
Gabija - namų židinio ugnies deivė, siejama su namų šiluma ir apsauga.
Kaukas - namų dvasia, sauganti turtą.
Ragana - piktosios dvasios.
Ragogutis - dievybė, siejama su derliumi.
Aušrinė - aušros deivė.
Bangpūtys - audros dievas.
Rūgutis - dievybė, siejama su rūgščiais valgiais.
Sotvaros - galvijų dievas.
Bubilas - medaus ir bičių dievas.
Puschaitis - žemės dievas.
Kielu - dievybė.
Gurcho - dievybė.
Pergūbrius - darbo dievas.
Kaukučiai - laimės dievai.
Makropoliai - požemio žmonės.
Magyla - dievybė.
Skalsa - Cornu Copiae (gausybės ragas).
Baubis - kaimynystės dievas.
Gotha - veisimosi deivė.
Biczbirbius - bičių dievas.
Kiauliukrukis - kiaulių dievas.
Gyrotis - miškų dievas.
Maletette - spalvų dievas.
Srūtis - žalios spalvos dievas.
Drėbkulis - Pi kūlio tarnas, kuriam priskiriama galybė žemę judinti.
Velnias (Kaulinis senis, kipšas, nelabasis) - požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius.
Medeina (Medeina, Meideina, Mendeina, Mindeina) - XIII a. Volynijos kronikoje minima miškų deivė.
Andajus - dievas.
Nūnadievis - dievas.
Apideme (Apideme, apydėmė) - dievybė, susijusi su namų pokyčiais.
Palengabia (Palengabia, peleno gabija) - dievybė, susijusi su židiniu.
Peckols (Peckols, Pecols, Pickollus, Picullus, Pukulas) - pragaro ir tamsybių dievas, velnias.
Prigirstytis - dievybė, siejama su girdėjimu.
Vielona (Vielona, Vielonia) - dievybė, siejama su mirusiaisiais (velionis).
Šaltiniai:
- L: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. 1. V., 1996
- Brückner A. Beiträge zur litauischen Mythologie // Archiv für slawische Philologie. Bd. 9. Berlin, 1886
- Der redliche Ostpreuße. Leer, 1993
- Dundulienė P. Senovės lietuvių mitologija ir religija. V., 1990
- Gimbutienė M. Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorės kultūros apžvalga // Mažoji Lietuva. I.
