Prof. Žilvinas Saladžinskas, garsus Kauno klinikų gydytojas chirurgas, susidūrė su teisiniais sunkumais, kai vakar buvo nuteistas už prieš penkerius metus atliktos sudėtingos operacijos komplikaciją. Jam skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė su pusantrų metų atidėjimu bei 753 eurų bauda. Chirurgui taip pat dvejus metus uždrausta dirbti medicinos įstaigose. Kauno klinikoms teismo nuosprendžiu skirta atlyginti 120 tūkst. eurų.
Kauno klinikos, kuriose gydomi patys sudėtingiausi pacientai iš visos Lietuvos, po vakar dienos nuosprendžio gali išreikšti tik apgailestavimą, kad Lietuvoje sunkiai kelią skinasi mokymosi iš klaidų kultūra, o nepageidaujami įvykiai medicinoje yra kriminalizuojami. Mokymosi iš klaidų kultūros puoselėjimas yra svarbus pažangos, o ne baudimo veiksnys visose moderniose vakarietiškose medicinos bendruomenėse. Reiškiame ypatingą palaikymą profesoriui Ž. Saladžinskui.
Profesoriaus karjeros kelias ir mokslinė veikla
Žilvinas Saladžinskas gimė 1964 m. rugpjūčio 23 d. Panevėžyje. Jis yra Lietuvos gydytojas chirurgas, medicinos mokslų daktaras (1994). 1988 m. baigė Kauno medicinos institutą. Nuo 1988 m. dirba Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (iki 1989 m. Kauno medicinos institutas, 1989-1998 m. Kauno medicinos akademija, 1998-2010 m. Kauno medicinos universitetas) Chirurgijos klinikoje. Nuo 2002 m. jis eina Medicinos fakulteto prodekano pareigas, o nuo 2007 m. - profesorius.
Profesorius Saladžinskas stažavo Lundo universiteto Malmö ligoninės Chirurgijos klinikoje (1999, 2003, 2005) bei Šv. Morkaus ligoninėje Londone (1999). Jis yra Europos koloproktologų asociacijos narys ir jos atstovas Lietuvai (nuo 2011 m.). Mokslinio darbo svarbiausia sritis - storosios žarnos vėžio chirurgija. Paskelbė daugiau kaip 60 mokslinių darbų. Jis taip pat yra vienas iš vadovėlių „Storosios žarnos chirurginės ligos“ (1999) ir „Chirurgija“ (2006) autorių.
Storosios žarnos vėžys: prevencija ir gydymas
Prof. Ž. Saladžinskas daug dėmesio skiria storosios žarnos vėžio prevencijai ir gydymui. Jis pabrėžia, kad storosios žarnos vėžys yra viena palankiausių vėžio formų, nes jo eiga - lėta, o ankstyvosios stadijos dažnai yra be simptomų. Lietuvoje veikia puiki patikros programa, kurios dėka išaiškinama daug ikivėžinių susirgimų, kurie sėkmingai pašalinami be pjūvio - endoskopijos metu pašalinami gerybiniai polipai.
„Ikivėžinių susirgimų gydymas arba ankstyvųjų vėžio stadijų gydymas duoda puikių rezultatų: penkerių metų išgyvenamumas, kalbant apie pirmos stadijos storosios žarnos vėžį, siekia per 90 procentų. Žmogus yra pagydomas visiškai“, - teigia profesorius. Jis tikisi, kad po dešimties metų darbo sumažės, nes plintant prevencinėms programoms, vėžys bus aptinkamas ankstesnėse stadijose.
Pagrindiniu veiksniu, siejant su storosios žarnos vėžio prevencija, laikoma mityba. Profesorius pastebi, kad žmonių grupėse, kur mažiau vartojama gyvulinės kilmės riebalų, sergančiųjų šia liga skaičius yra mažesnis. „Kodėl Afrikoje mažiau serga žmonių? Nes jų meniu pagrindas - augalinės kilmės produktai, o pas mus vyrauja gyvulinės kilmės produktai“, - sako prof. Saladžinskas. Jis akcentuoja ląstelienos svarbą, kuri suriša kenksmingus žarnyne susidarančius junginius ir gerina peristaltiką.
Chirurginiai metodai ir ateities perspektyvos
Pagrindinis ginklas gydant storosios žarnos vėžį yra chirurgo skalpelis, lemiantis didžiausią sėkmę. Tarp profesionalų diskutuojama, koks metodas yra geresnis - atvira operacija ar laparoskopinė. Ankstyvojoje stadijoje pastarasis būdas yra pakankamai geras ir saugus. Tačiau kada vėžys lokaliai išplitęs, laparoskopinės chirurgijos galimybės yra ribotos.
Didelį proveržį gydyme atneša organą tausojančios operacijos. Šiuolaikinė endoskopinė operacinė technika leidžia pašalinti storosios žarnos pradinės stadijos vėžį per natūralią angą, be pjūvio. Tai ypač svarbu išsaugant tiesiąją žarną, kuri turi unikalias funkcijas - sukaupti išmatas ir jas pašalinti. Europoje plačiai aptariamos šios endoskopinės, tiesiąją žarną išsaugančios operacijos, atliekama begalė studijų.
Gydytojai pateikia naujų rekomendacijų dėl gaubtinės žarnos vėžio gydymo
Asmeninis požiūris į medicinos meną
Paklaustas apie profesinę veiklą, prof. Saladžinskas lygina gydytojus su menininkais. „Mes irgi esame savotiški menininkai. Aišku, mūsų sprendimai turi būti labai tikslūs, aiškūs, teisingi. Be to, medicina yra tokia sritis, kur turi nuolat mokytis, vyksta nuolatinis naujų metodų įsisavinimas. Negali sakyti, kad mokomės „ant pacientų“, bet stengiamės daryti taip, kad kiekviena naujausia metodika būtų pasiekiama Lietuvos žmogui.“
Profesorius pabrėžia bendravimo su pacientais svarbą. „Yra menas kalbėtis su pacientu ir iš jo gauti maksimalią informaciją. Jis ne tai, kad gėdijasi kalbėti, bet pakitę įpročiai jam neatrodo reikšmingi“, - sako jis.
Panaši tendencija išlieka daugelyje išsivysčiusių šalių, nes storosios žarnos vėžys yra išsivysčiusių šalių liga. Epidemiologijos studijos taip pat nustatė: žmonės, kurie daugiau vartoja laktobacilų turinčių preparatų, storosios žarnos vėžiu serga mažiau. Šiuo metu Anglijoje stebimi pacientai, kurie ilgą laiką vartojo aspiriną po šimtą miligramų dėl kardiologinių problemų.
Istoriniai chirurgijos aspektai
Tekste taip pat minimas prof. V. Lašo pranešimas apie iškilų Lietuvos tarpukario chirurgą Vladą Kuzmą, kurio mokslininko veikla neatsiejamai susijusi su jo chirurgo darbu. To meto chirurgija Kauno universitete kūrėsi nepaprastai sunkiomis sąlygomis, stigo savų, subrendusių specialistų, o vadovauti universitetiniams chirurginiams padaliniams buvo pakviesti svetur dirbę, didelę mokslinę ir praktinę patirtį sukaupę užsienio šalių gydytojai. Šiuo tarpukario laikotarpiu augo, brendo ir stiprėjo Lietuvos chirugų karta: V. Kuzma, V. Kanauka, B. Zacharinas, J. Čeponis, J. Žemgulys ir daugelis kitų. Be praktinio chiruginio darbo gana intensyviai buvo vykdoma atitinkanti to meto lygį medicininė mokslinė veikla: spausdinami straipsniai, ruošiamos ir ginamos disertacijos, atliekami eksperimentai su gyvūnais, įsisavinamos naujos diagnostikos bei gydymo metodikos, operacijų būdai. Taigi, to meto chirugai pasižymėjo kaip gabūs praktikai ir mokslininkai.
Vladą Kuzma gimė 1892 m. Reklių kaime, Panevėžio apskr. Baigė Panevėžio realinę gimnaziją ir 1913 m. įstojo į Saratovo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Po 2 mėn. perėjo į Dorpato (Tartu) universiteto Medicinos fakultetą. Tuo metu ten dirbo nemažai garsių mokslininkų - prof. F. Rauberis, prof. A. Cege-Montoifelis ir kt. Iki 1918 m. V. Kuzma tęsė studijas Dorpate. 1914-1917 m. studijuodams baigė Gailestingųjų Seserų, masažo, ginekologinės diagnostikos, bakteriologijos bei skiepijimo nuo raupų kursus. 1915 m. savanoriavo Elvos lietuvių pabėgėlių stovykloje.
tags: #prof #zilvinas #saladzinskas #gime
