Pirmus keturis gyvenimo mėnesius kūdikiai išreiškia savo poreikius verksmu. O kaip tėvams suprasti, ar naujagimis alkanas, ar jam kažką skauda ar dar kažkas nutiko?
Kūdikių verksmas: kaip suprasti mažylį?
Kūdikių verksmas - tai pagrindinis jų bendravimo su tėvais būdas. Kiekvienas verksmo atspalvis ir trukmė gali reikšti skirtingus poreikius ar jausmus. Tėvams svarbu mokėti atpažinti šiuos signalus, kad galėtų kuo greičiau ir efektyviau patenkinti mažylio poreikius.
Kviečiantis verksmas
Kūdikis ilgai buvo vienas, dabar nori, kad ateitų tėvai. Verksmas trunka 5-6 sekundes, tada nutyla 20 s ir laukia, ar kas nors sureaguos. Jei nė vienas iš tėvų nepasirodo, ciklas kelis kartus kartojasi, kol galiausiai virsta nepertraukiamu verksmu.
Verksmas iš alkio
Jis gali prasidėti kaip kviečiantis verksmas, bet jei kūdikio nepamaitina, verksmas tęsiasi ir virsta isterišku verksmu. Kūdikis taip pat gali sukioti galvą ir čepsėti.
Verksmas iš skausmo
Toks verksmas yra garsus, nepaliaujamas, monotoniškas. Periodiškai perauga į isterišką verksmą, kas rodo, kad skausmas stiprėja. Jei kūdikis ima sirgti, verksmas irgi gali būti monotoniškas, tik tada bus tylus, nes nepakanka jėgų garsiai verkti.
Verksmas dėl fiziologinių procesų
Dujų išskyrimas, šlapinimasis ir tuštinimasis iš pradžių gali kelti kūdikiui diskomfortą. Toks verksmas panašus į cypimą, inkštimą.
Verksmas, kai norima miego
Kai mažylis nori miego, bet dėl kažkokios priežasties negali užmigti, verksmas būna panašus į inkštimą, pertraukimą žiovulio. Kūdikiai taip pat trina akis ir ausis.
Verksmas, patiriant diskomfortą
Kūdikis verkia dirgliai, sukiojasi, gali raitytis, mosikuoti kojomis ir rankomis. Tai rodo, kad metas patikrinti sauskelnes, pažiūrėti, galbūt mažajam per karšta arba per šalta. Naujagimiai kartais verkia, kai nori pakeisti aplinką, kai patiria diskomfortą, kai jaiems nuobodu.
Kūdikių leidžiami garsai ir kūno kalba
Be verksmo, kūdikiai bendrauja ir skleisdami įvairius garsus bei naudodami kūno kalbą. Šie signalai gali suteikti papildomos informacijos apie jų būklę.
Kūdikių leidžiami garsai
- „Naa“ reiškia „noriu valgyti“. Toks garsas išgaunamas, kai kūdikis prispaudžia liežuvį prie gomurio, jį sukelia čiulpimo refleksas.
- „Hee“ reiškia „esu laimingas“. Oro perteklius eina iš stemplės, kūdikis refleksyviai leidžia jį iš burnos.
- „Aa“ reiškia nuovargį arba norą miegoti. Kūdikiai atkiša lūpas, paskui žiovauja.
- „Kche“ - „man negera“. Dėl nemalonių lietimo pojūčių kūdikis dar ir muistosi, judina rankas ir kojas.
- „Eahm“ - „pilve kaupiasi dujos“. Šis garsas virsta dejone, kūdikis įtempia pilvą, norėdamas numalšinti skausmą.
Kūno kalba daug sako apie kūdikio savijautą
- Išriečia nugarą Kūdikiai iki dviejų mėnesių dažnai išriečia nugarą, reaguodami į skausmą ir pilvo dieglius. Jei kūdikis riečia nugarą pamaitintas, reiškia, jis sotus. Jei matote, kad kūdikis riečia nugarą maitinamas, tai gali būti refliukso požymis. Vyresni nei dviejų mėnesių kūdikiai nugarą riečia, kai jaučiasi pavargę, būna prastos nuotaikos.
- Sukioja galvą Kūdikiams tai - raminamasis judesys. Jie gali sukioti galvą prieš užmigdami, kai šalia yra nepažįstamų žmonių.
- Čiupinėja sau ausis Dažniausiai tai rodo, kad mažylis tyrinėja savo kūną. Jei čiupinėjama dažnai, po to verkiama, pasikonsultuokite su gydytoju.
- Gniaužia kumščius Tai - alkio požymis. Jei laiku jį pastebėsite, išvengsite verksmo.
- Kilnoja kojas Tai pilvo dieglių, skausmo ženklas. Kūdikis intuityviai stengiasi numalšinti skausmą.
- Mosuoja rankomis Šis judesys rodo, kad kūdikis išsigando. Šį refleksą gali sukelti stiprus garsas, ryški šviesa, staigus pabudimas. Šiuo atveju mažylį reikia nuraminti.
Prietarai apie kūdikius ir jų auginimą
Nuo seno egzistuoja daugybė prietarų, susijusių su kūdikių auginimu. Kai kurie iš jų turi logišką paaiškinimą, kiti yra tik mitai. Svarbu mokėti atskirti grūdus nuo pelų ir vadovautis sveiku protu.
Prietarai, su kuriais sutinka ir gydytojai
- Iki šešių savaičių vaiko negalima rodyti pašaliniams - kitaip nužiūrės. Pakankamai protingai! Gydytojai primigtinai rekomenduoja sumažinti iki minimumo mamos su naujagimiu lankymą. Mažylio imunitetas dar nesustiprėjo, ir rizika “pagauti“ infekciją nuo kokio nors sentimentalaus giminaičio yra ypatingai didelė.
- Naujagimius negalima leisti bučiuoti - bus ilgai nebyliai. Bet kokia infekcija neigiamai veikia vaiko vystymąsi. Todėl ir šis įspėjimas nėra atsitiktinis.
- Kol vaikas neišmoks kalbėti, jo negalima maitinti nei žuvimi, nei žuviene. Daugelis šiuolaikinių terapeutų turi vieningą nuomonę, kad įvesti žuvį į vaiko racioną galima, tik kai jam sukanka metukai. Tai susiję su tuo, kad žuvis gali sąlygoti paūmėjimą vaikams, linkusiems į alergiją maistui. Bet kuriuo atveju, įvesti žuvį į vaiko racioną galima tik tyrelės pavidale. Virtoje žuvyje, ir tuo labiau, žuvienėje, galite nepamatyti kaulų ir prisišaukti bėdą. Todėl mūsų senelių prietaras yra pakankamai pagrįstas.
- Kūdikį negalima statyti kojytėmis ant stalo - ilgai neišmoks vaikščioti.
- Negalima mažų vaikų statyti ant stalo - kris be priežasties. Stalas - ne vieta mažylio „pasivaikščiojimui“ ir „pasisėdėjimui“. Nereikia žaisti su likimu.
- Iki metų negalima vaiko kirpti, kad „proto nenukirptume“. Arba, dar sakoma, kad išaugs vargšas. Ar tikėsite šiuo prietaru, ar ne - bet kuriuo atveju, nepamirškite saugumo technikos! Maži vaikai yra ypatingai judrūs, Ir, kas yra ypatingai svarbu, neleiskite, kad pirmas Jūsų mažylio kirpimas virstų kankinimu. Daugiau meilės, kantrybės, ramybės!
- Kad kūdikiui būtų viskas gerai - nepalikite nakčiai jo daiktų ant virvės lauke. Mažylio drabužėliai turėtų būti ypač kruopščiai išskalbti ir išlyginti - tą žino visi. Per naktį, su lauke paliktais mažylio daiktais gali nutikti viskas. Juos gali sušlapinti lietus, gali užteršti paukščiai, jie tiesiog gali apdulkėti. Taigi, šis prietaras yra visiškai pagrįstas.
Kiti dažni prietarai
- ♦ Kūdikiams nagų negalima kirpti, reikia juos nugraužti dantimis.
- ♦ Kūdikio kojytes reikėtų kietai įvynioti į vystyklus, kad būtų tiesios.
- ♦ Vaiko galva bus geresnės formos, jei nešios kepurytę.
- ♦ Sauskelnių vaikui geriau nesegti, nes kojos bus kreivos.
- ♦ Vaikui negalima lankyti masažų, nes ten jam gali „atmušti” kepenis.
- ♦ Vaikui, kurio ausys atlėpusios, gali padėti aptempta kepurė, net jei abu jo tėvai atlėpausiai.
- ♦ Žaislų vaikui nereikia pirkti iki to laiko, kol pats nepaprašo.
- ♦ Jei vaikas miega išsižiojęs, jam reikia parišti žandikaulį.
- ♦ Verkiančio vaiko jokiu būdu nereikia imti ant rankų, nes pripras.
- ♦ Negalima bučiuoti vaiko į veidą. Burnoje mikrobų daugiau nei tiesiojoje žarnoje.
- ♦ Kūdikių drabužėlius reikia virinti.
- ♦ Kad dantukai greičiau išdygtų, reikia dantenas pastuksenti metaliniu šaukštuku.
Prietarai ir tradicijos kitose šalyse
Kiekviena kultūra turi savo unikalias tradicijas ir prietarus, susijusius su kūdikio gimimu ir auginimu.
- Turkijoje gimdyvės dar ligoninėje gauna gėrimo, vadinamo lohusa serbeti. Tai cukrumi pasaldintas, cinamonu ir gvazdikėliais pagardintas bei raudonais maistiniais dažais nudažytas vanduo. Tikima, kad šis gėrimas gerina laktaciją ir padeda moteriai greičiau atgauti jėgas.
- Kai kuriose Anglijos dalyse vos gimusio vaikelio galvą iki šiol apiplauna romu.
- Bulgarai turi tradiciją spjaudyti kūdikiui į veidą. Žinoma, šiuo metu dauguma žmonių tiesiog imituoja spjovimą.
- Japonijoje vienerių metų sulaukę kūdikiai dalyvauja jau daugiau nei 400 metų organizuojamame verkimo festivalyje nakizumo. Du sumo imtynininkai glėbyje laikydami po kūdikį sustoja ringe ir laukia, kol kuris nors iš mažylių pravirks - pirmasis pravirkęs skelbiamas nugalėtoju.
- Mongolijoje stengiamasi vaikelį maitinti krūtimi kuo ilgiau. Idealus amžius nutraukti maitinimą yra ketveri.
- Žindymas yra itin vertinamas Brazilijoje, tad daugelis šeimų surengia ypatingą žindymo šventę. Jos metu motina žindo kūdikį, o šeimos nariai ir giminaičiai meldžiasi, sako palinkėjimus.
- Indijoje tarp pirmųjų ir penktųjų gyvenimo metu yra įprasta surengti ritualinį ausų vėrimą, vadinamą karnavedha. Tradiciškai ausys buvo veriamos tiek berniukams, tiek mergaitėms, tačiau šiais laikais auskarai dažniausiai veriami tik mergaitėms. Tikima, kad tai apsaugo vaiką nuo pikto ir padeda jam geriau girdėti šventas mintis.
- Indijoje kūdikio plaukų skutimas yra didelė ir svarbi ceremonija, vadinama mundan. Šventikas, atsižvelgęs į kūdikio gimimo dieną, parenka ceremonijai tinkamiausią dieną ir laiką. Jos metu šventikas arba vaiko tėvas nuskuta kūdikio plaukus (kartais paliekamas nedidelis plotelis, kuris, tikima, saugo vaiko atmintį ir protinius gabumus). Nuskusta vaiko galvytė apiplaunama šventu Gangos upės vandeniu ir ištepama ciberžolės bei sandalmedžio pasta, o plaukučiai paaukojami dievybėms.
- Pakistane ir kitose musulmoniškuose kraštuose naujagimio plaukai yra skutami aqiqah šventės metu, 7-ąją dieną po gimimo. Nuskusti plaukučiai yra pasveriami ir toks pats kiekis sidabro turi būti paaukotas vargstantiems. Tą pačią dieną taip pat įprasta aukoti galvijus, jų mėsą paruošti ir vaišinti bendruomenės narius, giminaičius.
- Balyje ir Indonezijoje tikima, kad kūdikiai yra šventi ir su jais elgiamasi lyg su dievybėmis.
- Gajanoje kūdikio gimimas yra švenčiamas praėjus 9 dienoms po gimdymo. Šventės metu mama pirmą kartą po gimdymo išsimaudo, o giminaičiai ir svečiai kūdikiui dovanoja auksines apyrankes.
- Ekvadore egzistuoja tradicija gimdyti su vyro prakaitu permirkusiais marškiniais.
- Tibete gimus kūdikiui prie namų durų pakabinamos dvi vėliavos. Pirmojo saugo naujagimį nuo pikto, o antroji pritraukia sėkmę. Tačiau oficialiai kūdikio gimimas yra švenčiamas po gimdymo praėjus trims dienoms - tuomet naujagimį ir gimdyvę aplanko giminės ir draugai su dovanomis.
- Malaizijoje šeimos nariai, giminės ir artimiausi draugai pirmą kartą aplanko mėnesio sulaukusį kūdikį ir gimdyvę. Šventės metu valgomas tradicinis maistas, meldžiamasi ir linkima sveikatos bei laimės, o kūdikio galva yra švelniai liečiama su ciberžole sumaišytais ryžiais.
- Kinijoje kūdikio gimimas švenčiamas „Raudonų kiaušinių ir imbiero puotoje“. Ji organizuojama kūdikiui sulaukus pirmojo mėnesio. Tą dieną šeima, giminės ir artimieji susiburia, dovanoja dovanas kūdikiui bei vaišinasi raudonai nudažytais kiaušiniais ir marinuotu imbieru.
Nėštumas - ypatingas laikotarpis moters gyvenime. Daugelis mūsų tuomet tampa įtarios ir imlios įspūdžiams. Mes dažnai esame linkusios tikėti, atrodytų, absurdiškiausiais dalykais. Mūsų sąmonė lyg kimba už tų blogybių, kurios galėtų nutikti su mumis arba mūsų mažyliu. O veltui! Juk, kas „veikia“ arba „neveikia“ vieni ar kiti prietarai, priklauso išskirtinai nuo mūsų, nuo to, kaip yra nusiteikusi mūsų pasąmonė - taip mano psichologai. Rimtai patikėjus kokiu nors nuspėjimu, mes lyg „užprogramuojame“ save sekti vieną ar kitą tvirtinimą. Bandant pažiūrėti į ateitį, mes, pačios to nežinant, rašome artėjančių dienų scenarijus, o po to sėkmingai tai realizuojame. Taigi, ar prietarai yra kvailas įsitikinimas? Toli gražu ne! Jų šių paslaptingų prietarų ir draudimų šaknys siekia gilią senovę. Galų gale, neatsitiktinai jais tikėjo mūsų pro-pro-senelės. Ir atsirado jie ne tuščioje vietoje. Liaudies prietaruose slypi ypatinga išmintis. Svarbu tik teisingai interpretuoti vieną ar kitą prietarą, atmetus viską, kas susiję su mūsų protėvių tamsa ir klaidingais įsitikinimais, o palikus tik esmę - tai racionalus grūdas, slypintis juose.
