Kaip efektyviai didinti pridėtinę vertę žemės ir maisto ūkyje: praktiniai patarimai ir inovatyvūs sprendimai

Nuo Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ES) pradžios žemės ūkis kartu su maisto perdirbamąja pramone dėl masto ekonomijos augino makroekonominius rodiklius. Keletą pastarųjų metų į gamybos apimčių didinimą ir eksportą orientuota gamybos strategija ne tik nepadeda gerinti ūkių ekonominių rezultatų, bet ir didina veiklos riziką perteklinės žemės ūkio produkcijos pasiūlos globalioje rinkoje ir klimato kaitos iššūkių sąlygomis. Pagaliau ne tik mokslininkams, bet ir politikams bei ūkininkams tampa akivaizdu, kad reikia ieškoti naujų veiksnių, kurie ūkininkavimą daro pelningą.

Apie pridėtinę vertę

Viena madingiausių šiuo metu krypčių, minima ne tik žemės ūkio politikos, bet ir kitų sektorių skatinimo kontekste, yra pridėtinės vertės didinimas. Viešoje erdvėje netyla diskusijos apie būtinybę skatinti didesnę pridėtinę vertę, gaminti didesnės pridėtinės vertės produktus. Vargu ar galima tai pavadinti diskusijomis, nes šiuo klausimu nėra oponentų, visi sutaria, kad tai žemės ūkio ateitis. Visgi reikia pripažinti, kad nuo kalbų labai sunkiai sekasi pereiti prie praktinių veiksmų, o dar sunkiau yra pasiekti konkretų rezultatą.

Priežastis labai neįprasta. Pridėtinė vertė yra teorinė, ekonomistų sugalvota sąvoka, todėl praktinių sprendimų paieškai yra būtinos sisteminės žinios, kaip pridėtinė vertė matuojama ir kokios yra pridėtinės vertės didėjimo priežastys. Taip pat reikia atsakyti į klausimą, su kuo lyginsime, ar pridėtinė vertė padidėjo, ar ne. Ekonomikos teorijos nesimokę žmonės, pabrėžiantys, kad valstybė turi skatinti didesnės pridėtinės vertės kūrimą, dažnai apie pridėtinę vertę kalba kaip apie tam tikrą abstrakčią idėją ir nustemba, kad vertę reikia matuoti tam tikrais rodikliais.

Taikant supaprastintą modelį, ekonomikos mokslas vertę nustato vadovaujantis dviem perspektyvomis: iš gamintojo ir vartotojo pozicijų. Pirmuoju atveju yra skaičiuojamas bendrosios pridėtinės vertės rodiklis, antruoju atveju yra analizuojama vartojamoji vertė. Nors šios dvi perspektyvos yra glaudžiai susijusios, šioje analizėje panaudotas santykinis jų atskyrimas yra skirtas parodyti pridėtinės vertės didinimo žemės ūkyje potencialą.

Schema: Pridėtinės vertės matavimas iš gamintojo ir vartotojo perspektyvų

Gamintojų požiūriu

Nuo industrinės visuomenės įsigalėjimo vienas svarbiausių ekonominės vertės matavimo rodiklių yra bendroji pridėtinė vertė ir jos išvestiniai rodikliai. Jeigu vertinant žemės ūkyje sukurtą pridėtinę vertę būtų vadovaujamasi šiais rodikliais, būtų galima sakyti, kad Lietuvos žemės ūkio pasiekimai kyla kaip ant mielių - didesnė pridėtinė vertė Lietuvos žemės ūkyje yra kuriama be papildomų pastangų. Lietuvos ūkio makroekonominių rodiklių analizė rodo, kad žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje sukuriama bendroji pridėtinė vertė per 2014-2018 m. laikotarpį nuosekliai augo ir per penkerius metus padidėjo 114,5 proc. Tuo pat metu augo ir bendroji pridėtinė vertė, sukuriama maisto perdirbiamojoje pramonėje, nors augimas buvo ne toks spartus.

Bendrosios pridėtinės vertės rodiklis ekonomistų buvo sugalvotas labai konkrečiam tikslui - gamybos mechanizavimo, kai žmogaus darbas keičiamas įvairiais mechanizmais, efektyvumui matuoti. Žemės ūkyje tai būtų darbuotojų keitimas žemės ūkio technika, įrengimais ir pan. Įmonių ekonomikoje šie procesai pakeitė išlaidų struktūrą: mažėjo darbo užmokesčiui tenkanti dalis, bet didėjo nusidėvėjimo išlaidoms tenkanti dalis. Teigiamas šio proceso pokytis pasireiškė gerėjančiu darbo našumu, kuris buvo apskaitomas sąlyginio darbuotojo (SD) (dirbančio visą darbo dieną) sukuriama bendrąja pridėtine verte. Šio rodiklio augimas atspindėjo galimybes didinti dirbančiųjų ir verslo pajamas.

Natūralu, kad įvairių sektorių technologinių procesų mechanizavimo lygis skyrėsi, todėl kitoks buvo ir darbo našumas skirtinguose sektoriuose. Tuomet atsirado galimybė palyginti šį rodiklį skirtinguose sektoriuose. Būtent dėl šio rodiklio žemės ūkiui buvo priklijuota „mažos pridėtinės vertės“ sektoriaus etiketė. Faktas, kad žemės ūkyje darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė yra mažesnė nei vidutiniškai ūkyje, rodo ekonominį dėsningumą, o ne sektoriaus atsilikimą, kurį neva reikia įveikti modernizavimo ir gamybos intensyvinimo priemonėmis.

Žemės ūkio gamyboje mechanizmų taikymą ir technologijų modernizavimą riboja tai, kad gamybos procesas remiasi biologiniais ištekliais. Be to, didelę dalį žemės ūkyje naudojamo kapitalo vertės sudaro žemė, kuri yra ribotas išteklius, todėl nepraranda ekonominės vertės. Žemės nusidėvėjimas nėra skaičiuojamas ir neatsispindi apskaičiuojant bendrosios pridėtinės vertės rodiklį. Todėl visose ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse žemės ūkyje SD sukuriama bendroji pridėtinė vertė yra ženkliai mažesnė nei pramonėje ar prekyboje.

Lyginant darbo našumo rodiklius Lietuvoje su analogiškais rodikliais kitose ES šalyse, matyti, kad našumas mūsų šalies žemės ūkyje gerokai atsilieka ir nuo ES-28, ir nuo ES-15 šalių vidurkio. Lietuvoje vyrauja įsitikinimas, jog darbo našumo lygis atspindi sektoriaus konkurencingumo pranašumus. Tokią poziciją palaiko ir Europos Komisija, savo ataskaitose nuolatos baranti Lietuvą dėl žemų darbo našumo rodiklių.

Prisiminus, kad bendroji pridėtinė vertė apima ir kapitalo suvartojimą, Lietuvos žemės ūkyje nuo narystės ES pradžios buvo siekiama didinti darbo našumą, remiant investicijas į techniką bei įrengimų ir gamybos apimčių didinimą. Darbo našumas didėjo gana sparčiai, nes mažėjo ir užimtųjų žemės ūkyje skaičius. Per 2015-2019 m. užimtųjų žemės ūkyje skaičius sumažėjo nuo 121,1 tūkst. asmenų iki 88,7 tūkst. asmenų, t. y. daugiau kaip ketvirtadaliu. Savo ruožtu darbo našumas padidėjo penktadaliu - nuo 10,4 Eur 2015 m. iki 13,3 Eur 2018 m. (išankstiniais duomenimis), tačiau išlieka vienas mažiausių tarp ES šalių.

Ūkių ekonominių rodiklių analizė rodo, kad Lietuvos darbo našumo didinimas dėl investicijų į žemės ūkio techniką ir įrangą ateityje nebus toks sėkmingas kaip iki šiol, todėl teks pasitelkti ir kitus pridėtinės vertės didinimo svertus, apie kuriuos kalbėsiu šiek tiek vėliau. Remiantis ES šalių Ūkių apskaitos duomenų tinklo (ŪADT) 2017 m. duomenimis, Lietuva yra viena iš lyderių pagal vidutiniškai prekiniuose ūkiuose ilgalaikio turto nusidėvėjimui tenkančią dalį, kuri 2017 m. sudarė 36,0 proc. bendrosios pridėtinės vertės, o 2018 m. šis rodiklis Lietuvos ūkiuose padidėjo iki 44,2 proc.

Lietuvoje politikai ir ūkininkai nuoširdžiai tiki neįveikiama investicijų galia siekiant konkurencingumo. Tačiau kiekvienas veiksnys turi savo augimo ribas, kurios jas peržengus tampa apribojimu. Jeigu išlaidų nusidėvėjimo augimo nekompensuoja didėjančios produkcijos gamybos apimtys (masto strategija) ar mažėjančios darbo užmokesčio išlaidos (intensyvumo strategija), investicijos blogina ekonominius ūkių rezultatus. 2019 m. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) atlikta Lietuvos žemės ūkio SSGG analizė rodo, kad daug metų augęs kapitalo išteklių efektyvumas ūkiuose Lietuvoje nuo 2015 m. pradėjo mažėti.

Koks apsirūpinimo ilgalaikiu turtu lygis leidžia sugeneruoti didžiausią pelną, gali būti vertinama tik kiekvieno konkretaus ūkio lygiu, atsižvelgiant į išteklių ir gaminamos produkcijos struktūrą. Jeigu būtų vienas vienintelis teisingas atsakymas į šį klausimą, mokslininkai jau seniai būtų jį paskelbę. Visgi, tam tikras tendencijas galime numatyti, palyginę savo rezultatus su kitų šalių žemės ūkio situacija. ŪADT duomenys rodo, kad vertinant ūkių apsirūpinimą ilgalaikiu turtu (be žemės) Lietuvos ūkiuose rodikliai yra šiek tiek mažesni nei ES šalyse. Tačiau tam tikro dydžio Lietuvos ūkių grupės (nuo 100 iki 500 tūkst. Eur ir daugiau nei 500 tūkst. Eur standartinės produkcijos) ūkiui tenkanti ilgalaikio turto vertė yra didesnė nei atitinkamo dydžio ES šalių ūkių vidurkis. O likusių grupių ūkiuose atsilikimas nėra ženklus.

Pastarieji ūkiai galėtų būti tikslinė grupė, gerinant ūkių apsirūpinimą žemės ūkio technika ir įrengimais, tačiau būtina įvertinti, kad juose darbo našumo augimą modernizavimo keliu stabdo trys priežastys. Pirma, tokiuose ūkiuose dirba mažai samdomų darbuotojų, todėl nusidėvėjimo augimas dažnai nekompensuojamas darbo užmokesčio sutaupymu. Antra, mažesniems ūkiams yra sunku padidinti gamybos apimtis su masto ekonomijos pranašumų pagalba, nes jie nėra pajėgūs konkuruoti dėl žemės įsigijimo su didesnį ekonominį potencialą turinčiais ūkiais. Trečia, ūkių struktūros tyrimai rodo, kad mažesniuose ūkiuose plėtojamos darbui imlios veiklos, tokios kaip pienininkystė ar sodininkystė ir pan., kuriose ha ŽŪN tenka santykinai didesnės darbo sąnaudos.

Skirtingų krypčių ūkiai

Ūkyje patiriamų darbo sąnaudų ir valdomų žemės ūkio naudmenų (ŽŪN) ploto santykis yra labai svarbus darbo našumo, išreikšto bendrąja pridėtine verte, požiūriu. Paradoksas slypi tame, kad apskaičiuojant bendrąją pridėtinę vertę žemės ūkyje įtraukiamos išmokos, skirtos ūkių pajamų lygiui palaikyti ir dėl papildomų reikalavimų prarastoms pajamoms kompensuoti. Išmokų, susietų su ūkių valdomomis ŽŪN, modelis prisideda prie veiklų, kuriose SD tenka didesnis ŽŪN plotas, pridėtinės vertės padidinimo. Laikydamiesi tam tikro nuoseklumo panagrinėkime, kaip atrodo skirtingų ūkininkavimo krypčių ūkių darbo našumo rodikliai.

Rezultatas skaitytojus turėtų nustebinti, nes vertinant darbo našumą skirtingų ūkininkavimo krypčių ūkiuose bendrosios pridėtinės vertės požiūriu, akivaizdūs lyderiai yra javų ir rapsų ūkiai, o gyvulininkystė užima paskutines pozicijas. Maža gyvulininkystėje kuriama pridėtinė vertė ir yra šio sektoriaus sunkumų priežastis. Kodėl ji yra maža, kai politikai ir ūkininkai yra tvirtai įsitikinę, kad javininkystė kuria mažą pridėtinę vertę, o gyvulininkystė - didelę? Kaip jau minėjau anksčiau, apskaičiuojant bendrosios pridėtinės vertės rodiklį yra įtraukiamos išmokos. Palyginkime bendrosios pridėtinės vertės dedamąsias dviejų svarbiausių eksporto produktų sektoriuose: javų ir pieno. Javų ūkiuose šios išmokos, tenkančios SD, 2014-2018 m. per metus buvo vidutiniškai 1,8 karto didesnės nei pieno ūkiuose. Jeigu atmestume paramą, darbuotojui tenkančią didesnę pridėtinę vertę nei javų, rapsų ūkiuose kuria kiaulių ir paukščių bei daržininkystės ūkiai. Antroji mažesnės pridėtinės vertės gyvulininkystės ūkiuose priežastis - mažesnis apsirūpinimas mechanizmais ir įrengimais. Jau anksčiau minėjau, kad bendrosios pridėtinės vertės rodiklis yra skirtas matuoti, ar darbo jėgos keitimas mechanizmais yra efektyvus. Javų ir rapsų auginimas yra lengvai mechanizuojamas, žemės ūkio technikai įsigyti pastaraisiais metais buvo teikiama gausi parama, o javų ūkių gaunamos išmokos sudarė galimybę ją kofinansuoti. Javų ir rapsų ūkiuose sukurtoje bendrojoje pridėtinėje vertėje nusidėvėjimui 2014-2018 m. per metus SD teko vidutiniškai 1,9 karto didesnė suma nei pienininkystės ūkiuose. Gyvulininkystėje kuriamą bendrąją pridėtinę vertę nuo 2014 m. šiek tiek padidino susietoji parama, kurios paskirtis yra padėti sunkumų patiriantiems sektoriams. Tačiau ji buvo nepakankama, kad perskirstytų pridėtinę vertę gyvulininkystės ūkių link. Taigi, ne tik apsirūpinimas mechanizmais ir įrengimais, bet ir paramos modelis lemia, kokia yra sukuriama bendroji pridėtinė vertė ūkiuose, priklausomai nuo jų ūkininkavimo krypties.

Infografika: Palyginimas bendrosios pridėtinės vertės tarp javų ir pieno ūkių

Vartotojų požiūriu

Skirtingos produkcijos gamybos apimčių balansas yra labai svarbus Lietuvos visuomenei maisto suvereniteto išlaikymo ir tvaraus gamtinių išteklių naudojimo požiūriu. Reikia pripažinti, kad į eksportą orientuotoje Lietuvos žemės ūkio politikoje ilgą laiką buvo nepakankamai atsižvelgiama į Lietuvos vartotojų interesus ir jų galimybę prisidėti didinant žemės ūkyje kuriamą pridėtinę vertę. Tradicinėje maisto tiekimo grandinėje žemės ūkiui tenka žaliavų kūrėjo vaidmuo. Todėl ūkininkai, besiorientuojantys į žaliavų gamybą, savo kasdienėje veikloje retai susiduria su vartotojais ir turi mažai informacijos, kaip vartotojų poreikių prioritetai gali padidinti jų pajamas, kartu - ir kuriamą pridėtinę vertę.

Nors pridėtinė vertė yra abstraktus rodiklis, apskaičiuojamas statistikos duomenis renkančių institucijų, jis atspindi situaciją rinkoje, kur pridėtinę vertę apsprendžia pasiūlos ir paklausos santykis. Todėl nepakanka žemės ūkio politikos sprendimuose susitelkti tik į didesnės vertės kūrimo veiksnius, kurie yra svarbūs gamintojui. Vartotojo vaidmuo kuriant pridėtinę vertę yra ne mažiau svarbus. Tai vartotojas, pasirinkdamas produktus, nusprendžia, kokią pridėtinę vertę sukūrė gamintojas, už kurią jis yra pasirengęs mokėti. Vertinant pridėtinę vertę iš vartotojo perspektyvos, ją sudaro vartojamoji vertė. Ekonomikos mokslas teigia, kad vartojamoji vertė yra vartotojo suvoktas prekės ir paslaugos naudingumas, kurį įmonė gali padidinti be didelių finansinių investicijų.

Siekiant padidinti žemės ūkyje kuriamą pridėtinę vertę, iš vartotojo perspektyvos reikia atsakyti į klausimą, kokiomis vartotojui svarbiomis savybėmis pasižymi aukštesnė pridėtinės vertės mėsa, pieno produktai ar daržovės, lyginant su įprasta verte. Lyginti galima tik produktus, kurie tenkina tuos pačius poreikius, tokie produktai ekonomikos teorijoje yra vadinami substitutais. Vartotojas renkasi, kad mityba būtų subalansuota, todėl būtų keista sakyti, kad duonos pridėtinė vertė yra didesnė nei pieno produktų, mėsos ar žuvies.

Vartotojo vaidmuo, kuriant pridėtinę vertę žemės ūkyje, išaugo dėl perteklinės produktų maisto produktų pasiūlos išsivysčiusiose šalyse ir dėl atsiradusių galimybių rinktis kokybiškesnius produktus augant vartotojų pajamoms. Reikia pripažinti, kad vartotojų preferencijos kinta. Prieš keletą dešimtmečių, pasikeitus namuose gaminamo maisto vartojimo įpročiams, maisto pramonės įmonės skubiai atsiliepė į vartotojų poreikių pokyčius, pasiūlydamos didžiulį gilaus perdirbimo ir ilgo galiojimo maisto asortimentą, įskaitant pusfabrikačius. Šiuo metu stiprėja kitos tendencijos: vis daugiau už kokybišką maistą galinčių sumokėti vartotojų į maisto gaminimą žvelgia kaip į sveikos gyvensenos sudėtinę dalį arba kaip į kultūrinį ir kūrybinį procesą.

Tokio didesnės pridėtinės vertės aiškinimo oponentai man prieštaraus, kad šis rinkos segmentas yra mažas ir iš jo neuždirbsi. Į tokį argumentą atsakysiu: bet kuri strategija turi pradžią ir pabaigą. Akivaizdu, kad perteklinės žemės ūkio gamybos sąlygomis į produkcijos kiekybę ir mažiausios kainos strategiją orientuota gamyba susiduria su tam tikrais sunkumais, ir ateityje rizika tik didės. Jeigu Lietuvos žemdirbiai neužims šios perspektyvios nišos, ją užims importas. Noriu pabrėžti, kad Lietuvos gamintojai turi tam tikrą ryškų konkurencinį pranašumą prieš užsienio gamintojus, nes vartotojams tapo svarbu, ar maisto gamybos procese greta ekonominės vertės kuriama socialinė ir aplinkosauginė vertė. Vartotojams tapo svarbu, kad maistas nebūtų gabenamas dideliais atstumais, teršiant gamtą, o pirkdami lietuviškus produktus jie didžiuojasi esą Lietuvos kaimo patriotais. Taigi, maistas tapo tam tikrų vertybinių pasirinkimų sritimi, prie kurios kūrimo gali prisidėti ir Lietuvos ūkininkai, kurdami didesnę vertę tiek va...

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro Giedriaus Surplio kalba

Pridėtinės vertės ciklas ir jo svarba

Pridėtinės vertės procesas arba pridėtinės vertės ciklas - tai ekonomistų sugalvotas modelis, apibūdinantis, kaip bet kokia veikla, siekiant pelno, sukuria vertę. Šis ciklas susideda iš keturių pagrindinių etapų: kūrimo/investavimo, tiekimo, gamybos ir pardavimo. Pirkimų procesas, nors kartais vadinamas tiekimo proceso dalimi, yra atskiras etapas, kurio metu įsigyjamos reikalingos žaliavos ir paslaugos. Gamybos procesas, apimantis ir paslaugų teikimą, yra esminis etapas, kuriame iš įsigytų resursų sukuriama nauja vertė.

Pirkimų procese susidaro išlaidos, gamybos procese - pridėtinė vertė, o pardavimų procese - pajamos. Bet koks verslas prasideda nuo idėjos ar poreikio, vėliau seka investavimas į turimus resursus. Kai verslas sukurtas ir investuota, atsiranda tiekimo grandinė, aprūpinanti verslą reikalingomis priemonėmis. Jau pagaminta produkcija ar suteiktos paslaugos tampa vertingomis tik tada, kai jos pasiekia vartotoją ir patenkina jo poreikius. Taigi, galutinis tikslas - efektyviai pristatyti sukurtą pridėtinę vertę užsakovui.

Nors pinigai yra universalus vertės mato vienetas ir mainų priemonė, palengvinanti pridėtinės vertės ciklą, pats ciklas gali veikti ir be jų. Pinigų svarba slypi jų likvidume ir galimybėje garantuoti tarpusavio atsiskaitymus. Bankai, valdydami pinigų srautus ir teikdami paskolas, vaidina svarbų vaidmenį užtikrinant šio ciklo sklandumą. Tačiau per didelė pinigų koncentracija gali stabdyti ekonomiką, todėl svarbus yra jų perskirstymas per mokesčius ir socialines programas, kaip siūlė Džonas Meinardas Keinsas.

Progresiniai mokesčiai ir stiprios socialinės programos skatina ekonomikos augimą, nes didelis pinigų kiekis, neturintis didelės vidinės vertės, leidžia verslui lengviau vykdyti pridėtinės vertės ciklą. Net ir nekomercinė veikla, pavyzdžiui, valstybės įstaigų darbas, gali būti vertinama per pridėtinės vertės kūrimo prizmę, kai siekiama visuomenės gerovės. Efektyvus valstybės valdomų registrų, tokių kaip Registrų centras, veikimas yra pavyzdys, kaip valstybinė institucija gali kurti pridėtinę vertę, užtikrindama nuosavybės teisių saugumą ir sklandų sandorių vykdymą.

Pridėtinės vertės ciklo pažeidimai, pavyzdžiui, piramidės schemos, netinkamas tiekimas ar gamybos proceso trūkumai, gali lemti verslo žlugimą. Svarbu užtikrinti visų ciklo etapų darnų veikimą, kad būtų sukuriama reali vertė ir ji pasiektų vartotoją. Netinkamai organizuotos viešosios įstaigos, kurios nesukuria pakankamai vertės arba kurios pardavimai yra neefektyvūs, taip pat rodo pažeistą pridėtinės vertės ciklą.

Statistiniai duomenys ir palyginimai

Žemės ūkio gamybos efektyvumo lygis tarp ES šalių yra labai skirtingas. Tai atspindi intensyvumo rodikliai, kurie apima žemės ūkio produkcijos vertę, tarpinio vartojimo išlaidas ir sąlyginių gyvulių skaičių. Pagal šiuos rodiklius Europos Sąjungoje 2012 m. išankstiniai žemės ūkio ekonominių sąskaitų (ŽŪES) skaičiavimų rezultatai rodo, kad žemdirbiams metai buvo sėkmingi. Žemės ūkio produkcijos vertė bazinėmis kainomis 2012 m. sudarė 9 mlrd. 846,9 mln. litų ir, palyginti su 2011-aisiais, padidėjo 10,3 proc., iš jų augalininkystės - 17,8 proc., gyvulininkystės - 0,3 proc.

Žemės ūkio produktų supirkimo kainos sumažėjo 1,5 proc. Įtakos tam turėjo 3,2 proc. mažesnės augalininkystės produktų supirkimo kainos, bet 0,6 proc. padidėjo gyvulių ir gyvulininkystės produktų kainos. Žemės ūkio produkcijos gamybos apimties augimas sudarė 12,6 proc., augalininkystės - 23,2 proc., gyvulių ir gyvulininkystės produktų - 0,7 proc. Teigiamus augalininkystės produkcijos apimties pokyčius lėmė 43,4 proc. didesnis grūdų derlius dėl 32,2 proc. didesnio derlingumo ir 8,2 proc. didesnio pasėlių ploto. Gyvulininkystės produkcijos vertės augimą lėmė gamybos apimties didėjimas 0,7 proc. (avių ir ožkų padaugėjo 4,9 proc., paukščių - 5,9 proc., pieno gamyba išaugo 1,9 proc., kiaušinių - 4,7 proc., sumažėjo galvijų - 7,3 proc. ir kiaulių - 2,3 proc.).

Didesnės 0,6 proc. buvo gyvulininkystės supirkimo kainos (galvijų - 7,1 proc., kiaulių - 12,5 proc., paukščių - 3,3 proc. ir kiaušinių - 6,6 proc., nors avių ir ožkų supirkimo kainos sumažėjo 12,0 proc., pieno - 7,9 proc.). Tarpinis vartojimas arba materialinės išlaidos žemės ūkio produkcijai pagaminti 2012 m., palyginti su 2011-aisiais, išaugo 7,2 proc. Žemės ūkio produkcijai skirtos subsidijos - tiesioginės išmokos (ES pagrindinė tiesioginė išmoka, susietoji ir atsietoji papildoma nacionalinė tiesioginė išmoka), palaikančios žemdirbių pajamas ir gamybą 2012 metais, palyginti su 2011-aisiais, padidėjo 4,8 proc. Tiesioginių išmokų 2012 m. augalininkystei skirta 1 mlrd. 133,9 mln. Lt ir ji tapo patrauklesne veikla nei gyvulininkystė, kuriai skirta 148,5 mln. Tiesioginių išmokų pasiskirstymas žemės ūkio produkcijos gamintojams skatina spartesnį atskirų žemės ūkio produktų rūšių gamybos apimties didinimą, t. y. daugiau pajamų duodančiai produkcijai gaminti.

Pridėtinė vertė yra pagrindinis ekonomikos (gamybos šakos) našumo matas. Bendroji pridėtinė vertė, išankstiniais duomenimis, 2012 m. sudarė 3 mlrd. 607,6 mln. Lt ir, palyginti su 2011-aisiais, padidėjo 16,0 proc.; grynasis likutinis perteklius atitinkamai sudarė 3 mlrd. 392,9 mln. Lt ir padidėjo - 19,7 proc. Žemės ūkio subjektų gautos grynosios verslo pajamos sudarė 2 mlrd. 355,4 mln. Lt ir, skaičiuojant vienam sąlyginiam ūkininkaujančiam asmeniui ir jo šeimos nariui, žemės ūkio veikloje sudarė 23 018 Lt, o 2011 m. atitinkamai 1 826,6 mln. Pridėtinė vertė yra ekonomikos arba vienos iš gamybos šakų gamybinės veiklos rezultatas per tam tikrą laikotarpį. 2012 metais bendroji pridėtinė vertė bei grynosios verslo pajamos augo sparčiausiai per paskutiniuosius penkerius metus. Vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius žemės ūkyje, išankstiniais vertinimais, 2012 m. sumažėjo 0,5 proc. Išankstiniais „Eurostato" duomenimis, ES-27 šalių žemės ūkio veiklos subjektų vienam sąlyginiam darbuotojui 2012 m. pajamos, palyginti su 2011 m., liko to paties lygio. Sparčiausiai didėjo Belgijoje - 27,9 proc., Latvijoje - 21,0 proc., o Lietuvoje - 17,6 proc. Sumažėjo pajamos Rumunijoje - 27,1 proc., Lenkijoje - 13,7 proc., Slovėnijoje - 12,2 proc., Vengrijoje - 9,5 proc. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys pajamų augimą, yra gamybos apimties ir kainų didinimas. Žemės ūkio produkcijos apimtis ES-27 šalyse sumažėjo 3,0 proc. iš jų: augalininkystės - 5,3 proc., gyvulininkystės - 0,5 proc. Žemės ūkio produktų supirkimo kainos padidėjo - 5,2 proc., įtakos tam turėjo didesnės augalininkystės produktų supirkimo kainos - 6,9 proc. Sumažėjo ES-27 žemės ūkyje sąlyginių darbuotojų skaičius 0,2 proc., tai lėmė 1,1 proc.

Šalies žemės ūkio veiklos intensyvumą apsprendžia žemės ūkio produkcijos vertės (gamintojo kainomis), tarpinio vartojimo išlaidų, tenkančių 1 ha, ir sąlyginių gyvulių skaičiaus 100 ha žemės ūkio naudmenų, rodikliai. Pagal šiuos rodiklius 2012 m. pirmavo Olandijos ir Maltos žemės ūkio produkcijos vertė sudarė atitinkamai 14 228 EUR/ha ir 10 861 EUR /ha. Prasčiausi rodikliai 2012 m. buvo Latvijos, kur žemės ūkio produkcijos vertė 1 ha žemės ūkio naudmenų sudarė 713 EUR /ha, Lietuvos - 952, Estijos - 932, geriausi - Slovėnijos 2 621 EUR /ha. Tarpinio vartojimo išlaidos, tenkančios 1 ha žemės ūkio naudmenų, analogiškai, kaip ir žemės ūkio produkcijos vertė, 2012 m. Vidutinis ūkiuose laikomų sąlyginių gyvulių skaičius 100 ha žemės ūkio naudmenų ES šalyse svyruoja nuo 15 iki 289 gyvulių. Daugiausia jų auginama Olandijos ūkiuose - 289 sąlyginiai gyvuliai, Maltos ūkiuose - 212, Belgijos - 243, Danijos - 144 sąlyginiai gyvuliai. Intensyvumo rodikliai parodo, kad gamybos efektyvumo lygis tarp ES šalių yra labai skirtingas. Šalies gamybos intensyvumą lemia skirtingos auginimo technologijos, žemės ūkio technikos ir darbo išteklių panaudojimas, ūkininkavimas nevienodo derlingumo žemėse, teikiama parama (subsidijos gamybai), žemės ūkio produktų ir gamybos išteklių kainos.

Bendroji pridėtinė vertė, tenkanti žemės ūkio naudmenų ploto vienetui, rodo, kad ekonominis efektyvumas naujosiose ES šalyse narėse, palyginti su senbuvėmis, labai skiriasi. Prasčiausi rodikliai 2012 m. Dėl ūkininkavimo bei gamtinių-klimatinių sąlygų ir specializacijos krypčių įvairovės gamybos rezultatai tarp ES šalių labai skiriasi. Pridėtinės vertės 1 ha žemės ūkio naudmenų rodiklis iš ES šalių aukščiausias yra Olandijoje, o Lietuvoje jis net 7 kartus mažesnis. Žemės ūkio ekonominių sąskaitų sistema leidžia įvertinti žemės ūkio produkciją, tarpinį vartojimą, bendrąją pridėtinę vertę, o žemės ūkio surašymo pagrindu apskaičiuoti standartinės produkcijos vertę, kuri nustato žemės ūkio gamybos potencialą, specializacijos kryptis, leidžia atlikti lyginamąją analizę visose ES šalyse. D. Šaltinis: Eurostatas. Žemės ūkio ekonominių sąskaitų duomenys.